Slapta kaltė (1/2)

Kasparas

Derinom gitaras ir kitą aparatūrą netrukus vyksinčiam koncui. Žygis ir Gintas aiškinosi su bosinėm gitarom, o aš knisausi su savo paprasta elektrine. Dominykas krapštėsi su būgnais. Mūsų technika laikėsi ko ne ant snarglių. Verktinai reikėjo naujos, bet mes ne ką te uždirbdavome. Bilietai į koncus po dešimt eurasikų, o kai dar išmoki vienam, antram, trečiam, tau ne kažin kas lieka. Taigi buvome tikri „Šiūkšlyno demonai“.

Mano gytarai pyzokas pareina. Čiūju per koncą gali plyšti laidas.

Nu nekažką tau. Mano būgnai tai dar neblogai traukia.

Nužvelgiau Dominyką. Mes susipažinome prieš trejus metus. Domas buvo metalistas. Turėjo tris auskarus nosyje, du lūpose, keturis antakiuose ir vieno euro monetos dydžio tunelius abiejose ausyse. Apranga įprastinė odinės kelnės, tokia pat striukė. Nors šį kartą jis vilkėjo „Avenget seven folt“ megstinį vietoj striukės. Jis visada būdavo geros nuotaikos, mokėdavo susukti įvairius tūsus ir šiaip buvo prie bairio ir labai nuoširdus. Nors prie jo prieit ne visi sugebėdavo, nes jis toli gražu ne visus prisileisdavo arti savęs. Jo ovalų veidą, aštriais skruostikauliais paryškino aukšta plati kakta, didelės pilkos akys ilgomis blakstienomis ir ilgi juosmenį siekentys tamsiai rudi plaukai. Jis liūdnai pažvelgė į mano gitarą.

Na, nekažką tau.

Žinau blet. Ir dar reikia galvoti iš kur trauksim naujų instrumentų, kai šitie galutinai užlūš.

Žygis, kuris jau buvo pajungęs ir sutvarkęs savo gitarą liūdnai šyptelėjo.

Nors esame palyginti garsūs Lietuvoje ir į mūsų koncus ateina nemažai žmonių, bet...

Linktelėjau. Mano nuotaika visiškai subjuro. Jau ir prieš koncą buvo ne kokia, nes kaulus laužė kaip reikiant. Net dabar jaučiau kaip gelia dantis. Vėl nachui linksmink blet visus kūrva, o už tai gauk skatikus. Nors kiek koncų per metus mes padarome. Daugiausia penkis. Žygis studijuoja, tad visi pinigai univierkei, Domas dirba kažkokiam garaže, bet irgi centus gauna, Gintas visas dienas sukišęs tėvukų versle. Kažkokioj ten statybinių prekių pardėj. Jūs galvojat, jog Ginto tėvai galėtų padėti mums. Telieka papūsti į šikną. Sovietiniai jo tėvuliukai nuolat jam kala, kad tai tik vaikų žaidimas, kad jis gaišta savo gyvenimą. Geriau mokytusi universitete, o aš... Aš esu visiškai atskyra byla. Niekas nenori niekur nedirbančio, niekada neturinčio nei sudilusio skatiko kišenėj, vos, vos vidurinę tebaigusio ir dar... Karočia... Man iki univierko kaip kiaulei iki debesų. Žygis yra gana aukštas. Galima sakyti mano ūgio, plačių pečių, atletiško kūno sudėjimo metalistas. Medaus spalvos Plaukai irgi jam siekė juosmenį. Kažkada turėjo dredus, bet jie jam užpiso. Jo veidas atviras ir geraširdiškas, nors gana dažnai būdavo aptrauktas liūdno susimąstymo skraiste. Tačiau Didelės, atviros, žydros akys visad spinduliuodavo gyvenimo džiaugsmu, kad ir kas nutiktų. Jis turėjo auskarus prasivėręs visose, abiejose ausyse. Lūpose irgi turėjo po tris. Vilkėjo megstinį su „Brink me the horizon“ ir vilkėjo žauriai plėšytais džinsais. Juose nebuvo nei siūlelio, kuris nebūtų suplyšęs. Su žygiu esu pažystamas ilgiausiai iš grupės. Tiesą sakant jam ir kilo idėja sukurti grupę. Iš pradžių aš atsisakiau tokios minties, nes... Tiesiog mano gyvenimas mėšlo krūva, nieko neturėjau kas pritrauktų žiūrovus, bet ne. Vat šičia gal ir klystu, turėjau savo balsą. Bet tada aš dar nežinojau, kad jį turiu. Tada tai tiesiog buvo man būdas prastumti savo niekingą laiką.

 Buvau tik baigęs vidurinę. Knisau į savo taip vadinamus namus ir stotelėj susitikau žygį. Turėjau elektrinę gitarą. Tiesą sakant ją ištraukiau iš šiukšlyno. Buvo dar visai gera, neskaitant to, kad dvi stygos buvo nutrauktos. Vat kokius dalykėlius kartais išmeta žmonės. Jis irgi turėjo gitarą. Tiesą sakant daug geresnią nei maniškę. Nors ir jo buvo ko gera pirkta iš antrų rankų. Kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą, o tada jis paklausė.

Hey, gal norėtum ir apskritai gal galėtum padėti man vienam projektėliui?

Pažvelgiau į jį kaip į pusprotį.

Aš?

Taip tu...

Mes nepažystami.

Nusisukau ir pažvelgiau į gatvę galvodamas apie autiką, kuris turi kuo greičiau atvažiuoti, nes antraip aš išprotėsiu.

Ta prasme aš suprantu, jog mes nepažystami, bet man labai reikia ko nors kas mokėtų groti elektrine gitara.

Prunkštelėjau.

Pasiieškok ir rasi pilna tokių žmonių. Atsipisk gerai?

Kurį laiką jis tylėjo. Aš galvojau, jog man būtinai reikia nuvaryt pas Maksą. Tiesiog mirtinai reikia. Ir staiga šovė mintis...

Klausyk... Šita... Gerai aš tau padėsiu, bet susitarkim, kad tu man užmokėsi gerai?

Nežinau... O kiek?

Nu, gal nežinau pats spręsk.

Na... Gerai.

Taigi, padėjau aš Žygiui. Jis man sumokėjo 20 eurasikų. Na nekažką, bet vis gerai. Paskui susitikom vienam bare. Jis buvo žiauriai pritvojas. Aš sėdėjau ir irgi pyliau. Tiesiog šiaip. Tada pradėjom varyt bazarą. Šiaip apie nieką. Sužinojau, jog Žygiui 17, jog pabėgo iš namų.

Kodėl?

Ai tėvas vėl ėmė daužyt mamą ir dar seserį ir šiaip mano santykiai su juo... Geriau patylėsiu.

Žodis po žodžio jis papasakojo ir apie šūlę, kad neturi nei vieno draugo, jog jis ten pastumdėlio ir pašaipų objekto vietoje, jog tėvas geria jau nežinia kelinti metai, jog daužo mamą ir seserį. Jog ir jį yra ne kartą daužęs. O mama... Mama irgi geria ir nieko per dienų dienas neveikia, o tėvas grįžęs namo ją tokią randa ir prasideda gražumai.

 Jis daužo ją. Užsipuola ir mane bei seserį kam viską už ją darome ir taip tik dar labiau stumiame ją į girtuoklystę. Jis niekada nepagalvoja, jog ir pats yra girtuoklis, jog niekada nei piršto dėl mūsų nepajudins, o dėl to, jog jis geria pagal jį kalti mes, o ne jis. Mane jis daužydavo iš neturėjimo ką veikti. Arba dar todėl, jog gindavau seserį ir mamą. Jog padėdavau jai tvarkytis namuose. Galvojau, jog viskas susitvarkys, jog mamai labai sunku, jog ji serga ir mes su seserimi turime būti atrama jai. Bet su kiekviena diena grįžęs po mokyklos rasdavau ją nusilakusią iki žemės graibymo ir turėdavau vėl viską sutvarkyti. Ji sakydavo, jog mes su sese esame jai dievo dovana, jog be mūsų ji būtų niekas, jog kaip ji džiaugiasi, jog turi mus. Jo... Dabar suprantu, jog jai mes buvome dievo dovana tik todėl, jog tvarkėme viską už ją, o ji tuo metu lakdavo iki negalėjimo. Taigi mama vis dažniau nusilakdavo ir nieko neveikdavo, o aš gaudavau į kailį. Štai kodėl pabėgau iš namų. O kas dėl šūlios. Aš pats esu silpnas ir negaliu jiems pasipriešinti.

O kaip tavo sesuo?

Mirė pernai nuo plaučių uždegimo. Aš vienas deja negalėjau ja pasirūpinti, o mama gėrė. Tėvo nebuvo. Apskritai tėvą nuo pat mažens prisimenu tik girtą ir apskritai retai jį matydavome.

Štai kaip užsimezgė mano ir Žygio draugystė. Pradžioje jis dirbo parduotuvėse pagalbiniu. Gyvendavo kur papuola. Paskui jo gyvenimas pagerėjo. Susirado gana padoraus darbeliio. Tokio, jog vėl galėjo grįžti į mokyklą. Baigė vidurinę. Įstojo į uniką. Tada jam šovė mintis, jog galėtume sukurti šiokią tokią grupę. Pradžioje aš žvengiau iš šitos idėjos, nes žinojau, jog mes neturime resursų. Nei financinių nei žmogiškųjų. Nes kas iš mūsų dviejų galėtų būti. Tikrai ne grupė, o duetas. Paskui kažkokiu būdu prie mūsų prisidėjo Gintas ir Domas. Tada jau mėginome kažką lipdyti. Vos tik pradėjome rašyti kūrinius nežinojome kas bus vokalistas. Galvojau, jog mano pragerto ir prarukyto balso niekas nenorės klausytis. Gintas sakė, jog nenori šituo užsiimti. Domas irgi nenorėjo. Žygis bandė padainuoti porą ką tik sukurtos dainos eilučių, bet...

Velniop. Žiauriai nemėgstu savo balso. Aš visiškai neperteikiu šito kūrinio esmės. Kasparai būk tu vokalistas.

Aš gal išprotėjai?

Kodėl ne?

Ar tu girdėjai kaip mano balsas skamba?

Taip ir jis nuostabus.

Jis šūdo krūva.

Nekalbėk nesąmonių. Blet, mums reikia vokalisto.

Na, gerai pabandysim, bet jei aš supisiu pirmą koncą...

Gerai galėsi atsistatydinti.

Bairis buvo tame, jog dar mums žmoniškai nesusikūrus kaip grupei Žygis priskiedė vienai klubo savininkei, kurią pažinojo, jog turi roko grupę. Beprotis.  Taigi teko koncertuoti pirmą kartą, o to pirmo karto pisleva buvo tame, jog mes ėjome į sceną visiškai nerepetavę. Tik susirinkę su savo instrumentais ir poros dainų žodžiais. Kas bus vokalistas nusprendėme tiesiog užkulisiuose. Pirmo konco kaip matot nesupisau. Vokalistu esu ir šiandien po metų nuo grupės susikurimo. Atvirkščiai mano pragertas, prarukytas ir pragroulintas balsas tikrai daugumai patiko, nors dainavau visiškai nerepetavęs. Na ir štai. Šiandienai esame „Šiukšlyno demonai“. Pavadinimą sugalvojau aš. Jis man patinka. Man niekada nepatikdavo pavadinimai, kurie susiją su viltimi, gėlėmis ir saulutėmis. Apskritai gražiais dalykais. Šitoje vietoje galėčiau pakartoti Jonathono Daviso citatą „Man nepatinka muzika apie gėles. Mėgstu mirtį ir griovimą“. Taip yra ir man. Apie mane galėtų išeiti visiškai atskira knyga. Bet...

Viskas jau galim pradėti.

Pasakė Žygis.

Ok.

Kasparai, tau viskas gerai?

Aha, atsipisk.

Iškošiau pro dantis, o juos dar labiau suskaudo. Pisleva reikėjo pasiimti, nes matyt nepratempsiu.

Žygimantas mįslingai į mane pažvelgė, bet nieko nesakė. Blet, niekam to niekada nesakiau, bet matyt Žygis žino. Įdomu kodėl dar neišpiso man proto.

Pradėjau groti patikrinimo ir suderinimo dainelę. Žiūrovai pašėlo ploti. Kai baigėme pradėjau dainuoti pirmąją dainą. Mergos stovinčios pirmose eilėse pašėlo klykti. Ir taip visada, o kas man? Man nei šilta nei šalta dėl to.

Anabelė

Muzika geriausia mano draugė. Pripažystu tik roką ir metalą. Kiti stiliai tegul eina velniop. Dievinu, kai būgnai, elektrinių gitarų džerškesys ir kuo stipresnis graulas nuneša tavo stogą ir paskandina muzikoje. Metalas ir rokas gali paskandinti užmarštyje tavo problemas ir žmones, kurie tave skaudina. Užpildo tave visą, kol tu nebesuvoki kas vyksta aplinkui. Dabar klausiau „Slipknot“ „Sic“. Corey klykė.

Here comes the pain

Enemy

Show me what you wanna be

I can handle anything

Even if I can't handle you

Readily

Either way it better be

Don't you fuckin' pity me

Get up, get off...

What the hell am I sayin'?

I don't know about malevolent

Sure as hell decadent

I want somebody to step up, step off

Walls!

Let me fall! Fuck you all!

Get a grip, don't let me slip

'til I drop the ball

Fuck this shit, I'm sick of it

You're goin' down, this is a war!

Veikiau pamatau nei išgirstu, jog man skambina. Atsiliepiu.

Hallo, Agniete.

Anabele, gal nori šį vakar eiti į „Šiukšlyno demonų koncertą“?

Tu dar klausi?

Nu...

„Šiukšlyno demonai“ Juk tai nuostabu. Aš dar niekuomet nesu buvusi jų konce.

Joooo. Jie geruliai. Tas Kasparas, kai dainuoja tai...

Jo, žinau...

Nusišypsojau pati sau.

Tai kur susitinkam?

Gal valandą prieš koncertą prie akro. Nueisim dar kur nors?

Ok.

Susitikom prie akro ir nuvarėm per prekybcentrį.

Tai kur varom?

Nežinau gal išgert kokios kavos?

Ok.

Na viskas baigėsi tuo, jog užėjom į magką.

Aš dar niekada nemačiau jo gyvai.

Aš irgi, bet nuotraukose atrodė, tai... Nekažką...

Nu... Jo... Bet žinai nuotraukos yra nuotraukos, o gal realybė visiškai kitokia.

Tikiuosi.

Suvalgėm three bulvyčių ir išgėrėme kolos. Tada tiesiog šiaip bastėmės pirmyn atgal po akrą.

Kiek koncas tęsis?

Apie porą valandų.

Aišku.

Valanda slinko vėžlio greitumu ir greit mums atsibodo siūti iš kampo į kampą.

Ai pyzdų, varom dabar?

O ką tiek laiko veiksim? Gi dar visas pusvalandis?

Nu nežinau ten pasitrankysim.

Ok.

Taigi nuvarėm iki „Kablio“. Ant pastato sienų jau kabojo plakatai su jais ir užrašu, jog šiandien koncas.

Neblogai atrodo.

Konstatavau.

Aha visai nieko.

Prie įėjimo buvo galima nusipirkti bilietų. Tiesą sakant čia jau knibždėjo nemažai žmonių. Pagaliau kažkokia merga klaikiai žaliais plaukais pranešė, jog jau galima įeiti. Priėjome ir padavėme savo bilietus. Mus praleido. Nusileidome žemyn į rūsį. Jis buvo ganėtinai erdvus. Vienoje pusėje buvo kaip ir kavinė. Kitoje didelė salė pilna dūmų, kuriuos karts nuo karto leisdavo vėl ir vėl. Prie salės dar buvo ganėtinai didelis stalas nukrautas jų merchu.

Gal nusiperkam po maikutę?

Ok.

Dar ten buvo tų pačių plakatų, kurie kabojo lauke, kompaktų su dainomis.

Išsirinkau juodą maikutę su Kasparu priekyje. Jų maikučių artas būdavo. Visų keturių nuotrauką arba po vieno atskirai ir ranka su cigarete ir rodomu fucku, o po apačia būdavo užrašas „Man nerūpi ką jūs apie mane galvojat, nes tai jūsų, o ne mano problemos“.

Artas tai jėgiškas.

Pasakė Agnietė žiūrėdama.

Aha visai toks atitinkantis pankų filosofiją „Aš ant visų ir visko dėjau“!

Aha.

Žmonių vis daugėjo. Mes nusigrūdome į salę. Ten buvo gana minkštos kėdės ir minkšti suolai ir scena ant kurios buvo instrumentai.

Gal čia drimbam?

Ok.

Atsisėdom ant vieno suolo nepertoliausiai scenos.

Gal dar reiktų ko išgert nusipirkt?

Ok aš nueisiu.

Agnietė nuėjo, o aš smalsiai apsidairiau aplinkui. Jų nei vieno nesimatė. Ne pertoliausiai nuo manęs rūkė du metalistai, bet ryškiai ne grupės nariai. Atėjo gal dešimt mergų. Visos apie kažką šnekėjosi ir žvengė. Mano apranga, o dieve. Apie ją... Seni, net nežinau kokie apspurę ir suplėšyti džinsai, apdriskę marškinėliai, apipaišyti visokiom pentagramom, fuckais ir aprašinėti visokiom nesąmonėm. Kerzai, labai jau nudrengti. Dar mano tėvuko, kuris buvo pats geriausias žmogelis mano gyvenime. Deja jis važiuodamas motociklu susidūrė su kažkokiu girtu, apspangusiu dūchu ir žuvo vietoje. Vo šitaip. Mano šukuosena visokių spalvų margumynas, iškarpyti plaukai, pusė galvos nuskusta. Šiaip esu šviesiai geltonų plaukų, bet juos dažiau žaliai, ryškiai raudonai, violetiniai, mėlynai, orandžiniai, rožiniai ir juodai. Dėl dažymų plaukus nemažai kartų balinau, todėl dabar jie... Hmmmm... Dar nepamirškime odinės kožos, kuri irgi aprašinėta visokiom nesąmonėm ir apipaišyta markeriais. Kniedžių ir spiglių ant jos daugiau nei reikia. Mano ausyse po keturis auskarus. Esu prasivėrusi du auskarus, kurie atrodo kaip kirviai. Ant rankų turiu dvi taturiuotes ir lūpose snake baitus. Štai, kaip aš atrodau. Atvarė dar porą pankų. Netoliese pamačiau tikrą gotą. Wau. Na, „šiukšlyno demonų“ dainos tikrai gotiškos. Atvarė Agnietė su dviem puodeliais sidro.

Daugiau nieko nebuvo nebent alus, o alaus tu nekenti.

Aha.

Paėmiau savo puodelį ir gurkštelėjau. Buvo dar šaltas.

Pagaliau į sceną užlipo grupė. Pirmą pamačiau bosistą, tada gitaristą, būgnininką ir tada... Tai jis...

 Na, nuotraukos nemelavo... Kasparas Sterlingas tikrai atrodo kaip tikras demonas...

Pusbalsiu ištarė Agnietė, o aš negalėjau atplėšti nuo jo akių. Jis atėjo vilkėdamas žiauriai nutrintomis, odinėmis kelnėmis. Ko gera dauguma galvojo, jog jis jas iš šiukšlyno ištraukė. Gal taip ir buvo. Tos kelnės buvo žiauriai nusilupusios. Oda tiesiog byrėjo. Vieną skruostą puošė randas ir tai dar šiurpesnį darė jo kampuotų bruožų veidą. Antakiuose buvo gal dešimt auskarų. Ausyse nebuvo tunelių, bet jų beveik nesimatė per auskarus. Turėjo prasivėręs du žiedus nosyje. Vilkėjo specialiai suplėšytais marškinėliais ant kurių puikavosi užrašas „I don‘t care anything. Fuck all of you biches“. Detalesnės jo išvaizdos nelabai mačiau, nes staiga jis nusisuko ir iš stovo ištraukė mikrofoną. Matyt jam taip buvo patogiau. Tada ėmė jį reaguliuoti. Pasklido šaižus garsas.

Nu blet kūrva kaip tai užpisa.

Pasakė jis visiems girdint.

Ai pochui bus gerai.

Užgrojo gitaros. Garsas buvo nepriekaištingas, nors matėsi, kad įranga pagyvenusi, bet aišku jiems visiems pochui. Ir netykėtai jis taip užklykė, kad vos ausų bugneliai nesprogo. Aplink mergos irgi pašėlo klykti. Būgnai rodės išneš smegenis.

Na, metas į pragarą!

Užriko Agnietė. Mes ėmėm grūstis pro žmones. Nei kiek nemokėjome dainų žodžių, bet niekam čia nerūpėjo. Visi klykė kiek išnešė gerklės bele ką. Strakaliojom ir lingavom galvomis pirmyn atgal. Po dviejų dainų nebeatskyriau kas tikra, o kas ne. Galva svaigo. Niekada nemaniau, kad muzika gali taip apnešti. Agnietė nupirko dar sidro. Baigėsi nežinia kelinta daina. Kažkokia merga nusižvengė ir užriko ant visos salės. Tikrai nesveika.

O gal galėtum mums čia dabar stripą pašokt?

Pačiulpk man.

Atsakė Kasparas. Aš buvau tiesioginia ta žodžio prasme pakraupusi. Tokio nurauto pankpalaikio dar neteko matyti. Įdomu ką jis dar iškrės.

Įranga neatlaikė viso koncerto. Vienos dainos metu kažkas sugedo ir būgnų garsas drąskė ausis. Gitaros visai nebeveikė. Tada Kasparas vėl pavarė.

Nu blet kūrva, supista įranga. Tokią tik į subinę suvaryti nachui viską!

 Jis griebė gitarą iš gitaristo ir tėškė į žemę.

Apsiramink Kasparai.

Nachui šitą. Man giliai nusipist. Šita chuinę galėsime tęsti ir su viena gitara.

O pas tave bazaras ne per aštrus?

Paklausė kažkoks bachūras iš žiūrovų tarpo.

Man giliai nusipist koks. Kalbu kaip noriu.

Atkirto tas. Tada viskas vėl prasidėjo, bet buvo dar bjauriau, nors tikrai niekam nerūpėjo. Užgrojo kažkokia lėta melodija ir tada... Štai tas balsas. Jis buvo švelnus, žemas ir tvirtas, bet nei kiek nepanašus į tą, kuris ne per seniausiai čia rėkavo.

Dieve...

Atsiduso Agnietė.

Ir visai nepasakytum, kad jis toks.

Aha. Na groul dainas jis moka kaip reikiant, bet kai šitaip užtraukia...

Aha geras.

Po valandos tas koncas baigėsi. Mes ėmėm grūstis išėjimo link. Per dūmus nesimatė nieko. Nešė alumi ir cizais.

Anabele!

Apsidairiau aplinkui.

O labas Nikai.

Sveika. Kaip tau sekasi? Seniai nesimatėm.

Ačiū neblogai, čia mano draugė Agnietė. Agniete čia Nikas mano pusbrolis, kurio nemačiau du metus.

Labas aš Agnietė.

Nikas, Hallo.

Kaip seniai tavęs nemačiau, bet teta nerašė, kad atvyksi į Lietuvą.

Na, matai visko būna.

Aha.

Aš irgi tavęs labai pasiilgau.

Mes apsikabinome.

Kažkaip viskas čia pasikeitę.

Ai nežinau. Na gal kai gyveni Airijoje visą gyvenimą tai...

Jo, ten kiek viskas kitaip.

 Kaip tėvai?

Gerai.

 Pati šiemet baigiau mokyklą, tai dirbu vienoj kavinėj padavėja.

Ai angliškas emigrantų darbelis.

Nusijuokiau.

Na, tu teisus. Kaip tau grupė?

Nurauta jau seniai šitoj Lietuvos scenoj trūko kažko tokio...

Jis spraktelėjo pirštais.

Nors norėčiau kiek prišvelninti su tuo vokalistu.

Aha. Visos mano draugės šūlioje tvirtino, jog jis atrodo kaip monstras, o aš maniau, jog jos perdėda, bet dabar...

Jo išvaizda jo tikrai baugi. Gal jis laisvalaikiu dar apšvarina parduotuves arba dirba mafijozams.

Jis nusijuokė.

Nežinau ir man nerūpi, bet jo balsas...

Aha gerulis toks.

Gaila, kad kaip vaikinas jis gerokai per daug creapy. Nežinia ko iš tokio galima laukt.

Aha, bet kiti grupės nariai visai nieko. Gal norėtum su jais susitikt?

Aš?

Apstulbau.

Taip senokai pažystu Dominyką. Jis mane kvietė į šį vakar vyksiantį jų konco paminėjimo vakarėlį.

Oho...

Tai norėtum?

Žiauriai, nors gal kiek prisibijau...

Kasparo?

Nu...

Nikas ėmė žvengti.

Juk jis ne žudikas. Nenorėsi nebendrausi.

Na, gerai. Agniete gal ir tu nori?

Oi ne ačiū. Man jau gana įspūdžių.

Gerai ikiukas tada.

Iki Anabele.

Ji nuėjo o mes su Niku patraukėme atgal į salę.

Labas aš Dominykas.

Į mane žvelgė pilkos ramios akys. Būgnininkas buvo visai normalus metalistas.

Labas aš Anabelė.

Mano pusskė.

Malonu.

Man ir.

Nusitrenkėme iki autobusų stotelės. Nikas su Dominyku įsileido į pokalbį apie kažką. Grupės gitaristas Gintas pasakė, jog nebus vakarėlį, nes turi kažką tėvams versle padėt, tai su juo atsisveikinome. Visą kelią baukščiai žvilkčiojau į Kasparą. Jis ėjo vienas atsiskyręs nuo visų. Per gerus kelis metrus. Į mane nei karto nepažvelgė, nors gal ir gerai. Ėjo rankas susigrūdęs į tokios pat nunešiotos kožos kišenes, kurios dar užtrauktukas buvo sugedęs. Stotelėje, kol laukėme auto jis išsitraukė elektronkę ir ėmė garint.

Gali duot ir man?

Paprašė Žygimantas man regis. Antrasis gitaristas. Kasparas be žodžių davė. Žygimantas patraukė porą kartų ir vėl jam gražino.

Aute niekas nesikalbėjo. Pavažiavom porą stotelių ir išlipome. Užlipome į antrą aukštą. Žygimantas atrakino buto duris.

Kieno čia chata?

Ai Kasparo ir mano. Mes visad čia rengiame kokius tūsus, repetuojam ir panašiai.

Tai jūs kartu gyvenat?

Jo.

Muzikos neleidome, nes visiems jau buvo gana metalo. Žygis nulėkė į pardę nupirkt ko. Visą tą laiką šnekėjausi su niku ir Dominyku. Kasparas kažkur dingo buto gilumoje. Na ir gerai. Laimėj Žygis greit grįžo. Nupirko keptos duonos, čipsų, porą picų, sidro, alaus, kolos, energetinio ir fantos. Visi įsileidome į pokalbį. Buvo gana jauku. Tie du tai normalūs, o šitas. Kasparas sėdėjo atsiskyręs nuo visų, nors Žygis jį bandė kalbinti, bet tas piktai kažką atkirto ir viskas. Nu ir frantas. Galvojau gerdama energetinį. Nikas su Dominyku apie kažką užsišnekėjo. Paskui abu išėjo parukyt. Jaučiausi nei šiaip nei taip. Lyg ne savo vietoj. Stojo tyla. Žygis pjaustė picą. Kasparas kažką rašė telefone. Paskui staiga pakilo ir išėjo pro duris. Žygis bandė klausti kur jis eina, bet tas nieko neatsakė. Kai trinktelėjo durys Žygimantas atsiduso.

Su juo sunku.

Jis nusišypsojo.

Žinai esi pirmas žmogus, kuris sėdi mūsų šaikoj ir kuris išdrįso tą garsiai pasakyt. Na, tiksliau pirma mergina.

Nusišypsojau.

O ką kitos neišdrįsdavo to garsiai pasakyt?

Žygis nutilo, tada lyg nelabai norėdamas tai sakyti ištarė.

Na... Kaip čia pasakius... Visos mergos, kurios čia iki tavęs buvo... Na, aš su jomis nebendraudavau.

Jis šyptelėjo.

Jas parsivesdavo Kasparas, o jos jam būdavo reikalingos... Tik kaip... Na... Jos galvodavo, jog jis toks grubus, nes jam patinka tokiam būti, o ištikrųjų jis toks nėra. Ir apskritai jos tik vieno dalyko norėdavo... Na, tam dalykui jos tik ir būdavo tinkamos... Ir joms ir jam to reikėdavo... Tad... Nei vienas niekada nematydavo problemos ar kažkokių sunkumų...

Stojo tyla, o aš lanksčiau energetinio skardinę ir mąsčiau pati sau... Taip... Nu, jo... Jam matyt mergos visą gyvenimą tik tam reikalui ir būdavo reikalingos...

Kaip manai kur jis išėjo?

Nežinau. Nors mes pažystami jau trejus metus, bet... Galiu pasakyt, jog jis labai nenuspėjamas ir net aš niekada nežinau kaip jis gali pasielgti.

Tai gal aš jau eisiu.

Rimtai?

Jo, gal žinai kur Nikas dingo?

Domas rašė, jog jie tik išėjo parukyt, bet paskui nusprendė dar į barą šiaušti.

Tai tada aš tikrai eisiu.

Jei tu bijai dėl Kasparo ir to, jog netaptum dar viena eilinia auka vienos nakties nuotykiams tai...

Ne.

Kažkodėl tirštai užraudau.

Man tiesiog reikia eiti.

Na, gerai. Žinai visai nieko žmogus tu esi. Koks ten tavo vardas?...

Anabelė.

Anabele, Gal kada vėl susitiksim?

Na, nežinau.

Duok savo Numerį?

Na, gerai.

Padaviau jam lapuką ant kurio pieštuku užrašiau numerį, nors nesupratau kodėl jis nori su manimi bendrauti. Juk beveik nepažysta, nors jis neatrodė toks kaip Kasparas. Buvo gana mielas iš pirmo žvilgsnio.

Na, tai gerai iki.

Iki aš tau paskambinsiu.

Nėriau pro duris. Kažkaip labai nejauku pasidarė sužinojus ką veikdavo visos šiame bute buvusios mergos. Nežinau kodėl. Gal vien dėl fakto.

Žygimantas

Kasparas Sterlingas... Aš Žygimantas Kontrimaitis. Esame pažystami jau trejus metus. Žinojau apie jį daug, bet su niekuo net su kitais grupės nariais apie jį nekalbėdavau. Jis labiausiai atviras būdavo su manimi. Tiesą sakant laikiau jį broliu. Taip... Kasparas... Žinojau, jog jis turi daug problemų. Sudėtingų. Vėl atsidusau. Apie vieną su juo niekada nesikalbėjau. Nežinojau ar ta problema tikrai egzistuoja, bet šį vakarą. Supratau kodėl jis toks piktas. Ne vien dėl ligos.

Jis parsirado po poros valandų. Kaip visada nutrenkė savo kožą į kampą ir nusivarstė kerzus. Atrodė kiek geriau nei prieš koncą. Tiesą sakant žymiai geriau.

Kur Domas?

Ai išvarė su draugu į barą.

Aišku.

Susikaupiau. Apie tai būtinai reikėjo pasikalbėt.

Kasparai, nenoriu tavęs teisti...

Kas yra? Vėl man priekaištausi dėl mano atžarumo ir grubumo su visais ir visur. Juk žinai, kad...

Taip žinau, jog tu tikrai ne visada toks esi, o ar buvai pas psichetrą?

Buvau praėjusią savaitę. Nebūk motinos vietoje gerai?

Ir Neesu, tik noriu padėti kaip draugas, juk žinai...

Žinau.

O kada kita konsultacija?

Kitą mėnesį.

Žinau, kad tau tie vaistai padeda ir su tuo viskas gerai, bet manau, jog prie tavo žiauriai prastos nuotaikos prisideda ne vien liga...

O dar kas?

Tylėjau. Buvo sunku tai pareikšti jam, juolab, jog tai tik mano įtarimai.

Narkotikai.

Jis nepatvirtino mano įtarimų, bet ir nebandė to neigti.

Ir?

Tai nėra gerai...

Žygi neesi mergelė švenčiausioji.

Kiek dar laiko tai tęsis?

Kiek reikės...

Kasparai...

Ką Kasparai?

Nenoriu, jog baigtum kaip dauguma narkomanų...

O kaip jie baigia?

Atsidusau. Jis vaidina kvailį.

Pats žinai kaip...

O koks skirtumas?

Tylėjau... Jis nusivilko megstinį. Tada pradėjo nusiiminėti spyglius nuo rankų ir kaklo.

Aš irgi taip manau... Jokio...

Pasakė jis ir nuėjo į savo kambarį. Įsipyliau degtinės iš baro ir vienu mauku išgėriau. Taip mano įtarimai pasitvirtino, bet kiek laiko jis tai daro? Apžvelgus visą mūsų pažinties laiką... Jis vartojo visus tuos metus, o gal dar ilgiau... Supratau, jog mano draugužis įklimpo į labai didelę bėdą.

Anabelė

Kartais atrodo, kad gyvenu veltui. Dėl kažko. Kitų, bet tikrai ne dėl savęs ir ne dėl to, kad pati to norėčiau. Karočia, mano tėvuką kaip jau minėjau suvažinėjo kažkoks girtas dūchas. Na, ne tai, kad suvažinėjo, bet jie susidūrė. Mano tėvukas buvo baikeris, tad... Jis buvo vienintėlis žmogus, kurį per visus šešioliką metų iki jo mirties mylėjau. Žinau, jog ir jis vienintėlis mane mylėjo. Dabar man devyniolika, bet nestudijuoju. Tiesiog ai, pati nežinau ko dar noriu. Atrodo šūlioj jau buvau porą kartų tikrai nusprendusi kur varysiu, bet viskas išslydo iš rankų. Taigi, dabar dirbu vienoje kavinėje padavėja.

Grįžau namo. Išsiviriau arbatos ir susitepiau sumuštinių. Tada pasitikrinau telefoną. Buvo atėjusi žinutė nuo kavinės savininko. Jis prašė rytoj padirbėti ilgiau. Atrašiau, kad gerai. Taip ir stumiuosi diena iš dienos. Suprantu, kad visi turi rutiną, bet... Šūlioje neturėjau draugų. Klasiokai buvo tik klasiokai nieko daugiau. Jie mane laikė ušsidarėle ir vieniše, keistuole. Na, panašiai tokia ir buvau. Nenorėjau turėti draugų. Kažkaip nežinau kodėl, bet visi jie atrodė nepatikimi. Turiu tik vieną draugę Agnietę. Ji kažkuo kitokia nei kitos mergos. Nemoku paaiškinti. Ir visą laiką mane persekiojo jausmas, jog nemoku bendrauti. Kažkaip atrodydavo, jog bendrauju su žmonėmis, viskas kaip ir gerai, bet tuo pačiu metu būčiau atskirta nuo visų užtvara ir nei jie negalėtų manęs niekada suprasti, nei aš jų. Dabar gyvenu pas tetą. Ji porai dienų išvažiavo pas sūnų į Londoną, o aš likau Koraluose. Mano motina... Ji visą gyvenimą pragėrė. Tėtis kelis kartus buvo ją uždaręs į įvairias gydymo įstaigas, bet arba ji iš jų pabėgdavo arba grįžusi vėl gerdavo paromis.  Tiesiog... Niekas nepadėjo. Viskas baigėsi tuo, jog kai man buvo penkiolika ją sutraiškė sunkvežimis. Taigi per porą metų netekau tėvų. Mane ėmėsi auginti teta. Baigusi mokyklą susiradau darbą, bet vis dar gyvenu pas tetą, nes žinot. Padavėja negali būti milijonierė. Išploviau indus ir per kompą užsileidau „Slipknot“. Tada susimąsčiau. Kažkodėl man gliučino, jog Kasparą esu mačiusi anksčiau. Nežinau kodėl, bet kažkas... Ai gal nekreipsiu į tai dėmesio, nors jis tikrai šiurpus. Atrodė, jog su juo kažkas negerai, nors negalėjau pasakyti kas tai.

Praėjo savaitė nuo „Šiukšlyno demonų“ koncerto. Drožiau iki stotelės, nes turėjau varyt į darbą. Buvo sausis, bet visur tirštai prisnigę. Kai kur neblogas ledukas. Iš tolo pamačiau, jog į mano stotelę atvarė autas, tad pagreitinau žingsnį. Na, to tikrai nereikėjo daryt ant ledo. Taigi, kritau gerokai. Blemba nu ir sekasi. Pajutau stiprų skausmą rieše. Ot šūdas. Nejaugi... Ir reikėjo man lėkt. Nu ir kur tu nulėkei Anabele? Kur?

Kas nors negerai?

Apsidairiau ir vos vėl neatsisėdau ant sniego. Prie manęs ėjo Kasparas... Niekada nebūčiau pagalvojusi.

Gal padėt atsistot?

Ne, nereikia.

Bandžiau atsistoti, bet nesėkmingai.

Duokš padėsiu.

Nespėjau atsakyti, nes jis priėjo ir pakėlė mane už rankų. Vis dar buvo slidu, tad vos nedribau jam į glėbį. Laimei susilaikiau.

Viskas gerai?

Taip.

Pakėliau savo kuprinę, bet su skaudančia ranka. Susiraukiau.

Man atrodo, kad lūžo riešas.

Na, gal, bet nieko vėliau tai sutvarkysiu.

Aha, kur vėliau?

Man reikia į darbą.

Palauks.

Bet...

Kvaiša nemalk šūdo. Tau lūžo riešas, o tu nori pyzdinti į supistą darbą.

Na...

Karočia, davay varom.

Ir nespėjus man paprieštarauti jis paėmė mane už rankos. Pajaučiau, kad dar ir koją skauda, todėl nesuspėjau paskui jį. Jis pamatė, jog man ir su kojyte problemytės.

Nu, tu, ir...

Kas?

Piktai surikau. Nemėgau jo. Nežinau kodėl, tiesiog nuojauta man liepė jo šalintis ir neužmegst artimo kontakto. Ir koks velnias lėmė, kad mes šįryt susitiktume. Šimtaprocentiniškai pavėluosiu į darbą. Šefas man duos pylos ir numažins algą ir... Dar blet jis. Nu nachui... Ir dar kažkas supistoms kojai ir rankai, o dar jis kabinėjasi...

Kur tu taip lėkei?

Gi jau sakiau, kad man į darbą reikėjo.

Ai, o ten buvo tavo autas?

Nu.

Vis tiek nereikėjo taip lėkti.

Užsikišk dalbajobe.

Jis pakėlė antakius.

Aš tau padedu bent padėkotum.

Neprašiau tavo pagalbos.

Toliau ėjome tylėdami. Ligoninėje pasakė, kad pasitempiau čiurną ir lūžo riešas. Nu, žavumėlis. Kurį laiką turėjau palaukti, kol ras nuskausminamųjų ir kitokio šlamšto. Atsidrėbiau į seną, kietą ligoninės kėdę. Tiksliau Kasparas man padėjo į ją atsisėst.

Tai kur dirbi?

Ne tavo reikalas.

Oho. Praėjusią savaitę neatrodei tokia atžari.

Nusijuokiau.

O kiek praėjusią savaitę tu su manimi bendravai.

Jis tylėjo.

Taigi.

Tariau ir nenorėdama toliau su juo bendrauti pasiėmiau kažkokį žurnalą. Ėmiau sklaidyti puslapius. Vaistų reklamos. Įvairių klinikų paslaugos. Operacijos, gydytojai, patarimai...

Tavo pusbrolis pažystamas su Domu?

Atsigrežiau ir paniekinamai drėbiau.

O kaip tu manai?

Aš pirmas paklausiau.

Purkštelėjau.

Kas tau yra?

O kas tau yra?

Man? Nieko. Viskas gerai...

Taip neatrodo.

Kodėl?

Numečiau žurnalą sau ant kelių ir pirmą kartą pažvelgiau į jį. Dabar tikrai turėjau galimybę matyti jį. Be jokių šviesų, nuotolio ar baimės į jį pažvelgti. Jo veidą gražino gal penki randai. Lūpose turėjo po du auskarus. Antakiai, ausys irgi buvo jų pilni. Plaukai siekė juosmenį ir buvo šviesūs kaip albinoso. Akys... Jos tikrai buvo keistos. Siauros, žydros kaip pavasario dangus, ilgomis blakstienomis. Kakta aukšta, aukšti skruostikauliai. Kažkodėl priminė aziietį, nors oda buvo balta, o lūpos raudonos. Vilkėjo žiauriai nudriskusiais džinsais ir odinia striuke, kuri buvo apipaišyta pieštukais ir markeriais. Džinsai ne tik nudriskę, bet ir kniediti. Batai aukšti, spygliuoti. Atrodė kokių devyniolikos ar dvidešimties.

Prieš savaitę atrodei kaip tikras demonas, kuris valgo žmones pusryčiams, o paskui išspjauna kas liko.

Jis ėmė juoktis. Šypsena nesudarkė jo randų, o veidą padarė mielesnį. Buvo tikrai keista jį tokį matyt.

Na tu ir duodi...

O kas? Taip atrodei.

Žmogus gali daug kaip atrodyti, bet tai dar nereiškia, kad jis tikrai toks yra.

Ko tu nori?

Nieko, tik normaliai bendrauju.

Ane?

Taip, nesuprantu kas tau nepatinka.

Vėl atsiverčiau žurnalą tikėdamasi, jog jis paliks mane ramybėj. Nesupratau, kodėl per savaitę jis taip pasikeitė. Atrodė kaip visiškai ne tas žmogus.

Taigi, tu neatsakei į mano klausimą.

Atsidusau.

Taip mano pusbrolis gana ilgai pažysta Dominyką.

Gerai su juo sutari?

Mes beveik nepažystami.

Aš turėjau omenyje tavo pusbrolį.

Koks tau skirtumas?

Tiesiog noriu žinoti.

O kam?

Šiaip sau. Įdomu.

Taip, labai gerai.

Koks ten tavo vardas?

O kam tau?

Tiesiog reikia žinoti. Juk jei dar kartą susitiksime gi nerėksiu Ei tu ten.

Anabelė.

Perverčiau lapą.

Atsiprašau, kad aš taip.

Dėl ko atsiprašai?

Dėl savo elgesio.

Ai dėl šito. Tikrai neturi atsiprašinėti. Jei čia tavo normalus elgesys, tai tikrai neturėtum jo keisti ar tuo labiau atsiprašinėti. Juolab manęs.

Kodėl?

Tiesiog kas tau darbo jei man nepatiks kaip tu elgiesi. Čia bus mano problemos.

O jei tai ne įprastinis mano elgesys? Jei aš visai kitoks?

Atsidusau ir vėl perverčiau lapą. Į mane žvelgė moteris pridėjusi ranką prie pilvo apačios, o reklama virš jos skelbė, jog kasos vėžys per metus pasiglemžia aštuonis procentus sergančiųjų. Reklama siūlė tuoj pat pasitikrinti.

 Hey?

Ko?

Tavęs klausiu.

Nutėškiau žurnalą ant staliuko.

Koks man skirtumas kaip tu elgiesi... Kodėl tau taip staigiai parūpo mano nuomonė.

O kodėl tu negali atsakyti?

Nes man nerūpi...

Ane? Tai kodėl tada taip staigiai išėjai tą vakarą. Galėjai nors su Žygiu pabendrauti.

O apie ką?

Nežinau random.

Kiek patylėjau, tada man į galvą dinktelėjo mintis. Kaip Kasparas gali žinoti kada aš išėjau jei tuo metu jo ten nebuvo. O be to net jei ir būtų buvęs jis žinotų kodėl išėjau. Gal Žygis sakė. Bet kam Žygiui sakyti? Nebent Kasparas domėjosi.

O iš kur tu žinai kada aš išėjau?

Jis nusišypsojo.

Na va vadinasi tau bent kažkiek rūpi.

Ne aš tik klausiu. Gali neatsakyt.

Žygis sakė.

Tai taip paprastai lyg niekur nieko tau pasakė „Žinai Kasparai ta mūsų fanė, kuri buvo čia po koncerto labai neilgai pabuvo. Gal pusvalandį“. Atrodo keista sakyti tai žmogui, kuriam nerūpi niekas ir niekada.

Kodėl tu taip kategoriškai prieš mane nusistačiusi. Kodėl manai, kad man niekas ir niekada nerūpi.

Todėl, kad tada taip elgeisi.

Gal tą vakarą buvau prastos nuotaikos nemanai?

Užteks analizuoti?

Ne.

Giliai atsidusau.

Mane jau visą tai pradeda užknisti. Kažkoks pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Jis jau mane žiauriai nervino. Troškau, jog pagaliau ateitų seselė su suknistu gipsu ir bintu.

O tau nepatinka pilstyti iš tuščio į kiaurą?

Gali jau suprasti, kad ne jei nepasilikau tada pas jus perilgiausiai.

Na, gal turėjai reikalų ką žinau...

Pagaliau atėjo seselė. Nusivedė mane į kabinetą ir sugipsavo ranką. Tada bintu apvyniojo koją.

Bus geriau. Tvirčiau laikysis. Stenkis mažai vaikščioti, gerk vaistus nuo skausmo.

Labai ačiū.

Kasparas man padėjo eiti. Mėšlas, kad pati nelabai galėjau. Nervino tai, jog jis turėjo man padėti, nes pati negalėjau visiškai savim pasirūpinti. Ir ko lėkiau kaip akis išdegus.

Tai pratęskim?

Neturiu noro.

Man nepatinka neužbaigtos temos.

Vėl atsidusau. Kada pagaliau tie namučiai. Jis tikrai mokanti knisti asmenybė.

Man irgi daug kas nepatinka.

Tai ko tau ir man šito nepasilengvinus, tiesiog atsakyk į mano klausimus ir viskas. Žmoniškai bendrauk.

Įsiutau. Net nežinau kodėl. Ak pagal jį aš nežmoniškai bendrauju. Koks erelis, o pats kaip elgėsi tai... Matyt mano veidas išdavė ką jaučiu.

Tau rūpi. Ir dar kaip. Žinai daugelis sako, kad jiems pochui, bet kai pakapstai iš esmės, tai jiems visiškai ne pochui.

Ko tu nori?

Jau sakiau.

Mano atleidimo?

Gal...

Gerai atleidžiu. Baigėm?

Ne.

Kas dar?

Na kodėl tu tokia. Kiek tada mačiau buvai draugiška ir miela.

Dingo draugiškumas ir mielumas.

Na kodėl? Ką aš tau padariau?

Nieko.

Jis ėmė juoktis. Nekenčiau ir šito. Arogantiškas, loperis... Pasikėlelių karalius... Mergišius...

Vat būtent... Gal galime susidraugauti?

Ne.

Kodėl? Aš juk ne demonas... Ir tikrai neesu toks jau bjaurybė koks pasirodžiau iš pirmo žvilgsnio ir tikrai nevalgau žmonių pusryčiams. Tiesiog tą vakarą rimtai buvau prastos nuotaikos.

Nesvarbu buvai ar nebuvai. Man nerūpi. Ir dar tai nesuteikia tau teisės elgtis su visais šitaip...

Aš juk nieko nedariau. Tik sėdėjau sau kamputyje ir viskas.

Aha nedarei. Gal Žygis ir Dominykas pripratę prie tokių tavo nuotaikos permainų, bet pas tave ant kaktos buvo parašyta. „Nelyskit! Jūs visi niekas! Ką dar šita čia veikia! Eilinė priskretusi nuoboda fanė, kuri lydosi“. Ir kaip dar elgeisi koncerto metu?

O kaip jau aš elgiausi?

Ne, nu! Jis...

Kaip elgeisi? Tu dar drįsti klausti? Ištaškei gitarą, liepei savo visiems fanams užsikrušti. Dar svaideisi Alaus skardinėmis ir... Tiesiog tu...

Nenormalus?

Pagalvojau kiek ir linktelėjau.

Tai tau nepatinka, kai taip kas nors elgiasi?

Patinka, bet na su tam tikromis ribomis, o tu buvai...

Pagalvojau, jog jis man primena tuos nurautus amerikos ir didžiosios britanijos pankus.

Visiškai be jų?

Būtent ir na... Tau ant tavo fanų nusipisti. Tau nusišikt, kad jie tave gerbia, kad klausosi tavo dainų. Jie tik šiukšlės vietoje.

Tai kodėl jei aš taip galvoju apie savo fanus padedu tau?

Nežinau kas tau užėjo. Rytoj taip nebebus.

Iš kur žinai?

Nežinau atsipisk.

Tai jei nežinai kodėl sakai, kad man rytoj ant visko vėl bus nusipist?

Vėl atsidusau.

Ai eik tu žinai kur?

Nežinau.

Velniop.

Pagaliau pamačiau savo gatvę. Pagaliau namučiai.

Na, tai viso gero ir labai ačiū už jūsų pagalbą.

Baik darkytis.

O tau tipo galima?

Jis palingavo galva.

May be.

Surinkau kodą ir atidariau duris. Įėjau į laiptinę, bet jis ėjo iš paskos.

Palydėsiu tave.

Nereikia.

Tariau, bet tuo metu vos nesidėjau  ant laiptų nosimi.

Na, va ką aš tau sakiau.

Ai užsičiaupk.

Jis mane užvedė laiptais, gerai, kad butas pirmame aukšte. Off. Ėmiau savo kuprinėje ieškoti raktų, nes troškau kuo greičiau juo atsikratyti. Pagaliau tam jovale juos radau ir atsirakinau duris.

Tai iki Anabele, sveik.

Viso gero.

Tariau ir uždariau duris jam priešais nosį. Tada atsidusau. Ir likimas lėmė taip. Bet mes tikrai niekada nebesusitiksim. Nuėjau į savo kambarį ir įsitaisiau savo supynėse. Teta, kai man buvo dešimt metų jas man padovanojo. Gal tai vaikiška, bet turiu jas ir šiandien ir žinot jos vis dar sveikos. Parašiau šefui, jog šią savaitę darbe nebūsiu. Jis atrašė, jog sveikčiau. Nutrenkiau telefoną ant stalo ir vėl užsigalvojau apie tą loperį. Kas jam negerai? Kažkodėl man atrodė, jog taip pas žmogų kaitaliotis nuotaikos negali nebent jis turi psichinių sutrikimų. O gal gali...

Kasparas

Palidėjau ją namo. Man vėl gera nuotaika. Jaučiuosi pakilėtai. Pasaulis ir gyvenimas vėl atrodo geri ir gražųs. Atrodo, jog negali būti nei vieno nelaimingo žmogaus. Kai ją sutikau po koncerto nekreipiau dėmesio, kad ji apskritai yra mūsų kompanijoje. Tada ji tikrai man atrodė, kaip priskretusi, nuoboda fanė, bet šį rytą, kai vėl ją pamačiau pamaniau, jog neveltui mudu dar kartą susitikome. Norėčiau su ja susibendrauti. Merginų draugių apskritai neturiu, o dėl girlfriends mano patirtis lygi šimtui vienos nakties nuotykių ir keturių bandymų užmegsti santykius. Taigi... Neketinu Anabelės įtraukti į savo vienos nakties sarašus, tiesiog noriu turėti ją kaip artimą draugę. Kodėl būtent ją? Nežinau, tiesiog šįryt ji mane sužavėjo. Mūsų pažinties vakarą ji atrodė kiek išsigandusi ir nežinanti ką turėtų sakyti ar daryti, bet šiandien ji parodė, jog turi parako. Neesu sutikęs merginos su charakteriu jei suprantat apie ką aš. Vienos nakties nuotykių sarašiuko mergos būdavo tiesiog išsilydžiusios fanės ir tik laikui praleisti, o tos keturios mano ex girlfriends labai daug reikalaudavo ir amžinai keldavo pavydo scenas. Ir aš pats esu toks žmogus, kuris niekada ir niekam neatiduoda visos savo širdies ir pastangų. Tik tiek, kiek privalomai būtina jų įdėti ir trauktis. Vos tik pajuntu, jog pradedu prisirišti prie žmogaus nutraukiu santykius. Niekada iki galo negaliu pasitikėti žmonėmis ir visiškai atsiduoti jausmams. Tiesiog toks jau esu. Nežinau kodėl. Numėklinau į studijoškę. Joje radau visą grupę.

Hallo!

O, kažkas šiandien labai geros nuotaikos.

Pasveikino mane Dominykas.

Be galo geros. Na, kaip sekasi?

Neblogai. Jau sukūrėm melodiją naujam gabalui. O tu kur užtrukai?

Ai turėjau reikalų.

Šiandien buvo atvaręs studijos savininkas.

Ir?

Užsimanė dar dvidešimties eurų virš.

Kiek mes jam mokam?

Nu.

Ir ką tu jam?

Iš pradžių paklausiau kodėl turėtume tai daryti. Nei mes dažniau naudojamės studija nei ką.

Ir ką jis?

Pradėjo pizdėlinti, kad krizė ir panašias nesąmones.

Ai dedam ant jo ir jo studijos. Pasieiškosime naujos.

Aš irgi taip galvoju. Šnekėjausi su Augustu iš „Išgalvotas dievas“ ir jis sakė, jog dažnai taip būna, kad įrašų studijų savininkai užsisėda ant grupių. Ypač jei jaunimas ateina. Tai jis sakė, jog žino studijos savininkus, kurie yra sukalbami žmonės ir dėl nuomos kainos galima susitarti greitai. Ir ji niekada nėra didelė.

 Gerai, o kur ji randasi?

Kažkur naujojioj vilnioj.

Aišku.

 Reiks paskambinti.

Aha. Klausykit man kilo viena mintis.

Kokia?

Galėtume surenkti koncertą ir surinktus pinigus paaukoti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Nebloga mintis. Žinoma mes ne ką gautume, nes kiek toj Lietuvoj žmonių klausančių roko. Tu gi pats žinai kiek mes gauname iš koncertų, bet vis tiek...

Tikrai nebloga mintis. O kada renktume?

Nežinau gal kitą mėnesį.

Gerai.

Ir dar galėtume į savo mercho ir albumų viršelių kurimą įtraukti ką nors meniško.

Blemba Kasparai, kad pas tave tokios idėjos ateitų į galvą kasdien. Užkniso tas juodas fonas.

Aha reikia ko nors linksmesnio. Gal ir pardavimai išauks.

Gerai viską vėliau apsvarstysime dabar keliaujam repetuoti.

Čia man vakar kilo pora dainos posmų.

Tarė Žygis ir išsitraukė kelis prirašinėtus popierius.

Gal kas nors ir išeis.

Anabelė

Kitą savaitę nuėjau į darbą. Vis dar šlupčiojau, bet jau galėjau vaikščioti be ramentų. Kaip visada buvo baisybė darbo. Vos tik kavinė atsidarė prigužėjo lankytojų. Iš karto priiminėk užsakymus. Vienam šaltibarščių, kitam bulvyčių, trečiam kolos, o ketvirtam kavos. Laksčiau kaip nuplikyta žiurkė. Pagaliau pertrauka. Sustojau prie kavos aparato ir pasiėmiau kapučino. Nuo pat ryto dar nieko nevalgiau. Staiga, vos neišmečiau puodelio, nes spėkit iš trijų kartų kas įžengė pro duris į kambariuką kur darbuotojai leisdavo savo pertraukas. Nustėrusi žiūrėjau kaip Kasparas atidarė balkono duris ir įėjo. Blet, ką jis čia veikia? Mano smegenys niekaip nesuvedė galų.

Kas yra? Aš juk ne vaiduoklis.

Bet...

Nežiūrėk taip...

Bet ką tu čia veiki?

Dirbu.

Tu?

Taip, o kuo aš skiriuosi nuo tavęs? Įsidarbinau kaip ir tu.

Ne,, nu ir gyvenimas ištaiso...

Nori?

Jis atkišo man elektronkę. Užsigalvojusi nepajutau kaip paėmiau. Patraukiau porą kartų ir gražinau.

Na tai neblogai gyvenimas sudėliojo?

Kuria prasme?

Abu dirbam toj pačioj kavinėj.

Prieš kiek laiko čia įsidarbinai?

Prieš tris dienas.

Ir kaip tokį kaip tu priėmė?

Paprastai.

Tikiuosi neapipilinėsi nepatenkintų klijentų siruba, kava ar raudonuoju vynu.

Kodėl tu manai, jog man užtenka užsivesti poros sekundžių?

Nes sudarei tokį įspūdį.

Jis teatrališkai atsiduso.

O pagal tave žmonės negali keistis.

Tik ne po savaitės.

Jis vėl atsiduso. Kurį laiką tylėjome, o aš gėriau jau spėjusią atšalti kavą.

Mano nuostabai ta diena praėjo visai neblogai. Kasparas buvo vikrus ir mandagus su visais. Greitai priimdavo užsakymus. Vienu momentu netyčia į jį užsižiūrėjau ir atsipalaidavau. Stiklinės su apelsinų sultimis, kurias nešiau susiūbavo ir viena nukrito. Orandžinė spalva nuostabiai pagyvino mano mėlyną „Avenget seven folt“ megstinį.

Geriausioji iš geriausiojų padavėja apsipylė.

Išgirdau jo pašaipų toną.

Užtilk.

Atrėžiau valydamasi.

Per tave dėmė liks.

Nesuprantu, kodėl kaltini mane dėl visų savo nelaimių?

Neatsakiau jam. Reikėjo vėl pripilti stiklinias ir pateikti užsakymą. Be to nuotikimo su sultimis nieko daugiau neatsitiko. Taip susiklostė, jog iš kavinės baigę darbą išėjome kartu. Nudrožėme iki stotelės tylėdami. Pažvelgiau į autobusų tvarkaraštį dešimtas turėjo atvažiuoti po penkiolikos minučių.

Ką šiandien veiksi vakare?

Vėl jis priskreto.

Ne tavo reikalas.

Na, kodėl gi tu šitaip?

Tiesiog tu man nepatinki.

O tu sprendi apie žmogų iš kelių kartų susitikus. Beje paskutinį kartą juk labai gražiai elgiausi?

Aha.

Tai ką vakare veiksi?

Nieko.

Vis tiek ką nors veiksi?

Pasėdėsiu prie kompo, gal paskaitysiu ir viskas.

O tai niekur nestudijuoji?

Ne.

Kodėl?

Nežinau ko noriu.

Vėl tyla.

Esi kada nors važiavusi motociklu?

Ne.

O norėtum?

Ne.

Atsakiau kiek per greitai. Šiaip nors kartą pravažiuoti motociklu buvo mano svajonė.

Tikrai?

Taip.

Esi bendraujanti?

Ne.

Žinau kodėl žmogus tokiu tampa.

Ir kodėl pagal tave?

Todėl, kad aplinka daro savo.

Na, dėl šito tu teisus.

O, nors kartą man pritari.

Jis nusišypsojo.

Atvažiavo autas ir mes sulipome.

Žygis tau siūlo atvykti į vakarėlį, kuris bus kitą savaitę.

O kas per vakarėlis?

Tiesiog išleidome dar vieną IPI.

O, geras.

Taip visai neblogai.

O...

Sudvejojau.

Na?

O ką tu pats manai apie savo grupę?

Kaip suprasti?

Na, ką tau ji reiškia?

Dabar labai daug. Dabar muzika man lyg priemonė išreikšti save, ką jaučiu.

O anksčiau taip nebuvo?

Ne. Tiesą sakant vokalistu galėjo tapti kas nors kitas, o ne aš. Ir apskritai pradžioje man kurti grupę atrodė šlamštas.

Tikrai?

Taip.

Jis man papasakojo jų susikurimo istoriją ir savo apmąstymus.

Čia tai geras.

Na, gyvenimas keičiasi. Juk nereikia nei metų, kad į tam tikrus dalykus susidarytum naują požiūrį.

Aha.

Autas sustojo stotelėje. Mudu išlipome. Pradėjo lyti. Užsisegiau savo odinią striukę.

Šalta?

Linktelėjau.

Netoli namai.

Galiu paskolinti megstinį.

Nereikia. Ačiū.

Turi tėvus?

Ne.

Kiek patilėjau.

Mama žuvo po sunkvežimiu, kai buvo girta, o tėtis... Na jis buvo baikeris, tai...

Irgi žuvo.

Užbaigė jis. Linktelėjau.

Nekažką.

O kaip tu?

Jis tylėjo. Taip ilgai, jog pamaniau, jog lendu ne į savo reikalus.

Neatsakyk jei nenori.

Ne, viskas gerai. Aš tik svarstau nuo ko pradėti... Mama mirė nuo vėžio, o tėtis...

Jis vėl nutilo. Atsiduso. Staiga, jo veide pamačiau gilų liūdesį.

Man skaudu apie tai kalbėti.

Tai nekalbėk.

Jei jau paklausei... Tėtis mirė nuo širdies smūgio, kai buvau septiniolikos. Jis buvo Atvykęs čia iš Amerikos atostogų, kai buvo studentas, bet sutiko mano mamą palangoje ir pasiliko.

Jis šyptelėjo.

Tai štai kodėl tavo užsenietiška pavardė.

Taip.

Na, kaip jis mirė?

Mamai jau buvo nustatę kraujo vėžį ir... Tuo metu jis buvo darbe, kai kažkas jam paskambino iš anoniminio numerio ir prisistatė, kaip ligoninės slaugytoja. Pasakė, jog jo žmona kritinės būklės. Jį tą pačią sekundę ištiko širdies smūgis. Mano mama mirė po metų. Kurį laiką mane ir brolį globojo jos brolis po jos mirties.

Užjaučiu.

Ačiū. Manęs iki šiol neapleidžia skausmas dėl tėčio mirties. Jis buvo pašėlęs nutrūktgalvis. Dievino motociklus ir ekstremalų sportą. Išmokė mane plaukti, važinėtis riedučiais, pačiūžomis, riedlente. Kai penkiolikos būdamas pradėjau pankuoti jis visokeriopai mane palaikė. Kiek kartų su juo aptarinėdavau metalo ir roko grupes. Net nešiojau nuo jo pauglystės dar gerai išsilaikiusius kerzus ir odinią striukę. Tėtis buvo mano herojus. Kiek kartų su juo kalbėdavau, juokdavausi ir švelniai ginčydavausi. Mokykloje gerų draugų nelabai turėjau tėtis ir brolis buvo tikrieji mano draugai. Labai jo pasiilgstu.

Tikrai užjaučiu.

Ačiū.

O kuo dirbo tavo tėtis?

Buvo Chemijos mokytojas.

O kas nors kada nors išsiaiškino kas tada skambino jam?

Ne. Bet direktorė ir jo kolegos manė, jog tai buvo kieno nors iš mokinių darbas.

Kažkodėl tai išgirdus mane nukrėtė šaltukas ir negera nuojauta, jog kažką panašaus jau būčiau išgyvenusi ar kada nors girdėjusi šią istoriją.

Kad ir kas tai padarė nekenčiu to žmogaus visa siela.

Vėl nusipurčiau. Priėjome mano namus.

Tai iki Anabele.

Gal...

Sudvejojau.

Na?

Gal nori užeit?

Jis nusišypsojo. Tokia nuoširdžia ir šviesia šypsena. Ji labai pagyvino jo veidą, o žydros akis nušvito.

Kaškada sakei, kad aš keistas, o dabar kaip save vertini?

Nusijuokiau.

Nežinau aš irgi galiu kartais būti keista. Tai užeisi?

Gerai jei jau kvieti.

Užlipome į mano aukštą. Vėl visą amžinybę neradau raktų.

Tu kasdien taip varksti jų ieškodama?

Panašiai. Matai turiu tokį minusą juos nugrūstį į giliausią kuprinės kišenę.

Būna.

Pagaliau radau juos ir atrakinau duris. Uždegiau šviesą ir kuprinę nutrenkiau ant batų dėžės.

Tu viena gyveni?

Ne su teta.

O kur ji?

Kelioms savaitėms išskrido paviešėti pas sūnų į londoną.

Aišku.

Nuėjome į mano kambarį.

O, geras. Supynes turi.

Aha. Jas gavau kai man buvo dešimt.

Jaukumo priduoda.

Aha.

Nuėjau į virtuvę ir užkaičiau virdulį.

Mes galime sakyti tik dabar susipažystam.

Pasakė Kasparas, kai ant savo stalo pastačiau puodelius.

Na, galima ir taip sakyti.

Ką mėgsti laisvalaikiu veikti?

Daug skaitau. Kartais mėgstu tiesiog užsileidusi muzikos klajoti po miestą. Ypač vasaros vakarais. Kartais piešti.

Gali parodyti savo meno šedevrus?

Na... Ten greičiau terlionės nei meno šedevrai, bet jei taip nori...

Nuėjau ir iš spintos ištraukiau tris papkes su savo piešiniais.

Prašom sere.

Tariau ir nutėškiau viską ant stalo. Jis kurį laiką sklaidė popierius.

Šitas man patinka.

Tai buvo erdvus kiemas su nedideliu namu ir baseinu už jo. Kieme stovėjo motociklas ir kabėjo didelės ir plačios supynės.

Gana jaukus.

Ir šitas visai nieko. Nors gal liūdnokas.

Tai buvo tuščiame kartono lakšte nupieštas didelis ir aukštas kalnas, kurio apačioje buvo matyti miestas. Pačioje kalno viršūnėje stovėjo mergina ir labai liūdnai žiūrėjo į miestą.

Na jį nupiešiau, kai buvau be nuotaikos.

Dažnai be jos būni?

Dažnokai.

Aš tiesą sakant irgi. Net labai dažnai.

Pastebėjau.

Dėl nuotaikų daugiau jis nieko nesakė, tai ir aš neklausinėjau.

Gal pažiūrim kokį filmą?

Gerai.

Įsijungiau kompą.

Kokį žiūrim?

Ai random.

Įsijungėm kažkokią komediją „Vakarinė mokykla“.

Visą filmą prasukinėjom ir aš pagaliau ėmiau žiovauti.

Žiauriai nuobodus.

Aha.

Koks tavo mėgstamiausias filmas?

Turiu du. „Klasė“ ir „Išgyventi vasarą“.

Ūūūū, „klasė“. Na, senas, bet tikrai geras. Jame parodomas visiškas nužmogėjimas.

Tu ką turi omenyje? Klasę ar Džiozefo ir Kasparo protrūkį?

Aišku klasę. Jie tai... Nerandu žodžiu kokie šlikštynės ir pasibjaurėtini. Ir gerai, kad jiedu visus ištaškė, nes tik pasiunčiant juos į pragarą buvo galima paroditi jų vietą.

Taip, bet gaila, jog Džiozefas nusižudė.

Na, taip. Juk jei klasė būtų pamačiusi, jog Džiozefas visą ko pabaigoje nusižudys, tai būtų džiūgavusi. Gaila, kad Kasparas nespėjo pasakyti jam, kad neverta dėl išsigimėlių žudytis.

Taip, bet įdomu kaip jam pasibaigė.

Na, jei kažkam užteko smegenų išnagrinėti ir įsigilinti į priežastis. Jis atsipirko, tik psichetrine. Na, gal dar nepilnamečių kolonija. Gaila, kad išgyventi vasarą filmo  online nėra, tik kinuose.

Aha, bet tikiuosi, jog kada nors bus. O kaip tau jis.

Kasparas kiek patylėjo.

Labai stiprus.

Tai jau tikrai. Man patiko aktoriai. Labai gerai suvaidino ir nei kiek neperspaudė.

Aha, o dar tema tokia sudėtinga. Juk nelengva perteikti žmogų, kuriam Bipolinis. Ir apskritai tame filme buvo kalbama apie psichines ligas, ir apie tai kaip jas vertina visuomenė, ir paliesta savižudybės tema.

Aha. Labiausiai man patiko, kai Paulius, ir Justė sėdėjo kavinėje, ir atvarė kažkokia padavėja, kuri buvo Pauliaus draugė, ir jiedu pradėjo flirtuoti, ir Justė sako „Gal ką nors užsisakysim“. Padavėja staiga prisimena savo pareigas ir paklausia ko jie norėtų, o Justė atkerta „Dar galvoju.

Kasparas nusijuokė.

Čia tikrai gera scena. Mat Paulius Justei pradėjo patikti ir žinai...

Irgi nusijuokiau.

Taip... Bet pabaiga tai...

Jo... Gaila, kad filmas taip baigėsi. Na bent jau Pauliui pavyko Justę gražinti į gyvenimą.

Aha.

Paskui palošėm domino ir kartuves.

Nežinau gal antroji raidė S?

Ne.

B?

Ne. Viskas prakišai.

Eik tu žinai kur? Man niekada šitas žaidimas nesisekdavo.

Tai kodėl sutikai jį žaisti?

Nežinau šiaip sau.

Paskui vėl užsikalbėjom apie savo vaikystes ir pauglystes. Paklausiau iš kur jis gavo randus.

Ai žinai... Visko tam gyvenime būna.

Tai dalyvavai gana rimtose muštynėse?

Aha. Teko.

Turiningai praleidai savo metus šūlioj?

Aha. Dažnai nesimokydavau ir bėgdavau iš pamokų. Pastoviai dėl to gaudavau pylos nuo vyresniojo brolio ir dėdės.

Aš irgi nebuvau dešimtukininkė. Apskritai manau, jog ta švietimo sistema yra labai pasenusi.

Žiauriai. Galėtų daugiau dėmesio mokyklose skirti psichologijai, savęs pažinimui, mokytų teisės pagrindų ir panašiai.

Aha. O dabar išmoksti krūvą formulių ir ką su jomis gyvenime darai?

Nieko. Mokykloje sprendi kvailus genų uždavinius, o išėjęs nežinai kaip gyventi saavo paties gyvenimą.

 Taip ir paskui sumoki krūvą pinigų psichologams, teisininkams, advokatams ir bent tris kartus išsiskiri su vyru ar žmona dėl kvailų priežasčių, bet tai supranti, tik po krūvos metų.

Tikrai taip. Paprasčiausiai mokykloje nemoko gyvenimo.

Aha nors sako, kad moko.

Kasparas tik nusijuokė.

O tu ką nors studijuoji?

Juokauji? Aišku ne.

Irgi dar neatradai savęs?

Taip.

Mes vis kalbėjom ir kalbėjom. Apie viską ir kai pažvelgiau į laikrodį net išsigandau. Jis rodė puse tryjų nakties.

O, dieve kiek laiko prašnekėjom.

Kasparas pažvelgė į telą.

Aha tikrai nemažai. Tai aš jau lėksiu.

Gerai.

Kai jis išėjo susimąsčiau ir pagalvojau, jog jis visai nieko žmogus. Norėčiau dar artimiau jį pažinti. Šalia jo būdama jaučiausi laisvai. Labai laisvai. Jaučiausi, lyg su juo būčiau pažystama krūvą metų. Nors tai buvo galima sakyt mūsų pirmasis normalus susitikimas, bet. Jaučiau, jog atradau sau gyminingą sielą. Nespresk iš knygos pagal viršelį Anabele Sarlauskaite. Pasakiau sau.

Kasparas

Velnias nepajutau kaip su Anabele prabėgo laikas ir tik išėjęs iš jos buto pajutau kaip man skauda kaulus. Kratė šaltis ir pasijutau tikrai ne kaip. Numėklinau iki stotelės ir grįžau namo. Žygis buvo pas savo mergą. Nuvariau į savo kambarį ir išknisau visus rašomojo stalo stalčius. Ačiū dievui radau vieną dozę. Reiks vėl nuvaryt pas Maksą. Subėriau miltukus ant folijos popierėlio ir uždegiau. Kai susivariau dozę man kaip mat pagerėjo. Hero nesileidžiu, nes nenoriu, jog visi matytų, jog esu narkomanas. Nežinau kodėl slepiu, jog toks esu. Gal todėl, jog man ir pačiam sunku tai pripažinti. Į narkotikus pasinėriau po mamos mirties. Apie mano priklausomybę žino, tik mano dėdė ir brolis. Na, dabar dar Žygis. Susimąsčiau koks mėšlinas mano gyvenimas. Man geriausia šalia savęs neturėti artimų ir brangių žmonių, nes anksčiau ar vėliau juos įskaudinu. Kartais pats nesąmoningai ir netyčiomis tai padarau, bet dažniausia... Nejučia mano žvilgsnis nukrypo į ant lentinėlės prie lovos gulinčių valproatų ir karbamazepino dėžutes. Tai nuotaikų stabilizatoriai. Atsidusau. Dažniausiai aplinkinus skaudinu su savo liga, todėl stengiausi neprisileisti per ne lyg arti žmonių. Anksčiau ar vėliau jie pabėga, nes nebeištveria. Jaučiau, jog šianakt neužmigsiu, todėl pasiėmiau sąsiuvinį ir ėmiau dėlioti žodžius naujai dainai.

Anabelė

Kavinėje „Jaukus sapnas“ Kasparas buvo išdirbęs jau dvi savaites ir aš, tik pagalvokit ėmiau prie jo priprasti. Jis tikrai nebuvo, toks bjaurybė, koks pasirodė pirmą vakarą mums susitikus po koncerto, nors nebuvo ir angelėlis. Prieš savaitę kažkokia klientė liko nepatenkinta, jog Kasparas atnešė jai per šaltą kavą ir pradėjo varyti.

Kas čia per kavinė, kas per aptarnavimas. Aš skūsiuos jūsų šefui.

Kasparas ramiai paaiškino, jog ne jis ruošė kavą. Bet moteriškė neapsiramino.

Vis tiek jūsų šefas yra idiotas jei priima dirbti tokius pienburnius kaip tu.

Tada Kasparas nesusivaldė. Na, man irgi nelabai patiktų jei būčiau išvadinta pienburne nežinia už ką, bet galėjo jis truputį pristabdyti.

Eikit nachui jei jums kas nors nepatinka.

Kaip tu drįsti! Tave maža būtų iš darbo išmesti mažvaiki! Kur skundų knyga?

Eikit nachui, čia jums kavinė, o ne biblioteka.

Tada jis nuėjo ramiaiusiai nešioti kitų užsakymų. Mane stebino jo mokėjimas beatodairiškai išrėžti ką galvoja. Aš tikrai taip neišdrįsčiau, kad ir kaip mane iš kantrybės išvestų.

Per žiauriai tu čia su ja.

Pasakiau, kai abu plovėme indus.

Ai ji yra šlykšti boba, kuri turi per daug pinigų ir kuri paleidžia gerklę vos truputį kas nors ne pagal ją.

Bet vis tiek. Ji klientė...

Pochui man... Net klientas su aptarnaujančiu personalu negali elgtis kaip su šiukšlėmis. Tegul čia neįsivaizdina, jog yra pasaulio karalienė.

Bet ji tikrai gali tave šefui apskūsti.

Kasparas, tik gūštelėjo pečiais.

Tegul. Man pochui.

Per pietų pertraukas mes sėdime ant laiptų, geriame kavą ir šnekame apie viską kas ant liežuvio užeina. Sužinojau, jog mokykloje Kasparas nebuvo klasės žvaigždė. Nesišaipydavo iš silpnesnių, bet ir nestovėdavo ramiai ir nežiūrėdavo kaip jo klasiokai šaiposi ir tyčiojasi iš tokių, kurie neturi jėgų už save pastovėti.

Tai tavo klasėje vyko patyčios?

O, taip. Buvo vienas gėjus, tai jį ir pyzdindavo, kai tik rasdavo progą. Šiaip klasę valdė marozai, forsai ir panašios bjaurastys. Na, žinai tokie, kurių tėveliai turi per daug pinigų ir kuriems nereikia jaudintis dėl to, kad namie smurtauja tėvas, jog nežinia ar iš viso rytoj turės ką valgyti. Apskritai dėl nieko.

Linktelėjau.

Tai vat. Aišku jie gaudavo visą mergų dėmesį, nes jos manė, jog jie labai šaunūs.

O kaip visos reaguodavo į tai, jog tavo klasiokai tyčiojasi iš kito klasioko?

Ai visoms būdavo giliai nusipist. Tipo čia viskas normalu. Kartais pačios pažvengdavo iš jo. Žodžiu, visa mano klasė nelaikė jo žmogumi.

Šlykštu. Panašiai kaip filme „Klasė“.

Skirtumas, tik toks, kad mano buvęs klasiokas buvo tikras gėjus.

Tai tu buvai kaip tas Kasparas, kuris gynė Džiozefą?

Šyptelėjau. Jis irgi nusišypsojo.

Na, kažkas panašaus. Mudu nebuvome draugai, tikrai ne. Tiesiog, kai visi pradėdavo prie jo kabinėtis ar stumdyti aš jį apgindavau. Štai ir viskas. Nesiruošiau palaikyti LGBT, bet nesiruošiau stovėti ir žiūrėti ar tuo labiau prisidėti prie klasiokų.

Tu neesi visai toks bjaurybė kokiu tave laikiau iš pat pradžių.

Na, ką tau sakiau. Visi keičiasi.

Ne tiek gal keičiasi, kiek man nederėjo nusistatyti kategoriškai.

Na, pamatei, jog aš neesu pabaisa, nors gal kiek ir esu. Papasakok daugiau apie save, kokia tu?

Juk jau pasakojau.

Nepakankamai.

Ką nori sužinoti?

Viską.

Labai konkretu.

Jis vėl nusišypsojo ir mirktelėjo man.

Kaškada sakei, kad mėgsti skaityti. Kokios knygos tau patinka.

Visokios.

Dabar tu neesi konkriati.

Na, mėgstu fantastinias, psichologinias knygas, romanus. Patinka stephan King knygos. Taip pat labai patinka Guillaume Musso, Lusindos Rilley ir Marie cordonnie, Anne Golon romanai.

Tai kaip suprantu tau patinka knygos, kuriose veiksmas vyksta Prancūzijoje ar Amerikoje.

Ne tik, bet pagrinde taip. Kažkodėl mane žavi Prancūzijos istorinė praeitis. Romanai apie 15, 16 amžius. Kuriuose veiksmas vyksta prabangiose pilyse, kuriose puotos metu gali nutikti, bet kas. Rezgamos įvairios intrigos, aptarinėjama politinė padėtis šalyje.

Na, ir kaip tokiose knygose be meilės ane?

Ne visada, bet dažniausia.

Taip, taip. Žinau. Žavi miestietė pamilsta kilmingą aristokratą ir svajoja apie jį dieną naktį.

Nesišaipyk.

Nesišaipau. Kartais pats paskaitau tokias knygas, bet neradau nei vienos, kuri sudomintų. Visos, kurias bandžiau skaityti yra ganėtinai lėkštos.

Tai pabandyk paskaityti Mary Cordonnie „Nadinė nekaltoji gundytoja“. Žinau pavadinimas gal ir lėkštas, bet labai intriguojanti ir įdomi knyga.

Reikės pabandyti, kai nebeturėsiu pats ką skaityt, bet grįžtam prie tavęs.

 Dar labai mėgstu azijos šalis Japoniją, Mongoliją ir Kiniją. Na, šios yra mano mėgstamiausios, bet neteko skaityti įdomios knygos, kurioje veiksmas vyktu jose. Na, gal tik „Tyrų vilką“ ir „Lanko viešpačiai“. Ai dar „Akmenų sinodas“.

Ai, Čingischanas patinka.

Šyptelėjau

Aš labai nuspėjama.

Ne, tiesiog ir pats apie jį esu viską perskaitęs. Kas dar patinka?

Daug kas, net nežinau.

Patinka gėlės?

Nelabai, na taip jos gražios, bet prižiūrėti jas tikras vargas ir šiaip. Jos, tik kaip dekoracija. Na nebent jai tu apskritai myli augalus ir tau patinka jais rūpintis, bet aš tikrai nenorėčiau gėlių gauti.

Eilėraščiai?

Jei dar išgirsiu šį žodį susivemsiu. Nieko šlykštesnio nei eilėraštis šiame pasaulyje nėra.

O dar sakei, kad tau daug kas patinka.

Na, gėlės, eilėraščiai, saulėlydžiai, žvakės ir visa suknista romantika tikrai ne. Nekenčiu tokių dalykų.

Ar mėgsti saldumynus?

Žinoma, tik neturiu mėgstamiausio. Labai mėgstu vaisius.

Kokius labiausiai?

Turiu daug mėgstamų. Bananai, persikai, apelsinai, mandarinai, arbūzai, melionai, mangai... Žodžiu, daug, bet uoboliai ir kriaušės... Pats supranti...

Taip, jų pas mus netrūksta, todėl jie visiems ir įgrįse negyvai.

Dar mėgstu tamsių spalvų lūpdažius, pukuotus naminius drabužius.

O kvepalus?

Žinoma.

Kokie tau patinka?

Saldūs, nekenčiu aštrių kvapų. Dar mėgstu šiaip vasarą klajoti po kokį Vilniaus sienąmiestį vakare. Nu, žinai ten kur vyksta visokia prekyba ir panašiai, bet ne tam, kad ką nors būtinai nusipirkčiau. Man tiesiog patinka vaikštinėti tarp kitų žmonių, nes nesijaučiu tokia vieniša.

Blemba, nepajutau kaip man išsprūdo. Kodėl su juo? Kodėl jam? Ir kodėl man buvo taip lengva jam tai pasakyti, o didžioji dauguma žmonių, kurie mane supa nepasakytų, jog aš vieniša, nes pastoviai užsidedu kaukes.

O jautiesi vieniša?

 Patylėjau galvodama ar turėčiau jam iškloti kaip yra ištikrųjų ar kiek sušvelninti savo savijautą. Pagalvojau, jog ar taip ar taip. Koks jam turėtų būti skirtumas.

Visada.

Jis tylėjo, tad pasijaučiau kiek nejaukiai.

Mes dar neilgai bendraujam, bet ko gera apie mane šito nepasakytum?

Gal ir pasakyčiau, nes kai pirmą vakarą susitikom nesakau, jog buvai užsidariusi ar tyli, bet Žygiui teko tave traukti už liežuvio ir atsakydavai, tik į užduotus klausimus nepridėdama nieko daugiau nei būtina.

Nustebau, kad tą vakarą, kai mudu nei raide nepersimetėm jis pasidarė tokias įžvalgas apie mane.

Negalvojau, kad tu toks geras psichologas.

Nusišypsojau.

Dar žmogui nepradėjus su tavimi kalbėti jau gali pasakyti kas jam negerai.

Jis nieko neatsakė. Svarsčiau gal pasakiau ką ne taip, kad Kasparas taip susikaustė, bet iš virtuvės pasigirdo vyriausios virėjos Nijolės balsas.

Kasparai, Anabele!

Einam.

Tarė Kasparas atsistodamas ir pasiimdamas nuo laiptų savo kavos puodelį.

Tą dieną mudu daugiau nesišnekėjome ir gal man tik pasirodė, bet Kasparas laikėsi nuo manęs atokiau. Gal taip susišvietė, dėl to, kad jis daugiau apie asmeniškumus nekalbėjo. Ši diena buvo kažkoks pragaras, nes vos išeidavo vieni klientai, jų staliukus užimdavo kiti. Namo išėjau viena, nes šefui reikėjo pasikalbėti su Kasparu dėl priėmimo į darbą, nes tos dvi savaitės, kurias jis išdirbo buvo, tik bandomasis laikotarpis. Nebuvo abejonių, jog jį priims. Grįžusi namo išsiviriau makaronų su vištos sparneliais. Skanumėlis! Nepamenu kada šį mėnesį valgiau ką nors normalaus. Tingėdavau sukti galvą, todėl valgydavau arba kebabus arba bulvytes. Tada susitvarkiau kambarį, nes jis buvo virtęs betvarkę. Rašomasis stalas nukrautas kavos puodeliais. Nepasakyčiau, jog esu labai netvarkinga. Tvarkausi, tik tada, kai prilaistau ko nors lipnaus ant stalo arba ant grindų. Arba susikaupia labai daug trupinių. Jei teta dar manęs nekontroliuotų dėl tvarkos ko gera tvarkyčiausi kartą į pusmetį, nors dabar panašiai. Sukišau purvinus rūbus į skalbyklę, nurinkau ir išploviau puodelius. Tada įsytaisiau supynėse ir ėmiau skaityti knygą „Blogos mamos dienoraštis“ Šiaip rekomenduoju, žiauriai gera knyga. Ne dėl to, kad veikėjai būtų labai įpatingi, bet tiesiog linksma ir miela knigiūkštė. Apie tai, kaip jauna mergina mokosi būti mama. Ir apie kitus jos išgyvenimus. Šiaip ne į temą, bet norėčiau ją realiai pažinoti. Ji stipri asmenybė. Skaičiau tris valandas ir pabaigiau knygą. Perskaičiau ją per du vakarus. Jėėėėga. Viskas Džiuljetai baigėsi taip, kaip aš norėjau. Valio, myliu tokias knygas. Padėjau knygą į lentyną prie savo mėgstamiausių. Čia jau buvo visos Kasparui mano išvardintos knygos. Tada nuėjau į vonią ir palindau po dušu. Išsivaliau dantis ir apsivilkau pižamą. Negaliu užmigti be ausinių, todėl labai tyliai pasileidau „Korn“ ir užmigau. Nežinau kiek laiko miegojau, bet staiga pajutau kaip mane kažkas purto. Čia dabar? Apsiverčiau ant kito šono.

Ei Anabele. Pabusk.