Tarp laimės ir baimės

Pirmas

Stovėjau prie jos buto durų ir čirškinau skambutį iš peties.

 Po galais. Nejau vėl kažkur išsitrenkiai?

Man mirtinai reikėjo su ja pasikalbėti. Pagaliau prasivėrė buto durys ir į mane pažvelgė žalios jos akys.

O ir vėl tu čia. Ko nori?

Iš kart ko nori.

Tau visada kažko reikia Rokai.

Na šį kart irgi reikia, bet šis reikalas susijęs ne su mano reikalais, o su tavo Kere.

Ir koks gi reikalas?

Gal pakviesi į vidų? Ar stovėsim laiptinėje kaip mokinukai?

Gerai, užeik.

Ji pasitraukė praleisdama mane vidun. Aš įėjau. Nuėjome į svetainę. Ji prisėdo ant tamsios odinės sofos, o aš ant fotelio. Apsižvalgiau po kambarį. Ji šemia bute gyveno jau trejus metus. Nuo pat centrų sunaikinimo pabaigos. Kambarys per visą tą laiką nebuvo pasikeitęs. Išliko tos pačios rausvos kėdės, tas pats apvalus medinis stalas su netikrų, raudonų rožių puokšte, prie sienos stovėjo komoda, kurios stalčiuose visokio velnio galėjai rasti, knygų lentyną ir prie lango toji sofa ant, kurios ji sėdėjo. Nužvelgiau ją. Ji atrodė, kaip visada paprastai ir naminiškai. Kvailas žodis, bet nekreipkit dėmesio. Apsivilkusi seną, nunešiotą treningą, šviesius plaukus susirišusi į arklio uodegą su kažkokia geltona gumele. Beja jūs dar nežinote kas ji yra. Kerė ragana. Tiesa jos galios atsiskleidė kiek vėlokai. Ji būdama aštuonerių pakliuvo į vieną iš vampyrų centriukų. Jame aš dirbau gaudytoju, bet tą dieną, kai ją sugavo medžiojo Lukas. Jis Ją išsivedė iš žaidimų aikštelės. Kai atvežė į centrą pavedė jos globą man. Buvau su ta maže. Užimdavau ją ir klausydavausi jos nuolatinių zyzimų. Ji buvo vėjavaikė. Nuolat nenustygdavo vietoje, krėtė iždaigas ir visko klausinėdavo. Jei kas jai nepatikdavo ušsiožiuodavo. Galėjo visą savaitę nepratarti nei žodžio jei ją ušsiutindavai. Kartais norėdavau imti ir ją pribaigti, bet mūsų centriuke galiojo taisyklė, kad vaikų iki penkiolikos metų negalima naudoti, kaip maisto ar tarno, taigi ji gyveno ramiai, kol sulaukė penkiolikos. Žinoma ji žinojo apie vampyrus, raganius ir vilkolakius, bet nedalyvavo vakarėliuose. Tiesiog gyveno centre ir tiek. Iš pradžių visi manė, kad ji žmogus. Tik, kai būdama trylikos netyčia uždegė užuolaidas, sukėlė uraganą ir pradangino visus antro aukšto baldus atsiskleidė jos galios. Pauglystėje jos maištingas būdas nei kiek nepakito. Ji buvo dėjusi ant visų vampyrų ir jų reikalavimų. Mūsų centriuko vampyrai jei kas nors pasiūsdavo juos tolyn arba pasipriešindavo padarydavo taip, kad tas žmogus dar ilgai nepraverdavo burnos, bet Kerei buvo vis vien. Ji drėbdavo į akis centriuko valdžiai ką apie juos visus mano ir jai būdavo nusispjaut kokią bausmę jai skirs. Ji amžeis turėjo bėdų ir ant jos kūno būdavo tiek mėlynių, kad negalėjai įžvelgti sveiko odos lopinėlio. Kartais ją taip žiauriai nukankindavo, jog ji kelias savaites išgulėdavo paslika. Iš jos ir aš sulaukiau poros riebių pasisakymų apie mane ir mano būdą. Kitas vampyras mano vietoje jau seniai būtu ją nudėjęs, o aš tik nuleidau negirdomis. Kiti vampyrai labiau mėkdavo skirti nepaklusniesiems bausmes nei juos pribaigti, taigi ir cackindavosi su Kere. Kartą nugirdau centro vadovės Lidijos žodžius, kad ją būtų geriausia atiduoti juodųjų raganių ekspermentams, kurie dažnai pas mus atvykdavo pasirinkti žmonių. Tikriausiai taip ir būtų įvykę arba Kerę būtų pribaigęs kantrybės netekęs vampas, bet tas centriukas buvo sulygintas su žeme Rokiškio sukilimo metu po kurio vampyrų viešpatavimas Lietuvoje baigėsi ir jie turėjo skaitytis su visais mirtingaisiais, raganiais ir vilkolakiais. Pamažu per visą jos vaikystę ir pauglystę aš prie jos prisirišau. Tik nepradėkit dabar sakyt, kad "O Rokai suskydai". Aš nei kiek nesuskydau. Varydavau į vakarėlius, kaip turi būti su kitomis raganomis darydavau ką norėdavau ir su vilkolakeis, bet ji... Ji man rūpėjo. Niekada taip nebuvo, kad būčiau prisirišęs prie kurio nors žmogaus, ar raganos, ar vilkolakės, bet ji buvo kažkas kita. Gal taip buvo todėl, kad aš ją pažinojau nuo vaikystės ir tarp mūsų ušsimezgė kažkoks rišys. Ai ką aš čia svaičioju? Gal ji ir yra kažkas man, bet ar aš jai nors kiek rūpiu? Abejoju, nes juk esu vampyras, kurių ji visą gyvenimą nekentė. Kai vampyrai sužinojo, jog ji ragana mėgino jos galias panaudoti savo naudai, bet ji pasiuntė juos labai toli. Kaip visada darydavo. Sužinojusi, jog yra ragana įgavo dar daugiau pasitikėjimo savimi ir mėgindavo pašokdinti vampyrus. Kartą vieno vakarėlio metu, kai ji nelabai mokėjo naudotis savo galiomis ji padegė vieną iš vampyrų, kai tas mėgino pasimaitinti ja. Paskui prikišo jų gėrymus verbenų, prismaigstė kėdes medinių kuoliukų ir mūsų centriuko vyriausią iš vadų išvadino pasipūtusia stora siurbėle. Man ji amžinai zysdavo, jog esu kraugerys šiknius ir kad nusipelnau šešis šimtukus metelių, kiek ir pats gyvenu, praleisti ant verbenų. Na geriau nei būti išvadintam pasipūtusia stora siurbėle. Kai centriukai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus aš apsiėmiau ją globoti. Ėmiau domėtis jos giminėmis ir sužinojau kas yra jos tėvai. Jie buvo raganiai iliuzionistai. Paskutinė šeima iš jų. Šie raganiai atsirado netyčia. Jie yra labai galingi raganiai, bet jie sugeba naudoti ne tik juodąją ir paprastą magiją, bet ir kurti iliuzijas. Jie visi buvo išnaikinti, bet jos tėvams pavyko pasislėpti. Aš gražinau ją tėvams. Ji buvo labai laiminga. Jos tėvai irgi, nors jau seniausiai buvo ją palaidoją. Neapsakomai džiaugėsi, kad jų dukra gyva. Buvo laimingi vieneri metai jos gyvenime. Ji išmoko naudotis savo magija ir kažkodėl toliau palaikė ryšį su manimi. Nors centriukų nebeliko, bet aš nevirtau geručiu. Toli gražu. Kiekviename vakarėlyje galėjai mane sutikti, o ir žaidimėlių su jaunomis raganaitėmis ir žmogeliukais nevenkdavau. Kerė dažnai man kartodavo, jog esu tik kraugerys monstras ir daugiau niekas, bet man tai buvo nusišvilpt. Nors... Gal ir ne. Praėjus vieneriems metams po centriukų žlugimo Kerės tėvus surado demonas Bilas. Raganiai iliuzionistai buvo tokie galingi, kad galėjo prilygti demonams. Jų buvo tik trys šeimos Černiauskai, Tamašauskai ir Mileriai. Černiauskus ir Tamašauskus Bilas seniai nudėjo tik jam niekaip nepavykdavo surasti Milerių, bet kaip sakoma kas ieško tas visada suranda. Taigi taip ir atsitiko. Galiausiai Bilas rado Kerės tėvus ir juos pribaigė. Buvo arši kova, bet demonas yra demonas. Jis su labai galingo žynio galiomis užblokavo dalį Milerių magijos, kad jie negalėtu kovoti su juo lygiomis ir juos pribaigė. Kerė norėjo jiems padėti. Ji kovėsi su demonu, bet ką jaunutė raganaitė gali padaryti dvylikos tūkstančių metų senumo demonui? O gi nieko. Net Mileriai, kurie buvo patyrę magijos žinovai nesugebėjo ilgai priešintis. Bilas neblogai patvarkė Kerę ir kai ji sukaupusi paskutines jėgas atsistojo ir jos mama sušuko jai bėgti ji taip ir padarė. Žinojo, jog jų neišgelbės. Vargais negalais atsivilko pas mane. Pamenu, kai atidariau duris ir išvydau ją ant slenkščio kruviną su suplėšytais drabužeis ir žiūrinčią tokiu paklaikusiu žvilgsniu lyg pabėgusi iš beprotnamio, man net negera pasidarė. Iš kart nieko neklausinėdamas įsivedžiau ją į vidų ir išklausinėjau kas atsitiko. Ji sriūbaudama papasakojo. Kai baigė pratrūko taip verkti, kad... Na aš ją supratau nelengva susigražinti tėvus ir vėl prarasti. Aš ją kiek galėjau nuraminau ir ji pasiliko pas mane keletui dienų, kurias praleido klejodama nuo užkilusios temperatūros, kuri nekrito kelias savaites ir šnekėdamasi su mirusiųjų pasauliu. Jau galvojau, kad mergiotė nusistagaruos, bet ji išsikapstė ir ačiū šėtonui. Stengiausi kuo daugiau laiko praleisti su ja, kad tik greičiau viską pamirštų. Po kiek laiko ji nusiramino ir ėmė gyventi toliau. Persikraustė į Karoliniškes kur dabar mes ir esam. Toliau palaikė su manim ryšį ir aš niekada taip ir nesupratau ir nesuprasiu kodėl. Mes dažnokai kivirčydavomės, pasiūsdavau ją velniop, išvadindavau kvaila, nemokša ragana, ji mane kraugeriu, dėle, siurbėle, maru ir griovimo mašina. Taip mes ir gyvenom. Kartais, kai man reikėdavo raganos paslaugų reikaliukam sutvarkyti kreipdavausi į ją. Iš pradžių ji purkštaudavo, kad jokiam siurbelei nepadės, bet... Spėkit kaip būdavo? Taigi paburbulevus kokį dvidešimt minučių ji klausdavo. Na tai koks ten reikaliukas? O kitiems vampyrams nei už ką nepadėdavo. Ji jų neprisileisdavo nei iš tolo. Bendraudavo tik su manim. Keistoka ką? Gal jums įdomu kodėl Bilas medžiojo raganius Iliuzionistus? Jų magijos knygoje parašyta, kad tasai, kuris nudės visas tris šeimas įgaus jų galias ir gebės valdyti visus tamsos padarus. Jis jas nudėjo, bet pranašystė nepasitvirtino, todėl jis dar labiau ėmė kapstytis juodosios magijos žinynuose ir vadovuose ir sužinojo, jog tam kad uštvirtintų galios perėmimą jis turi nudėti paskutiniąja iš Milerių ar kitų šeimų narių, bet nudėti praėjus kiek laiko po visų kitų išnaikinimo. Taigi liko vienintėlė Kerė. Štai kokiu reikalu buvau pas ją.

Bilas tavęs ieško.

Trumpai tarstelėjau.

Žinau apie tai pusmetį ir ką? Aš ušsiblokavusi nuo ieškos burto. Nesijaudink.

Taip, bet jis vienas iš galingiausių ir vyriausių demonų.

O aš esu paskutinioji iš Milerių.

Taip, bet jis juk galingesnis už tave. Pati tai žinai.

 Mes dar pažiūrėsim.

Atsidusau, jei jai grėsdavo pavojus ji reguodavo į tai paprastai ir abejingai. Visada taip buvo. Ir, kai sužinodavo, kad rytoi vakarėlis, ir kai atėjau jai pranešti, kad jos tėvų žudikas jos ieško. Nežinau kas negerai su jos charakteriu, bet jis keistas, mano galva. Ji man tada tepasakė.

 Na ir kas, kad ieško. Ras tai ras.

Aš jos paklausiau.

Ar tau visiškai pofig, kad gali mirti?

Ne, bet kaip sakoma nuo likimo nepabėgsi. Mirsiu, tai mirsiu, o jai man pavyks išvengti mirties. Na tada tai irgi likimas.

Matote? Keistas požiūris į žinią, kad tave medžioja tasai, kuris nužudė tavo tėvus. Bent atkeršyti jam norėtu, bet matyt jai ir kerštas nesaldus patiekalas. Bet po to, kai jai tai pasakiau iš karto susisgribo imtis apsaugos priemonių. Kadangi buvo galinga, tai sugebėjo apsisaugoti nuo demonų paieškos burtų.

Kere, kada pradėsi rūpintis savimi?

Aš ir rūpinuosi, nes jai man būtu nusispjauti ant savęs nebūčiau apsisaugojusi nuo paieškos burtų.

Aš ne apie tai. Ar tau visiškai vienodai jai mirsi?

Ne, bet kaip jau esu sakiusi ne kartą nuo likimo nepabėgsi. Mirsiu, tai mirsiu.

Kokia tu keistuolė.

Tokia jau esu.

Bet tu juk nori gyventi.

Dar klausi? Aišku noriu.

Tai dėl to ir nesuprantu tokio tavo požiūrio.

Ji atsiduso ir pasitaisė plaukus.

Pirma Rokai, aš rūpinuosi savimi, nes pasidariau apsaugą nuo demonų, antra plaukiu gyvenimo upe pasroviui ir priimu viską ką ji man atplugdo jei nepastebėjai, trečią gal man ir pavyks išsisukti juk kaip sakoma dievo keliai nežinomi ir ketvirta koks tau skirtumas ragana mirs ar išgyvens. Susirasi kitą savo reikalams tvarkyti.

Šie jos žodžiai mane pritrenkė. Pasijutau nei šiaip nei taip. Maniau, kad per visus tuos metus ji suprato, jog yra man ne niekas ir ne tik ragana. Girdėti iš jos po šitiekos metų ir tada, kai aš ne kas kitas pranešiau jai apie Bilą, kai aš ne kas kitas padėjau jai po tėvų mirties ir centrų žlugimo, kai aš ne kas kitas suko jos kailiuką iš kalno bėdų centre, kad susirasiu kitą raganą įsidemėkit šitą žodį būtinai, raganą, savo reikalams tvarkyti ir koks man skirtumas jai ji mirs buvo lyg smūgis basliu per pakaušį. Ilgai nežinojau ką pasakyti. Ji nebuvo man tik ragana. Maniau, kad savaime tai suprantama, o po daugiau nei dešimties metų girdėti iš jos lūpų, kad pagal ją ji man tik ragana. Pripažinsiu buvo skaudu.

Na žinai?

Tariau ir atsistojau.

Maniau, kad po tiek metų, kai pažystu tave nuo vaikystės, kai tiek kartų sukau tavo kailį iš mėšlo, kai suradau tavo tėvus, kai padėjau po jų mirties ir kai perspėjau, kad tavęs ieško galingiausias iš visų demonų, kad ir taip žinosi, kad esi... Kad esi man tikrai, po šints, fucking ne... Tik... Ragana. Tu man esi... Ai, beprasmiška. Vis tiek galvosi, kaip nori. Tu tokia…

Apsisukau ir nudrožiau prie durų.

Palauk, Rokai...

Aš nieko jai neatsakiau, tik atplėšiau durpalaikęs ir taip užtėškiau, kad net tinkas nuo gretimos sienos pažiro. Pasileidau bėgti laiptais žemyn. Išgirdau, kaip ji atidaro duris, bet nei nemaniau atsisukti.

Išbėgau į lauką. Nusprendžiau pabėgioti. Tai man visada patikdavo ir išblaškydavo niūres mintis, gera turėti vampyrišką greitį, nuostabu, kai medžiai, pastatai, gatvės, šaligatviai ir alėjos susilieja į vieną dėmę. Princesė atsirado. Negaliu, užmuša su savo charakteriu ir pasisakymais. Mat koks man skirtumas, jai ji mirs. Ji man nėra niekas ir tikrai ne, fucking, tik ragana. Na, bet poniutė taip galvoja. Po visko ką aš dėl jos padariau? Aš tikrai nessu gerumo įsikūnijimas toli gražu. Nors bendrauju su geriete ragana, kuriai rūpi žmonės, kuri yra galima sakyti angelas žiaurumo ir kankinimo klausimais, na gerai ji padeda man, bet... Ir kodėl padeda? Šito net ji pati tikriausiai nežino. Blemba. Padeda ir paskui sako, kad koks man skirtumas jai ji mirs. Mes kartu šitiek suknisto laiko praleidom, o dabar... Šia tau. Aš bendrauju su ja, nors nesu gerumo įsikūnijimas, nors vis dar trankausi po vakarėlius ir man pofig ką kiti apie mane mano bet... Kodėl man rūpi ką mano ji? Ai... Nusišikt, ji teisi. Tikrai. Koks man skirtumas. Jei ji galvoja, kad man nėra jokio skirtumo kas jai nutiks tai, kokio velnio aš turiu jai įrodynėti, kad taip nėra. Nusispjausiu į ją. Mirs, tai mirs. Ji teisi. Pagal ją susirasiu kitą.

Antras

Blemba, kodėl taip pasakiau? Mačiau kaip jis nuskrido laiptais žemyn. Uždariau duris ir grįžau į kambarį. Ir pati užknisu save su savo charakteriu. Blemba kam aš taip pasakiau? Juk žinojau, kad aš jam tikrai ne tik ragana, bet... Kartais mane apninka abejonės. Nors mes pažystami tikrai daug metų, kartais bijau, jog esu jam tiesiog ragana ir daugiau nieko. O kas jis man? Na... Kaip čia pasakius. Kai buvau maža jis prižiūrėjo mane centre. Matydavau, kad jam knieti mane nudaigoti, kad jį nervinu savo nuolatiniais zyzimais, prašymais pažaisti, paskaityti knygą, kartu paspalvinti paveikslėlius, nuolatiniais klausimais kas, kur kodėl ir reikalavimais, bet man tuomet buvo ant visko pofig. Visada tokia buvau. Kartais jis manim gana gerai rūpindavosi. Kai sulaukiau pauglystės tada prasidėjo. Man jis pareiškė vado balsu, kad važiuosiu į vakarėlį. Aš atsikirtau, kad pasvajoja iš manęs vampyriukai nieko negaus. Jis pasakė, kad mano nuomonė čia niekam nerūpi ir kad jai reikės nutemps mane į vakarėlį. Pasakiau, kad geriau prisirakinčiau prie karšto radiatoriaus nei varyčiau į vakarėlį. Tada jis priėjo ir pažvelgė į mane taip, kad supratau, jog geriau jau važiuoti negu ušsitraukti jo nemalonę. Nors jis buvo tik vienas iš gaudytojų, bet... Kartais elgdavosi, kaip vienas iš vadų ir aš puikiai žinojau, jog geriau jo neužsiutinti, nes gali nukentėti. Dažnai su juo kalbėdavausi, jis mane išklausydavo. Kartais būdavo neįmanoma jo suprasti. Vieną dieną elgdavosi, kaip visi kiti mulkiai vampyrpalaikiai, o kitą rūpindavosi, kaip vyresnysis brolis. Su juo būdavo linksma. Jis daug ko mane išmokė, skaityti, rašyti, istorijos, šiek tiek matematikos, kuri buvo man kryžius, bet jis turėjo ne mažai kantrybės ir sugebėjo man šiokius tokius pagrindus įdiegti. Dar išmokė biologijos, šiek tiek fizikos ir vos vos chemijos. Išmokė mane slidinėti ant ledo, įmantriai nučiuošti su rogutėmis ir važinėtis dviračiu ir riedlente. Kai prisidirpdavau amžiais traukdavo mane iš bėdų ir vis eidavo dėrėtis su valdžia, kad sumažintu man bausmę už vieną ar kitą iškrėstą išdaigą. Jei vampyriokšniai po mano išsišokimų nuspręsdavo mane palikti be maisto ir vaistų, jis man jų parūpindavo. Aišku iš pradžių profilaktiškai paknisęs man protą, kad taip man ir reikia. Kai žlugo centriukai jis vienas padėjo man susirasti tėvus ir su juo vienu palaikiau ryšį. Kai jie mirė jis priėmė mane į savo namus, guodė, padėjo įstoti į universitetą, surado man šį butą. Nei su vienu vampyru nepalaikau draugiškų santykių ir nenoriu palaikyti, nes jie visi man yra tik žudikai, išnaudotojai ir pasikėlę padarai, kuriems kraujas yra viskas, bet Rokas... Jis man... Na... Patys suprantat. Jis man tikrai svarbus, bet pati niekada jam to nepasakyčiau. Kodėl? Na, net nežinau, gal todėl, kad jis na... Jis gan sunkoko charakterio, nors gal to nepastebėjote. Aš žinoma irgi ne iš lengvųjų, bet jis... Kaip jau sakiau jis kartais elgdavosi nenuspėjamai. Vieną dieną elgdavosi su tavim išskirtinai gražiai, kaip su jaunesne sesute, o kitą siuntinėdavo į visas puses ir jam būdavai nieko verta šiukšlė. Gan dažnokai aš nežinodavau kaip su juo toliau bendrauti, centriukų laikais mes ne tik gražiai sutardavom, bet ir gerokai pykdavomės. Kai centriukai žlugo sutarėm taip pat gerai, kaip ir centriukų laikais, bet irgi kartais apsipykdavom. Dažniausiai dėl visokių, nereikšmingų smulkmenų. Linksmiausia šios vietos dalis yra ta, kad kai mes apsipykdavom kitą dieną vėl viskas būdavo gerai, lyg tų pykčių nei nebūta. Tarkim vakare susipykę pasiūsdavom vienas kitą labai toli. Kitą dieną jis arba aš elgdavomės įprastai, lyg vakar nebūtumėm siuntinėja vienas kito ir vadine visokiais žodžiais. Centre jis kaip jau sakiau daug mane visko išmokė, kalbėdavosi su valdžia, kad manęs nesiūstu į vieną ar kitą vakarėlį, bet tai būdavo labai, labai retais kartais. Prašydavo centriukų galvų, kad sumažintu man bausmę už kasdienę mano išdaigą iškrėstą jiems, dažnai mane išklausydavo, kai maža pasakodavau jam apie savo tėvus, kaip jų pasiilgau. Aš jam viską apie save pasakodavau. Jis žinojo menkiausias mano baimęs, pažinojo mane geriau nei kas kitas, bet kartais elgdavosi, kaip eilinis vampyras. Kartą prisimenu, kai buvau kokių vienuolikos metų, jam einant per centriuko kiemą apipyliau jį verbenomis. Mėgdavau karstytis medžiais, todėl įlipti į šalia centriuko pastato augantį beržą nebuvo nieko sunkaus. Kai tai padariau jis ramiai, įlipo į medį ir nutempė mane žemyn. Tada be ceremonijų nuvedė mane į kambarį. Nors centre nebuvo galima vartoti vaikų kraujo, bet niekas nedraudė vampyrams jų kankinti. Taigi jis pririšo mane prie radiatoriaus, kuris buvo nežmoniško karščio, paskui visą naktį praleidau šlapiam rūsyje, kur buvo daug privarvėję vandens nuo lietaus, be patalynės ant lentų krūvos. Tada gulėjau vonioje su ledo šaltumo vandeniu. Tris dienas buvau be maisto. Peršalau. Temperatūra pakilo iki keturesdešimties laipsnių karščio. Viskas sukosi aplinkui, norėjau vandens, labai, bet niekas man jo neatnešė. Valgyti nenorėjau ir laukiau, kol nusigaluosiu. Prisimenu, kai mano būklė pasidarė kritinė ir kliedėjau kažką ko nebepamenu Rokas atėjo pas mane ir atsisėdo šalia. Kažką jam sakiau, bet jau nebeatsimenu. Prisimenu tik tai, kad jis mane ramino, atnešė vaistų, termometrą, dar anklodžių, maisto ir vandens. Po trijų savaičių per, kurias jis mane rūpestingiausiai slaugė, kaip tikras draugas, pasveikau ir jis man pasakė. Tebunie, tai tau pirmoji ir paskutinė pamoka, kad su manim geriau nejuokauti jei nori ramiai gyventi. Aš tikrai supratau, kiti vampyrai mane keikdavo, gerdavo mano kraują, laužydavo kaulus, užkalbėdavo ir kankindavo nesismulkindami, Rokas už mano išdaigą nubaudė mane vienintėlį kartą, bet aš supratau, jog jei noriu šiame centre išgyventi ir būti saugi negaliu jo siutinti, nes kitąkart jis man paprasčiausiai nusuks sprandą ir tiek. Rokas buvo iš tokių vampyrų, kurie įspėja, tik vieną kartą, o paskui jei prisidirbai, tavo problemos. Štai kokie būdavo mano ir jo santykiai. Po tėvų mirties laikiausi tokio nusistatymo plaukti pasroviui gyvenimo upe ir priimti viską ką jis siunčia. Stengtis susitaikyti su netektimis, nes jų nebeatitaisysiu. Jūs manote, kad aš esu nenormali kažkokia. Manęs ieško pats galingiausias visų laikų demonas, o aš pasidariau nuo jo apsauga kokią mokėjau, bet sakau, jai mirsiu tai mirsiu. Tai kam tada dariausi visas apsaugas? Aš noriu gyventi, bet kaškada centre pagalvojau, kad vis tiek kada nors mirsiu, jai ne čia, tai kur nors kitur. Kai jau žinojau, jog esu ragana siuntinėjau vampyriukus į visas puses, kurias žinojau, bet pati galvojau, jai mirsiu tai mirsiu. Taip lemta. Toks keistas mano požiūris. Ir dabar jis nepasikeitė. Dėl tokių neaiškių mano ir Roko santykių nedrįsčiau jam pasakyti, kad jis man labai, labai svarbus ir brangus. Atrodo kas čia tokio? Bet, kai tu daugiau nei dešimt metų praleidai su vampyru, su kuriuo kas tris dienas bendraudavai ir sutardavai vis kitaip ir nežinodavai ko iš jo laukti sunku pasakyti jam kažką tokio, nes nežinai ką jis atsakys. Tarkim šiandien jis man pasakytų. Ir tu man labai rūpi, o rytoj net nenorėtų prisipažinti, jog taip sakė. Žinojau, jog esu jam labai brangi, bet nežinojau, kiek tai tesis. Žinoma jis man padėjo visą mano gyvenimą, bet negaliu būti garantuota, kad tai kada nors nesibaigs ir aš jam neatsibosiu. Todėl ir išrėžiau visą litaniją, kuri sukdavosi mano mintyse daugybę dienų vėl ir vėl. Taip padariau Iš Baimės ir neužtikrintumo dėl rytojaus, kad jis apskritai išauš ir kad tą knisantį, bet man tikrai brangų vampyrą turėsiu visą gyvenimą. Rokas anksčiau buvo žiaurus vampyras. Sklido kalbos, kad žiauriausias Vilniuje. Vakarėliai buvo jo kasdienybė. Raganių, raganų ir vilkolakių skerdimas pramoga. Turėjo daugybę kietų draugelių, bet po kiek laiko ėmė keistis. Šiandien jis yra vienintėlis vampyras su kuriuo bendrauju. Jis nebe toks žiauruolis, koks buvo, bet tikrai nevirto angelėliu. Nors nebesitranko po vakarėlius ir nežaidžia žaidimėlių, bet su juo geriau nežaisti, nes kai jis supyksta geriau būti kur nors toliau nuo jo. Jis moka siusti ir ilgai, todėl žinau, jog teks gerokai paplušėti, kad susitaikytume. Užsiplikiau arbatos ir susitepiau kalną sumuštinių su notela. Kai nervinuosi ar jaučiuosi emociškai blogai visada valgau. Taip, taip, žinau, kad tai nieko gero ir nepadeda nuvyti blogų minčių šalin, bet bent jaučiuosi geriau. Susimąsčiau apie tą demoniūkštį. Jam reikia mūsų ilizionistų galių. Išpera nori būti dar galingesnis nei yra. Tiesą sakant bijau jo. Aš tik menka ragana, o jis... Dvylikos tūkstančių metų senumo demonas. Jis tikras juodosios magijos ir burtų bei prakeiksmų žinovas. Moka meistriškai valdyti mentalistinę magiją ir šiaip... Jai jis mane nugalėtų jaučiu mirčiau nelabai gražia ir malone mirtimi. Bet geriau dabar apie tai negalvoti. Kai atsiras jo buvimo netoliese požymių bus laikas susirūpinti, o dabar noriu ramiai pagyventi ir po velniais žinau, kad kuo greičiau reikėtų susitaikyti su vampyriokšniu, nes be jo šiame pasaulyje, daugiau nieko neturiu.

Trečias

Grįžau namo. Šį kartą nepavyko atsikratyti ikirių minčių apie Kerę. Kvaiša. Jai ji mano, kad yra man tik ragana tegul. Kaip nori. Daugiau nesuksiu dėl jos galvos. Tegul dar susigalvoja, jog laikau ją daigtu, iš viso bus nuostabu ir po šitiekos metų, kai… Po velnių ir vadinasi būk kažkam geras… Šiandien pamačiau kur tai nuveda. Nutrenkiau striukę ant spintos dugno ir nudrožiau į savo kambarį. Jis niekada nepasižimėjo tvarkingumu. Žinoma indus ir visą kitą susitvarkydavau, bet mano kambarys grynas savartynas. Ant grindų pilna visko primėtyta, nuo drabužių, iki knygų. Viename kambe numesta mano elektrinė gitara, kitame paprasta. Velniams man jos reikia, bet pofig. Ant sekcijos stovi neblogo galingumo kolonkės, per kurias visada groja sunkaus metalo muzika. Lova užversta galybe visokio šlamšto, stalas irgi. Kompas vos matosi pro visokius užrašus ir kitokį chlamą. Aš šiaip esu gana aukštas, turiu tryliką tatuiruočių, žiauriai mėgstu sunkųjį metalą, mano apranga jau žinot kokia, kaip ir priklauso pankams. Esu medžioklis ir tai privalumas. Kas čia dar. Man teoriškai devyniolika, esu ušsiauginęs gana neblogo ilgumo plaukus, kuriuos susukau į skiauterę jie tamsūs, akys mėlynos. Mano tėvai buvo vampyrai, kuriuos nudėjo per daug metų. Jie vis turėjo įvairių reikaliukų su visokiais neaiškiais raganiais, demoniūkščiais ir šiaip buvo vieni iš tų vampyrų, kurių kiti vampai klausydavo ir pasisaugodavo, bet žinoma kartą jie turėjo nesutarti su vienu labai galingu raganium ir tas juos išsiuntė į nemokamą kelionę po mirusiųjų pasaulį. Taigi. Kaip jau turbūt žinote esu nekokios biografijos vampas. Žiauriai anksčiau mėgau žaidimėlius su raganiais ir raganomis, bet kai sutikau Kerę... Ji... Na, gal per daug laiko su ja praleidau, bet ji pakeitė mano nuostatas. Ėmiau nebetaip dažnai lankytis vakarėliuose, mečiau žaidimėlius, kurie buvo mano mėgstamiausia pramoga su Kere gerai sutardavom, nors kartais ji užmušdavo mane su kai kuriais savo pasisakymais. Aš irgi nesu saldainiukas, bet... Ai... Atsitiesiau ant lovos, pasijungiau ausines per kolonkes ir pradėjau plėšti kartu su Suicide silence. Kai esu žiauriai suknistos nuotaikos klausausi tik sunkaus metalo, o kai geros, tai Green day, three days grace ir panašios lengvybės. Kažkas skambino į buto duris, bet aš neatidariau. Velniop. Sučirškė telefonas. Ko nori ta Kerė? Pagalvojau, bet skambino ne ji, o mano univiero draugelis Oskaras. Be nuotaikos pakėliau.

Alio?

Rokai labukas kur tu?

Namie, o kas?

Nieko. Kada gražinsi man flešiuką?

Kokį?

Nu tą kur pasiskolinai savo vienam iš univiero darbų persikelti.

Ai tą. Gražinsiu rytoj.

Gerai. O gal dabar nori į barą ar šiaip kur nors nusitrenkti?

Nežinau.

Nagi, varom. Prasiblaškysi.

Kodėl sakai, jog man reikėtų prasiblaškyti?

Iš tavo balso sprendžiu, kad esi ne kokios nuotaikos.

Ok. Galim.

Tai gerai, po penkiolikos minučių būsiu pas tave.

Gerai. Kai Oskaras atvarė nuvarėm į barą. Jis yra vienas iš nedaugelio žmonių su kuriais bendrauju. Amžinai nenustykstantis vietoje, dirba renginių organizatoriu ir galiu pasakyti, kad jis gimes šiam darbui. Yra neaukštas, šviesiaplaukis, linksmo, geraširdiško veido ir rimtų pilkų akių. Beja jis žino, jog esu vampyras ir kai tai sužinojo pasakė. Na pasaulis yra keista vieta ir mes žmonės tikrai ne viską apie jį žinome. Atsisėdome prie staliuko ir užsisakėme išgerti. Oskaras pasiėmė viskio, o aš tik likerio.

Na, kas nutiko?

Paklausė Oskaras.

Ai...

Nagi, pasakok. Matau, kad kažkas negerai.

Su Kere susiriejom.

Ir šį kartą dėl ko?

Princesė pareiškė, jog jos nuomone ji man tik ragana ir jai mirs pagal ją susirasiu kitą savo reikalams tvarkyti.

Nu jo. Bet, kaip čia šitaip?

Nežinau. Ko tu manęs klausi? Ji pareiškė cituoju. Tau neturėtų rūpėti, kad mirsiu iš viso, koks tau skirtumas ir susirasi kitą raganą savo reikalams tvarkyti. Negaliu... Kartais atrodo, jog ji pribaigs mane su tokiais savo pasisakymais. Sutinku ji turėjo daugybę priežasčių manęs nekęsti ar siusti, daug kartų yra pasakiusi apie mane ar vieną ar kitą vampyrą riebių, bet teisingų žodžių. Aš irgi nevengiau atsikirtinėti žiauriai su ja elgdavausi ir siuntinėjau į visas puses, bet šį kartą. Kai aš tiek daug kartų jai padėjau. Vieną dieną šitaip nei iš šio, nei iš to dėti, tai negaliu... Ištaškė.

Ji sudėtingo charakterio, tu irgi. Suprask nelengva.

Aha kam nelengva?

Oskaras tylėjo.

Kerė tikrai nenorėjo šitaip pasakyti.

Aha, jai tiesiog išsprūdo nenorima atskleisti tiesa. Tik ups, bet viskas jau pasakyta.

Ką turi galvoje?

Tai, kad galbūt, nepaisant mūsų ilgametės draugystės, nepaisant visko, kas gera mums nutiko, nepaisant nieko ji visada mane laikė kraugeriu, žudiku, pabaisišku, savanaudžiu vampyru.

Tikrai taip nėra Rokai.

O jei yra?

Negali šito būti.

Kodėl toks tikras?

Juk jūs tiek visko patyrėt. Ji nebeturi daugiau nieko išskyrus tave. Tu visada jai padėjai. Jūs galima sakyti perėjot ugnį ir vandenį.

Ir kas iš to?

O gi tas, kad negali būti, kad ji laiko tave tokiu.

O jei?

Tikrai ne.

Atsidusau. Galvoje virė sumaištis. Norėjosi viską mesti, viską ką pakeičiau, norėjosi grįžti į vakarėlius ir viską, tiesiog velniop...

Rokai, Kerė tikrai žino, jog yra tau brangi.

Iš ko sprendi?

Tiesiog jūs tiek metų draugaujat ir šiaip ji nekenčianti vampyrų su tavimi nebūtų.

Taigi, kad ji jų nekenčia. Čia ir keisčiausia Oskarai, kad ji bendrauja su manim. Niekada nesuprasiu kokio velnio.

Tai, tik įrodo, kad ji tikrai apie tave taip nemano. Gal tiesiog ji pasakė tai iš baimės?

Iš kokios dar baimės?

Prarasti tave.

Ką?

Tiesiog, ji gal pasakė taip tik todėl, kad bijo, jog ji tau atsibos ir tu pats vieną dieną pasiūsi ją velniop.

Blemba, kodėl?

Kas kodėl?

Na, šitai ką tu sakai. Juk ji žino, kad to nebus.

Tai, tu tai žinai, o ji gal ne. Gal ji mano, jog yra tau gera, tikrai labai gera draugė, bet ji bijo, jog tai laikinas dalykas. Juk tu pats man pasakoji, jog jūs pykstatės kas tris savaites, o kitą dieną elgiatės, taip lyg niekur nieko. Vampyrai yra vampyrai ir dažnas grįžta prie senų įpročių ir ganėtinai lengvai, juk ir pats tai puikiai žinai, gal ji ir bijo to laikinumo.

Aš niekada jos nepalikčiau.

Kodėl? Dabar klausiu iš tavo pusės.

Tiesiog, mes pažystami krūvą metų ir šiaip ji privertė mane atsisakyti vakarėlių ir viso kito. Nesakau, jog pasidariau angelėliu, bet šiaip. Ji tikrai man brangi.

Tai gal tu ją įsimylėjai?

Ką? Ne, negali to būti.

Kodėl?

Nes...

Pats niekada nebuvau apie tai susimąstęs, bet Oskaro žodžiai privertė susimąstyti. Gal... Bet, ne, negali to būti. Tai neįmanoma. Nugrūdau tas mintis tolyn.

Nesamonė Oskarai.

Kodėl?

Tiesiog nesamonė ir viskas.

Nu kodėl?

Todėl.

Kodėl?

Todėl, kad mes skiriamės, kaip diena ir naktis.

Ir kuo gi?

Pirma, ji yra ragana, kuri nekenčia vampyrų, kaip velnias kryžiaus.

Bet kažkodėl palaiko su vienu iš jų draugiškiausius santykius pasaulyje.

Ir Keisčiausius, nepamiršk ir šito fakto drauguži, o be to tai nieko nekeičia.

Kodėl nekeičia?

Nes, aš esu vampyras, ir nesvarbu kokie draugiški santykiai tarp mūsų būtų, bet meilės tikrai nebus.

Kodėl?

Todėl.

Na, bet tarkim, kad ji yra tiesiog paprasta ragana, kuri neturi prieš vampyrus nieko bloga, ar tada būtų kas nors ymanoma?

Tada? ... Na gal.

Tai va.

Bet šito niekada nebus.

Suskambo mano telefonas. Pasižiūrėjau ekrane švietė Kerės vardas.

Ji?

Aha.

Pakelk.

Tikrai ne.

Vaidinsi išdidų?

Gal.

Rokai baik.

Ką baikt?

Šitai.

Kad aš nieko nedarau.

Nejaugi?

Taip.

Nagi, pakelk. Nesilaužyk, kaip merga.

Surūges pakėliau.

Ko tau?

Labas, tikėjausi, kad jau būsi atsileidęs.

Ko nori?

Nieko.

Tai, ko skambinėji?

Šiaip.

Tai, jai šiaip iki. Lauk mano skambučio dėl kokio reikaliuko ragana.

Ji atsiduso.

Tik nereikia šitos ironijos.

Klausyk tu man tik ragana, aišku?

Vampyriokšni, pabaik, aš tikrai nenorėjau taip pasakyti.

Dar vaikystėje buvo man sugalvojusi šitą debilišką pravardę.

Aha, jo, dabar Rokai apsimeskime, kad to tiesiog nebuvo.

Pabaik. Aš tikrai taip negalvoju. Blemba pats žinai. Esi man tikrai...

Kas?

Tikrai... Geras, labai, geras draugas. Po velnių juk žinai, kad turiu tik tave ir esu tau amžinai dėkinga už viską ką dėl manęs padariai.

Oho, kokia litanija. Keista, kad šitaip po tiek metų prakalbai, juo lab, kad mes pjaudavomės ir pjaunamės tarpusavyje.

Vampyriokšni...

Ko? Aš įdėmiai klausau.

Tu juk žinai, kad esi man... Na viską jau sakiau, tad...

Kas?

Blemba tavo charakteris rūgštus kaip citrina.

Pati panašų turi.

Nepyk, vampyriokšni.

Staiga nusprendžiau jos tiesiai šito paklausti, tad įkvėpiau ir išpyškinau.

Kere, gal visada maniai, jog aš tik kraugerys, žiaurus, savanaudis vampyras?

Ką?

Tiesiog klausiu. Gal visus tuos metus apie mane galvojai tik taip, kaip apie visus kitus vampyrus.

Ką čia nusišneki.

Jos balsas pakilo, jaučiau, jog jis virpa ir jos akys pilnos ašarų.

Tiesiog gal šiandien po daugybės metų netyčia pasakei tą ką visada apie mane galvoji?

Kaip tu taip gali sakyti? Sutinku, kad kartais gerokai ant tavęs užvažiuodavau, bet dabar po tiek metų, taip pagalvoti apie mane...

Tai, kad tu taip pasakei. Ką aš galiu žinoti. Gal visada taip galvojai, tik nedrįsai man visko pasakyti.

Ji susivaldė.

Dabar įdėmiai manęs paklausyk Rokai... Jei aš tarkim, apie tave šitaip visada galvojau, tai kodėl vis dar bendrauju su tavim? Ir dar, aš niekada apie tave taip negalvojau ir negalvosiu esi man viskas ką turiu iš artimųjų. Bet jai tau taip patogiau galvoti, tai... Ir jai čia koks revančas už tai ką aš tau netyčia išrėžiau, tai...

Ji neužbaigė sakinio ir numetė ragelį. Dar geriau. Dabar pats viską suknisau. Nereikėjo šito jos klausti. Nereikėjo. Dabar bus sunku su ja taikytis. Aš tai žinau. Ir gal Oskaras teisus. Ji taip negalvoja, tik netyčia sumalė kokią nesamonę prisigalvojusi, kad kada nors gali man atsibosti. Ir kam aš tai pasakiau?

Na ir kodėl?

Nežinau Oskarai.

Dabar ji bus ušsišikusi.

Ne tai, kad ušsišikusi, o įskaudinta. Ir kam aš taip pasakiau?

Nežinau.

Taigi ir aš nežinau. Dingstam iš čia?

Gerai.

Mes susimokėjom ir išėjom. Kai grįžau namo vėl užsileidau sunkujį metalą. Gal bent kiek padės išsikrauti. Blemba, kodėl taip jai pasakiau. Nenoriu jos netekti. Ai... Ką aš čia svaičioju? Bet bus sunku su ja susitaikyti. Aš tai žinau.

Ketvirtas

Stovėjau prie lango. Suknistai lijo, buvo jau vakaras. Mano veidu ritosi ašaros. Labai tinkama būsena prie lietaus. Kodėl jis taip pasakė? Kaip galėjo taip pagalvoti? Šie klausimai nedavė man ramybės. Aišku ir man nereikėjo sakyti tokios nesąmonės, kad nesirūpintu manimi ir, kad aš jam tik ragana, bet... Kas tada man užėjo? Pati nežinau. Kodėl blemba. Kodėl jis taip pagalvojo, kad jis man tik kraugerys vampyras, nors rūpinosi manimi ko ne visą gyvenimą. Gal mano žodžiai privertė taip jį pagalvoti. Dėl visko aš kalta. Stovėjau ir braukiau ašaras nuo skruostų. Jos vis nesiliovė. Po galais, kodėl verkiu? Gal jis man per daug reiškia? Tikriausiai atsakymas labai paprastas. Aš be jo daugiau nieko neturiu. Jis man brangus ir nenoriu jo prarasti. Velnias. Ir kodėl ši diena tokia suknista? O dar lyja. Suploviau indus, baigiau darbą univierui, kurį reikės rytoj pristatyt ir susiruošiau miegoti. Išsiprausiau, išsivaliau dantis ir atsiguliau. Bet miegas neėmė. Pasivarčiusi apie pusvalandį, nusprendžiau pasiimti paskaityti kokią knygą. Nuėjau prie savo spintelės, kurioje tvarkingai sukrautos stovėjo knygos. Jos visos žinoma buvo ne mokslui skirtos, nes nemėgstu tokių knygų skaityt. O kas mėgsta? Tikriausiai niekas, na ne bent profesoriai. Visada rinkdavausi knygas burtų keliu, todėl ir šį kartą nusisukau ir nežiūrėdama į pavadinimus paėmiau pirmą, pasitaikiusią. Izabel Abedi "Lučianas". Dar to man betrūko. Ne šiandien jos tikrai neskaitysiu. Buvau ją gavusi gimtadieniui prieš porą savaičių, nuo geriausios draugės Danielės. Aprašymas sudomino, bet šiandien... Tikrai ne. Pasiėmiau kitą. "Angelų markizė Andželika". Sueis. Atsiguliau ir atsivertusi ėmiau skaityti. Na, knyga tokia, nelabai nuobodi, visai suėjo prasiblaškymui. Bet po penkių puslapių mane vėl apėmė niūrios mintys. Ne tik apie Roką ir mūsų susiriejimą, bet ir apie Bilą. Kada jis atsitrenks sugadinti man gyvenimo? Nors... Jis ir taip jau pagadintas. Jei su Roku draugystė bus baigta... Bet nespėjus pagalvoti kas bus jei taip bus užmigau. Sapnavau didelį mišką. Ėjau per jį, čiulbėjo paukščiai, plaukus man draikė lengvas vėjalis.

 Na, labukas Kere.

 Apsidairiau ir ko ne priaugau prie žemės. Šalia manęs per penkis žingsnius stovėjo Bilas. Šiaip jis yra gan aukštas, strazdanoto veido, raudonų plaukų ir maždaug dvidešimties, bet dabar jis buvo savo demoniškuoju pavidalu. Gal trijų metrų, turėjo aštuonias poras rankų metriniais nagais, o ant kaktos susisukę ragai slėpė mirtinus nuodus verčiančius kitus padarus demonais.

Tu?

O kito laukei?

Jis prisiartino.

Mėginau susitelkti į magiją.

Nevark.

Ką?

Aš atėjau pas tave į sapną, todėl tu negali prieš mane naudoti magijos.

Tu negausi to ko nori.

Nejaugi?

Aš prieš tave kovosiu.

Jis nusijuokė, buvo iš ties atgrasus ir man pašiurpo oda. Jai tai sapnas, noriu iš jo atsibusti. Bandžiau bėgti,bet kojos lyg priaugusios, kaip paprastai tokiais atvėjais sapnuose būna.

Kere, dar leisiu tau kiek pagyventi, bet įsidemėk, kad sapnuose jai tave nužudo, taip atsitinka ir realybėje. O aš esu daug, žymiai daug kartų galingesnis už tave ir galiu į tavo sapnus ateiti kada panorėjas. O tu negali man priešintis, kad ir kaip norėtum, nes tas kuris atėjo į sapną turi vadeles savo rankose. Beja aš gal galiu nužudyti tave kitaip nei pats tepdamasis.

Man dar labiau pašiurpo oda. Jo akys regis vėrė mane kiaurai. Jai tai sapnas, kodėl po velnių iš jo neatsibundu? Kodėl?

Iki raganaite. Aš anksčiau ar vėliau pasimsiu tavo galias. Džiaukis savo gyvenimo likučiais.

Jis išnyko, o mane perliejo kažkoks drebulys. Atsibudau. Buvau šlape nuo šalto prakaito. Pažvelgiau į laikrodį. Trečia ryto. Nejau Bilas gali ateiti į mano sapnus? Ir nejau jei sapne nužudai tai tas pats atsitinka ir realybėje? O gal jis tik nori mane pakankinti, bet... Tai, tiesa. Suvokiau, jog tokiam galingam demonui, kaip Bilas nėra nieko sudėtingo patekti į kieno nors sapnus. Aš negaliu jam priešintis. Jaučiausi mažesnė ir nepajegesnė už bakteriją. Prasivarčiau likusią nakties dalį kamuojama košmariškų minčių ir, kai pagaliau apie penktą užmigau miegojau neramiai. Septintą sučirškė žadintuvas. Turėjau keltis ir eiti į univierą. Ne. Negaliu patikėti. Išjungiau jį ir išlipau iš lovos. Tada vargais ne galais nusvirdulevau į vonę. Kai perliejau veidą šaltu vandeniu miegai kiek prasiblaškė. Išsivaliau dantis ir išsiploviau galvą. Išsidžiovinusi plaukus pažvelgiau pro langą. Lauke krito pirmosios snaigės. Nekenčiu žiemos. Supratau, jog teks ne mažai prisirengti. Įlindau į nunešiotus mėlynus džinsus ir užsimečiau vilnonį megstinį. Valgyti nenorėjau. Tiesiog nebuvo apetito po vakarykščio barnio su Roku. Prisėdau prie namų darbų. Vakar susinervinusi nieko nepadariau. Gerai, kad nedaug užduota. Atlikusi ką reikėjo susikroviau knygas į kuprinę, apsiaviau žieminius batus ir apsivilkau pūkinę striukę. Lauke buvo ledinis oras. Gerai, kad pasiėmiau šaliką ir pirštines, nes būčiau sustirusi į ragą. Apsidžiaugiau, kai įėjau į univiero pastatą. Nuvariau į pirmą paskaitą.

Labutis.

Pasisveikino mano kursiokė Danielė.

Sveika.

Kaip sekasi?

Ai... Neblogai, o tau?

Vidutiniškai.

Buvau neišsimiegojusi ir jaučiausi, kaip sudaužyta. Per paskaitą skrajojau kažkur tarp miegučio ir šio pasaulio, o monotoniškas dėstytojo balsas dar labiau migdė. Kai paskaita baigėsi nuvariau prie kavos aparato. Užknisa, kad už vandenį, dirbtinę kavą ir vienkartinį puodelį turiu mokėti 3 eurus, bet ką padarysi. Išgėriau neskafė, bet tai tik cheminiai milteliai, kurie nuo miego neapsaugo.

Atrodai, kaip zombis. Ar viskas gerai?

Taip Daniele. Tiesiog naktį prastai miegojau.

Kodėl?

Ai... Galvojau ką čia pasakyti. Juk nepasakysi paprastam žmogui. Žinai, susiriejau su savo geriausiu draugeliu vampyru ir dar pas mane į sapną atsivilko demonas. Todėl pasakiau.

Prisiskaičiau siaubo istorijų.

Wow. Papasakok nors vieną.

Danielė yra siaubo istorijų fanatikė. Ji žino jų šimtus ir jai nėra didesnio malonumo, kaip švesti helovyną ir kiekvieną vakarą skaityti siaubo istorijas ir žiūrėti siaubekus. Tai jos vakarinė rutina.

Taigi, dabar diena.

Nu ir kas?

Siaubo istorija neveiks tinkamai.

Na, vistiek papasakok. Noriu pažiūrėti ar nuo tokių, kurias skaitei galima neišsimiegoti.

Na, gerai.

Suskėliau jai porą istorijų, kurias kaškada iš neturėjimo ką veikti skaitinėjau intike.

Viena maža mergaitė norėjo pabendrauti su dvasiomis. Ji norėjo išsikviesti savo mirusią mamą. Norint pabendrauti su dvasiomis reikėjo turėti savo ūgio veidrodį, lūpdažį ir reikėjo jas kviesti lygiai dvyliktą nakties. Be to būti visiškai nuogam, ant kūno negalėjo būti jokių gumyčių, apyrankių ar grandinėlių. Mergaitė turėjo viską ir padarė viską taip, kaip reikėjo. Tik, bėda. Pamiršo nusiimti grandinėlę nuo kaklo. Kitą rytą ją negyvą rado tėvas, pasmaugtą su ta pačia grandinėle, o ant veidrodžio lūpdažiu užrašyta. "Atleisk dukrele. Šis pasaulis valdomas blogio".

Sklido gandai apie kapinių vaiduoklį, kuris pavėlavusius į kapines lankyti mirusiųjų žmones nužudydavo su kabliu perrėždamas gerklę. Vienas vaikinas, kol su mergina važiavo iki kapinių papasakojo jai šitą istoriją. Buvo jau po dvyliktos nakties. Mergina išsigando ir pasiūlė važiuoti atgal. Dėl viršito greičio juos sustabdė policija. Jie paprašė merginą ir vaikiną išlipti, norėdami apžiūrėti mašiną. Kai mergina išlipo ant durelių aptiko kabantį kablį.

Na, tikrai šiurpokos istorijos.

Pasakė Danielė, kai baigiau.

Jo, dėl to aš ir neišsimiegojau.

Suprantu.

Žinoma, tai buvo skiedalai, bet jai suėjo. Kitas paskaitas praleidau pusiau miegodama ir, kai tik jos baigėsi patraukiau link Roko namų. Lauke dar labiau snigo. Snigo šiandien visą dieną. Skambinau į duris velniai žino kiek laiko, bet niekas neatidarė. Gal jis dar negrįžo iš savo univiero. Pagalvojau ir prisėdau ant grindų šalia durų palaukti. Vos neužmigau.

Kere?

Net krūptelėjau.

Labas. Atsistojau nuo šaltų grindų.

Ką čia veiki?

Atėjau su tavim pasikalbėti.

Na, iš vakar vakaro sprendžiu, jog neturim apie ką.

Rokai...

Ką? Aš jau šešis šimtus septynesdešimt septynerius metus ir teoriškai devynioliką metų, kaip Rokas.

Supratau, jog čia išskirtinė situacija ir jis nebesielgs lyg niekur nieko. Taip pat supratau, jog aš irgi nebesielgsiu.

Atsiprašau. Gerai?

Dėl ko atsiprašai?

Dėl to ką vakar tau išrėžiau. Juk žinai, kad taip negalvoju. Blemba, po galais. Juk vakar kalbėjom.

Permainos. Kerė Miler, ragana nekenčianti vampyrų. Atsiprašo vampyro.

Nenervink. Tu irgi, ko vakar man prišnekėjai?

Tai, dėl to ką tu man pasakei.

Ak, šit kaip. Tai čia aš dabar dėl visko kalta, pankiūkšti?

Būtent raganiūkštę.

 Pasiutau. Mano emocijos kaip degtukas. Greitai ušsiplieskiu ir dėl visokių niekų.

Na, žinai. Tu...

Pritrūkau žodžių. Aš atsiprašiau, už visas vakarykštes nesamones, o jis... Nuostabu. Atsistojau ir taip nešiausi nuo laiptų žemyn, jog vos neišsitiesiau visu ūgiu. Žavumėlis. Drožiau pikta gatvėmis, net sniegas neerzino. Ėjau greitai, nes tikėjausi, jog ėjimas greitu tempu padės atsikratyti pykčio. Kai parsitrenkiau namo taip tėškiau duris, kad net nukrito pora rūbų nuo kabyklos. Mėginau daryti namų darbus, kurių šį kartą buvo palygintinai daugiau nei vakar. Galų gale supykau ant savęs, jog per savo apmąstymus net paprasčiausių užduočių nesugebėjau padaryti. Pagaliau baigiau su tais namų darbais, kurie tik nuvargino, o ne išblaškė. Visą dieną nieko nevalgiau, bet vis tiek neturėjau apetito. Keista. Panašu, jog man rimtai blogai, jai jau nevalgau. Vis dėl to išsikepiau kiaušinienės ir pavalgiau. Paskui pradėjau skaityti. Norėdama išmesti tą pankiūkštį iš galvos. Po velnių, kodėl jį taip vadinu? Pati nežinau.

Penktas

Grįžau iš paskaitų ir radau ant laiptų sėdinčią Kerę. Nustebau, kad ji atėjo pas mane po to ką jai pasakiau. Visą mūsų pokalbį jau žinote. Dar labiau stebiuosi, kad ji atsiprašė. Na, tiesą sakant, jau buvau kiek atsileidęs po vakar. Supratau, kad galbūt Oskaras teisus, kad ji gal pasakė tai, bijodama mūsų draugystės nepastovumo. Kodėl jai neatleidau? Pats nežinau. Pastaruoju metu aš, kažkoks... Ji įsižeidė. Ir turėjo. Tikriausiai per mane ir mano išdidumą mūsų draugystė galutinai baigta. Per mane. Ir gerai. Kerei be manęs bus žymiai geriau ir aš nusipelniau ją prarasti dėl to, kaip su ja praeityje elgiausi. Atsidariau šaldytuvą ir pasiėmiau kraujo pakuotę. Va, matote iš ko maitinuosi? Ne iš žmonių. Susimąsčiau. Ir kas mums abiems vakar užėjo? Atėjau su ja pasikalbėti apie Bilą, o va iki ko privedžiau. Bilas... Net nusipurčiau. Koks aš draugas? Staiga pasibjaurėjau savimi. Man brangiausias žmogus kovoja su galingiausiu pasaulio demonu, kuris nori ją išsiūsti į nemokamą kelionę po mirusiųjų pasaulį, o aš... Aš... Aš net nepasivarginau paklausti ar nieko iš jo negirdėti. Staiga pamačiau portalo šviesą. Supratau, jog tai portalas, nes turiu vieną draugelį demoną. Iš jo pasirodė neaukšta mergina, į kuodelį susuktais šviesiais plaukais, apsirengusi gražiu kostiumėliu. Raudona palaidine ir žaliu sijonu.

Tu Rokas Sindžonas?

Paklausė ji, vos išblėsus portalo šviesai.

Taip, o ko demonei iš manęs reikia?

Atpažinau, jog ji demonė iš juodo mėnulio ant riešo.

Tu esi Vanesos ir Kristoferio Sindžonų sūnus?

Taip ir kas?

Na, gaila, kad mano broleliui teko juos išsiūsti į mirusiųjų pasaulį.

Tai, tavo brolis nužudė mano tėvus?

Taip, o ką? Tu manei, kad koks raganius? Deja ne.

Na, nebėra, tai nebėra. Žinokit, jog nepuoselėju minčių jums atkeršyt.

Jai ir puoselėtum nepavyktu.

Manai, nežinau?

Gal ir žinai ne dėl to atvykau.

O kodėl?

Na, deja taip jau atsitiko, jog mano brolis siuntė mane su viena užduotim.

Su kokia?

Bilas. Šis vardas tau ką nors sako?

Ūūūūūūū, kiek žinau, net demonai dreba išgirdę jo vardą. Ir ko jo dydenybiai iš manęs prireikė?

Kad tu mirtum.

Na, ir kodėl?

Todėl, kad tu rūpi Kerei Miler.

Juk toji ragana nekenčia vampyrų. Kaip aš galiu jai rūpėti?

Todėl, kad ji išskirtinai tik su tavim bendrauja. Be to tu jai daug padėjai gyvenime.

Na ir? Tarkim, aš tikrai jai rūpiu. Kuo mano mirtis galėtu jam padėti tvarkant reikalus su Kere?

Na, tai ne tau žinoti. Beja, perduok linkėjimus savo tėvelems, kai juos sutiksi.

Aš net nespėjau sureaguoti. Viskas įvyko labai greit. Ji žaibo greitumu prišoko prie manęs ir... Suvarė man kuolą... Prisimenu, kad visas mano niekingas gyvenimas prabėgo pro šalį. Paskutinė mintis, kuri mane aplankė prieš nusikarosinant, tai, kad aš neatsiprašiau Kerės už tai ko prišnekėjau. Tada apgaubė tamsa.

Šeštas

Kitą dieną grįžinėjau iš universiteto. Nuotaika buvo labai nekokia. Gal depresavau. Nežinau. Nieko nesinorėjo, viskas aplink atrodė pilka, o skaudžiausia buvo tai, kad nesusitaikiau su Roku. Kiek pykau ant jo. Aš jo atsiprašiau, o jis... Nors iš kitos pusės žiūrint gal jam net nereikėjo atsiprašyti, gal tas jo nesąmoningas klausimas buvo iššauktas mano žodžių. Buvau taip užsigalvojusi, kad atsitrenkiau į kažkokią merginą ir išmečiau knygas, kurias nešiausi iš bibliotekos namo.

Atsiprašau.

Nieko, viskas gerai. Mergina nusišypsojo man.

Susirinkau knygas ir patraukiau tolyn.

Palauk.

Atsigrežiau. Toji mergina stovėjo ant šaligatvio ir žvelgė į mane.

Tu Kerė Miler?

Taip, o kas?

Rokas Sindžonas tavo draugas?

Taip, o iš kur jūs jį pažystat?

Aš esu... Tiksliau buvau jo gera draugė.

Dėl ko susipykote?

Dėl nieko jis... Na... Supranti... Mes pažystami krūvą metų ir dėl nieko nesusipykome, tiesiog labai seniai bendravome gyvenimas ir visą kitą supranti. Jis daug kartų man padėjo. Visai neseniai kreipėsi į mane pagalbos, nes turėjo kažkokių problemų ir aš norėjau jam padėti, bet...

Visiškai nesupratau apie ką toji mergina kalba. Kodėl ji kalba apie jos ir Roko draugystę butuoju laiku, nors jie nesusipyko.

Palaukit. Nesuprantu. Kodėl kalbate apie jūsų draugystę būtuoju laiku?

Todėl, kad... Man... Nesmagu pranešti tokią žinią... Suprantu, jog tau bus labai skaudu tai sužinojus, bet... Roko nebėra.

Aš ir vėl nieko nesupratau.

Nesuprantu.

Jis mirė.

Ką?

Staiga, pajutau, kaip manyje kažkas nutrūko. Jaučiausi nei gyva, nei mirusi. Aplink mane viskas pasidarė netikra.

Ei... Kere...

Suvokiau, jog guliu ant žemės. Mergina pasilenkė prie manęs.

Viskas gerai?

Atsistojau ir nei gyva nei mirusi susirinkau daigtus, kuriuos apalpusi, tikriausiai išmečiau ant žemės. Po velnių jau niekada nebus gerai.

Taip. Viskas... Gerai, bet... Jūs tikra, kad tai ką man pasakėte tiesa?

Taip. Visiškai. Man labai gaila.

Iš kur žinote?

Na iš dar poros draugų.

O iš kur jie žino?

Jie irgi buvo Roko draugai. Vienam kažko iš jo prireikė ir nuvažiavo pas jį, bet... Buvo jau po visko...

Labai užjaučiu. Jūs tikriausiai buvote labai geri draugai?

Paklausė mergina ir nusišypsojo, bet man kažkodėl atrodė, jog matau ją pro kažkokį šydą.

Taip... Mes... Mes, tikrai buvome labai geri draugai.

Išspaudžiau ir netarusi nei žodžio. Su knygomis, greitai nuėjau tolyn. Neatsigrežiau pažiūrėti ar ta mergina dar mane stebi. Negalėjau patikėti. Mano smegenys kategoriškai neigė šią informaciją. Negalėjo jos priimti. Vampyriokšnio nebėra... Viskas... Jo nebėra... Staiga susivokiau, jog stoviu vidurį gatvės ir per skruostus rieda karštos ašaros. Kodėl? Kodėl nesusitaikiau su juo? Kodėl? Staiga suvokiau, kad dabar tikrai visiškai nieko nebeturiu. Nieko. Jis buvo man viskas, o dabar... Pasaulis tuščias. Namo neėjau. Susikišau knygas į kuprinę ir patraukiau tolyn.

Septintas

Staiga atsigavau. Vargais ne galais išsiplėšiau iš krūtinės kuolą. Ji nespėjo man jo giliai suvaryti. Trūko vos, vos ir būčiau iškelevęs pas tėtukus. Buvo labai silpna. Blogiau nesu jautesis niekada gyvenime. Man reikėjo atsigauti. Kitą rytą pagalvojau apie Kerę. Kaip jai sekasi? Po velnių... Koks aš draugas? Jai gresia mirtinas pavojus, o aš nesu šalia ir nepadedu? Reikia greičiau pas ją važiuoti. Už lango buvo tikra pūga. Sniegas tirštai krito ant medžių, pastatų ir ant žemės. Nuvažiavau pas ją, bet namuose nieko nebuvo. Skambinau į duris gal pusvalandį, bet niekas neatidarė. Tada mane suėmė baimė, kokios niekada nejaučiau. O jei... Nors apie tai geriau negalvoti, bet o kas jei ji pas Bilą? O jei jis jau pakeliui jos nužudyti? Mėšlas. Koks aš mulkis ir idiotas buvau. Pamėginau ją susekti. Ji buvo nuklydusi į kažkokį mišką. Velniop. Nubėgau ten ir ėmiau jos ieškoti. Radau susisukusę ant kelmelio. Kaip žavu. Ji gulėjo visa suledėjusi, ant pečių lengvai krito snaigės. Ji nemiegojo, tik buku žvilgsniu spoksojo į nieką, buvo nusiverkusi, akys uštinusios.

Kere?

Pašaukiau ją. Ji nereagavo. Supratau, jog toji demoniūkštė tikriausiai apsimetusi, kuo nors pranešė jai apie mano taremą mirtį.

Kere, ar girdi?

Gyvenimas yra viena, didelė krūva mėšlo.

Pasakė ji, bet tarsi ne man, o sau.

Kere paklausyk. Man viskas gerai. Toji demonė tave apgavo.

Kaip aš toliau gyvensiu? Nekenčiu demonų. Prakeiktieji atėmė iš manęs tėvus, kuriuos tepažinojau vienerius metus, gviešiasi mano magijos ir… Juos reikia sunaikint, visus iki vieno.

Kere.

 Į mane ji nekreipė nei mažiausio dėmesio, net nepažvelgė.

Dabar nieko nebeturiu. Pasauli ar tu supranti ką reiškia nieko nebeturėti?

Priėjau prie jos ir atsisėdau šalia. Paėmiau jos ranką. Ji buvo labai karšta. Regis ji turėjo temperatūros. Persišaldė. Įdomu, kiek laiko čia prabuvo?

Kere, susikaupk ir paklausyk.

Kalbėjau, ramiai, iš lėto, nes norėjau, jog ji imtų suvokti.

Toji demonė, kuri tau pranešė apie mano mirtį yra Bilo sesuo. Ji bandė mane nužudyti. Jo paliepimu. Aš nežinau ko jis tikėjosi. Gal manė, jog tu taip sielvartausi, jog norėsi mirti.

Kažkokia, demono išpera, šlikštynė, monstrė, gyva, jausmų neturinti lėlė jį nukarosino.

Ką?

Kerė toliau kalbėjosi su savimi pati viena. Tikriausiai neatpažino manęs. Įdomu ar ji bent jau žino, jog kažkas yra su ja.

Gal man iš viso negyventi? Kuriems galams?

Na jau ne panelyte. Net jai būčiau miręs grįžčiau ir neleisčiau tau užbaigti savo gyvenimo vien dėl to, jog vampyras, kuris gadino tau gyvenimą nusikarosino.

Rokai. Kodėl mes pastaruoju metu dirbom kvailystes? Kodėl amžinai riedavomės dėl nesąmonių ir niekada nesikalbėdavome apie tai kas ištiesų svarbu?

Nežinau. Atsiprašau už tą kvailą klausimą. Aš visada žinojau, jog negalvoji apie mane kaip apie kitus vampyrus. Niekada negalvojai ir negalvotum.

O dabar tavęs nebėra ir aš negaliu…

Ji pradėjo verkti.

Nagi, kelkis. Laikas pradėti naują gyvenimą.

Pakėliau ją ant rankų ir nubėgau į jos namus. Parbėgęs paguldžiau ją į lovą ir pamatavau temperatūrą. Ji turėjo lygiai keturesdešimt.

 Vampyriokšni kodėl gaišdavai su manimi laiką? Nejau nesupratai, kad tokia nelaimių nešėja kaip aš, tegeba atnešti mirtį? Man... Tavęs... Taip, reikia. Negaliu šito sau apsakyti. O dabar... Viskas... Nereikėjo man kalbėti tokių nesamonių tau... Atsiprašau... Kodėl? Reikėjo Bilui pas mane eiti ir viskas, juk aš nieko nebeturiu. Biluti jei girdi atvaryk pasiimti mano sušiktos magijos, nes ji visa tavo... Jis čia niekuo dėtas… Rokai... Kodėl?

 Ji gulėjo lovoje ir kliedėjo. Nuo aukštos temperatūros ir liūdesio ji tikriausiai, net nesuvokė, jog apskritai kažkas yra su ja.

 Viskas gerai. Aš šalia.

Nekenčiu jų...

 Ji vėl pravirko.

Juos reikia sunaikinti. Tegul būna jie visi prakeikti. Jie jį nukarosino...

Supratau, jog beprasmiška jai sakyti, jog man viskas gerai. Reikės palaukti, kol ji pasveiks, o tai panašu, jog uštruks.

Po trijų savaičių.

Aštuntas

Jau buvo praėjusios trys savaitės nuo tada, kai Kerė sirgo. Temperatūra, tai pakildavo, tai nukrisdavo iki kokių trisdešimt septinių ir devyniu. Taip viskas ir buvo. Vieną dieną aš grįžau iš universiteto. Ji miegojo. Ramiai lyg kūdikis. Pirmą kartą per tris savaites. Kai miegodavo ji blaškydavosii, šaukdavosi manęs, savo tėvų ir sapnuodavo košmarus. Be to ji turėjo tokę mano akimis žiūrint mielą savybę. Kalbėdavo per miegus. Taip buvo nuo vaikystės. Anksčiau ji labai dėl to kompleksavo, nes žinojo, jog aš tai žinau. Jos galva buvo kiek pasukta į šoną, ji šypsojosi. Matyt sapnavo ką gražaus, ir gerai. Vėl eilinį kartą išviriau jai arbatos. Staiga ji atsimerkė. Žvilgsnis nebebuvo apsiblausęs ir kažkur nuklydęs. Ji žvelgė ramiai ir aiškiai. Skruostų raudonis buvo apmažėjęs, akys taip nebeblizgėjo, kaip pastaruoju metu.

Vampyriokšni?

Labas. Pagaliau grįžai iš tarpinio pasaulio.

Bet...

Tau mergina sakė, jog aš miriau?

Taip, bet... Iš kur tu tai žinai?

Nes toji mergina buvo demonė.

Ką?

Taip, ji bandė mane nužudyti, nes yra Bilo sesuo. Bet jai nepavyko, kaip matai. Aš čia, vis dar su tavim.

Bet kodėl?

Ji man pasakė, jog Bilo nuomone aš labai daug tau reiškiu. Nežinau ko jis tikėjosi iš tavęs, siekdamas mane nužudyti.

Gal manė, jog mane taip sugniuždys skausmas, jog pati nusižudysiu ir jam nereikės vargintis.

Bet, juk jis nori perimti tavo galias, o dėl to turi pats tave nužudyti.

Ne visai.

Kaip tai?

Kai jis... Na, kai jis buvo atėjęs pas mane į sapną sakė, jog gal ras kitų būdų mane nužudyti pats nesitepdamas rankų. Galbūt čia  buvo vienas iš jų.

Kaip, jis atėjo pas tave į sapną?

Taip, juk lengva suprasti, jog tokiam galingam demonui nieko nereiškia įsibrauti į kieno nors kito sapnus.

Logiška.

Dabar tikriausiai jis vėl mėgins tave nužudyti.

Beabejo.

Nuliūdau. Tiek visko įvyko, o aš... Užuot padėjęs Kerei kovoti su galingiausiu pasaulio demonu aš... Nusisukau nuo jos, nors prižadėjau jai niekada jos nepalikti.

Kere... Aš... Atsiprašau už viską. Pastaruoju metu buvau nepakenčiamas savanaudis kraujasiurbys.

Ji atsisėdo lovoje ir kilstelėjo antakius.

Už ką konkrečiai atsiprašai?

Kaip, gali klausti už ką, jai pati puikiai žinai?

Nežinau.

 Atsidusau. Ji visada tokia…

Kere, juk žinai. Atsiprašau už tą nesamoningą klausimą. Juk pati žinai, jog aš žinau, jog negalvoji apie mane taip, kaip apie bet kurį vampyrą. Žinau, kad tikrai daug tau reiškiu. Tiesiog... Po to, kai tu taip pasakei... Man…

Dieve, kaip tragiška. Niekada nemokėjau atsiprašinėti. Man nespėjus daugiau nieko pasakyti ji prisitraukė mane prie savęs ir stipriai apsikabino.

Žinau. Tu neturi už ką atsiprašinėti aš ir pati prikalbėjau nesąmonių, tad lygiosios.

Tepasakė.

Devintas

Pagaliau pasveikau. Su Roku sutariam po senoviai. Iš Bilo jokių naujienų, bet žinau, jog tai tik tyla prieš audrą. Vieną naktį miegojau, bet neramiai. Vis blaškiausi. Tai prabusdavau tai vėl užmigdavau. Pamenu, jog po ligos pradėjau bijoti užmigti. Bijodavau, jog atvarys Bilas ir vėl jausiuosi bejėgė. Galų gale po trijų užmigau. Sapnavau lyg eičiau per vandenį tolyn ir staiga...

Kere?

Priešais mane išniro moteris ilgais šviesiais plaukais, skvarbiomis mėlynomis akimis ir mielo, ovalaus veido, neaukšta. Ją gaubė rūkas.

Mama?

Labas. Džiaugiuosi dukra, jog turi tą vampyrą savo gyvenime. Jis visada tau padės ir niekada nepaliks. Aš, tai žinau.

Aš irgi tai žinau mama, bet. Ką tu čia veiki?

Atėjau tavęs perspėti.

Kodėl?

Bilas rytoj naktį bandys per sapną tave nužudyti. Tu, kaip žinai negalėsi jam priešintis, bet aš tau padėsiu.

Tu? Bet, kaip?

Pamatysi.

Ji nusišypsojo.

Neturiu daug laiko. Turiu jau eiti. Buvo labai smagu tave pamatyti. Man ramu, kad tu laiminga.

Bet mama... Aš... Noriu... Aš, noriu, kad tu ir tėtis grįžtumėt.

Aš irgi labai to noriu, bet deja šiam pasaulyje ne viskas įmanoma.

Ji ištiesė ranką ir paglostė man galvą. Pajutau staigų šilmos pliūpsnį.

Saugok save ir būk laiminga dukrele.

Ji ėmė tolti.

Mama... Mama... Palauk... Prašau... Pasilik.

Jaučiau, jog verkiu. Ašaros ritosi skruostais ir negalėjau liautis.

Mama... Mama...

Kere... Kere, pabusk. Nagi, pabusk. Tu sapnuoji.

Išgirdau lyg pro miglą Roko balsą.

Sumirgėjo ryški šviesa. Gal tai mama? O gal naktinė lempa?

Atsimerkiau. Akys buvo užverktos. Jaučiau, jog vampyriokšnis yra šalia. Po to, kai susitaikėm jis dažnai naktį pas mane ateidavo. Manęs prižiūrėti, kaip jis pasakė.

Nagi, ką sapnavai?

Savo mama.

 Proverksmiais atsakiau. Jis atsiduso ir liūdnai pažvelgė į mane. Nieko nesakė, tik staiga apkabino.

Suprantu, jog skaudu netekti tėvų, vėl juos pamatyti ir žinoti, kad jų prikelti neįmanoma.

Linktelėjau ašaros vis dar sruvo skruostais.

Ką ji sakė?

Ji mane perspėjo.

Dėl ko?

Dėl Bilo.

Ką sakė?

Kad rytoj jis mėgins per sapną mane nužudyti.

Pajaučiau, kaip jis dar tvirčiau mane apkabino.

Ir?

Jaučiau, kaip jo balsas virptelėjo. Gal iš baimės, o gal iš dar kažko.

Ji sakė, jog aš negalėsiu jam priešintis, kaip ir turi būti, bet ji man padės.

Padės, bet kaip?

Šito ir aš nežinau.

Nagi, dabar pasisteng pamiegoti.

Linktelėjau ir nusiraminau.

Tu teisus.

Tada atsiguliau ir ramiai, kaip kūdikis užmigau. Kita diena buvo neįdomi ir labai paprasta. Po universiteto grįžau namo, paruošiau namų darbus, nors susikaupti buvo įpač sunku. Vakare atėjo Rokas.

 Na, nieko neįprasto neįvyko?

Kol kas ne.

Atsakiau plakdama kiaušinienę.

Tu bent valgei ką nors?

Paklausė jis žvelgdamas į mane.

Iš tiesų ne. Šiandien taip jaudinausi, jog visai pamiršau, jog reikia pavalgyti.

Kai išsikepiau kiaušinienės palošėm su vampyriokšniu šachmatais ir uno.

Nagi, dėk raudoną trejetą.

Padėjau.

 Uno.

Gerai, tu laimėjai.

Jis sudėjo kortas į dėžutę ir pažvelgė į mane.

Neramu?

Dar ir kaip. Juk šiandien gali būti paskutinė mano diena.

Negalvok apie tai. Viskas bus gerai.

Gal. Šiaip ar taip reiks pasistengti neužmigt, gal šitaip  išvengsiu Bilo apsilankymo.

Gal.

 Išsiviriau kavos ir išgėriau kokius tris puodelius. Vienintėlė bėda tame, jog man kava nedaro jokio poveikio. Aš galiu išgerti kavos ir eiti miegoti, todėl supratau, jog jai kava nepadės reikės pačiai savo jėgomis kovoti su miegu.

Kalbėjomės su Roku apie šį bei tą, dirbom visokes nesąmones ir stengėmės negalvoti apie Bilą.

Kere ar girdėjai ką tau sakiau?

Krūptelėjau.

Atleisk, ką?

Vampyriokšnis susirūpines pažvelgė į mane.

Ar tau viskas gerai?

Taip... Gal... Nežinau... Rodos ne.

Kas yra?

Nežinau... Rodos... Jaučiu, jog na... Man nepavyksta susikaupti. Bandau įsigilinti į tavo pasakojimą, bet. Staiga viskas nutrūksta ir tada išgirstu tave klausiant ar girdėjau ką sakei.

Tai ne gerai.

Žinau. Manau, jog mane pjaute pjauna miegas. Nepajėgsiu atsilaikyti.

Pasisteng.

Bandau, bet…

Staiga viskas aptemo ir pajaučiau kaip sklendžiu kažkur tolyn.

Kere... Kere...

Dešimtas

Ji susmuko ant grindų.

Kere.

Prilėkiau prie jos ir pakėliau. Jos akys buvo užmerktos. Ji kietai miegojo.

Mėšlas, mėšlo krūva.

Kere... Ar girdi mane? Ei.

Ji nereagavo. Nunešiau ją ant lovos ir paguldžiau. Jaučiausi, taip lyg iš manęs kažkas rautų širdį. Nagi Kere atsibusk. Raginau mintyse ją, bet žinojau, jog ji manęs negirdi.

Nagi, atsipeikėk. Nagi... Nepasiduok Bilui.

Vienuoliktas

Kritau vis gilyn, gilyn, tik staiga viskas liovėsi. Stovėjau gražiam kambaryje, apsivilkusi gryno šilko suknelę.

Nagi, nagi, nagi.

Atpažinau šį balsą. Net oda pašiurpo.

Ką mes čia turime? Kerę Miler, kurios galias netrukus pasiimsiu.

Bilai...

Patinka suknelė?

Esu turėjusi ir gražesnių.

Na, gaila, gaila. Aš taip stengiausi. Žinai man net kiek gaila atimti tau gyvybę. Esi tokia trapi ir pažeidžiama. Tu net negali savo magijos naudot, nors tai tavo sapnas.

Mama, mamyte. Kur tu? Kalbėjau mintyse. Staiga pajutau neregėtą jėgų antplūdį. Jos uštvindė mane visą. Pasijutau be galo stipri, net nežinau iš kur ta gale.

Žinai, turėjau šiek tiek kitokį planą perimt tavo galias. Maniau, jog tave taip paveiks tavo geriausio draugo vampyro mirtis, jog pati nusižudysi iš sielvarto, bet... Deja mano sesutė niekada nemokėjo dorai žudyti. Na, bet nieko. Tas vampyriūkštis gali gyventi. Juk jis tik mažytė detalė vedanti link to ko man iš tikrųjų reikėjo. Tavo galių.

Jis prisiartino. Pakeitė pavidalą.

Ar pasakyti tau paskutinį labanakt?

Pajutau, jog tai mano galimybė. Turėjau tiek jėgos, jog pati išsigandau savęs.

Ne. Tai aš pasakysiu. Labanakt.

Tada ištiesiau rankas į priekį ir paleidau į jį ugnies pliūpsnį.

 Sorentem, lakvidorum. Sorentem, lakvidorum…

Jis degė liepsnoje. Pasigirdo nevilties apimto demono klyksmas, kuris tarsi apkurtino mane ir tada... Viskas išnyko.

Dvyliktas

Neradau sau vietos. Myniau ir myniau ratus po kambarį.

Nagi, Kere Pabusk po velniais.

Ji gulėjo labai rami, atrodė, kaip mirusi, tik iš jos širdies plakimo galėjau pasakyti, jog ji dar gyva. Minutės slinko valandų greitumu. Staiga... Ji atsimerkė.

Labas.

Tyliai pasisveikino. Pribėgau prie jos ir taip stipriai apkabinau, jog net jos šonkauliai subraškėjo.

Eyyyy. Ką dirbi?

Džiaugiuosi. Tu gyva.

Taip.

Ji nusišypsojo.

Kaip viskas buvo?

Mama man davė savo galias.

Iš kur žinai?

Nes kai patekau pas Bilą. Na tiksliau, kai jis pas mane atėjo į sapną pajutau milžinišką jėgų antplūdį.

Tai Bilas?

Mirė. Viskas gerai. Jo nebėra.

Ji šypsojosi. Aš irgi nusišypsojau. Pagaliau jai nebegrėsė joks pavojus.

Demonui galas?

Paklausiau ir šyptelėjau jai.

Taip. Šį kartą demonui tikrai galas.

 Po trijų mėnesių.

Tryliktas

Rokai, kur mes einam?

Pamatysi.

Vampyriokšni...

Dar kartą mane šitaip pavadinsi...

Na ir kas?

Pamatysi.

Tik tą vieną žodį ir te moki?

Eik tu žinai kur?

Ne, o kur? vampyriokšni.

Uštilk.

Uštilsiu, kai norėsiu ir kažkoks vampyriokšnis čia man neaiškins.

Na, to dar betrūko. Viršūnė.

Mes priėjome kažkokį pastatą. Jis buvo visas apsuptas balionais ir gėlėmis.

Kas per? ...

Vampyriokšnis atidarė duris.

Prašom panelyte.

Įėjau. Tai buvo milžiniška salė, bet joje buvo tamsu. Ant sienų įžiūrėjau tik blizgančio popieriaus girlendas.

Ką mes čia veiksim?

Pa pa pa pa pa, Su gimtadieniu Kere.

Pasigirdo daugybės balsų choras ir staigiai įsižiebė šviesa. Tai buvo pasakiško grožio salė išpuošta daugybe blizgučių, balionų ir kaspinų. Žinau gal tai vaikiška, bet man visada patiko tokie niekniekiai. Čia buvo susirinkę visi mano kursiokai. Pamačiau Danielę ir Roko draugą Oskarą.

Labutis Raganaite.

Tyliau.

Buvau žiauriai laiminga, kad vampyriokšnis su kitais surengė man gimtadienio šventę, nors nieko nesitikėjau. Viduryje salės stovėjo stalas nukrautas pasakiškom vaišėm. Ko tik čia nebuvo. Nuo vieno kasnio sumuštinių iki didelio torto su devyniolika žvakučių. Užgrojo mano mėgstamiausia pank roko grupė Green day.

Tik nebandyk manęs vadinti vampyriokšniu prie visų, nes kitaip pamatysi kas tau bus.

Oi, kaip išsigandau. Vat ir pabandysiu. Žinokit visi, jog šitas individas yra ne šiaip vampyras, o vampyriokšnis. Nuo šiol jį taip vadinkit.

Oooooooo. Neblogai skamba.

Pasakė Oskaras gerdamas kolą.

O kaip tau vampyriokšni?

Atsiknisk Oskarai.

Vakarėlis buvo fantastiškas, tobulas, geresnio ir negalėjau norėti. Gavau krūvą fantastiškų dovanų, bet pačią geriausią gyvenime dovaną gavau nuo Roko.

Gal einam pašokti?

Paklausė vampyriokšnis.

Gerai.

Mes nusikasėm per žmonių minę iki laisvos vietos. Visi šoko, juokėsi, bendravo tarpusavyje ir į mus beveik nekreipė dėmesio.

Pasivedžiau tave nuošaliau, nes nevyniodamas į vatą noriu pasakyti, jog po visų šitų metų, kai gyvendavom kaip šuo su kate supratau, jog tave myliu Kere. Atsiprašau, jog abejojau tavimi manydamas, jog esu tau, tik vampyras, nes jei būčiau, tik tiek, juk nebūtume pažystami visus tuos 17 metų.

Jaučiausi laimingiausia per visus pastaruosius metus. Nieko nesakiau. Tiesiog maniau, jog to paprasčiausiai nereikėjo. Nereikėjo jam aiškinti, jog mano jausmų neįtakoja, kad jis vampyras, nes jis ir pats tai puikiai žino. Kaip ir aš amžinai žinosiu, jog nesu jam tik ragana. Tiesiog apkabinau jį ir pasakiau.

Ir aš tave myliu Rokai, vampyriokšni tu.

Sukomės šokio žingsniu pagal Green day 21 guns, o aš pagaliau jaučiausi radusi ramybę, atsikračiusi slegiančios kaltės dėl tėvų mirties, milijono nepagrystų baimių ir supratusi, jog svarbiausia kalbėtis apie tai kaip jautiesi. Pagaliau atradusi kokį begalinį džiaugsmą, laimę ir ramybę teikia tokie paprasti žodžiai: aš irgi tave myliu.