Prisilietus prie skausmo (1/2)

Prologas

Nieko nebeprisimenu. Viskas mano galvoje, kaip iššluota. Net nebežinau kas aš esu. Ar aš egzistuoju? Ar pagaliau mano egzistencija baigėsi? Žinau, jog tikra tik tai ką matau priešais save. Ant žemės gulinčią merginą išsidraikiusiais, šviesiai raudonais plaukais. Pro jos drabužius sunkėsi ir lašėjo kraujas. Raudonas, tikras kraujas. Merginą, kuriai aš vienintėlei rūpėjau. Merginą, kuri parodė man kas yra gyvenimas, kas yra džiaugsmas, laimė ir meilė. Sušunku jos vardą. Atrodo, lyg kas plėšytų mano sielą ir širdį į miliardą dalelyčių. Nieko, tik tyla. To neturėjo būti. Neturėjo. Neturėjo.

Įvadas

Pirmą kartą aš jį pamačiau savo klasėje. Pirmą dieną mano naujoje mokykloje. Jis sėdėjo ten ir atrodė, toks... Toks tolimas. Bet tolimas ne dėl to, kad būtu pasikėlęs ir visų merginų svajonė. Tolimas dėl išraižyto skausmo jo veide ne vien tiesiogine, bet ir dvasine prasme. Tolimas dėl susikurto kiauto, kuriame jis gyveno pasislėpęs nuo visų. Kai tik jį pamačiau žinojau, noriu pramušti jo kiautą, noriu, kad jis vėl džiaugtusi gyvenimu ir kad pagaliau jo širdies žaizdos apmalštu.

Santa

Mane pažadino žadintuvas. Slipknot daina Psycho social. Išjungiau jį ir išsiropščiau iš lovos. Šiandien eisiu į naują mokyklą. Keistai dėl to jaučiuosi. Nežinau kokius klasiokus gausiu na ir kokia šūlė bus apskritai. Ai bus, kaip bus. Mano tėvuką perkėlė į kitą įmonės filialą, kur jis dirbo, todėl ir turiu keisti šūlę. Prieš porą savaičių persikraustėm iš Klaipėdos į Vilnių, bet yra, kaip yra. Išėjau iš savo kambario ir koridoriumi nudūlinau į vonę. Kad jūs žinotumėt, kaip nekenčiu anksti keltis. Ypač jei sapnuoju ką nuostabaus, o šiandien taip ir buvo. Sapnavau, kad ošiu Korn koncerte su krūva pankų, neformalų ir kitokių panašaus stiliuko žmonių. Blet, kaipnorėčiau, jog sapnas būtu tikras, bet žadintuvas mane pažadino iš svajonių. Išsivaliau dantis ir grįžau į kambarį. Galvojau ką čia apsirengti. Ai apsirengsiu, kaip visada. Kam čia sukti galvą. Man po chui, kaip aš atrodysiu. Ir taip net neušsiavusi kerzų, neprisikabinėjusi chokerių, nebūdama su spygliuotomis apyrankėmis ir plėšytais džinsais bei kuria nors savo klausomų grupyčių maikę atrodau... Na, pilka, paprasta visuomenė pasakytu, jog atrodau nenormaliai. Ušsitempiau plėšytus džinsus, kuriuos pati susiplėšiau su šakute ir peiliu, beje tai labai lengva padaryti. Ušsivilkau maikę su Suicide silence grupe. Tada susivėliau savo plaukus kiek jų dar turėjau. Turėjau visai daug. Šiaip negaliu skūstis savo plaukučiais. Jie visada būdavo gražūs, ilgi, stori ir jų būdavo krūva. O žiemą... Apie tai geriau nekalbėti. Žiemą jie pradėdavo elektrintis ir šiaip jie gana greitai susiveldavo, todėl turėdavau daug darbelio. Na, dabar jo kiek mažiau, nes išsiskutau vieną galvos pusę, o likusius plaukus veldavau kasdieną. Na, žinot, paprasta pankė ir tiek. Beje mano plaukai yra kukurūzų spalvos, bet nusidažiau juos violetiniai. Baigusi su savo plaukais ušsivilkau megstinį su Linkin park, ušsikabinau du chokerius ir ušsisegiau krūvą digliuotų apyrankių. Aš jas dievinu. Beje turiu porą tatų ant rankų ir po keturis auskarus ausyse, dar vienas lūpoje. Na pati manau, jog atrodau klasiškai. Makiažas: Raudonas lūpdažis, juodas akių pieštukas, tušas ir akių šešėliai. Šiaip rytais beveik nevalgau, nes nesinori. Nuėjau į virtuvę. Mano tėvukai dar miegojo. Pati nueisiu iki mokyklos, nes tėvukas man parodė kelią iki jos. O kas dėl dokumentų ir panašių reikaliukų, tai viskas jau sutvarkyta. Iš šaldytuvo išsitraukiau jogurto ir pasidariau arbatos. Sueis tokie pusrytukai. Na galiu papasakoti jums apie savo ankstesnį gyvenimėlį. Mano tėvukas dirba verslo valdymo sistemos dizaineriu vienoje įmonėje. Nuo pat gimimo gyvenau Klaipėdoje, bet, kaip sakiau mano tėvuką perkėlė dirbti į Vilnių, tai teko ir mums kraustytis. Esu vienturtė savo šeimoje. Šiaip norėčiau turėti kokį brolį arba sesę. Su tėvuku sutariu žiauriai gerai. Jis laisvas žmogus. Mes dažnai apie daug ką pasikalbam. Neturiu nuo jo paslapčių. Jis mane visad išklauso ir jei gali duoda patarimą, bet neliepia elgtis pagal jį. Palieka man pačei spręsti. Jis tik pasako, kaip jis mano situacijoje elgtusi. Jis leido man pankuoti ir šiaip daryti ką noriu. Su mama kiek kitas reikalas. Ji yra labai sukaustytas pilkas žmogus. Vaikystėje ji buvo labai griežtai auklėjama. Iš jos amžinai susilaukdavau tokių replikų, kaip... Ką tu čia pasidarei? Atrodai, lyg priklausytum kokiai sektai su tokia daugybe auskarų. Sugadinsi plaukus. Kodėl dažaisi visokiom nenormaliom spalvom? Ir kas per apranga. Tau mokykloje mokytojai nieko nesako dėl jos? Gadini savo odą. Žinai, kad tai išliks visą gyvenimą ir panašiai. Na aš tiesiog viską nuleidžiu negirdom ir gyvenu ramiai toliau. Mokykla man visad būdavo toks dalykas, kad atsėdi pamokas ir tu laisvas. Neturėjau draugų. Niekada. Iš pradžių maždaug nuo penktos klasės iš manęs ir dar kelių klasiokių ėmė tyčiotis. Na, suprantat patys. Klasės valdymą perėmė gražuoliai, turintis turtingus tėvelius, moksliukai, kurie ėmė skirstyti mergas į gražias ir gerai besimokančias, turinčias daug perspektyvų ir tėvelius, kurie vienoje ar kitoje įmonėje užėmė įvairių pavaduotojų pareigas ir negražias, kurioms su mokslais sekėsi vidutiniškai arba labai prastai ir kurios būdavo iš viduriniosios klasės, o tėvuliukai negalėjo pasigirti jokiais aukštais postais. Na, mano laimė, kad patekau į vidurinį sluoksniuką. Mokiausi vidutiniškai, mano tėvukas uždirbdavo visai neblogai ir grožio buvau hm. Na, mano galva esu visai pakenčema. Iš pradžių siutau ant savo klasiokų, kurie mane ir dar kelias persekiojo per pertraukas, apmėtydavo supuvusiom slyvom lauke, nes netoli šūlės buvo miškelis, kuriame kažkoks protinguolis pasodino tris obelis ir slyvą. Arba tiesiog apipurkšdavo vandeniu ir visaip panašiai darkėsi. Nežinojau, kaip man dėti ant jų, bet netrukus įlindau į internetą, kuriame susiradau tokius youtuberius, kaip Greta Orech ir Discount Bully ir reikalai pradėjo taisytis. Ėmiausi keisti išvaizdą ir būdą. Išmokau dėti ant situacijos, kurios negaliu pakeisti. Iš pradžių klasiokai ėmė dar daugiau iš manęs tyčiotis, bet pradėjau jiems atsikirtinėti ir jie liovėsi prie manęs lysti. Bet draugų dėl to, kad ėmiau rodyti nagučius nesusiradau. Buvo tokie, kurie tiesiog prie manęs nelysdavo ir tokie, kurie visgi tarsteldavo man vieną kitą frazę norėdami įžeisti ar paerzinti, bet aš juos nusodindavau ignoru. Gal ir gerai, kad pakeisiu šūlę. Gal ten bus protingesnių ir aukštesnio intelekto žmonių, nors ką gali žinot. Užsivilkau knieditą, savo mylimą kožą su spygliais ir krūva panašaus gėrio, užsidėjau savo kuprinę ir išgoglinau pro duris.

 Kelias buvo neilgas vos kelios gatvės. Mokykla buvo gana didelė. Ypač sužavėjo kiemo dydis. Netoli šūlios buvo baseinas, kino teatras ir prekybcentris, tai visai neblogai. Įėjau ir nuėjau pas direktorių, kad sužinočiau, kurioje klasėje mokisiuos. Pasakiau savo vardą ir pavardę, parodžiau porą dokumentų. Netrukus atėjo vidutinio amžiaus moteris į kuodelį susuktais plaukais ir paprasta apranga. Kaip visa pilka masė. Būtu įdomu sutikti keturesdešimties metų panką arba kokį metalistą, o gal amžius neleidžia tokių dalykų? Ai pati nebežinau ką čia svaičioju.

Snieguolė yra chemijos mokytoja. Ji bus tavo klasės aukletoja.

Na, eime į klasę. Tikiuosi tau čia patiks ir pritapsi prie klasiokų. Žinoma, kiek gaila, kad atėjai mokslo metų vidurį, bet nieko tokio. Mokytis niekada nevėlu. Ačiū direktoriau. Na, eime.

Išsekiau paskui savo aukletoją. Kurį laiką tiesiog tysėmės koridoriais. Ūūūū aukletoja ir dar chemijos mokytoja. Kad jūs žinotumėt, kaip neapkenčiu chemijos. Geriau atsėdėčiau miliardą matematikos pamokų nei vieną chemiją, nors ir matieka manęs nevilioja. Nei matieka, nei fizika. Nekenčių šitų trijų bjaurasčių. Ir kas jas sugalvojo. Visiški bepročei, kurie neturėjo ką veikti. Pirmiausia sustojom prie spintelių eilės ir man padavė raktelį. Spintelėje palikau savo striukę. Užsikabarošinom į antrą aukštą ir vėl nusitysėm koridoriais.

Tu visada tokia tyli?

Na, kaip gaunasi. Kartais vienaip, kartais kitaip.

Aukletoja, tik palingavo galva.

Na, suprantu. Nauja mokykla ir visą kitą. Nieko priprasi atsiskleisi ir mes visi pagaliau sužinosim kokia tu esi.

La la la la la la la la la, nekenčiu tokių seilėjimusi. Geriau jau tylėti. Pavargau. Visur tas pats. Jūs dabar sakysite, kas tau nepatinka ir panašiai, bet nemėgstu tokio bendravimo. Jaučiuosi, kaip darželyje. Tau čia patiks, susirasi daug draugų ir panašiai. Kartais tų draugų nesusirandi, nors mokaisi toje pačioje vietoje krūvą metų. Taip pat nemėgstu ir bendrauti su psichologais ar panašiais individais. Tau sakoma, pasipasakok kas tave neramina, surasime priežastį ir pasistengsime tau padėti. Kaip galima pasipasakoti apsoliučiai viską iš savo sielos ir asmeninio gyvenimo kas tave skaudina, kas neramina ir panašiai žmogui, kurio visiškai nepažysti. Kartais geriausias draugas nuvile, tai ko tikėtis iš nepažystamo žmogaus, kad aš galėčiau pasipasakoti apsoliučiai viską apie save žmogui aš pirmiausia turiu juo visiškai pasitikėti. Na, tokio aš jau charakterio. Tokia esu ir manęs niekas nepakeis. Pagaliau sustojome priešais dešimtą klasę. Giliai įkvėpiau. Na, metas pasirengti smalsių ir vertinančių žvilgsnių, šnabždėjimosi, kreivo žiūrėjimo ir panašių nesamonių dienai.

Labas rytas visiems. Turiu jums džiugę žinę. Gavome naujokę. Na, kiek neįprasta, kad ji atvyko pas mus tik mokslo metų vidurį, na, bet visko būna ir aš asmeniškai džiaugiuosi, kad ji pagaliau pas mus. Nesvarbu kada atvyksti. Svarbu, kad iš viso atvyksti.

Aš įėjau.

Tai susipažinkite. Prisistatyk. Na, manau galime penkioms minutėms atidėti vadovėlius į šalį ir jas paskirti susipažinimui.

 Vadinasi šiandien pirma chemija. Geriau ir būt negali. Atsistojau klasės viduryje ir pakėlusi galvą nužvelgiau visus. Vieni šnibždėjosi, kiti vertinamai žiūrėjo į mano aprangą. Mačiau, kaip jų akys keliauja nuo mano megstinio, kuprinės, plėšytų džinsų iki nudažytu ir išskustų plaukų, auskarų ir tatuiruočių.

Labas, mano vardas Santa. Gyvenau Klaipėdoje. Mano tėvą perkėlė dirbti į Vilnių, todėl turėjau pakeisti mokyklą.

Uštrukau dešimt minučių, kol viską apie save papasakojau. Visi labai smalsiai klausinėjo. Ką mėgstu veikti ir panašiai. Apie aprangą, plaukus ir tatų neklausinėjo, bet aš numaniau, kad dar klausinės.

Na, Santa. Labai smagu, kad pasirinkai mūsų mokyklą. O dabar sėskis į bet kurį laisvą suolą.

Nužvelgiau visus. Dauguma buvo užimti. Šiaip klasėje nepamačiau nei vieno sau artimo, bent jau išvaizda. Visi buvo paprasti ir smalsiai žvelgė į mane. Įdomu ką jie galvoja. Pasukau į klasės galą. Mačiau, jog ten yra vienas laisvas suolas. Jame sėdėjo mergina maždaug mano metų su supintais į kasą rudais plaukais ir kabėmis. Jau ketinau klausti ar galiu prie jos atsisėsti, bet tuomet... Aš pamačiau jį. Jis sėdėjo pačiam paskutiniam suole. Suolas buvo vienos vietos. Jis, tiesiog prikaustė mano žvilgsnį. Negalvojau, jog čia sutiksiu dar tokį, kaip aš, bet panašu, jog sutikau, tik... Jis sėdėjo įbedęs žvilgsnį kažkur į vieną tašką. Į mane net nepažvelgė. Atrodė, lyg jis niekuo nesidomėtu. Sėdėjo, lyg iš akmens nukalta statula. Vilkėjo juodai. Buvo ušsivilkęs megstinį su Korn grupe“, ant galvos turėjo skiauterę, išskusti abu galvos šonai, o plaukai palikti per vidurį gana ne blogo ilgio. Veidą puošia ne tik auskarai, bet ir randai. Vienas tikrai žiaurus eina nuo vieno skruosto iki kito, kitas driekiasi per visą kaktą, auskarų jis turėjo nemažai, ant rankų margavo įvairios tatų. Neįžiūrėjau kas tai. Prie jų visiškai nederėjo dar keletas randų ir... Nejau jis pjaustosi venas? Man nespėjus dar daugiau į jį įsižiūrėti aukletoja pasakė.

Na, Santa kas tau? Ko sustingai, lyg vaiduoklį išvydusi, sėskis.

Nusigrežiau nuo to vaikino į mergiotę su kabėmis.

Galiu prie tavęs prisėsti?

Žinoma.

Ji pasitraukė ir aš pasidėjau savo kuprinę. Išsitraukiau knygas ir visą kitą. Mokytoja pradėjo aiškinti pamoką. Sprendėme kvailus uždavinius. Mano mintys vis nukrypdavo prie to vaikino. Iš veido matėsi, kad jam skauda. Skauda ne išoriškai, nors panašu, kad fizinio skausmo jis patyrė nemažai. Man buvo smalsu. Norėjau išsiaiškinti kas jo gyvenimą, taip paveikė. Tėvai, kiti giminaičiai, buvę draugai, klasiokai? Nežinau kas. Bet noriu sužinoti. Ne vien todėl, kad man smalsu. Norėčiau jam padėti. Išsprendžiau kelis uždavinius lentoje, tada vėl grįžau į suolą. Žvilgtelėjau į tą vaikiną. Jis kažką braižė sąsiuvinyje. Visiškai nesirašė cheminių formulių ir uždavinių. Atrodė, lyg jo čia nėra. Lyg jo siela išskridusi kažkur kitur. Tik kūnas, kažkodėl pamirštas nuobodžioje pamokoje. Matėsi, jog jis apie kažką ušsigalvojas. Ar galvoja, kad grįžus į namus vėl reikės kęsti tą skausmą? Ar, kad gyvenimas niekam tikusi mėšlo krūva, kurios net neverta gyventi. Staiga pamačiau, kaip jis pakilo iš suolo ir nuėjo prie lentos. Velnes, neišgirdau jo vardo. Jis nesakė, kaip sprendžia uždavinį ir ką po ko rašo. Tiesiog rašė formules ir viskas. Baigęs nuėjo į savo suolą. Net nesiklausė ar išsprendė teisingai. Mačiau, jog jam nusišikt ant to. Pagaliau nuskambėjo kvailas skambutis. Jis staiga pašoko, buvo daug aukštesnis nei maniau. Bet kaip susigrūdo sąsiuvinius ir knygas į kuprinę ir išbėgo iš klasės. Kodėl jis taip keistai elgiasi? Per pertrauką pasikalbėjau su pora klasiokių. Man visai patiko Davina ir Agnietė. Nusprendžiau jų paklausti apie tą vaikiną.

Klausykit, kas tas vaikinas, kuris sėdėjo klasės gale?

Tu čia kalbi apie Roką?

Na, gal. Na, jis man pasirodė labai...

Keistas?

Gal ne visai taip. Žodžiu, kas jis?

Na, mes beveik nežinome.

Kaip suprasti?

Tiesiog. Nenorime nieko bloga pasakyti apie tavo išvaizdą, na ji įdomi ir čia visai gerai, kad yra išsiskiriančių iš pilkos visumos žmonių, bet Rokas...

Na, jis atrodo panašiai, kaip ir aš.

Na iš stiliaus gal, bet prie to stiliuko dar prisideda tie randai ir supjaustytos venos.

Tai jis visgi pjaustosi.

Na, visai klasei jis labiau panėšėja į gotą arba kokį emo nei panką. Sklinda gandai, kad jis net vartoja narkotikus, bet čia tikriausiai, tik skiedalai.

Bet kodėl jis toks?

Agnietė gūštelėjo pečeis.

Iš kur mums žinot? Į mūsų mokyklą atėjo tik praeitais metais ir nuo tada Su niekuo nebendrauja, o jei megini užmegsti kokį ryšį varo šalin. Iš viso gali valandų valandas nepratarti nei žodžio. Nieko niekas apie jį nežino, tik tiek, kad yra ušsidarėlis, negali pakęsti psichologų, jam nereikia jokių draugų, atsisako bet kokios pagalbos, su niekuo nebendrauja ir gyvena vienas savo bute, na jį globoja kažkokia jo tetulytė, bet šiaip jis apsisuka vienas. Ji atvažiuoja, tik kartą per mėnesį ir siunčia jam pinigų.

O kur jo tėvai?

Niekas nežino. Direktorius tik žino, jog jį globoja teta. Ji dalyvauja visuose susirinkimuose ir viskas. Jam to pakanka.

Įdomu.

Tikrai įdomu.

Nusprendžiau pabandyti su juo pabendrauti. Kada nors. Kai tik pasitaikys proga. Norėjau išsiaiškinti kas jo gyvenimą, taip žiauriai paveikė, kad jis nenori bendrauti su žmonėmis. Kitos pamokos slinko įprastai ir nuobodžiai. Vokčiomis, kai tik galėdavau stebėjau jį. Jis tik ušsirašinėdavo ką reikia, o į mokytojus nekreipdavo jokio dėmesio. Išspresdavo ką reikia, parašydavo ką reikia ir tiek. Jo namų darbai buvo vidutiniški. Galvojau, jog jis net kalbėt nemoka, gal per nebendravimo su kitais laiką pamiršo, kaip reikia kalbėti. Lietuvių mokytoja paprašė skaityti klaikų tekstą, paskui turėjome atlikti jo autoriaus ir paties teksto apsvarstymą. Pradėjo Kamilė, po jos, Agnietė, tada aš ir tada...

Rokai, gal tu paskaityk?

Jis atsivertė vadovėlį taip, lyg jis būtu šūdo gabalas, į kurį nebūtu verta kreipti dėmesio ir ėmė skaityti. Jo balsas buvo abejingas viskam. Matėsi, jog jam visiškai nusišikti ant mokslų. Kaip išeina, taip padaro ir viskas. Šiaip ar taip balsas buvo žemas, bet tuo pačiu tvirtas ir švelnus. Man jis patiko.

 Grįžau namo. Niekaip nepavyko uškabinti to vaikino ir nors paklausti, ko nors. Per vakarienę mama paklausė.

Na, kaip naujoje mokykloje?

Neblogai. Pirma diena, sakyčiau buvo sėkminga.

Susiradai draugų.

Keletą.

Iš darbo grįžo tėtis.

Aš jau čia!

Išgirdau, kaip jis pasikabino savo striukę į spintą ir nusispyrė kerzus. Ai, nepaminėjau dar vieno dalyko, kad mano tėvukas irgi pankas. Nors, jam jau greitai keturesdešimt, bet vis dar turi skiauterę ir vilki bei nešioja įvairius pankams būdingus dalykus.

Sveika, Santut.

Labas tėti.

Jis pabučevo mane į kaktą.

Na, kaip naujoje mokykloje?

Gerai.

Niekas neuškabinėjo dėl tavo aprangos?

Ne. Na ir džiaugiuosi dėl to. Panašu, jog dabartinėje mokykloje mano bendraamžiai yra žymiai aukštesnio intelekto ir labiau subrendę nei buvusioj.

Na, visko gali būti. Draugų susiradai?

Kelis. Na, mokykla visai nieko. Mokytojai irgi.

Kai pavalgiau nugoglinau ruošti namų darbų. Matematikai reikėjo išspręsti uždavinių, dar istorijai surašyti datas, laikotarpius, tam tikrų įvykių priežastis ir panašes nesamones. Dailei parengti referatą, anglų, chemija ir krūvą panašaus chlamo. Kartais svarstau, kam tie namų darbai. Jūs tikriausiai dabar pasakysite, kad jie reikalingi lavinti mūsų atminčei ir įtvirtinti tam, ką išmokome per pamoką. Na, gerai, gal ir sutinku su tuo, bet nervina juos daryti kiekvieną, mielą dieną. Galėtu jie bent jau rečiau būti. Gal tik du kartus į savaitę. Kai padariau namų darbus vėl susimąsčiau apie Roką. Ar yra pasaulyje žmonių, kurie visiškai viskuo nusivylę ir kurie nieko šalia neturi. Manau, kad yra. Bet kodėl jiems taip yra? Štai kur klausimas. Ar jie patys kalti dėl to, kad jų gyvenimas visiškai sumautas, ar yra žmonių, kurie tiesiog elgiasi su jais, kaip su nieko vertomis šiukšlėmis ir tam, kad apsigintų ir išgyventų, tie pagaliau tampa tokiais pat, kaip jų skriaudikai. Mane ėmė kankinti abejonės. Norėjau padėti Rokui. Tikrai, jis buvo vienintėlis ir pirmas mano gyvenime matytas toks gyvenimu nusivylęs žmogus. Niekur ir niekada nemačiau, tokio, kuris būtu nusivylęs visiškai visu gyvenimu, juolab, kai tas gyvenimas tik skleidžiasi priešais tave. Rokas buvo, toks. Tikrai toks. Vėl prisiminiau jo veidą. Jis buvo be jokios išraiškos, lyg Rokas būtu kažkas tarp lėlės ir uškerėto gyvo žmogaus. Žinau, jog dauguma nuskriaustųjų jaunų pauglių arba vaikų, pagaliau tampa tokiais pačeis, kaip jų skriaudikai, kad galėtu prie jų prisitaikyti ir išgyventi. Iš jų dingsta visas gyvenimo džiaugsmas, pasitikėjimas visais pasaulio žmonėmis. Jie pradeda stumti visus žmones nuo savęs, kurie tiesiog nori jiems padėti, nes tai yra jų savigina. Jie nebenori būti įskaudinti. Ir visur įžvelgia blogį, piktus kėslus. Jie tiesiog nebetiki gėriu. Panašu, jog Rokas yra vienas iš tokių žmonių. O gal jo skriauda nėra taip toli nuėjusi, kad pradėtu keisti jį patį. Po velnių. Nuėjau pas tėtį. Jis visada mokėjo mane išklausyti ir patarti. Tėtis man buvo geriausias žmogus pasaulyje.

Tėti?

Na, kas atsitiko Santa. Iš tavo veido matau, jog laukia gana sunkus pokalbis.

Tiesą sakant taip.

Atsitempiau kėdę iš kambario galo ir įsitaisiau šalia tėčio, kuris pildė kažkokius dokumentus. Jis atidėjo juos į šalį ir pažvelgė man tiesiai į akis. Šitaip, mes visuomet kalbamės. Niekaip kitaip, tik šitaip. Sėdėdami arba šalia vienas kito, arba priešais, bet būtinai žiūrėdami vienas kitam į akis. Mano nuomone bendraujant su žmogumi akių kontaktas labai svarbus. Ypač, jei tai rimtas ar sudėtingas pokalbis.

Pasakok. Kas tau neduoda ramybės?

Na, net nežinau nuo ko pradėti.

Nuo pradžių.

Tėtis nusišypsojo. Man taip gera su juo kalbėtis. Jaučiuosi, lyg kalbėčiausi su savo paties dalimi, kuri yra už mane žymiai vyresnė ir brandesnė ir gali man patarti ir palaikyti sunkią akimirką.

Na, mokykloje buvo vienas vaikinas. Mano klasėje.

Ir? Jis tau patinka? Įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio?

Ne.

O kas atsitiko?

Na, jis.

Niekaip nesugalvojau, kaip tėčiui apibūdinti Roką.

Gerai, paklausiu vieno dalyko.

Kokio?

Tėti, ar pasaulyje būna žmonių, kurie visiškai nieko neturi. Nei draugų, nei artimų giminaičių, kurie atrodo nuskriausti viso pasaulio vos į juos pažvelgus?

Na, žinoma, būna. Pasaulis pilnas įvairaus plauko, sudėtingų likimų ir spalvingų charakterių žmonių, kurie nieko neturi, o tavo manymu tas vaikinas toks?

Taip. Rokas tikrai nuskriaustas viso pasaulio ir iš jo elgsenos panašu, jog jam nereikia žmonių šalia savęs, lyg visi žmonės sutikti jo gyvenime būtu jį nuskriaudę ar išdavę.

Na, papasakok apie jį viską ką žinai, tada pažiūrėsim kuo galiu tau padėti.

Papasakojau ką žinojau.

Tėti, aš noriu jam padėti, bet bijau, kad jam nereikia niekieno pagalbos, kad jis tik atstums mane arba pasišaipys iš to, kad noriu jam padėti. Žinau, jog jam gali atrodyti, kad jam visiškai nereikia niekieno pagalbos, bet... Labiausiai bijau, jog jis neleis man jam padėti.

Na, Santa galiu pasakyti, tik tiek, kad tau gali prireikti nemažai kantrybės. Jei tavo prielaidos teisingos.

Tikrai tėti teisingos. Aš mačiau ir klasiokai tą patį sakė, na ne visai tą patį, bet iš jo išvaizdos matosi, jog jis nuskriaustas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Taigi, kaip jau sakiau, tau gali prireikti tikrai nemažai kantrybės, nes tokie žmonės yra nusivylę apskritai viskuo ir jų savigyna stumti nuo savęs bet kokius žmones. Ilgainiui jie tampa tokie, kaip žmonės, kurie juos skriaudė ir jie nieko nenori, tik būti vieni. Todėl jis net gali tave labai įskaudinti, bet linkiu, jog tau uštektu kantrybės su juo ir pavyks jam padėti bei pakeisti jo gyvenimą.

Ačiū tėti.

Atsistojau.

Nėra už ką. Labanakt.

Ir tau.

Išėjau ir nuėjau į vonę. Prausdamasi pagalvojau. Gal iš šalies atrodo, keista, kad ėmiausi motinos Teresės vaidmens, bet. Aš tiesiog negaliu likti abejinga Roko situacijai. Negaliu žiūrėti į jo kančias. Dar nežinau kokios jos, bet tai ką sužinojau iš klasiokių ir iš jo paties išvaizdos galiu spręsti, jog jo kančios labai didelės. Mane prisiminus slėgte slėgė tos šaltos sunkia abejingumo skraiste pridengtos akys po kuriomis, regis slypėjo viso pasaulio sielvartas.

Kitą rytą į mokyklą atėjau pirma. Klasėje nieko nebuvo. Iki pamokos dar buvo likusios penkiolika minučių, todėl pasidėjusi kuprinę jau norėjau eiti į koridorių, bet pastebėjau ant Roko suolo užrašų knygutę. Smalsumas mane pastūmėjo. Paėmiau tą knygutę ir atverčiau. Jo raštas buvo tikrai gražus. Kiek pasviręs į dešinę. Tai nebuvo dienoraštis. Tiesiog knygelė prirašyta ir pripaišyta beleko. Ėmiau skaityti.

Gyvenimas nieko vertas, nes visi anksčiau ar vėliau tave išduos. Kam tada mane mama pagimdė, jei niekam ir niekada manęs nereikėjo?

Perverčiau kitą puslapį.

Draugų nėra šiame gyvenime, tik pats gali sau būti draugas. Visi, tik sieks tave išnaudoti. Man šis gyvenimas jau seniai nebeteko prasmės. Manęs niekam ir niekada nereikėjo, o tie, kurie buvo sutikti mano gyvenime, tik naudojosi manimi. Aš nieko ir niekada neturėjau. Žmonės man yra niekas, jie man negali padėti.

Šiurpu. Toje knygutėje buvo ir įvairių paveikslėlių. Visi susija su nuoskaudomis. Supratau, jog jis pats piešė. Turėjo talentą. Piešinukai, nors buvo liūdni ir skausmingi buvo gražūs, išraiškingi ir gyvi. Jau norėjau versti kitą puslapį, bet staiga pamačiau šalia savęs stovintį Roką. Net išsigandau. Aš neturėjau teisės imti jo daigtų. Jis ramiai stovėjo ir žvelgė į mane. Tikrai į mane, niekur kitur, net ne pro šalį. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jo akyse neįžiūrėjau nieko, jos buvo tuščios, net nesupykusios kam skaitau jo asmeninius užrašus. Tuščios ir tokios žalios... Net už žolę žalesnės su auksiniu rateliu aplink rainelę. Jis lyg pirmą kartą mane matydamas, nors panašiai ir buvo nužvelgė mano šukuoseną, drabužius ir galiausiai vėl pažvelgė man tiesiai į akis. Norėjau kažką pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Jo žvilgsnis buvo abejingas, nei kiek nesusidomėjas ar nustebęs. Nežinodama ką daryti padėjau knygutę ant stalo. Jis ją paėmė ir suplėšė. Žiūrėjau, kaip jis plėšo vieną lapą po kito. Matyt, nenorėjo, jog dar kas nors ją skaitytu. O galbūt ketino ja atsikratyti prieš man ją paimant? Tada jis atsisėdo į suolą ir iš kuprinės išsitraukė vadovėlį. Buvo lietuvių kalbos pamoka.

Atsiprašau, kad skaičiau tavo asmeninius užrašus.

Žodžiai patys išsprūdo man iš burnos. Jis nekreipė dėmesio.

Nežinau ką tu patyrei gyvenime, bet negerai visus stumti nuo savęs.

 Ir kam aš aušinu burną, tikriausiai jam net nerūpi ką galvoju, bet variau toliau.

Rokai, pasisteng surasti prasmę gyvenime.

Jis vėl pakėlė galvą ir dar kartą pažvelgė į mane.

Turėtum kažkam pasipasakoti ką tu esi patyres, nes tada ir tau palengvės.

Atsikrušk su savo psichologinėm naiviom nesamonėm.

Nesitikėjau, kad jis prabils, tai buvo kažkas netikėto.

Bet Rokai taip negalima.

Ko negalima? Nekęsti gyvenimo ir visų žmonių?

Taip. Kas tave taip įskaudino, kad visų nekenti?

Ne tavo reikalas, esi ne pirma ir nepaskutinė, kuri bandė psichologiškai mane paveikti, kad atsiverčiau, bet niekas negali manęs suprasti. Mano klasė yra laimingi idiotai, kurie turi viską ir tu taipogi neesi išimtis.

Nei vienas žmogus pasaulyje neturi visai visko.

Jis kalbėjo labai atžariai ir nei kiek nebuvo mandagus ar dėkingas, kad stengiuosi jam padėti. Na, ko daugiau galima tikėtis.

Bet jūs turite tai, kas jums yra savaime suprantama, kaip šeima, artimi draugai arba laimė. Aš jau seniai pamiršau ką tai reiškia.

Nejaugi?

Jaugi, atsipisk.

Bet prašau papasakok kas tau buvo?

Ne kišk savo nosies ne į savo reikalus.

Aš tik paklausiau. Tikrai noriu tau padėti.

Tu esi ne pirma ir nepaskutinė, kuri manęs to klause ir galiu nuliūdinti, tu niekuo negali man padėti ir man nereikia tavo pagalbos.

Bet...

Jokių, bet. Sakau atsipisk. Man neįdomu kas tu, kodėl atėjai į mūsų mokyklą, man nereikia jokių draugų. Man nepalengvės jei pasipasakosiu ir man nusišikt, kad nori man padėti. Man to nereikia. Tu negali man padėti, nes negali suprasti mano situacijos. Kuo kas nors pasikeis, net jei papasakosiu kas man yra? Kuo?

Tau palengvės.

Nesamonė. Psichologiniai skiedalai.

O tu pamėgink.

Nenoriu ir dar kartą sakau atsipisk, tu ir visi kiti esate man niekas ir žinai nekenčiu ir tavęs, vien todėl, kad egzistuoji, kad visa laiminga ir patenkinta stovi čia ir aiškini man apie gyvenimo prasmę ne tau suprast, kai niekada nesi jautusi ką reiškia jos neturėti.

Supratau, jog bus labai sunku jį prisiaukinti. Bet aš nepasiduosiu. Nuskambėjo skambutis ir visi sugužėjo į klasę.

Pamokos slinko įprastai ir nuobodžiai. Laukiau kada jos pasibaigs ir gal tada pavyks nutvęrti Roką ir pasikalbėti su juo, nors sekundei. Pagaliau paskutinė pamoka. Nuskambėjo skambutis ir aš susigrūdau sąsiuvinius į kuprinę. Rokas irgi. Jis išlėkė iš klasės, o aš paskui. Na, ką pažaisim gaudynių. Nusivyjau jį per visą koridorių.

Rokai, palauk!

Jis neatsigrežė.

Rokai!

Prie spintelių jis pagaliau sustojo.

Ko nori psichologe?

Tonas buvo atžarus. Mačiau, jog jis trokšte trokšta, kad atsiknisčiau.

Pasikalbam.

Nenoriu.

Bet tau to reikia.

Nejaugi? Tu geriau už mane žinai ko man reikia ir ko ne?

Ne, bet Rokai aš tik noriu...

Pasakysiu kartą ir visiems laikams. Atsipisk nuo manęs. Aš nekenčiu žmonių ir man nusišikt, kad nori man tik gero. Aš to nevertinu, neprašiau to ir man to nereikia, taip kad susikišk savo gerus ketinimus į gerą vietą ir pasilik. Tu man ne tėvas ir nemotina ir net ne mano dalis, todėl negali žinoti kas man gerai ir kas blogai. Aš pisau ant gyvenimo ir ant žmonių.

Taip pasakęs jis nuėjo. Aš stovėjau ir jaučiausi įskaudinta, ryjau ašaras. Jis net manęs nepažysta, o šitaip kalba. Ir kaip šitaip galima? Suprantu, kad kenti, bet gal galima kalbėtis mandagiau? Na, jis teisus. Jis manęs nieko neprašė ir kodėl turėčiau jam padėti? Kam aš stengiuosi? Kas man užėjo? Gailestingumo akimirka?

 Grįžau namo. Tėvai irgi buvo grįžę. Neturėjau nuotaikos po tokio pokalbio su Roku, taip kad nuėjau į „Iki“ ir prisipirkau visą kalną Rafaelo saldainių. Kai nervinuosi arba liūdžiu visuomet turiu po ranka turėti ko nors saldaus.

Labas Santa.

Labas mam.

Kaip sekėsi mokykloje?

Ai.

Kas ai?

Kaip visada.

Nuėjau pas tėtį. Man labai reikėjo su juo pasikalbėti ir išgirsti patarimą. Ką man dabar daryti?

Sveikutė.

Sveikas tėti. Galime pasikalbėti?

Žinoma. Kas nors nutiko?

Taip.

Pasakok. Matau, kad kažkas nepasisekė.

Tu, kaip visada pataikai į dešimtuką.

Kas nutiko?

Papasakojau jam savo abu pokalbius su Roku.

Gal ir nereikia jam padėti. Jis aiškiai pasakė, kad to nevertina ir kalbėjo, taip, kad... Kad nors neesu jam draugė, o tik klasiokė, bet pasijutau taip... Taip šlykščiai...

Ne Santa. Būtent šito tu ir neturi daryti. Kaip tik stenkis padėti jam dar labiau.

Ne, tėti. Kam man padėti žmogui, kuris visiškai to nevertina. Jam pochui padėsiu aš jam ar ne. Jam visi žmonės tuščia vieta.

Suprask, mes net nežinome ką jis patiria namuose ir ką apskritai patyrė gyvenime. Supranti? Juk sakiau, kad nesitikėtum, jog jis priims tavo pagalbą išskėstomis rankomis. Iš to ką radai jo užrašų knygelėje sprendžiu, kad jis patyrė kažką ką įsivaizduojant plaukai šiaušiasi ant galvos. Nežinau ką, bet Santa nepalik jo vieno. Nepasiduok. Bus sunku. Žinau. Bus labai sunku, bet tu nepasiduok. Užsimerk prieš visus bjaurius žodžius, kokius jis tau dar sakys ir eik. Eik tolyn į priekį.

Nežinau.

Tėtis uždėjo savo ranką ant mano rankos ir švelniai tarė.

Santa, tu galbūt esi vienintėlis žmogus, kuris per daug metų nuoširdžiai susirūpino jo dvasine būkle. Tu galbūt esi pirmoji be jo skaičiusi jo užrašus. Kiti klasiokai gal net nesusirūpino juo taip kaip tu. Gal kitus skatino domėtis kas jam yra tik smalsumas, o tu esi vienintėlė susirūpinusi dl jo iš tiesų. Gal net suaugusiems niekada nerūpėjo kas jam yra, nors jie apsimesdavo, kad jiems rūpi. Santa nepalik jo, nes galbūt jis giliai sieloje ėmė tikėtis, kad tu jo neatstumsi, o parodysi jam, koks gražus gali būti gyvenimas ir kad jį verta gyventi. Ir jei tu dabar taip paprastai imsi ir pasiduosi jis apskritai nusivils gyvenimu.

Man buvo sunku, bet supratau, jog tėtis teisus. Negaliu nuleisti rankų. Atsidusau ir ištariau.

Gerai. Tu teisus. Negaliu pasiduoti.

Kitą rytą vėl atėjau į pamokas anksčiau už kitus. Nusprendžiau šiandien išsiaiškinti kur gyvena Rokas. Pasidėjau kuprinę ant suolo ir pažvelgiau į mokytojos stalą. Pirmoji buvo chemija. Ant stalo jau gulėjo atneštas klasės žurnalas. Po velnių, kaip man sužinoti jo adresą. Priėjau prie stalo ir ėmiau sklaidyti puslapius. Šiandienos data, mokinių skaičius, pažymiai. Paskutiniam puslapyje radau tai, ko ieškojau.

Mokinių ir jų tėvų adresai ir telefono numeriai.

Ėmiau skaityti pagal abėcėlę.

A, b, c, r. Raminta, Renatas, Rokas Račkauskas. Salomėjos Neries gatvė, 7 namas, 9 butas. Tl NR 8 6 3 6 7 5 4 3 9.

Ušsirašiau ir adresą ir telefono numerį. Reikės šiandien po pamokų pas jį nueiti. Vos tik padėjau žurnalą į vietą į klasę pradėjo rinktis klasiokai.

Labas Santa.

Sveika Oksana.

Kaip sekasi?

Neblogai.

Padarei chemiją?

Vos. Maniau, kad nusibaigsiu prie tų uždavinių.

Aš irgi.

Paskutinis atėjo Rokas. Galų gale atėjo mokytoja ir aš pati atsisėdau į savo suolą.

Pamokos slinko įprastai. Po chemijos buvo anglų, paskui istorija, ekonomika, matematika ir muzika. Rokas į mane net nepažvelgė nežiūrėjo apskritai į nieką. Užduotis atlikinėjo, kaip visada mechaniškai. Galvojau kada man pas jį nueiti. Šiandien? O gal rytoj? Ne, nueisiu šiandien. Ir kovosiu iki paskutinės akimirkos. Aš nepasiduosiu. Kad ir kaip jis mane įžeidinės vis tiek neatsikratys. Aš išsiaiškinsiu kas jam negerai ir padėsiu jam. Pagaliau nuskambėjo skambutis. Rokas, kaip visada pats pirmas išėjo iš klasės. Aš neskubėdama susikroviau knygas į kuprinę ir nuėjau koridoriumi. Palaukiau kol pamačiau išeinant jį pro paradines duris. Tuomet dar pasiėmiau kavos iš automato prie spintelių. Jūs įsivaizduojat šita šulytė turėjo kavos aparatą ir šiaip automatą, kuriame buvo galima nusipirkt šokoladukų, kolos, energetinio ir kitokių užkandžių. Išgėrusi kavą išmečiau puodelį į šiukšlių dėžę ir išėjau pro duris.

Uštruko porą minučių, kai jau buvau Roko adresiuku. Pasiruošiau psichologinei kovai. Užlipau į trečią aukštą ir paskambinau į jo duris. Jis atidarė. Sekundę jo veide buvo nuostaba. Mūsų akys susitiko.

Labas Rokai.

Viso gero.

Jis norėjo uždaryti duris, bet aš buvau vikri, todėl šmurkštelėjau į jų tarpą.

Palauk, ne taip greitai.

Ko tu nori?

Gražinti tave į gyvenimą.

Jis demonstratyviai atsiduso.

Atsipisk sumauta psichologe gerai?

Jei tu tikiesi, kad jei pavartosi porą stambių žodžių visai nepažystamai merginai, kuri beje yra tavo klasiokė ir ji apsižliumbusi dings nuo durų tai tu klysti. Bent jau aš neesu viena iš tokių.

Jis atsitraukė nuo durų ir nuėjo į buto gilumą. Aš įėjau ir užrakinau duris. Jo butas buvo nedidelis ir grynas savartynas. Tai matėsi jau prieškambaryje. Ant grindų mėtėsi batai, tuščios skardinės nuo alaus, energetinio, keli buteliai nuo dektinės ir panašių gėrymukų, kažkoks pledas, striukė ir dar kažkokie daigtai. Patraukiau tolyn. Virtuvė prišnerkšta ant stalo gulėjo žiebtuvėlis, dektukų dėžutė ir cizai. Atidariau šaldytuvą. Pusė dešros gabalo, sūrio kampelis, sudžiūvusi duona, keli kiaušinei. Spintelėje po šaldytuvu buvo pusė pakelio makaronų, grikiai ir pusė butelio aliejaus. Na, maisto pas jį neperdaugiausiai. Kriauklėje buvo neplautas kavos puodelis, kelios lėkštės, kažkoks puodas su svylėsiais, keli peiliai ir šakutė. Suploviau indus. Aišku jis man net ačiū nepasakys, bet sakykim, kad šio darbo ėmiausi norėdama surykiuoti mintis ir viską apgalvoti. Ko aš čia atėjau? Padėti jam. O kaip man jam padėti jei jis nei kiek nenori mano pagalbos? Atsakymas. Nežinau. Gal pasisiūliti padėti ruošiant namų darbus? Bet kam? Atsidusau. Sudėjau indus į spintelę esančią viršum kriauklės. Praeidama pro stalą, žiebtuvėlį ir cigaretes išmečiau pro langą. Tada patraukiau toliau. Jo kambarys buvo nedidelis ir dar labiau apjauktas. Knygos mėtėsi belekur. Ant lovos, ant stalo, net ant grindų. Šiukšlės, drabužiai, kažkokie laidai mėtėsi belekur. Jis sėdėjo prie kompo ir lošė kažkokį žaidą.

Gal padėti su anglu?

Jis ignoravo klausimą.

Rokai.

Tyla.

Kodėl taip elgiesi?

Kvaila, juk jis pats sakė. Tyla.

Rokai.

Supratau, jog jis reaguoja į mane, kaip į tuščią vietą. Todėl padariau labai įžūlų dalyką. Priėjau ir išjungiau jo kompo kroviklį iš rozetės. Tada ištraukiau interneto kabelį.

Ką dirbi?

Ką reikia, nes kitaip nereaguoji.

Atsipisk.

Neketinu.

Blet, kūrva, kaip...

Žinau.

Ko tu nori iš manęs?

Kad grįžtum į gyvenimą jau sakiau.

Pyzda aš lyg gyvenu normaliai ir be to niekieno supistas reikalas, kaip aš gyvenu savo gyvenimą.

Gal, bet kodėl tu jį taip gyveni aš noriu išsiaiškinti. Tada žinosiu ir tavo elgiasio priežastis.

Kam tau? Nori stoti į psichologiją, neturi ką veikti? Eik ir pažaisk su barbėm arba pasiruošk dar vienam dešimtuko vertam anglu kontroliniui.

Veikti turiu ką, bet noriu tau padėti, nes tu šiaip ar taip mano klasiokas.

Man nieko iš tavęs nereikia.

Jau sakei.

Galiu tai pakartoti ir dar, ir dar, ir dar kartą, kad atsipistum.

Deja Rokai iš to nebus jokios naudos, nes neatknisi manęs nuo savęs, net ir kaip norėdamas.

Ir kodėl tu tokia...

Kokia? Niekada gyvenime neturėjai žmogaus, kuris būtu rimtai prie tavęs priskretęs dėl tavo nenormalaus elgiasio? Aš būsiu pirmoji, nes Rokai taip negerai. Kad ir ką patyrei nereikia visų žmonių laikyti šiukšlėmis.

Atsakė princesė, kuri gyvenime neturėjo rūpesčių rimtesnių nei neparuoštos pamokos.

Galvok, kaip nori.

Ir kas tau iš to jei man padėsi? Tikiesi, kad liksiu dėkingas iki gyvenimo galo?

Ne, nes žinau, jog to nebus. Žinai, ėjau pas tave žinodama, jog nenori iš manęs nieko, nes tau nieko iš manęs nereikia. Žinau tai, bet gal aš eesu vienintėlis žmogus per tavo krūvą metų, kuriam tu nuoširdžiai rūpi. Pamąstyk apie tai, o aš einu, kad jau šitaip nenori manęs matyti.

Patraukiau link durų. Na, pirmas kozeris mestas. Gal tai palies jo smegenis.

Gal gali padėti su istorija?

Man pasirodė, kad pasigirdo. Grįžau atgal.

Gali pakartot?

Gal gali padėt su istorija?

Pažvelgiau į jį. Jo akys buvo šaltos ir tuščios kaip visada. Jose nebuvo pašaipos.

Gerai.

Išsitraukiau vadovėlį. Jis irgi susirado savajį šiukšlynu paverstam kambarį ir mudu ėmėm daryti namų darbus.

Uštrukau geras dvi valandas, kol jis teisingai išvardino šaltojo karo priežastis ir datas. Pati per tą laiką spėjau paruošti beveik visus namų darbus. Tada dar padėjau jam su anglu ir lietuviu. Laikrodis rodė be penkiolikos šešes, kai susiruošiau eiti namo.

Iki Rokai.

Jis neatsisveikino. O ko iš jo tikėtis. Išeidama ant jo virtuvės stalo palikau raštelį ir savo telefono numerį. Tada uštrenkiau duris. Grįžau namo.

Santa, kur taip ilgai buvai?

Paklausė mama, kai nusimečiau kuprinę ir striukę.

Ai, pas draugę. Ruošiau namų darbus.

Gerai, valgyt nori?

Aha.

Buvo makaronai su kotletais. Pavalgiusi iš karto nuėjau pas tėtį. Radau jį svetainėje sėdintį prie kažkokių popierių.

Na, kaip šiandien sekėsi?

Labai gerai.

Papasakojau jam ką nuveikiau.

Labai gerai. Pamatysi anksčiau ar vėliau tavo darbas duos vaisių.

Tikiuosi.

Kai nusipraususi palindau po anklode jaučiausi laiminga. Pagaliau. Man pavyko pralaušti, nors kruopelytę ledo. Rokas, nors šio to manęs paprašė. Jaučiausi laiminga ir turėjau dar daugiau jėgų žengti toliau.

Rokas

Ta merga išėjo. Po velnių. Pagaliau. Nekenčiu žmonių. Ir savaime aišku, jog ji domisi manim, tik dėl nachui supisto smalsumo. Visi jie tokie. Nekenčiu visų, bet reikia nuleisti garą. Dėjau aš ant jos ir ant jos pastangų, nors ji man bus naudinga mokslų atžvilgiu. Nuėjau į virtuvę ir iš karto pastebėjau, jog nebėra cizų. Kūrva, išmetė. Blet, ateina į ne į savo namus, o elgiasi, kaip su savo nuosavybe. Supista princesė. Gerai, kad elektronkę turiu. Atsisėdau ant palangės ir atsidariau langą. Šiaip. Tada susiradau elektronkę ir ėmiau garinti. Dėjau ant gyvenimo. Visiškai. Man niekada jis nebuvo geras. Kyla klausimas, kodėl dar jį gyvenu? Atsakymas. Bandžiau nutraukti savo kančias, bet tetulytė, kuri manimi tipo rūpinasi tuo metu atvažiavo pas mane ir nuvežė į ligoninę. Teko plauti skrandį nuo migdomųjų. Bandžiau ir venas pjautis, bet nieko neišėjo. Mane ir tada išgelbėjo teta. Atrodo, kad tik bandau išeiti iš šitos pislevos mane kažkas sugražina ir vėl priverčia egzistuoti. Giliai ušsitraukiau. Reikės nusipirkti skysčio. Teta man palieka pinigų, nors beveik juos visus išleidžiu ant svaigalų ir cigarečių. Ai, man pochui. Viskas. Viskas ką suaugusieji tau kala į galvą. Mokikis, priklausyk nuo kažko, atsiskaitinėk kažkam, tada susituok, prisigimdyk vaikų, dirbk nemėgstamą darbą ir gauk minimalų atlyginimą, o tada mirk. Aš to nenoriu. Nematau tame prasmės. Visi, socialiniai darbuotojai, mokyklos direktoriai, mokytojai, klasės vadovai, klasiokai, net toji supista tetulytė. Niekam aš nerūpiu ir niekada nerūpėjau. Visi, tik apsimeta, norintys man gero, bet jie nesuvokia per kokį šūdą aš praėjau. Niekas nesuvokia. Ir kas pasikeis jei aš kam nors papasakosiu ką patyriau. Niekas. Mano žaizdos niekada neužgis. Toji merga. Ji irgi viena iš jų. Jai tiesiog smalsu kas su manimi negerai. Viskas negerai. Greitai jai nusibos su manimi terliotis ir ji numes tai šalin. Sušikta princesė. Aš niekam niekada neatsiversiu, nes vos bandydavau būti gerutis, paklusnus ir pasipasakoti kas man negerai visi arba tuo pasinaudodavo arba nieko nedarydavo. Žmonės tik supisti melagiai, išdavikai ir išnaudotojai. Nekenčiu visų. Kam mama mane pagimdė. Galėjau mirti ir aš tada, kai... Niekas nepasikeis. Kodėl dar čia egzistuoju? Todėl, kad... Nei pats nežinau. Pastebėjau lapelį ant stalo. Priėjau ir perskaičiau. Dėl visą ko įsivedžiau psichologės numerį. Lapelyje dar buvo parašyta.

Rokai, suteik galimybę sau.

 Nesamonės. Suplėšiau lapuką ir išmečiau pro langą. Tada pasijungiau kolonkes per kompą ir ušsileidau Slipknot. Disaster piece, Eyeless, Gematria (The Killing Name, New Abortion, Solway Firth, Psycho social, Sulfur, ir The Devil In I. Jėgiškos dainos. Jos visiškai atitinka mane ir mano gyvenimą. Gal ir suprantu dėl ko nusižudė Chester Beninngton, dėl vaikystėje ir pauglystėje patirtų žaizdų. Nors jam gyvenimas numetė ir gerų dalykų, bet man to nebus. Aš tuo netikiu. Padidinau ant viso garso ir plėšiau kartu su Corey Taylor.

Undo these chains, my friend

I'll show you the rage I've hidden

Perish the Sacrament

Swallow, but nothing's forgiven

You and I can't decide which of us was taken for granted

Make amends, some of us are destined to be outlived

Step inside, see the Devil in I

Too many times, we've let it come to this

Step inside, see the Devil in I

You'll realize I'm not your Devil anymore

Santa

Praėjo trys mėnesiai. Deja, jokių prošvaisčių. Na, bent jau aš taip manau. Jo elgesys su manimi nei kiek nepasikeitė. Padedu jam su namų darbais. Jam žymiai geriau sekasi anglų, istorija ir chemija, bet daugiau nieko. Visad pasisiūlau kur nors išeiti kartu, bet jis visad atsisako. Žinau, kad daug geria, tai matosi iš nuotaikos, nors ir taip ji būna labai niūri, bet, kai geria. Kartais nei iš šio, nei iš to mane aprėkdavo. Žinojau, kad rūko. Pasakiau jam, kad mestu visą tą mėšlą, nors puikiai žinojau, kad jam pochui. Mano ir jo pokalbiai būdavo trumpi ir dažniausiai susidėdavo iš kelių sakinių. Pavyzdžiui.

Rokai, ar padėti su istorija?

Taip.

Gal norėsi po to, kai paruošim pamokas nueiti kur nors prasiblaškyti.

Tyla.

Rokai, girdėjai ko klausiau?

Vėl tyla.

Mano atodūsis. Arba tiesiog nieko nepasakau. Arba dar būna.

Kodėl tu su niekuo nebendrauji?

Tyla.

Rokai, būk geras pasipasakok tau pačiam palengvės.

Tyla. Suprantu, jog jis mano, kad šneku nesamones.

Rokai, pasistenk gyventi ne vien egzistuoti.

Tyla.

Štai taip. Man pavyko iš jo išpešti tik tiek, kad su niekuo nebendrauja jei nėra reikalo, kuris priverstu jį ištarti, nors žodį. Apie bendraamžius iš viso geriau nekalbėti. Neturi nei vieno draugo ir jam jų nereikia. Praėjo trys mėnesiai. Nieko. Jis nepradėjo laikyti manęs bent jau klasioke ir nei kiek jo elgesys su manimi nepakito. Kartais pagalvodavau kam man stengtis. Vis tiek iš to jokios naudos, bet tėtis mane atkalbėdavo. Sakydavo, jog aš nežinau ką jis patyrė, o jį palikdama galbūt pastumėsiu jį prie kažko baisaus. Bet man kuo toliau, tuo vis dažniau atrodo, kad jam būtu vienodai. Jis tiesiog. Sugadintas žmogus. Tačiau ko sugadintas? Tai man ir rūpi. Aš noriu, kad jis džiaugtusi savo gyvenimu. Juoktusi, eitu į kiną, bendrautu su žmonėmis ne vien reikalo verčiamas ir tiesiog gyventu. Jis buvo pirmasis toks mano sutiktas žmogus. Suprantu ir tai, kad jis manimi tik naudojasi, kad padėčiau su mokslais. Kaip man pramušti jo kiautą? Nežinau.

Rokas

Praėjo trys mėnesiai. Ta merga neatšoka nuo manęs. Tikėjausi, kad tai nutiks po dviejų savaičių arba po savaitės nuo jos pradėjimo su manimi žaisti ir bandyti užmegsti ryšį, bet kur tau. Na kas man? Naudinga ir tiek, bent jau mokytojai neknisa dėl to, kad vos pavyksta išvesti teigiamus pažymius. Ai man vienodai. Gyvenimas yra viena didelė egzistencija, kuri trunka vidutiniškai devynesdešimt metų. Paskui tu miršti ir pavirsti žemės dulkėmis ir kas iš to? Pasakykit kas iš to, kad aš pabaigsiu tą supistą mokyklą. Vis tiek po dvidešimties metų nieko neprisiminsiu ir kam mokytis to kas tau visai neįdomu ir ko tau neprireiks? Pavyzdžiui kam spręsti fizikos uždavinius. Ačiū dievui ji šiemet paskutiniais metais. Nebent rinkčiausi dvyliktoje klasėje. Dar ko. Kam paskui dirbti nemėgstamą darbą, nes tas, kurio imsiesi ir kuris tau atrodys aukso kasykla ir nieko neveikimas pamažu virs gniuždančia supista rutina. Kam viskas. Kam tie vaikai, kam ta žmona, kuri vos pasitaikys koks geresnis mes tave velniop. Netikiu meile. Jos paprasčiausiai nėra. Draugų ar artimų žmonių nėra ir negali būti. Tie visi, kurie tave supa ir sakosi esą tavo draugai, tik priskretėliai, kurie atskrenta nuo tavęs, kai jiems daugiau nieko iš tavęs nebereikia. Suaugusiems mokytojams, socialiniams darbuotojams, gydytojams. Niekam iš šitos pislevos tu nerūpi. Jiems tik rūpi jų pačių subinės. Šeima? Jos irgi nėra. Tavo tėvukas gali spjauti į tave ir išeiti pas kokią supistą kekšę, o mamelė irgi susirasti kokį ir su juo ušsipisti taip, kad pamirš ir tave ir tavo šimtą brolių ir seserų, kurie yra už tave mažesni. O jei esi vienturtis tai dar blogiau. Galvojat išvardinau viską kas gali būt blogiausio? Jūs labai klystat. Gali būti ir dar blogiau? Nežinojote? Tiesiog gyvenimas toks. Mano gyvenimas toks. Kai tetulytei nebereikės manimi rūpintis ir ji džiaugsis, kad pagaliau aš nusikoriau nuo jos sprando pasikarsiu arba prisigersiu iki komos. Kam rūpės? Niekam.

Klausausi per ausines Suicide silence. Paskui sumąstau nuvaryt į kokį klubelį. Apsivelku savo odinę striukę. Ai, jums tikriausiai įdomu, kaip aš neturėdamas pinigų sugebėjau prasiverti auskarus ir pasidaryti tatūškes. Pasakysiu. Pats namų sąlygomis. Tatų pasidariau su adata ir sulaužytu tušinuku. Labai paprasta. Salonai tik ryja tavo paties pinigus. Nepaistykit man dabar apie kraujo uškrėtimą ir panašias nesamones. Pankuoju jau nuo vienuolikos. Na, tuomet pradėjau ekspermentuoti su stiliais. Tuneliu neturiu. Nesamonė. Nenoriu būti su dramblio ausim. Kraujo uškrėtimo iki šiol neturiu, o jei ir turėčiau tuo geriau būtų. Šiaip mano plaukai raudoni, kaip ugnis. Raudonesnių tikriausiai nėra. Dažau juos juodai, nes... Nes tiesiog noriu. Raudona man susijusi su ugnimi, kuri viską naikina. Galbūt esu prakeiktas? Nuvarau iki klubo „Pasitaškyk“. Visai naujas. Atradau prieš porą savaičių. Drožiu vidun. Iš vieno berno, kuris čia barmenu dirba sužinojau, kad klubelis atsidarė prieš porą mėnesių. Viduje kala metalas. Myliu tokią muziką. Ji leidžia emociškai išsikrauti ir palikti savo problemas kažkur kitur. Nežinau, kaip jums, bet bent jau man, kai pasiklausau roko arba metalo toks jausmas, lyg problemos būtu dingusios bent jau kuriam laikui. Vien tik ši muzika iki šiol man padėjo išgyventi ir ne išpprotėti. Viską išrėkiu per ją. Dainų žodžiai būna labai prasmingi ir daug tiesos pasakantys apie gyvenimą. Man Metalas ir rokas yra tvirta muzika už kurios galiu laikytis, kai man blogai. Ji sunki, galinga, laisva ir nevaldoma ir ištaškanti į visas puses. Jos klausydamasis pasijunti laisvas ir toks lengvas lyg galėtum kartu su ja išlėkti už pasaulio ribų. Myliu metalą ir roką. Iš karto pasiimu išgerti. Kyla klausimas kodėl dar nepabandžiau narkotikų. Tiesiog negavau pasiūlymo. Kažkas pasiūlo suktinės. Blet kūrva, kad jūs žinotumėt kokia čia gera vietelė. Čia galima gauti žolės. Na tai nelegalu, bet pochui. Klubo savininkai turi šaltinių. Polkė jų netikrina, o jei ir tikrintų nieko nerastų. Lankausi čia, kai nebeištveriu chatoj. Supleškinu dar vieną, išgeriu dar vieną alaus. Paskui dektinės. Pochui sveikata. Pochui viskas. Dėjau skersą.

Labas Roki!

Sveiiikkas Andriūcha

Kaip tu?

Ai, viskas po senovei! Supista egzistencija ir viskas!

Na, būna tokių dienų

Man kiekviena tokia!

Ne skiesk. O tau aštoniolika tikrai?

Taip nachui.

O kodėl tu tik dešimtokas?

Paliko antrais metais penktoje. Leido į mokyklą nuo aštuonerių.

Aišku.

Prie manęs priėjo dar vienas bičas.

Ei tu gal nori?

Jis pašnibždėjo man į ausį.

Tu ką ir šito čia turi?

Ša, net klubo savininkai to nežino.

O kaip jie nesusisgrimba?

Tai dar nespėjo, nes pradėjau miltelius stumdyt, tik vakar.

Aišku, o jei pagautu kas tada?

Tu ką durnas. Išmestu iš darbo.

Na, gerai duok. Pochui.

Bet tu jau gėrei ane?

Nu ir ką?

O tą, kad gali ušsilenkti.

Nu, man pochui.

Nesveikas, bet jei nori imk.

Jis ištiesė man paketėlį baltų it sniegas miltukų.

Ir jei ką tu manęs nematei.

Gerai sutarta žmogau.

Nuėjas į tūliką sutraukiau vieną dozę. Pradžioje buvo keista, paskui keistas svaigulys. Tada...

Santa

Nieko negirdėjau, nes buvau su ausinėmis ir klausiausi Slipknot. Supratau, jog man skambina, kai į kambarį įėjo mama ir ištraukė man iš ausų ausines.

Kas negerai?

Tau skambina. Ir ką čia ušsistačius ant skambučio? Vos neišprotėjau beklausant. Suprantama. Mama negali jau „Green day klausytis, tai aišku, jog jai nepatiko Slipknot daina Custer. Paėmiau telefoną.

Ačiū.

Ji išėjo. Ekrane švietė nepažystami skaičiai. Pakėliau.

Klausau?

Sveiki, ar kalbuosi su Santa?

Taip, o kas jūs?

Skambinu iš Lazdynų ligoninės. Aš vyriausiasis gydytojas Marius Bradauskas. Norėjau paklausti gal pažystate tokį Roką Račkauską?

Taip, o kas dėl jo?

Jis pateko į ligoninę.

Kodėl?

Vos neperdozavo narkotikų.

Ką?

Net pašokau nuo lovos.

Kaip jis?

Vos atgaivinom. Norėjau paklausti gal galėtumėte atvažiuoti?

Aš?

Na jo telefone radome, tik jūsų numerį. O jūs kas jam? Sesuo?

Taip. Na, aš jo ne tikra sesuo, bet jei reikia galiu atvažiuoti.

Atvažiuokite.

Gerai. Viso gero.

Iki pasimatymo.

Man galvoje netilpo. Uždariau telefoną ir įsikišau į kišenę. Tada pasiėmiau kuprinėlę su porą daigtų ir išėjau pro duris.

Kur eini?

Šūktelėjo mama.

Pas draugę!

Sušukau nuo durų ir nubėgau laiptais. Kieme vos neišsitiesiau baloje. Na, pavasaris gryna purvynė. Nubėgau link stotelės. Kaip Rokas gavo narkotikų? Gal kokiam klube? Tikriausiai klube. O gal jis jau seniai vartoja, kaip spėlioja klasiokai. Įlipau į pilnutėlį autobusą ir nudardėjau. Nebuvo vietos kur atsisėsti, todėl įsitvėriau ranktūrio. Pagaliau nusibasčiau iki ligoninės. Teko paklajoti. Niekada čia neesu buvusi. Nuvariau iki priimamojo ir man pasakė kur eiti. Laiptais tingėjau rabždintis, todėl išsikviečiau liftą. Niekada nemėgau ligoninių. Jos visos man atsiduoda liga, nešvara ir skausmu. Koridoriuje mane pasitiko gydytojas.

Sveiki, jūs Santa?

Taip, o jūs gydytojas Marius?

Taip.

Kaip Rokas?

Na, prastokai. Jam tiesą sakant pasisekė, nes jei ne laiku iškviesta greitoji būtu viskas.

Nesuprantu ir kur jis galėjo gauti tų narkotikų?

Na žinot, įvairūs draugai, kurie gali nuvesti ne tokiais keliais. Mus iškvietė klubo „Pasitaškyk“ barmenas. Gal tame klube jis ir gavo narkotikų.

O jis ten buvo vienas ar su draugais?

Nežinome.

Kada jį iš čia išleisite?

Na, gal po trijų savaičių. Ištyrus jį paaiškėjo, jog jis priklausomas nuo alkoholio, rūko, nesirūpina mityba, jo organizmui labai trūksta vitaminų. Teks atstatinėti su lašalinėmis. Iš „Karoliniškių poniklinikos“ gavome jo ligos istoriją. Joje parašyta viskas, net ir tai, kad jis bent tris kartus bandė žudytis ir pusmetį praleido Vilniaus respublikinėje psichetrinėje ligoninėje.

Man pasišiaušė plaukai.

Noriu jį pamatyti.

Gerai prašom. Pranešėte tėvams?

Na, jie komandiruotėse, todėl aš juo rūpinuosi.

Bet jūs jaunesnė už jį?

Taip. Mano brolis visada toks buvo.

Koks?

Visada klubai, vakarėliai ir tūsai.

O jūs žinote apie jo mėginimus žudytis?

Na, gal įtariau iš jo randų ant rankų, bet kad tikrai taip buvo nežinojau.

Supratau.

Gydytojas nusiveda mane koridoriumi. Netenka ilgai eiti.

Rokai. O dieve.

Jis gulėjo palatoje. Ji nebuvo didelė. Paprastas kambarys liunaliaumu išklotomis grindimis, lova, stalu, trimis kėdėmis ir spintele. Jis gulėjo ir atrodė siaubingai. Visas baltas, kaip šmėkla, į veną lašėjo kažkokie vaistai, ant riešo pamačiau kateterį, o į alkūnę buvo įstatyta lašalinė. Jis lėtai, labai lėtai atsimerkė. Žvilgsnis buvo apsiblausias. Jis tiesą sakant nežvelgė į niekur.

Rokai? Ar girdi mane?

Mama. Nerreiiikiiiia. Bėėėk.

Rokai, čia aš Santa.

Jis apsidairė. Žvilgsnis apsistojo ties manim.

Aaa čia tu.

Sunkiai pratarė.

Na ką paliksiu judu vienus. Jei kas kvieskit. Po pusvalandžio ateis slaugytoja ir suleis vaistus.

Durys užsidarė. Jei ne tiksintis laikrodis ant spintelės palatoje būtu buvusi visiška tyla.

Rokai, kaip galėjai šitaip pasielgti? Ką norėjai numirti?

Nepradėk psichooollloge gerai? Man ir taip bloooogga.

Neaiškink. Dabar bent jau tylėsi ir išklausysi mane.

Eik tu na...

Ša. Gydytojams pasakiau, kad aš tavo sesuo. Supratai?

Blet kokią čia pislevą suki?

Jokios. Dabar aš tavimi rūpinsiuos, nes daugiau neturi kas. Žinoma, yra tavo teta, bet manau, jog jei nebūtina žinoti, jog sūnėnas bandė žudytis.

Aš nebannnn...

Patylėk. Žinau, jog buvai klube ir iš miliardo eurų galėčiau lažintis, jog gėrei, o kai kažkas pasiūlė išbandyti narkotikų, žinoma neatsisakei. Juk tau ant gyvenimo pochui ar ne?

Gali nesityčiot?

Aš nesityčioju. Aš tik dėstau tau faktus.

Nu ir ką? Pabandžiau pirmą kartą. Ką negalėjau? Iš viso dink supista mergiote. Kas tu man tokia, kad aiškintum?

Aš tavo klasiokė.

Oi blet atsirado, tai ką dabar turiu tave garbinti? Neturi teisės kištis į mano gyvenimą.

Dabar turėsiu.

Ušsičiul...

Pats ušsičiulpk. Būsiu su tavim, tol, kol išeisi iš ligoninės. Ir daugiau panašių įvykių nebus.

Manai, kaip pasakiau, taip ir bus? Tik mostelsiu burtų lazdele ir aš būsiu tavo marionetė? Taip nebus ir žinai kodėl? Todėl, kad tu man niekas.

Rokai, tu man rūpi.

Tyla. Jis nieko neatsakė. Buvau nusiteikus ryžtingai. Gerai, kad jis dabar nelabai turi jėgų man prieštarauti.

Tu man rūpi, nes noriu tau padėti. Noriu, kad iš tiesų gyventum, o ne egzistuotum. Tavimi niekas ir niekada nesirūpino ir esi pirmas mano toks sutiktas žmogus, kurio siela būtu taip sužeista, kuris būtu praradęs pasitikėjimą žmonėmis iki nulio. Noriu sužinoti kas tau nutiko. Noriu, bet ne dėl smalsumo. Noriu sužinoti ir padėti tau sugrįžti į gyvenimą. Parodyti, jog jis gali būti gražus ir pilnas džiaugsmo ir laimės. Negi tu to nenori?

Jis tylėjo.

Rokai...

Vėl tyla.

Rokai, manęs neatsikratysi. Aš nenoriu, kad išeitum iš gyvenimo ir žinai kodėl? Todėl, kad... Kad... Kad, ai nesvarbu.

Tiesą sakant aš ir pati nežinojau, kodėl jis man rūpi. Kodėl noriu, jog jis grįžtu į gyvenimą. Kodėl? Juk pasaulyje pilna tokių žmonių. Kodėl kiti žmonės niekada neatkreipė į jo sielą dėmesio? Kodėl jis visiems būdavo tik keistas vaikinas, kurio visi vengdavo, kaip maro? Gal aišku kodėl, todėl, kad jis su visais elgdavosi taip, lyg visi žmonės būtu šiukšlės. Jam ir dabar visi žmonės šiukšlės. Bet juk taip nėra. Jam ir ant gyvenimo nusišikt. Ką jis patyrė? Mušimus, fizinę seksualinę prievartą? Tėvų skirybas? Nežinau.

Gerai, nesvarbu. Ateidinėsiu kiekvieną dieną ir po truputį aš prasiskverbsiu pro tavo kiautą ir išsiaiškinsiu kas tau nutiko ir ne vien, kad sužinočiau, galėčiau apsiraminti, pasinaudoti tavo padėtimi, pažeisti tave ar ką kito padaryti. Bet todėl, kad noriu parodyti tau kitokį gyvenimą. Tikrą gyvenimą. Aš tau tai pažadu.

Jis nieko neatsakė. Žinojau, jog bando apsimesti, jog manęs čia nėra. Uždėjau savo ranką jam ant rankos. Staiga, jis taip ją patraukė, lyg būčiau uždėjusi ant jo įkaitintą geležį arba apipylusi karštu vašku, net lašalinės vos nenuvertė. Nustebau dėl tokios jo reakcijos. Kurį laiką stovėjau sustingusi. Tada ištariau.

Rokai, noriu, kad gyventum, nes man nenusišikt ką tu patyrei. Noriu išgyditi tavo sielos žaizdas. Net pati nežinau kodėl. Žinau tik, kad noriu to. Neklausk, kodėl galbūt esu vienintėlis žmogus, kuriam tu nuoširdžiai parūpai. Negaliu tau atsakyti į šį klausimą.

Tada perbraukiau jam per raudonus, kaip ugnis plaukus. Gražūs plaukai. Labai gražūs. Jie įkūnijo ugnį. Jis atšlijo nuo manęs kiek tik leido lašalinė, o akyse pasirodė siaubas. Supratau, jog jis vengia bet kokių prisilietimų taip, lyg jam skaudėtų. Lyg kiekvienas prisilietimas bet kokio žmogaus, žadintų prisiminimus, kurie yra, kaip pragaro ugnis. Atsidusau, apsigrežiau ir išėjau iš palatos.

Rokas

Laikas ligoninėje slinko kaip kaleime. Pisleva ir dar ta psichologė atvarė. Blem, chui aš įsivedžiau jos numerį. Nebūtu ji čia atvariusi. Jau geriau būčiau nusikarosines klube nei kęsčiau jos pamokslus ir moralus. O jie būdavo kasdieną, nes ji ateidinėdavo visad po pietų. Žinoma, pamokos baigėsi, tai reikia kam nors papisti protą. Nors... Jai to niekada nesakysiu, bet... Kažką pajaučiau, kai atgavęs samonę pamačiau ją. Tiesą sakant nesitikėjau, jog ji atvažiuos. Galvojau, jog jai bus nusišikt kas man yra. Staiga pagalvojau, kad gal jai ne vis tiek? Gal ji nuoširdžiai manim susirūpino? Niekada neturėjau kažko kam tikrai rūpėčiau. Jūs dabar sakysit, jog rūpiu tetai, socialiniams darbuotojams ir visiems, bet taip nėra. Socialiniams darbuotojams aš nerūpiu, nes tai tik jų darbas, o teta... Ji atskiras reikalas. Taip, kodėl nepagalvojau apie tai anksčiau, juk ji man padėdavo ruošti namų darbus ir panašiai. Tiesiog man tai nieko nerodė. Man tai buvo naudinga ir viskas. Nevertinau jos dėmesio skiriamo man. Toks jausmas, lyg narkotikai mane tikrai paveikė. Staiga pažvelgiau į ją ir į save kitomis akimis. Ji man ėmė šį tą reikšti. Na, ne visai. Ne taip išsireiškiau. Man ji... Net nežinau kaip tai įvardyti. Tiesiog nusprendžiau atsižvelgti į jos prašymus ir maldavimus bent jau kurį laiką.

Iš ligoninės mane išleido po mėnesio. Vis dar jaučiausi šūdinai. Dar taip jaučiausi dėl to, kad negavau nei lašo rukyti. Jaučiausi nervingas ir... Na, patys žinot tą jausmą. Ji visad atnešdavo man apelsinų ar dar ko. Apelsinai man keistai susiją su ligonine. Ir ne tik. Ji sėdėdavo prie manęs valandų valandas ir bandydavo prakalbinti, o aš gulėdavau ušsisiuvęs. Prie daktarų ir slaugytojų vaidinau, jog ji mano sesuo. Ji atnešdavo man vadovėlius ir užduočių sarašus. Padėdavo paruošti pamokas ir nunešdavo mano sąsiuvinius mokytojams. Taigi, pasirašiau kažkokius popierius ir prisižadėjau gerti kažkokius vaistus. Tada kėblinau namo.

Labas Rokai.

Prie namų sutikau ją.

Tu vėl čia?

Taip.

Žinai nebeprivalome žaisti žaidimo broliukas ir sesutė, nes aš jau nebeguliu ligoninėje.

Taip. Žinau, atėjau šiaip sau. Štai.

Ji iš savo kuprinės ištraukė lapą su uždaviniais ir dar kažkuo. Žvilgtelėjau į jį akies kampučiu.

Gerai, ačiū.

Prašom. Gal padėti?

Ne, ačiū išsiversiu be tavęs.

Ji vis dar stovėjo ir kažko laukė. Pakvietimo arbatos puodeliui? Nežinau, nors...

Santa, žinai... Šita, supranti... Niekada su tavimi neesielgiau mandagiai ir niekada nerodžiau, kad esu dėkingas už tai, kad man padedi, bet... Gal norėtum arbatos ar ko? Na, norėčiau tau kaip nors atsidėkoti, kad važiavai dėl manęs į ligoninę ir šiaip, kad lankydavai ir na, šiaip už viską.

Blet, jūs matote? Kas su manimi vyksta aš ir pats nežinau. Ne sakau, kad ėmiau ja pasitikėti, bet, na puodeliu arbatos galėčiau pavaišinti už viską. Šiaip nusprendžiau neesielgti su ja taip, kaip elgiuosi su visais, nes ji...

Staiga ji nusijuokė. Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau jos juoką.

Na, ligoninėje tau pravartu pagulėti, nes ji tave pakeitė. O gal čia narkotikai?

Negalvok, kad pasikeičiau, tiesiog tu man davei... Tu man davei daugiau, nei kas nors kada nors ir šiaip. Gal reikia tau padėkoti už viską. Negalvok, kad suminkštėjau ir tau atsiversiu, nes vis dar tavimi ne pasitikiu.

Ar tikrai?

Taip tikrų tikriausiai. Puodelis arbatos ir viskas.

Gerai eime.

Mes nuėjome į mano chatą. Neatpažinau jos. Grindys išplautos, butelių prieškambaryje nėra, drabužiai tvarkingai sukabinti spintoje. Virtuvėje neberioksojo kalnai neplautų indų, o mano kamabaryje nebesimėtė kalnai šiukšlių ir kito šlamšto. Viskas buvo idealiai sutvarkyta.

Tu kvietei mano tetą?

Ne, aš pati sutvarkiau tavo butą, kad bent jau padoriai atrodytu, o ne būtu landynė.

Juk žinojai, kad man gali tai nerūpėti, kad nevertinu tavo pastangų?

Taip, bet gal dabar taip nėra?

Nepasakyčiau. Tu man vis dar niekas. Nors... Nors ne. Tu man tik klasiokė.

Bet ir tai pasiekimas.

Mes nuėjome į virtuvę.

Tai iš kur gavai tų narkotikų?

Ai...

Ušstačiau arbatinuką, o ji atsisėdo ant kėdės.

Na, iš kur?

Klube kažkoks bičas davė.

Tai kodėl paėmei?

Pati žinai.

Nes tau buvo pochui ant gyvenimo? Nes norėjai mirti?

Taip. Maždaug.

Vanduo užvirė ir aš ušplikiau kažkokios arbatos. Kurį laiką tylėjome.

Kodėl?

Tyliai paklausė ji. Aš tylėjau.

Na, Rokai...

Nenoriu.

Gerai, neklausinėsiu. Pasipasakosi kada pats norėsi.

Ketinau jai nieko nesakyti. Maniau, jog gal supras iš tylos, kad nenoriu nieko pasakotis, bet...

Vargu ar taip kada bus.

Pasakiau.

Rokai, bet kaškada manei, jog niekada nebus taip, kad bendrautum su manim ir iš viso prisileistum prie savęs, o tai pasikeitė.

Nepasakyčiau, kad pasikeitė.

Kurį laiką vėl tylėjome.

Gal nori išeiti pasibastyti kur nors?

Na, gal gerai.

Pamaniau kas nuo to pasikeis, gal prasiblaškysiu, nes sienos mane slegia. Mudu išėjome. Šiaip bastėmės po Vilnių. Nuvarėm į sienąmiestį ir ėmėm bastytis be tikslo gatvėmis.

Rokai?

Ką?

O kur tavo tėvai?

Aš atsidusau. Ji ir vėl...

Gerai, neklausinėsiu.

Ėjome tylėdami.

O kaip tavo šeima?

Nesitikėjau, kad to jos paklausiu. Klausimas, lyg pats išlėkė. Ai, tegul pliurpia kas man.

Mano šeima?

 Taip, kas tavo tėvai? Koks jų požiūris į tave? Ar turi brolių ar seserų.

Ji ėmė pasakoti. Iš pradžių nesiklausiau, tik leidau jai išsikalbėti, kad tik manęs ji neklausinėtu, bet paskui mane sudomino.

Sužinojau, jog jos tėvas dirba kažkokioje įmonėje prie kompų, o mama parduotuvėje pardavėja. Kad tėtis nuo 13 metų ėmė domėtis alternatyviaja muzika ir įvairiomis subkultūromis. Tada pradėjo ir pats ekspermentuoti. Dabar jis pankas.

Žinai, man kiek keistoka, nes jam greit keturesdešimt, o jis vis dar turi auskarus, tatūškes ir skiauterę ir rengiasi, na žinai...

Taip, žinau.

Ji dar papasakojo, kad tėtis jai yra geriausias draugas, o mama. Šiaip.

Ne galiu pasakyti, kad jos nemyliu. Aš ją myliu ir labai, bet...

Kas?

Jos mąstymas man nepatinka.

Koks mąstymas? Jai nepatinka tai, kad tu pankuoji? Ar kas?

Na ir tai, bet kartais man kyla jausmas, kad ji gėdijasi manęs, kai einame gatve arba susitinka savo kokį pažystamą parduotuvėje ir aš esu šalia. Pasako, kad esu jos dukra, bet daugiau nieko. Ir šiaip mūsų požiūriai nesutampa ir dėl kitų dalykų. Jai nepatinka skaityti knygų. Ji sako, jog tai bobučių ušsiėmimas, kad kompiuteris gadina pauglių ir vaikų mąstysena, kad privalau mokytis vos ne dešimtukais norėdama ko nors pasiekti, kad visi, kurie ekspermentuoja su savo išvaizda tik dėmesio nori ir viskas. Negaliu sakyti, kad ji nusišneka, kad visiškai su ja nesutinku, bet... Tiesiog, kai kuriais aspektais man nepatinka jos mąstymas. Ji niekada manęs nepalaikydavo, jei siekdavau vieno ar kito dalyko. Kai laimėjau pirmą vietą skaitovų konkurse ji pasakė „Tai dar ne viskas“, tau prastai sekasi matematika ir galėtum labiau ties tuo susikaupti, o ne skaityti nesamonių“. Ir šiaip, kai pasidariau tatūškę ji irgi ušpylė mane komentarais, kad gadinu odą, galiu gauti kraujo uškrėtimą arba susirgti hepatitu b.

O tėtis?

Jis kitas reikalas.

Ji vėl nusišypsojo.

Papasakojo, kad tėtis visada ir visur su ja, kad duoda jai įvairių patarimų ir padeda spręsti bėdas ir šiaip, jis ją daug ko išmokė.

O mokykloje draugų neturėjai?

Ne, visi manydavo, kad esu keistuolė, ušsidarėlė ir nenormali dėl mano aprangos ir na, žinai.

Tai todėl, kad visi tave laikė trenkta ir perėjai į mūsų šūlę?

Na, ne visai. Mano tėtį perkėlė dirbti į kitą įmonės filialą, todėl ir teko kraustytis iš Klaipėdos į Vilnių.

Aišku. O kaip tavo vaikystė?

Tylėjau.

Na, nenori. Suprantu.

Iš kur supranti, jog nenoriu nieko ir niekam apie save pasakoti?

Tai akivaizdu iš tavo išvaizdos ir iš to, kaip su visais elgiesi.

Aš vis dar tylėjau ir mąsčiau apie jos žodžius. Nuo pat penkerių manęs neapleidžia jausmas, lyg visi kiti žmonės būtu už stiklo. Lyg aš būčiau atskirtas nuo aplinkinio pasaulio, lyg nepriklausyčiau jam. Tikriausiai tai pradėjau jausti nuo tų siaubingų dienų, kurias vis dar sapnuoju. Kuo labiau stengiuosi nugrūsti tuos išgyvenimus tolyn į užmarštį jie vis dažniau iškyla mano galvoje ir dar ryškesni. O gal man tik taip atrodydavo. Iš tiesų nežinau kas aš ir kam šiame pasaulyje esu.

Rokai?

Ji švelniai palietė mano ranką. Vėl nejučia krūptelėjau. Nemėgstu žmonių prisilietimų. Jie mane veikia, kaip ugnis.

Atsiprašau.

Nieko.

Aš net pats nežinau kodėl taip padariau, bet staiga, nedrąsiai paėmiau ją už rankos. Padariau tai taip atsargiai, lyg imčiau mirtinai pavojingą įrankį.

Ji sutriko. Mačiau tai iš jos akių. Šį vakarą, po tuo šaltu mėlynu, žvaigždėtu dangumi pirmą kartą pažvelgiau į jos akis. Jos buvo gražios. Tikrai gražios mėlynos akys. Tokio mėlynumo dar niekuomet nemačiau. Kaip dangaus židrynė arba vandenyno gelmės. Nei vienas nieko nesakėme. Gal todėl, kad abu nežinojome ką sakyti. Ilgai, gal amžinybę taip stovėjau ir žvelgiau į ją.

Pažiūrėk, kokios gražios žvaigždės.

Pasakė ji.

Aš pirmą kartą paklausiau ką man sako kitas žmogus ir pakėliau akis į dangų. Žvaigždės skaisčiai švietė ir mirguliavo. Jų buvo tūkstančiai, ne, miliardai ir viena už kitą gražesnės. Man dingtelėjo mintis, jog dabar po šitiek laiko pamačiau pasaulį. Pamačiau ir atkreipiau dėmesį į tokį nereikšmingą dalyką, kaip žvaigždės. Kur buvau visą šį laiką?

Mes ilgai stovėjome ir netvirtai laikėmės už rankų. Aš jaučiausi taip... Taip... Ne. Negaliu to paaiškinti.

Gal jau keliaukime namo?

Paklausiau.

Ji linktelėjo. Tylėdami ėjome gatvėmis, o aš stebėjausi, kad taip ilgai su ja klajojau po miestą su ja. Su ta mergina, kurios prisižadėjau niekada neprisileisti, kaip bet kokio kito žmogaus. Kaip tai atsitiko? Nenoriu būti pažeidžiamas, nes siaubingai to bijau. Bijau dar kartą... Aš šito nenoriu... Man to nereikia. Aš... Pasiekėme mano namus per ganėtinai trumpą laiką, o gal tik man taip atrodė. Nieko savyje nebesupratau. Prie durų ji tarė.

Iki Rokai.

Nieko jai neatsakiau tik užlipau laiptais ir išgirdau, kaip už manęs trinktelėjo durys. Vėl buvau vienas, kaip iki tol anksčiau. Atsirakinau savo chatą ir net nenusirengęs drėbiausi ant lovos. Blet, kas man darosi? Fucking kas? Tell me whatafucking wrong with me? Nieko nebesupratau. Nebesusigaudžiau savo paties savijautoje. Mano siela susigūžė, išsigando ir virto dideliu kamuoliu, kuris bijo visko. Bet anksčiau to man niekada nebuvo. Visada žinodavau, kad žmonės, tik įskaudinti siekiantys padarai, kuriems niekas nerūpi, tik pasijuokti arba pažeminti kitą. O gal kaškada aš taip negalvojau? Kas man yra? Kodėl šiandien taip pasielgiau? Aš juk prisiekiau sau, kad nieko jai neišeis su manimi. Jai nepavyks prasimušti pro mano kiautą. Staiga išgirdau tylios savo dalelės, kuri ilgus metus gyveno manyje ir tik dabar nusprendė prabilti kykenimą.

Rokai, Rokai. Sužeistasis žvėreli. Per šviesmetį gyvenantis nuo kitų žmonių. Ai, ai, ai. Kas tau darosi?

Ušsikišk.

Liepiau jai mintyse, bet ji nepasidavė.

Nagi, kas? Pradėjai ja pasitikėti? Žiūrėk, netrukus ir atskleisi visas savo baimes ir pažeidžiamas vietas. Ir... Nejau tu bijai?

Stengiausi nekreipti dėmesio į tą savo dalį, bet tai buvo tas pats, kaip po audringo vakarėlio ryte plešiančios galvos skausmas.

Bijai, bijai. Bijai, kad ji tavimi pasinaudos, kad išpliurps visai mokyklai ką tu siaubingo esi patyręs ir visi iš tavęs žvengs. Tu toks silpnutis, jog paniškai bijai dar krūvos patyčių ir dar vieno, eilinio įskaudinimo iš žmogaus, kuriuo pasitikėjai ar bent jau ėmei pasitikėti.

Blet, kūrva, Fucking kas man? Kas? Juk, anksčiau panašūs bandymai mane prisiaukinti nei vienam žmogui neišeidavo. Kodėl jai pavyko? Juk, ji elgėsi panašiai, kaip jie. Nors, gal ir kitaip. Ai... Aš nenoriu. Nenoriu tapti pažeidžiamas, nenoriu palūžti. Aš taip ilgai kovojau, kad sugebėčiau savo jausmus, net savo empatiškumą, domėjimąsi kitais žmonėmis, bandymus susidraugauti, bendravimą su kitais nugrūsti velniai žino kur. Nenoriu, kad mano siena, kuria apsitvėriau sugriūtu. Nenoriu. Nenoriu nebetekti savo apsaugos. Aš tiek metų buvau emociškai saugus. Tiek metų, o dabar viskas gali imti ir sugriūti dėl vienos supistos mergos? Na, jau ne. Aš nenoriu. Man to tikrai nereikia. Nenoriu vėl būti silpnas.

Visą naktį prasivarčiau negalėdamas užmigti. Klausiausi Korn, Slipknot ir Suicide silence. Jaučiausi pasimetęs, visos mano uštvaros ėmė traškėti ir grąsino subyrėti. Nenoriu to.

Rokai, o ar tikrai nori, kad ji dingtų iš tavo gyvenimo?

Vėl ėmė zysti mano nekenčiamoji dalelytė.

Nebegaliu. Išjungiau telą ir susimąsčiau ką Santa man reiškia. Lyg ir nieko, bet... Prisiminiau visas tas popietes, kai ji sėdėdavo šalia manęs, kai aiškindavo man namų darbus, kai atnešdavo man į ligoninę vaisių, net kartą buvo atnešusi pliušinį, žiauriai pukuotą katiną.

Maniau, primins vaikystę, kurios galbūt neturėjai.

Pasakė ji, kai atnešė tą padarą. Jis tikrai buvo labai mielas. Ir, kad ji žinotų kokia teisi buvo sakydama, jog neturėjau laimingos vaikystės. Prisiminiau tą pasivaikščiojimą po naktinį sienąmiestį. Kaip kartu drauge žiūrėjom į žvaigždes. Kodėl taip nutiko? Kodėl niekada taip nebūdavo su kitais žmonėmis, nors jie, kaip ir Santa stengdavosi mane prakalbinti, visokeriopai padėti. Kodėl su ja? Aš tuoj išprotėsiu. Ką daryti? Ir svarbiausias klausimas. Ką ji man reiškia? Ji man reiškia, tikrai daugiau nei teta, nei socialiniai darbuotojai, mokytojai, buvę ar esami klasiokai. Ne, ji man patinka, tik kaip klasiokė. Net nesiryžtu pavadinti jos savo drauge. Ji nieko įpatinga nepadarė to ko nebūtų padarę kiti žmonės, kurie norėdavo prie manęs prieiti, bet visgi. Ji man reiškia ne mažai. Bet kodėl? Šito nežinau. Nenoriu, kad ji dingtų iš mano gyvenimo, nes, kai ji su manim bendraudavo, kai sėdėdavo šalia, padėdavo ruošti namų darbus ir panašiai. Jos akyse visada matydavau nuoširdumą. Tokį tyrą norą, tiesiog padėti. Kiti žmonės irgi panašiai, kaip ir ji bendraudavo ar elgdavosi su manimi, bet tai jie darydavo, tik paprašyti ko nors arba tai būdavo jų pareiga. Santa, pati norėjo man padėti. Niekas jos nevertė ir neprašė to daryti. Ir dar, niekas taip profesonaliai nemokėdavo knisti man proto, kaip ji. Ir dabar galima pasakyti, taip veiksmingai. Bet... Bet, nenoriu, kad visas šis traputis ir mažutis pasitikėjimiūkštis ja subyrėtų. Nenoriu, todėl bus geriausia ir išmintingiausia... Jei atstumsiu ją.

Kitą rytą jau turėjau drožti į supistą mokyklą. Kaip visada ušsivilkau savo nudrengtą, odinę striukę ir išpyzdinau pro duris. Mokykloje, kaip visada tas pats. Su manimi pasisveikino mokytoja. Nieko jai neatsakiau, tik praėjau, kaip pro tuščią vietą. Taip, nelabai pasikeičiau. Klasiokai vėl eilinį kartą smalsiai mane nužiūrinėjo ir šnabždėjosi. Kaip nekenčiu jų dėl to. Jai kas nors dievina, kai apie jį jam esant tam pačiam kambaryje šnabždasi ir kykena jam girdint, tai tas yra nesveikas. Į klasę įžengė linksma Santa. Kai pamačiau ją nebenorėjau daryti to ką suplanavau. Norėjau, kad ji liktų mano gyvenime, bet nustūmiau tą keistą jausmiūkštį šalin.

Labas Rokai.

Pasisveikino ji. Nieko neatsakęs nusigrežiau.

Rokai.

Tylėjau.

Ji nustebusi žvelgė į mane. Nepakeldamas akių užsirašinėjau kažkokią lygtį. Aišku, jog tai dariau, tik tam, kad nereikėtų pažvelgti į ją. Suskambo skambutis, todėl ji nieko nebegalėjo man pasakyti. Na, ką gi. Pradžia jau yra. Pamaniau.

Po pamokų susiradau ją fojė prie spintelių. Ji pasiėmė striukę ir kuprinę. Ruošėsi eiti namo.

Santa, mes turime labai rimtai pasikalbėti.

Gerai, apie ką?

Susikaupiau ir žvelkdamas jai į akis ištariau.

Daugiau nebenoriu su tavimi matytis gerai?

Ji nustebusi pakėlė antakius.

Ką?

Tą ką pasakiau. Daugiau nebenoriu su tavimi matytis. Ar yra čia kas nors neaiškaus ar reikia ko aiškesnio?

Bet Rokai kodėl?

Tiesiog todėl.

Kodėl? Taip nebūna.

Man būna. Nebenoriu su tavimi bendrauti.

Mačiau, kaip jos smegenis po truputį pasiekia šie žodžiai. Akys išsiplėtė, o lūpos virto siauru brūkšniu. Mačiau, jog ji stengiasi sulaikyti ašaras.

Kodėl? Ką aš tau padariau?

Nieko. Tiesiog pasinaudojau tavimi supranti? Buvai man naudinga ir tiek.

Aišku, tai nebuvo tieisa, bet ją tai pribaigė.

Vadinasi, tu tik apsimetei draugišku?

Būtent. Man patinka tokie žaidimėliai su žmonėmis. Labai linksma stebėti kaip jie ima džiaugtis jei įgauna mano pasitikėjimą, o paskui pranešti, kad jiems nieko nepavyko. Juk sakiau, kad tavęs nekenčiu, vien todėl, kad egzistuoji.

Netikiu.

Tikėk kuo tik nori. O dabar viso.

Apsigrežiau ir nuėjau. Sukdamas už kampo dar spėjau pamatyti skruostais tyliai riedančias ašaras. Pajutau stiprų norą pribėgti ir atsiprašyti. Pirmą kartą pajutau įskaudinęs žmogų. Anksčiau nebuvau to patyręs. Bet nusispjoviau į viską. Man be jos bus tikrai geriau.

Santa

Neprisimenu, kaip grįžau namo. Galvoje skambėjo Roko ištarti žodžiai.

„Pasinaudojau tavimi supranti?“ „Daugiau nebenoriu tavęs matyti“, Nekenčiu tavęs, vien todėl, kad egzistuoji.“

Jis tikrai man tai pasakė. Jis. Negalėjau patikėti. Po vakar maniau, kad nors šiek tiek pavyko pramušti jo kiautą. Kai laikėmės už rankų, kai jis paėmė mano ranką mačiau, kad jis nebe toks, koks buvo. Kad man ėmė pavykti. Maniau, kad po visko ką dėl jo padariau... Bet pasirodo klydau. Niekas nepasikeitė. Jam, tiesiog tai buvo žaidimas. Buvau jam naudinga ir tiek.

Durne tu.

Supykau ant savęs.

O ko iš jo tikėjaisi? Jam juk ant visų nusispjauti. Jis juk nekenčia žmonių ir jam buvai tik naudingas žaislas. Gal jis tik apsimeta sužeistu žmogumi, kad galėtų šitaip žaisti su kitų jausmais.

Supratau, kad ir aš nebenoriu jo matyti. Daugiau nebesistengsiu jam padėti. Nereikia. Jam esu niekas ir taip visada bus. Jo širdis per kieta, kad bent koks jausmelis ją pasiektų. Tėvai buvo svetainėje ir apie kažką šnekėjosi, kai aš verkdama praėjau pro duris link savo kambario.

Santa! Kaip... Kas nutiko?

Sušuko tėtis, bet nekreipiau dėmesio, tiesiog ušsidariau kambaryje ir parkritau ant lovos. Tuščia. Viduje tik tuštuma daugiau nieko. Žliumbiau taip, kaip jau seniai nebuvau žliumbusi. Po tiek pastangų. Po tiek noro paprasčiausiai padėti. Pa-dė-ti. Nieko. Visiškai nieko. Štai ką reiškia tikras skausmas. Pajaučiau, jog byru. Byru į tūkstančius gabalėlių. Rokas tik naudojosi manimi. Jam tebesu niekas. Jis tik mėgavosi šiuo žaidimu. Nebegaliu. Aš tiesiog norėjau. Norėjau.

Nekenčiu tavęs! Prasmeg skradžiai! Būk prakeiktas! Nekenčiuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu!

Pradėjau klykti ant viso namo. Išprotėjau. Ko gera išprotėjau arba. Durys atsidarė. Prie manęs priėjo tėtis. Jis švelniai palietė mano plaukus.

Santut, kas nutiko? Kas yra būk gera pasakyk. Su Roku kažkas negerai?

Neminėk man to vardo!

Sušukau.

Aš jo nekenčiu! Jis yra tik supistas kalės vaikas, kuriam patinka žaisti su kitais! Gal jam viskas yra gerai gal jis taip tik prisivilioja naujus žmones, kuriuos galėtų skaudinti! Nekenčiu jo!

Kas atsitiko? Ša, dabar apsiramink ir man viską papasakok. Ša Santut. Viskas bus gerai. Apsiramink. Išsižliumbiau. Paskui šiaip ne taip viską papasakojau tėčiui.

Aš jo nekenčiu. Jis tik naudojosi manimi visą šį laiką. Jis yra veltui prašvaistytas dėl supisto kalės vaiko. Aš, tiesiog norėjau jam padėti. Tik padėti. Norėjau, kad jis vėl normaliai gyventų ir galėtų džiaugtis gyvenimu, o jis... Aš jo nekenčiu.

Santa, nedaryk skubotų išvadų. Suprask jį.

Kaip jį suprasti! Kaip? Suprasti, kad jam patinka žaisti žmonių jausmais? Suprasti, kad jam visi yra šiukšlės?

Ne, suprask, kad jis niekada nėra turėjęs žmogaus, kuriam nuoširdžiai rūpėtu.

Dabar tuo abejoju.

Ne, Santa paklausyk. Jis gal išsigando to kas nutiko tada sienąmiestyje. Gal bijo prarasti pasitikėjimą tavimi.

Nenusišnekėk tėti. Jis pats man pasakė. „Tu man esi niekas“. Visą šį laiką aš tik naudojausi tavim ir viskas“.

Jis atsiduso, o aš žliumbiau toliau.

Blet, negaliu. Aš norėjau jam padėti, o jis... Tėti, perašyk mane į kitą mokyklą, kad daugiau jo nebematyčiau gerai?

Santa, žinai gal pasikalbėsime rytoj, kai būsi apsiraminusi.

Nebus apie ką kalbėtis. Aš noriu į kitą mokyklą.

Jis išėjo. Blemba, nemaniau, kad dėl Roko man taip skaudės širdį. Vėl subariau save. Durne tu, ko iš jo tikėjaisi? Ko kvaiša tu? Kad jis puls tau ant kelių dėkoti? Ko tikėjaisi? Bet ko tik ne šito. Pagalvojau. Dabar po jo žodžių viskuo abejojau. Abejojau, kad jis patyrė kažką siaubingo, abejojau, jog jis turi tik tetą. Abejojau. Galų gale mano mintys susimaišė. Liko tik skausmas ir neapykanta. Palauk, aš tau dar atkepsiu Rokai Račkauskai. Pagalvojau. Reksdama įvairius keršto planus nulūžau ant lovos net nenusirengusi.

Rokas

Na, štai ir baigta. Skaudėjo? Ne. Nors ką aš mėginu apgauti, bet be manęs jai bus geriau ir man bus geriau. Nenoriu prisileisti žmonių. Nenoriu. Man gerai ir be jų. Grįžau namo. Paruošiau supistus namų darbus. Tada isipyliau dektinės ir atsidrėbęs lovoje ušsileidau Linkin park No bodys listening. Blet, teisingai tu Česteri dainuoji. Atrodo kalbu aiškiai, o niekas nesiklauso. Nors pas mane kiek kitaip, bet labai panašiai. Aš nenoriu kalbėti. Nors dabar nenoriu. Kaškada, tai norėjau, bet... Bet nelaikas dabar tam. Nenoriu. Nenoromis mano mintys nuklydo prie Santos. Jos įskaudintas žvilgsnis buvo toks... Nereikia apie tai galvoti. Man nerūpi ar ją įskaudinau. Juk, ji pati būtu mane įskaudinusi. Nereikia apie ją galvoti. Man bus gerai ir be jos. Blemba, mintys vis grįžta ir grįžta.

Pusę nakties prasivarčiau vis prisimindamas ją. Ji tiek man padėjo. Jos akyse nebuvo nieko. Ji nesiekė naudos iš manęs. Ji norėjo, tik padėti. Nors ką gali žinoti, nebetikiu žmonėmis. Jie visi vienodi. Jai bus geriau be manęs. Jai manęs nereikia. Koks skirtumas, kad atstūmiau jos draugystę. Koks skirtumas.

Ryte į šūlę neėjau. Paskambinau klasės aukletojai ir pasakiau, kad sergu. Nespėjus jai pabaigti sakinio numečiau ragą. Velniop. Dėjau ant visko.

Visą dieną nieko neveikiau, tik klausiausi sunkiojo metalo. Stengiausi negalvoti apie Santą, bet labai nesisekė. Kodėl? Tėškiau kumščiu į sieną. Kodėl? Ir ką ji tokio kitoniško padarė, kad supistai istrigo mano mintyse. Kodėl? Neradau atsakymo. Ji tiesiog... Nežinau. O gal ji visada buvo nuoširdi, gal tik čia aš visko prisigalvoju? Nieko nebežinau. Pisleva. Gryna supistai supista pisleva.

Santa

Kitą dieną Roko nebuvo mokykloje. Chemikė pasakė, jog jis susirgo. Taip jam ir reikia. Pamokos slinko, kaip visada nuobodžiai.

Po pamokų neturėjau ką veikti, todėl nusprendžiau pasivaikščioti. Tėtis buvo teisus ryte mano mąstysena buvo kiek kitokia. Supratau, jog dėl to dūcho neturiu mesti savo šūlios. Vis dar niršau ant jo. Jis tikrai moka žaisti žmonių jausmais. Apsidairiau. Nežinojau, kaip čia atklydau. Stovėjau šalia Roko namo. Staiga, pro laiptinės duris išėjo jis. Mūsų akys susitiko. Vėl prisiminiau kokios jos žalios. Dabar jos buvo dar žalesnės su auksu aplinkui žalę rainelę. Mano neapykanta jam dingo. Išvydus tuos randus ant rankų ir ant veido. Jam tiesiai per kaktos vidurį ėjo gilus randas, o skruostu driekėsi irgi nemenkas. Gal padarytas peilio? Išvydus jo randus dingo visas pyktis jam. Mano tėtis teisus. Jam tikrai nelengva vėl pasitikėti žmonėmis. Gal jis išsigando. Gal... Ilgai, o gal tik sekundę stovėjome ir žvelgėme vienas į kitą. Gal man pasivaideno, bet jo akyse įžvelgiau apgailestavimą, o gal ir liūdesį. Nežinojau, kaip elgtis. Ar drėbti jam ką įžeidžiančio. Nežinojau, todėl apsigrežiau ir greitai nuėjau gatve neatsigreždama.

Rokas

Ketinau vėl nuvaryti į „Pasitaškyk“ tik išėjau pro duris ir pamačiau ją. Ko ji čia atvarė? Susidūrus mūsų žvilgsniams supratau, jog ji čia atsirado netyčia. Staiga, žiūrėdamas į jos mėlynas akis panorau jos atsiprašyti, bet neatsiprašiau. Kodėl? Nežinau. Gal todėl, kad bijau. Bijau būti įskaudintas žmogaus, kuriuo ėmiau pasitikėti. Įskaudintas vėl, eilinį kartą. Todėl nieko jai nesakiau. Kai ji apsigrežė ir greitai nuėjo gatve vėl panorau pribėgti ir jos atsiprašyti, bet ir to nepadariau. Tik žvelgiau į ją nutolstančią. Ai velniop. Velniop ją. Kas ji man? O gi niekas. Staiga, praėjo noras kur nors eiti, todėl grįžau namo. Pisleva. Ušsileidau Linkin park No bodys listening.

(Try to give you warning

But everyone ignores me)

Told you everything loud and clear

(But nobody's listening)

(Call to you so clearly)

(But you don't want to hear me)

Told you everything loud and clear

(But nobody's listening)

Visiškai nebežinojau ką man daryti. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi toks susipainiojas. Tikrai nebežinojau ką daryti. Kas ji man. Gal mesti abejones nachui ir jos atsiprašyti. Leisti sau ja pasitikėti. Prisiminiau jos kaškada man paliktą žinutę „Rokai, duok sau galimybę“. Kokią galimybę? Gyventi? Gal ir taip. Kas ji man? Labai norėčiau laikyti ją savo drauge. Noriu to, bet siaubingai bijau. Bijau vėl būti įskaudintas ir prarasti pasitikėjimą. Dar vieno tokio smūgio neištverčiau. Nežinau ką supistai daryti.

Santa

Visą kelią sumautai galvojau apie tą dūchą. O gal nereikėtų jo taip vadinti. Prisiminiau jo žvilgsnį, kai atklydau netyčia prie jo namų. Toks jausmas, lyg jam būtu gaila, jog mane įskaudino. Gaila? Per vėlu gailėtis. Bet kita mintis man liepė jį suprasti. Negaliu. Man jau buvo pavykę prasilaušti pro ledus. Pavyko kažką įžiebti jo širdyje. Troškimą gyventi. Prisiminiau, kai jis paėmė mane už rankos. Atrodo kas tai yra? Gal niekas, bet man ir Rokui tai reiškė daug. Gal jis tikrai išsigando. Bet ko? Aišku ko na, žinoma. Bijo, jog aš jį įskaudinsiu. O gal samoningai žaidė, kaip pats sakė šį žaidimą. Bet ne. Jo randai ir skausmas nesuvaidinti. Gal dar kartą pasikalbėti su juo? Nežinau. Noriu juo rūpintis, noriu, kad jis atgautų gyvenimo džiaugsmą. Noriu jį išklausyti. Palaikyti, suprasti. Kaip draugė. Jis man patinka, kaip žmogus. Jūs galvojate nesamonė, bet taip yra. Dabar tai suvokiau. Jis man patinka, kaip žmogus. Galima sakyti visai jo nepažystu, kaip asmenybės, bet jis vis tiek kažkuo traukia. Nežinau. Ir. Ką. Man. Daryti? Nusprendžiau jam parašyti laišką. „Maksimoje“ nusipirkau kelis lapus paprasto popieriaus ir voką. Grįžusi paruošiau namų darbus ir atsisėdau kurpti Rokui laiško. Suplėšiau gal penkis lapus, bet pagaliau man išėjo pakenčiamas rezultatas. Gal tai jį kaip nors paveiks. Tada įmečiau laišką į pašto dėžutę. Rytoj arba poryt žinosiu jo sprendimą. Paaiškės ar aš jam reiškiu ką nors ar esu visiškas niekas kaip jis sakė.

Rokas

Rėkdamas iš siaubo pabudau. Buvau visas suprakaitavęs. Nieko naujo. Man vos ne kiekvieną, supistą naktį taip. Širdis daužėsi, lyg norėdama išlėkti iš krūtinės. Vėl sapnavau save su prirakintomis rankomis ir lipne juosta užklijuota burna... Geriau apie tai nekalbėti. Jaučiuosi kaip mažvaikis dėl savo košmarų. Kada tai baigsis? Bijau, kad niekada.

Atsikėliau vėlai. Gal kokią pirmą. Ai pochui vis tiek ale sergu. Valgyt nesinorėjo, todėl tik pasidariau kavos. Tada kiek pagarinau. Staiga, kažkas dunkstelėjo į mano duris. Atidariau ir ant žemės radau voką. Keista, man niekas nerašydavo. Jei tetulytei reikėdavo pati atvažiuodavo. Atplėšęs voką radau Santos laišką. Pažinau jos rašyseną.

 Rokai, net nežinau kaip pradėti šį laišką. Nežinau kas aš tau. Kaškada atrodė, kad esu tau kažkas. Klasiokė bent jau. Atrodė, kad ėmei manimi pasitikėti. Bet dabar nebežinau ką galvoti. Mokykloje sakei, kad tebesu tau niekas ir tai buvo tik žaidimas, bet ar tikrai? Abejoju tuo Rokai. Žinau, kad tavo randai ir skausmas nesuvaidinti. Numanau kas atsitiko, kad nusprendei mane atstumti. Tu išsigandai. Išsigandai draugystės. Išsigandai, kad galiu sugriauti tavo pasitikėjimą manimi. Rokai, patikėk, nors tai gal neįmanoma. Patikėk, kad aš noriu tau tik padėti. Tiesiog, noriu būti tavo draugė, kuri visada išklausys, į kurią galėsi atsiremti, kai bus sunku. Noriu, kad galėtum man išsipasakoti. Noriu, kad vėl imtum gyventi, o ne tik egzistuoti. Noriu tau parodyti, koks gyvenimas gali būti gražus. Noriu... Labai daug noriu tau Rokai. Neklausk manęs kodėl to noru tau, o ne kuriam kitam nuskriaustam gyvenimo draugui, pažystamui ar klasiokui. Nežinau to. Tiesiog tu prikaustei mano žvilgsnį, kai pamačiau tave pirmą kartą. Tiesiog tu atrodei. Toks... Toks sužeistas... Iš vidaus. Toks nusivylęs gyvenimu. Todėl nusprendžiau tau parodyti gerą gyvenimą, visas gražias jo puses. Žinojau, kad tu man neleisi to. Per daug esi nusivylęs žmonėmis. Žinojau, kad bus sunku, bet ėmiausi to, nes tu man parūpai. Labai parūpai. Tai buvo mano tikslas. Po kiek laiko, nemažai pastangų ir darbo man pavyko. Supratau tada sienąmiestyje, kai vaikščiojome naktį. Nežinau ar tai įvyko tik tada ar seniau. Pasakyk man. Supratau iš tavo elgsenos tada ir paskui. Todėl nemanau, kad esu tau visiškai niekas, kaip pats sakei. Tu tiesiog išsigandai, kad galiu tau pakenkti. Nebijok. Užbaigdama noriu tavęs paklausti. Atsakyk man į šį klausimą ir daugiau tavęs nebekamuosiu. Atšoksiu nuo tavo galvos. Ar tikrai visos mano pastangos su tavimi susidraugauti buvo bevertės? Ar tikrai aš tau esu niekas? Jei taip aš pasitrauksiu nuo tavęs. Apsvarstyk gerai ar to nori. Tu man RŪPI Rokai. Labai rūpi. Aš tiesiog noriu būti šalia tavęs. Gal rašydama šį laišką nusižeminu prieš tave, bet aš tiesiog noriu žinoti. Būk su manimi atviras Rokai.

Santa.

Pirmą kartą gyvenime šitaip verkiau. Pirmą kartą. Skaičiau Santos laišką dar tris kartus. Ne, ji tikrai yra nuoširdi. Joks kitas žmogus, kuris turėtų pareigą su manimi bendrauti ar kažko iš manęs norėtų taip nesielgtų. Ji yra nuoširdi. Aš jai rūpiu. Dieve, neprisimenu kada aš kam nors rūpėjau. Kada tas rūpestis nebuvo tik pareiga ar reikalui esant. Ne, Santa tikrai man nėra niekas. Norėjau, kad ji būtu mano draugė. Norėjau ją turėti šalia savęs. Norėjau vėl pasitikėti žmogumi. Po jos laiško suvokiau, jog nebenoriu būti vienas. Pavargau. Vėl prisiminiau jos mėlynas akis ir violetiniai dažytus plaukus. Ji man tikrai yra ne tik klasiokė, o draugė. Draugė. Nusprendžiau surizikuoti ir atsiverti jai nuoširdžiai. Nusprendžiau jos atsiprašyti ir įsileisti ją į savo gyvenimą. Nusprendžiau jai papasakoti savo gyvenimo istoriją. Tiesą. Visą tiesą. Kodėl aš tapau toks koks esu.

Santa

Kitą dieną vėl nuėjau į mokyklą. Vėl sumauta rutina ir pamokos. Atėjus į klasę prie durų sutikau Roką. Nesitikėjau, jog jis ateis į mokyklą. Maniau, jog iki savaitės galo sirgs. Jis stovėjo veidu į koridorių. Akys buvo ryštingos. Man priėjus jis tarė.

Labas Santa.

Nieko neatsakiau.

Ignoras? Nieko suprantu. Nusipelniau to. Klausyk, paskambink klasės aukletojai, kol jos dar nėra ir pasakyk, kad neateisi šiandien į mokyklą. Kad tau reikia pas gydytoją, susirgai, prasidėjo mėnėsinės ar dar kas man nerūpi. Tik pasakyk kokią priežastį.

Likau pritrenkta. Nesusivokdama žiūrėjau į jį, bet jo akyse neįžvelgiau nieko. Jos buvo tokios pat tuščios, kaip dažniausiai ir ryžtingos.

Nagi, Santa neturim laiko. Man labai reikia.

Išsitraukiau telą ir susukau chemikei. Pokalbis buvo trumpas. Pasakiau, jog gal vėluosiu arba nebūsiu, nes važiuoju į ponikliniką.

Labai gerai, o dabar dingstam iš čia.

Tarė Rokas ir man nespėjus net sureaguoti griebė mane už rankos ir nusitempė koridoriais.

Nuėjome pas jį į namus. Visą kelią nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Jis užrakino buto duris ir atsigrežė į mane.

 Atsisėsk.

Prisėdau ant virtuvinės kėdės jis klestelėjo priešais mane. Ilgą laiką buvo tyla. Atrodė, kad jis nori iškrėsti kokį pokštą. Nežinojau kaip man reaguoti. Vis dar pykau ant jo, bet gal mano laiškas kaip nors jį paveikė. Galų gale jis pradėjo.

Santa, atsiprašau.

Nieko neatsakiau, tik laukiau.

Atsiprašau už tai ką sakiau mokykloje. Taip, tu teisi. Tai nėra tiesa. Tu man tikrai neesi niekas. Tavo pastangos nebuvo bevertės. Tu man...

Jis atsiduso.

Aš... Tiesiog, man tavęs tikrai reikia. Kaip draugės, kaip žmogaus. Viskas ką rašei savo laiške yra tiesa. Taip iš pradžių, tik troškau, jog atsipistum nuo manęs. Troškau likti vienas, kaip iki šiol, nes man tai patiko. Bet tu sujaukei mano egzistenciją. Tu įsiveržei į ją. Iš pradžių taip tik naudojausi tavimi dėl namų darbų, bet po ligoninės po visko. Aš supratau, jog tu man tikrai neesi niekas. Norėjau, kad būtum mano draugė. Labai maža dalelyte, bet norėjau to. Tada sienąmiestyje, kai vaikščiojome aš tai supratau. Todėl paėmiau tave už rankos, bet kai išsiskyrėme aš. Aš likau vienas su savo mintimis ir ėmiau abejoti. Visos mano per tiek metų kurtos uštvaros neišvengiamai ėmė byrėti. Bijojau to. Labai. Aš tiesiog paniškai išsigandau. Kartu labai norėjau pasitikėti tavimi ir priimti tave. Norėjau įsileisti tave į savo egzistenciją, bet ir paniškai bijojau, kad tu gali sugriauti tą pasitikėjimą.

Nieko neatsakiau tik klausiausi Roko žodžių. Staiga supratau, jog dabar po mano laiško įvyko tikrasis lūžis. Jog jis man išsipasakos. Jog sužinosiu pagaliau sužinosiu kas jam nutiko.

Nusprendžiau apsisaugoti ir mano ginimosi priemonė buvo atstumti tave. Padaryti taip, kad nebenorėtum manęs matyti, bet matau tai  nepavyko. Nepavyko gal ne tik todėl, kad per silpnai tave atstūmiau. Tai padariau per žiauriai, bet nepavyko dėl mano... Dėl mano silpnumo.

Jau žiojausi sakyti, jog noras turėti draugų nėra silpnumas, bet jis pakėlė ranką.

Santa, leisk man kalbėti labai prašau. Man... Aš galiu apsigalvoti. Dabar viskas tiesiog veržiasi iš manęs. Pavargau tilėti. Noriu, kad nors tu viską sužinotum. Noriu pagaliau tau atsiverti.

Aš tylėjau.

Taigi, viskas ką rašei savo laiške yra tiesa. Tu man svarbi Santa. Tavo žodžiai „Tu man rūpi Rokai“. Jie mane paveikė. Juos tu sakei ne pirmą kartą, bet anksčiau jie manęs kažkodėl nepasiekė. Nežinau ką tu padarei, bet taip. Tu pralaužei ledus. Noriu, kad viską žinotum, nes man tavęs reikia. Reikia, kad padėtum man ir patartum ką daryti. Noriu tiesiog tave turėti kaip draugę ir pasitikėti. Noriu viso to ko tu nori man. Esu visiškai nuoširdus su tavimi. Ar tu atleidi man už viską ir vis dar nori išklausyti mano istoriją?

Taip Rokai. Aš neturiu tau ko atleisti. Tu esi taip sužeistas sieloje, kad suprantu tave, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų. Noriu išgirsti tavo istoriją, kad galėčiau būti šalia tavęs.

Atsistojau ir priėjusi prie jo paliečiau jo ranką. Jis vėl krūptelėjo.

Pasakok.

Ištariau ir vėl atsisėdau į savo vietą. Jis ilgai tylėjo. Maniau, kad apsigalvojo, kai jis gyliai įkvėpė ir pradėjo pasakoti.

Mano tėvas buvo mafijozas. Turėjo savo gaują. Jie žudė žmones, plėšė bankus arba smulkius verslininkus. Žodžiu, įprasta nusikaltėlių šutvė. Jie veikė labai slaptai ir labai atsargiai, todėl policija niekada jų nesusekė. Jie net buvo įrengę viešnamį ir gabeno merginas iš Lietuvos norinčias ušsidirbti, ieškančias laimės į Vokietiją. Mano mama aišku to nežinojo. Ji net neįtarė. Kokia ji buvo kvaila. Bet ji dėl to nekalta. Nei vienas mano giminaitis nieko neįtarė. Jei dabar, kuriam jų būčiau pasakęs, kad mano tėvas mafijozas tada jie nebūtu tuo patikėję. Čia būtu buvęs geriausias anegdotas visam Vilniuje. Dariaus niekada nebūdavo namuose. Jis vis teisindavosi, kad važinėja į Latviją ir Estiją dėl darbo. Mama aišku tikėjo. Pinigų niekada netrūko. Mama buvo labiausiai mano mylimas žmogus šeimoje. Dabar vienintėlis, kurį mylėjau. Ji visada būdavo šalia manęs. Žaizdavo, sekdavo pasakas ir dainuodavo lopšines prieš miegą. Darius niekada su manimi nebūdavo. Jam buvau, kaip šuniui penkta koja. Net neegzistavau. Tada aš buvau, tik vaikas... Mano gyvenimo košmaras prasidėjo kai turėjau vos penkerius. Nežinau, kaip ten buvo, kaip mama išsiaiškino ar bent jau pradėjo įtarinėti, kad mano tėvas plauna pinigus. Tą lemtingą vakarą girdėjau tik jų pokalbį. Žaidžiau savo kambaryje, kai išgirdau jų piktus balsus. Jie stengėsi kalbėti tyliai, bet aš vis tiek girdėjau. Buvo vasara, todėl mes visi trise buvome išvykę į mano mamos tėvų prieš mirtį paliktą sodybą. Ji buvo nuošali. Artimiausias kaimynas buvo už penkių kilometrų. Nelabai kas, bet labai graži vieta, gamta ir geras žemės sklypas. Taigi, išgirdau, kad jie ginčyjasi. Tyliai nutypenau prie didžiojo kambario. Durys buvo praviros ir išgirdau maždaug tokį pokalbį.

Mama:

 Dariau, pasakyk iš kur tu gavai dešimt tūkstančių per vieną savaitgalį?

Tėvas:

Taigi, ušsidirbau. Viena firma davė labai gerą ušsakymą. Kas nepatinka? Tik džiaukis, kad gyveni kaip karalienė.

Mama:

Ušsidirbai? Negali būti per vieną savaitgalį. Tu ryškiai ušsiėmi kažkuo nešvariu.

Tėvas:

Monika, rink žodžius, nes vėliau to gailėsiesi.

Mama:

Tu man grąsini?

Tėvas:

Ne, bet tu kalbi nesamones. Suvoki?

Mama:

Ne labai nesamones. Dešim tūkstančių vos per dvi dienas. Negi Estijoje tiek uždirbai? Nepudrink man smegenų. Aš netikiu tavimi.

Tėvas:

Tikėk kuo tik nori. Viskas pokalbis baigtas.

Išgirdau tėvo žingsnius artėjant prie durų.

O ką pasakysi, kad lavonas tyliai tarp krūmų nešamas į tavo draugelio Mariaus automobilio bagažinę buvo lėlė?

Tėvas sustingo. Mačiau jo akyse gyvūlišką baimę. Jis dviem žingsniais atsidūrė prie mamos ir griebė ją už kaklo.

Ką pasakei kalę?

Mama:

Dariau, apsiramink. Aš viską seniai žinau sekiau tave ir tavo „Verslo partnerius“ tris mėnesius. Turiu nuotraukas. Ir su kuo aš gyvenau krūvą metų.

Kūrva tu klausyk, jei išdrįsi bent raide kam nors apie tai užsiminti aš nuleisiu tave į „Tauragno ežerą“ ir visi pagalvos, kad tai savižudybė. Kale tu, supratai?

Aš netylėsiu, nes tu turi pūti už grotų. Man gaila ir Roko ir savęs, kad mes tiek metų gyvenome su žmogžudžiu, vagimi ir...

Ji nespėjo daugiau nieko pasakyti, nes Darius parvertė ją ant grindų ir ėmė smaugti.

Kale tu nieko neįrodisi, nes esi niekas supratai. Tu esi tokia pati kekšė, kokios yra visos moterys.

Tu juk ir krūvas meilužių turi ane?

Mano mama įstengė tęsti, net ir smaugema.

O ką tu galvojai? Kad aš kada nors tave mylėjau? Niekada. Tu ir tas pavainikis esate man niekas. Jūs man niekas kekše tu supratai? Ir aš niekada jūsų nepaliksiu. Būsiu tavo didžiausias košmaras. Aš tave persekiosiu, o tu nors drįsk kam nors išsižioti...

Mama tylėjo. Mačiau, kaip pamėlsta jos veidas. Stovėjau, kaip prikaltas prie grindų ir negalėjau nieko padaryti.

Roko akyse sublizgo ašaros.

Nors ne. Šiukšles reikia sušluoti dabar. Nenoriu, kad būtum dar vienas mano galvos skausmas Monikita. Nenoriu, kad savo ilgu kalės liežuvėliu kam nors prasitartum apie tai ką žinai. Nėra žmogaus nėra problemos. Auksiniai žodžiai.

 Tarė Darius ir iš kišenės išsitraukė peilį. Nežinojau, jog jis jį turi.

Ne, Dariau ką darai!

Aš norėjau jau tada rėkti, nors tai dar nebuvo košmaras, tik jo pradžių pradžia. Tada dar nežinojau, jog tėvas yra nužudęs šimtus savo meilužių. Nežinojau, jog jo skanėstas yra vaikai, kad turi šimtus jų pornografijos nuotraukų. Nežinojau. Mama pradėjo rėkti.

Rokai! Rokai! Bėk! Gelbėkis vaikeli!

Aš pradėjau rėkti.

Mamaąąąąąąąą!!!!!!!! Mamaaaaaąąąą, bėėėėėėėėk!!!

Ji negalėjo nieko padaryti. Man buvo, vos penkeri. Aš irgi negalėjau nieko padaryti tik stovėti ir žiūrėti.

Ne, sugalvojau linksmiau.

pasakė Darius ir nuleido peilį.

Surengsiu mūsų sūneliui spektaklį, kaip reikia tvarkytis su moterimis.

Nespėjau pabėgti. Darius atlapojo duris ir pakėlė mane nuo grindų. Tada virvėmis pririšo prie sienos. Negalėjau nei pajudėti. O tada... Tada... Mano tėvas išprievartavo mano mamą mano akyse! Žiauriausiais būdais!

Roko balsas pakilo, o aš buvau šoke. Jis ėmė verkti. Ašaros iš jo žalių akių riedėjo skruostais. Negalėjau patikėti tuom ką girdžiu. Sunkiausia buvo suvokti, jog tai, tik jo istorijos pradžia.

Visur tiško kraujai. Visur. Tada jis tiesiogine to žodžio prasme paskerdė mano mamą. Jis susmeikdavo peilį į šonkaulius, krūtinę, o paskutinis dūris buvo į gerklę. Mano mamos klyksmai maišėsi su manaisiais. Tai buvo košmaras. Iki šiol prisimenu sustingusias mano mamos akis žvelgiančias į mane. Jos klyksmą, kuris šaukė mane vardu. Save bejėgį. Ir jos šaltą kūną. Kilimą permirkusį krauju. Mano mamos krauju. Kai tėvas baigė su mano mama... Jis net neišvalė grindų. Tik išnešė jos kūną. Dar negalėjau suvokti šio įvykio baisumo ir žiaurumo. Įsikišęs atgal į kišenę peilį jis priėjo prie manęs ir atrišo virves.

Jau seniai norėjau tai išmėginti, bet neturėjau progos. Dabar, kai tos kekšės nėra galiu tai padaryti.

Dieve, dar tada nesuvokiau ką jis turėjo omenyje.

Jis pakėlė mane ir paguldė ant lovos, kuri stovėjo tame kambaryje. Tada patyriau tai pirmą kartą. Mano tikrų tikriausias tėvas. Nežinojau, jog tų kartų bus ne vienas. Ta pati šlykštinė ir su kitais... Jis mano tėvas. Jis... Jis... Mane išprievartavo. Supranti? Pirmą kartą po mano mamos mirties nepraėjus net valandai! Savo tikrą sūnų!

Koks žiaurus tas gyvenimas gali būti daugelis žmonių net neįsivaizduoja. Tai tik dabar supratau. Roko istorija buvo įrodymas.

Nepasakosiu apie tolesnias savo gyvenimo dienas apsoliučiai visko. Papasakosiu viską apibendrintai. Mano tėvas mane mušdavo. Po kokios nors nesekmės. Nesvarbu dėl ko ji būdavo. Ar meilužė sunervindavo, ar kitos gaujos ar su saviškeis pradėdavo nesutarti. Jis viską išliedavo ant manęs. Jam būdavau, tarsi boxo  kriaušė sporto klube. Trejus metus po mamos mirties gyvenome toje sodyboje. Tame pragare. Ambrozas pardavė mūsų butą. Niekas nieko nežinojo. Darius visiem priskiedė mano seneliam, dviem dėdėms, kurie dabar yra prasigėrę ir tai pačiai mano tetai, kad mano mama žuvo avarijoje, kad jau ją palaidojo, o didelių laidotuvių rengti ir kviesti visų neturėjo laiko, nes tai įvyko labai staiga. Kad nori su manimi gyventi gamtoje bent jau kol kas. Dėl mano mokyklos nesijaudino, nes iki jos dar buvo dveji metai. Visi tikėjo jo melais. Jis daužė mane su įkaitintu žarstekliu. Buvo bent tris kartus numetęs nuo akmeninių sodybos laiptų. Kartą apliejo degančios žvakės vašku. Iki šiol turiu randus. Mane jis prievartavo dar keturis kartus. Jau mokėjau jo taisykles. Dažniausiai viskas vykdavo su paklodės ir peilio pagalba. Jei bandydavau muistytis jis užveršdavo paklodę aplink kaklą. Jei dar ką nors darydavau peilis po kaklu. Jis mane buvo pardavęs dar trims pedofilams, kurie su manimi išbandė gal dešimt naujų vaikų prievartavimo būdų. Vienas jų prievartavo pririšęs mane prie radiatoriaus, surakinęs rankas antrankiais ir sugrūstu skuduru burnoje.

 Paskui Dariui aš atsibodau ir jis numetė mane į vaikų namus. Pasakė, jog dar turi septynis vaikus ir nepaėgę manęs išlaikyti, nes gyvena vienas. Vaikų namuose patyčios, kad esu neturtingas, kad mane tiesiog išmetė. Driskius, pamestinukas ir šiukšlytė buvo švelniausi mano vardai. Muštynės, patyčios... Tai buvo mano kasdienybė. Bandžiau sakyti aukletojams, mokytojams visiems.

 Tikriausiai supranti, kad mokykloje buvo tas pats?

Linktelėjau.

Taigi, niekam nebuvau reikalingas. Niekas manimi netikėdavo, o tie, kuriems buvau pramoga ir žaisliukas sugėbėdavo viską apversti taip, jog aš likčiau kaltas. Mane buvo apipylę maisto atliekomis. Gainiojosi po visą mokyklą vadindami šiukšle. Kartą ta gauja, kuri iš manęs tyčiojosi išdaužė pirmo aukšto mokyklos langą, o tuo metu aš prie jo stovėjau. Šukės suraižė man rankas ir veidą. Vėliau buvau apkaltintas lango išdaužimu. Buvau niekas. Ketvirtoje klasėje susidraugavau su Aronu. Galvojau, jog radau draugą. Po truputį susidraugavome. Koks buvau kvailas ir naivus. Jis mane apgindavo nuo Mykolo gaujos. Visada būdavo su manimi. Koks aš buvau kvailas. Po truputį ėmiau juo pasitikėti. Viskas vyko palengva. Turėjome bendrų pomėgių. Man patikdavo piešti, vaidinti ir lipdyti iš keramikos, grojau pianinu. Pradraugavome trejus metus ir tada septintoje klasėje, kai visiškai juo pasitikėjau papasakojau jam apie Darių ir prievartavimus. Nutylėjau, tik apie mamą. Kitą dieną jau visa mokykla vadino mane porno žvaigžde ir saldainiuku. Kai kas net siūlė pačiulpti. Klausinėjo už kiek parsiduodu. Aronas tik apsimetinėjo mano draugu visą šį laiką. Trejus metus! Tokių fake draugų turėjau dar tris. Jie mane apvylė maždaug po penkis kartus po vieną. Vėliau jieatsiprašinėdavo ir maldaudavo vėl būti draugais. Pasitikėdavau. Po jų eilinių išdavysčių praradau pasitikėjimą žmonėmis. Tada mane pasiėmė mano teta. Perėjau į kitą mokyklą. Nenorėjau su niekuo bendrauti, niekuo nesidomėjau. Nenorėjau nei valgyti nei gerti. Nieko nenorėjau. Kartą vieno maroziuko gauja mane pasigavo už mokyklos ir suraižė peiliu nusitempę į miškelį. Jie man sakė, jog aš neturėčiau gyventi. „Žemėje ne vieta tokiems driskems kaip tu“. „Nusižudyk, nes tu esi nieko vertas“. Tada tuolete aš pirmą kartą pjausčiausi venas. Nustojau mokytis. Teta sakė, kad aš niekam tikęs, kad ji gailisi ušsikrovusi mane ant sprando. Tada psichologai ir socialiniai darbuotojai. Visi piso man protą. Grėsė lėkti iš mokyklos. Likus pusmečiui vėl ją pakeičiau. Dabar esu ten kur esu. Nesusiradau draugų. Tie patys brangieji dabartiniai klasiokai tyčiojosi iš manęs. Vadino gatvės žiurke, kuri nieko neturi. Vėl pjausčiausi venas. Pradėjau gerti. Ušsidariau kiaute. Pamažu mano širdis pasidarė šalta ir kieta, kaip akmuo. Ji užsidarė nuo bet kokių jausmų. Pradėjau elgtis su žmonėmis taip, kaip jie nusipelnė. Kaip jie elgėsi su manimi. Nekenčiau visų. Kiekvienas žmogus man būdavo gyva grėsmė mano gyvenimui, baimėms ir skausmui. Atrodė, kad kiekvienas gali išnaudoti, išduoti, įskaudinti, todėl ir pasidariau toks, koks esu, kad apsisaugočiau. Nebetikėjau draugyste ir meile.

Rokas vėl ėmė verkti. Ašaros dar stipriau liejosi iš jo akių. Jis nuslydo nuo kėdės ir susiėmęs rankomis galvą ėmė pasikūkčiodamas verkti.

Manęs niekam niekada nereikėjo. Niekam. Reikėjo ir man mirti tada, kai mirė mano mama. Mano gyvenimas buvo šūdalienė. Supistas mėšlas. Aš tik supistai egzistuoju čia. Niekam manęs nereikia. Bandžiau žudytis, pjautis venas, bet teta mane iškapstydavo ir ji ne tai, kad paklaustų kas man nutiko. Ji sakydavo, kad esu nenormalus ir pjaustydamasis trokštu dėmesio! Aš nebegaliu.

Jis verkė, verkė, verkė. Aš irgi verkiau. Iš mano akių ritosi ašaros. Buvau sukrėsta jo istorijos.

Ne, Rokai. Rokai, man tavęs reikia.

Kūkčiodama ištariau.

Man tavęs reikia Rokai.

Supratau, kodėl jam nemalonu, kai prie jo kas nors fiziškai liečiasi. Viską supratau. Priėjau prie jo ir stipriai apkabinau. Jis bandė priešintis, bet aš vis tiek tai padariau.

Ša Rokai. Ššššš... Aš su tavimi. Viskas gerai. Ša.

 Glosčiau jo raudonus plaukus. Dabar, kai buvau labai arti jo mačiau, jog naturalūs jo plaukai yra raudonesni, net už ugnį.

Aš prakeiktas. Ir kam aš čia esu? Nekenčiu savęs. Kodėl? Neapsaugojau mamos. Aš nesugebėjau. Nebenoriu gyventi.

Ne, Rokai. Ša. Aš su tavimi. Man tavęs reikia. Rokai.

Staiga, jo rankos pakilo ir apkabino mane. Taip mudu verkėme apsikabinę. Laikas regis stovėjo vietoje.

 Pažvelgiau į laikrodį. Buvo jau dešimta vakaro. Nusprendžiau naktį likti pas Roką. Paskambinau tėčiui ir pasakiau, kad liksiu pas draugę. Jis neprieštaravo. Tada tiesiog gulėjome ant grindų su Roku apsikabinę. Taip ir užmigome ant kilimo. Žinojau, jog jam to reikia. Jam reikia meilės. Žmogaus, kuris būtu šalia ir švelniai apkabintų.

Rokas

Pabudus ryte labai skaudėjo kaulus. O kaip galėjo kitaip būti jei miegojai ant kilimo? Apsidairęs šalia savęs pamačiau Santą. Nežinojau, jog ji pasiliko. Prisiminiau ką jai vakar papasakojau. Ar priėmiau teisingą sprendimą? To net aš nežinau. Laikas parodys. Labai rizikavau žengdamas šį žingsnį. Gal dabar tai suvokiate. Dar vienos entosios išdavystės neištverčiau. Prisiminiau, kaip vakar šalia jos praskydau. Niekas manęs nepaklausė. Kas nutiko? Aš tik prisimenu žodžius. „Tu nenormalus.“, „Gal sergi kokia psichikos liga?“, „ Tave reikėtų į psichetrinę uždaryti“, „Kas tau darosi“, „Dėmesio nori?“ ir panašius. Niekas nepaklausė nei vienas mokytojas, aukletojas vaikų namuose, ta pati tetulė. Niekas manęs nei karto nepaklausė kas nutiko. Prisiminiau, kaip jaučiausi, kai vakar Santa mane apkabino. Kai ji bandė tai padaryti aš piktai atstūmiau ją, nes prisiminiau... Na, patys suprantat ką. Tokio jausmo niekada gyvenime nepamirši. Tu gali tai tik trumpam užmiršti, bet tai neišnyks. Prisiminiau jos žodžius. „Ne, Rokai man tavęs reikia“. „Man tavęs reikia“. Dieve, niekada gyvenime išskyrus mamą niekas nebuvo man to sakęs. Man tavęs reikia. Tada ir aš ją apkabinau, nes skausmingai suvokiau, kad ir man jos reikia. Siaubingai. Kai mudu iš ties apsikabinome ir verkėme pajutau, kaip gera. Koks tai geras jausmas, kai gali ką nors apkabinti. Kai žinai, jog yra, nors vienas žmogus pasaulyje, kuriam tu iš tiesų RŪPI. Tada buvau visiškai tuo tikras, kad Santa yra toks mano žmogus. Vienintėlis. Man jau seniai siaubingai reikėjo tokio žmogaus. Visą supistą savo laiką aš šitoje purvinoje planetoje tik egzistavau. Santa atsimerkė.

Labas Rokai.

Švelniai ištarė ji.

Sveika.

Nežinojau ką jai sakyti, todėl tylėjau. Ji palietė mano ranką. Vėl krūptelėjau.

Nebijok manęs. Aš tau nieko nepadarysiu.

Žinau, bet supranti...

Ša, viskas gerai. Suprantu tave. To niekada nepamirši ar ne?

Linktelėjau.

Supranti sakoma, jog žaizdos užgyja. Na, gal, bet to ką patyrei vis tiek neištrinsi iš savo gyvenimo. Iš atminties irgi. Gali tai užmiršti, bet tik trumpam. Tai niekur neišnyks.

Žinau.

Mudu tylėjome.

Kodėl man viską papasakojai?

Todėl, kad man tavęs reikia. Nusprendžiau tavimi pasitikėti. Aš bijau Santa, bet...

Aš tavęs neišduosiu Rokai, nes tai yra nežmoniška ką tu patyrei. Žiauru pagalvoti, jog pasaulyje yra tūkstančiai tokių žmonių. Aš noriu parodyti tau gyvenimą. Tu jau žinai ko tau noriu, bet noriu paklausti ar leisi man?

Žinoma, Santa.

Ji nusišypsojo.

Na, gal keliaukime į mokyklą?

Gerai vis vieną reikia.

Labai keistai ši diena prasidėjo, bet aš pajutau laimės kibirkštėlę. Na gal ne laimės, bet... Nežinau kaip tą jausmą apibūdinti. Tiesiog, pajutau, jog nebesu vienas. Atsikėlėme nuo kilimo.

O pas tave visai neblogai išsimiegojau.

Nusijuokė ji.

Eik tu, juk skauda kaulus.

Na, truputėlį, bet vis tiek.

Išgėrėme arbatos ir aš susikroviau knygas į kuprinę.

Rokai, tu vėl susivertei savo kambarį.

Aha, būk gerutė be pamokslų.

Gerai gerai.

Išėjome į supistą šūlę.

Rokai, ar tu tikrai pasitiki manimi?

 Sustojau prie pat mokyklos durų ir pažvelgiau į mėlynas merginos akis.

Taip, Santa. Pasitikiu tavimi, nes jei būtu kitaip nebūčiau tau visko papasakojęs. Aš noriu pamėginti gyventi gyvenimą. Noriu, kad išmokintum mane jį gyventi iš naujo. Noriu tave turėti šalia savęs. Noriu iš naujo atgauti pasitikėjimą žmonėmis. Prašau, parodyk man gyvenimo džiaugsmą.

Gerai Rokai. Prisiekiu savo tėčio sveikata, kad gali manimi pasitikėti.

Santa

Grįžau namo pasišokinėdama, nes Rokas manimi pasitiki. Pagaliau man pavyko pralaušti ledus. Pagaliau. Man pavyko. Pavyko. Negalvojau, kad viskas taip prastai, kad jo siela tokia sužeista. Bet aš pasistengsiu jam vėl gražinti norą gyventi, o ne egzistuoti. Išgirdusi jo siaubingą istoriją dar labiau panorau juo rūpintis ir jam padėti.

Labas Santa.

Pasisveikino mama.

Labas.

Numečiau savo kuprinę ant grindų.

Kaip sekėsi mokykloje. Matyti, kad gerai?

Labai gerai.

Nori valgyti?

Nelabai.

Bet vis tiek pavalgyk.

Gerai.

Ji ipylė man makaronų sriubos.

Kada tėtis grįž?

Pabus darbe dar kelias valandas.

Kodėl?

Ai nežinau turi ten kažką pabaigti.

Aišku.

Kai pavalgiau nuėjau ruošti namų darbų. Tada ėmiau skaityti „Vėjo vardą“ antrą dalį. Nereali, tobūla ir auksinė fantastikos knyga. Tas Patrick Rotfus tikras genijus, kad parašė tokią knygą. Išgirdau, kad tėtis jau grįžo, todėl nulėkiau pas jį.

Labas tėti.

Sveika Santa, šiandien labai geros nuotaikos.

Aha, turiu tau daug ką papasakoti.

Na, gerai.

Nuėjome į tėčio kabinetą.

Na, pasakok. Kas nors naujo dėl Roko? Išsiaiškinot?

Taip ir jis man papasakojo kodėl yra toks koks yra.

Rimtai?

Taip.

Papasakojau tėčiui Roko istoriją. Jis buvo sukrėstas.

Dabar suprantu jo elgesį su žmonėmis.

 Aš irgi tėti ir padarysiu viską, kad jis vėl atgautų norą gyventi.

Linkiu sėkmės Santa.

Ačiū. Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko.

O aš džiaugiuosi dėl tavęs. Būk šalia jo Santut.

Žinoma, būsiu.

Paskui pažaidėm su tėčiu kortomis, kol aš ėmiau žiovauti.

Manyčiau, kad kažkam laikas eiti miegot.

Nusišypsojo tėtis iškirsdamas paskutinias mano kortas.

Gerai, einu. Rytoj sunki diena. Bus porą bandomųjų egzaminų.

Tu, tik pabandyk man jų neišlaikyti.

Piktokai pasakė tėtis, bet jo akyse įžvelgiau linksmas kibirkštėles.

Ir ką tu man padarysi jei neišlaikysiu matkės?

Pamatysi aš daug ką galiu.

Jis nusijuokė ir paplekšnojo man per petį.

Na, labanakt tėti.

Labanakt Santut. Gerai išsimiegok.

Nuėjau praustis. Išsivaliau dantis ir palindau po dušu. Tada susirangiau lovoje ir ušsileidau per ausines Three days grace. Jaučiausi laiminga ir žinojau, jog dėl Roko padarysiu ką galiu. O tai reiškia viską.

Rokas

Praėjo trys mėnesiai. Jau gegužė, mokytojai nuolat pisą protą dėl egzaminų. Man tai kas. Nerūpi, kaip juos išlaikysiu. Santa visada yra šalia manęs. Jaučiu, jog imu gyventi. Jog pradėjau gyventi, jog pradėjau jausti gyvenimo skonį. Pagaliau radau ramybę su Santa. Man laimę teikė paprasčiausi dalykai. Draugiški pokalbiai, klausymasis jos pasakojamų vaikystės istorijų, ėjimas su ja į kiną, į roko ir metalo koncertus, vaikščiojamasis su ja po miestą. Ji kartais paknisą man protą dėl mokslų. Jaučiau, jog imu gyventi. Supratau, kad jei ne Santa aš tiesiog egzistuočiau. Šiandien mes ėjome iš kino. Žiūrėjome filmą „šopaholikės išpažintis“.

Gerai, kad manęs nekamuoja tokia pirkimo manija.

Pasakė Santa valgydama bulvytes.

Na, baisu įsivaizduoti jei bent vieną moterį kamuotu tokia manija.

Bet žinai, kad pasaulyje yra tokių schopaholikų ir tai ne vien moterys.

Na, siaubas, bet tu teisi, taip jau yra.

Jau po ryt matiekos egzas.

Neprimink, bjaurastis.

Žinau man jis kelia šiurpą, bet tu...

Oi, nepradėk Santa. Prašau.

Ką nepradėti. Man matematika nesiseka, bet tau.

Man ji nerūpi.

Žinau, Rokai, bet mokytojams.

Dėjau ir ant jų.

Oi tu.

O tu moksliukė.

Ką pasakei? Aš nei velnio nemoksliukė.

Žinoma, kad moksliukė.

Tu atsiimsi pankeri.

Ką? Pati tokia.

Aš mostelėjau ranka, tik norėdamas pajuokauti, bet netyčia išmečiau jos bulvytes.

Pankeri, dabar turėsi man jas pirkti.

Visų pirma tai aš turiu vardą, antrą pati esi pankė, o trečia nieko aš tau nepirksiu.

Ak tai nepirksi?

Žinoma, kad ne arba pagauk tada pažiūrėsim.

Nubėgau per kiemus.

Ak šitkaip.

Ji ėmė vytis. Paskui parvertė mane vaikų žaidimų aikštelės smėlio dėžėje.

Dabar tu gausi Rokai pankeri tu.

Ai, nežudyk. Žinai, aš ne pankas, o pank rokeris!

Mane žiauriai ėmė juokas. Ji ištrynė man visą veidą ir plaukus smėliu.

Nori ir aš tau padarysiu šukuoseną?

Apipyliau jai plaukus savo kola.

Durniau panke.

Ką panke? Aš turiu vardą.

Paskui šlapius jos plaukus sumazgiojau imantriomis garbanomis ar kažkuo panašiu.

Nuva, tikras modeliukas.

Durniau tu. Atsiimsi.

Ji vėl ėmė mane gražinti smėliu.

Ai nereikia.

Va taip. Va. Šia tau.

Paskui ji nusikamavo ir užvirto ant manęs. Gulėjome smėlio dėžėje abu purvini nuo galvos iki kojų.

Ėiii, nu ką tu dirbi pankere?

Ką reikia be to aš turiu vardą.

Aš irgi.

Abu prajukome.

Rokai?

Ką?

Kam tau to reikėjo?

Šiaip, tiesiog norėjau pažaisti gaudynių.

Per tave aš praradau bulvytes ir dabar turėsiu plautis galvą jei neprireiks kirpti po tavo stilistinių sugebėjimų.

Oi nenumirsi. Be to aš juk labai gabus šukuosenoms?

Aha labai gabus padėti atsikratyti plaukų.

Bet tu labai gražiai atrodai.

Tu irgi. Beje iš kur sugalvojai tą kvailą pasiteisinimą, kad aš ne pankas, o pank rokeris?

Ai vienas garsiausias Lietuvos pankas Gavrošas taip sakė.

Aišku.

Ei jūs ką čia dirbat. Jums policija reikia iškviesti, kad gadinate vaikų žaidimų aikštelės inventorių. Neždinkitės greitai!

Staiga pasigirdo šaižus moters balsas. Iš visko sprendžiant ji šaukė iš balkono.

Narkomanai dinkite iš čia. Jūsų mamoms reikėtų pranešti kuo užsiiminėjate. Gal jūs net tėvų neturite benamiai. Ir kur tas jaunimas eina!

Pisam iš čia.

Padėjau Santai atsistoti ir mudu purvinesni net už girtą benamį pasileidome prie mano laiptinės. Moteris vis plyšojo.

Ko ji rėkauja? Juk mes nieko nepadarėme.

Stebėjosi Santa.

Na, jai atrodo, kad padarėme tik vienas kitą ištrindami smėliu.

Nesveikizmas kažkoks.

Nu, tikrai.

Užlipome laiptais ir atsirakinau butą.

Užeisi?

Žinoma. Kartu paruošim namų darbus.

Tik todėl?

Apsimečiau įsižeidęs.

Žinoma, kad ne. Juk žinai Rokai.

Žinau juokauju.

Įėjome ir aš užtrenkiau duris.

Gal nori valgyti?

Tu išprotėjai? Po viso kibiro kukurūzų spragėsių ir trilitrinio kokakolos.

O dar prašei, kad atpirkčiau tau bulvytes.

Aš tave tik erzinau pank rokeri.

Ušsikišk.

Nutrenkiau savo odinę, kniedytą, spigliuotą kožą į spintą.

Oi niekada. Pats kaltas. Išmokei mane šios savokos.

Savokos.

Žinoma.

Paruošėm sumautus namų darbus. Santa man padėjo su matke, nors pati vos graibėsi.

Tikrai neišlaikysiu egzo.

Aš irgi.

Ir ką mes neišlaikėliai dėl to darysime?

Nieko.

Taigi, kad nieko. Ką dėl to jau padarysi jei matkės nesupranti.

Būtent.

Nuo lakstymo Santai kiek atsivarstė kerzai, todėl ji užsikėlusi kojas ant kėdės ėmė juos varstytis. Jos šviesūs su raudonomis natūraliomis sruogomis plaukai uškrito jai ant skruosto ir išsidraikė aplink veidą. Šiaip jie ilgi. Labai ilgi ir stori. Dažai jau išblukę, bet matyti šiek tiek, kad dažyta violetiniai. Ji labai gražiai atrodė su tais užkritusiais plaukais. Kai ji tik atėjo į mūsų mokyklą ir pradėjau su ja bendrauti žinoma, mačiau, kad ji išsiskutusi vieną galvos pusę, bet dabar plaukai ėmė atauginėti. Blemba niekada apie tai nesusimąsčiau, bet taip. Man patiko išdraikyti Santos plaukai. Kokia nesamonė ar ne?

Kodėl taip į mane užsižiūrėjai?

Mano nesąmoningas mintis pertraukė ji.

Ai, nieko.

Ji nusišypsojo. Šypsena labai pralinksmino jos veidą, net skruostai pasidarė raudonesni, o akyse užsižiebė ugnelės. Ai ką aš vėl čia svaičioju. Kas man darosi?

Na, gerai.

Tepratarė ir vėl palinko prie kerzų. Dar nebuvau matęs, kad kas taip stropiai ušsirišinėtų batus. Viena plaukų sruoga nuslydo jos skruostu, bet ji patraukė ją ir uškišo už ausies. Šis jos judesys man patiko. Net nežinau kuom. Dar kartą pažvelgiau į Santą. Ji buvo graži. Tikrai graži. Anksčiau apie tai net nemąsčiau. Iš viso taip nemąsčiau apie jokią merginą. Gal dabar taip yra tik todėl, kad pradėjau gyventi... Man patiko jos plaukai. Labai įdomios spalvos. Šviesūs su raudonomis sruogomis. Įdomu kieno raudoni plaukai iš jos šeimos. Gal tėčio? Dar man patiko jos akys. Atviros, nuoširdžios ir... Nežinau, tiesiog jos spinduliavo atvirumu ir nuoširdumu. Tiesą sakant per tiek laiko kiek su ja bendrauju pastebėjau, jog jos veide galima įžvelgti visus jos jausmus. Pagaliau, ji atsitiesė nuo batų ir atmetė plaukus nuo veido. Jai tai tiko. Atrodė gražiai, kai atliko tą judesį. Ką aš čia...

Kokia spalva kitą kart plaukus dažysi?

Pertraukiau tyla. Tikėjausi, jog ji nepajautė, kad ją stebėjau, kaip idiotas.

Nežinau, gal visai nedažysiu. Noriu savo natūros atsiauginti.

Pas ką iš tavo šeimos plaukai raudoni?

Pas tėtį.

O šviesūs pas mamą?

Taip. Na, tai ką veikiam?

Nežinau. Gal kavos pasidarom?

Ant vakaro?

Aha.

Gerai.

Taigi mes pasidarėm kavos, o paskui ėmėm lošti uno.

Ne, Rokai nu neušknisk.

Nu, ką aš tau darau?

Tau amžinai sekasi lošt uno, gal vieną kartą prakišk?

Oi ne. Matai Santut, sėkmytė nenusigrežia nuo manęs. Iš tavęs norėčiau geltono trejeto.

 Geltonos kortos neturiu pank rokeri.

Tai nors troikę.

Ir troikės neturiu pank rokeri.

Tai prašom pasiimk.

Eik tu žinai kur pank rokeri?

Kur?

Aš tau parodysiu kur.

Oi, ir ką tu man padarysi?

Pamatysi, sugalvosiu ką nors. Mano genialios smegenys labai sumanios.

Oi, genialios, kas kalba? Ta, kuri iki šiol normaliai lykčių su diskriminantu neišmoko spręsti?

Uštilk pank rokeri

Niekada neuštilsiu ir baik mane vadinti pank rokeriu.

Pats mane išmokei.

Gabi mokinė, beje imk dar keturias kortas.

Ne, nu tu tikrai prašaisi Rokai Račkauskai.

Ko prašausi.

Pamatysi.

Tai rodyk, nes kol kas nematau.

Tu tikrai to nori?

Labai, labai noriu, tai mano karščiausias noras.

Na, prisiprašiai.

Ji stvėrė puodelį su kavos tirščiais, bet aš žaibiškai atsistojau ir pradėjau bėgti.

Bailys.

Ne, aš tiesiog ušsimaniau gaudynių pažaisti.

Na, gerai.

Ji ėmė mane gaudyti per visą butą. Aš laksčiau išskėtęs rankas ir vaipiausi.

Nepagausi, nepagausi.

Pank rokeri prisiprašysi.

Tu tai sakai dešimtą kartą Santa Miliauskaite.

Nulėkėm į mano kambarį. Ne vietoje stovėjo mano kėdė, aš sugebėjau ją apibėgti, bet Santa nesuspėjo ir tėškėsi ant grindų uškliuvusi už jos dar ir galvą trinktelėjo į lentyną. Iš karto baigiau šį žaidimą ir pribėgau prie jos.

Santa...

Ji sunkiai atsistojo susiėmusi galvą rankomis.

Labai atsiprašau Santa. Aš tikrai nenorėjau. Labai ušsigavai. Aš tikrai atsiprašau. Tikrai Santa.

Atitraukiau jos rankas nuo kaktos. Jau buvo iškilęs gumbas ir mėlynė po akimi. Bent kraujo nėra.

Atsiprašau. Palauk atnešiu ledo.

Nubėgau į virtuvę ir atnešiau ledukų. Susukęs į rankšluostį padaviau jai.

Labai pyksti?

Labai.

Neatsigreždama pasakė ji.

 Atsiprašau. Juk žinai, kad aš apie nieką nepagalvoju, kad esu didžiausias netvarkinguolis ir apsileidėlis pasaulyje.

Ušsičiaupk pank rokeri.

Ji atitraukė kompresą nuo veido, iki tol nemačiau jos išraiškos.

Aš taip ant tavęs pykstu sumautas pank rokeri, kad geidžiu apipilti tave kava.

Ji šypsojosi. Jau iš žodžio pank rokeris supratau, jog ji nepyksta, o tik apsimeta.

Tai apipilk jei tai pataisys tau nuotaiką.

Ji atsistojo ir paėmė puodelį tada priėjusi šliejo ant manęs.

Na va, padarei ką norėjai. Dabar turėsiu persirenkt ir kišt skalbt savo Suicide silence  maikę.

Jai nepakenks.

Na, tu teisi.

Persirengiau tada išvaliau grindis nuo kavos.

Bet taip neįdomu.

Kas neįdomu?

Kad savanoriškai sutikai, kad apipilčiau tave kavos tirščiais.

O tipo įdomiau, kai vos neprasiskėlei galvos?

Aha.

Tu nesveika šiek tiek žinojai?

Pats tu nesveikas.

Ane? Juk ne man patinka lakstyti ir apipilinėti žmones kava ir dar kaktą prasiskelti.

Tau dar ne tas patinka.

Ane?

Aha.

Dabar tu prisiprašei Santa Miliauskaite.

Pagaliau.

Nesveika.

Pats nesveikas pank rokeris.

Uštilk pankiokšne.

Pats toks.

Dabar tu gausi.

Parverčiau ją ant lovos ir ėmiau kutenti. Ji klykė ir spardėsi.

Ei atsargiau neišmušk man dantų, o tai turėsi mane maitinti košytėmis.

Neturėsiu, pats pasimaitinsi.

Oi ne.

Oi taip.

Galų gale abu nusikalėm ir aš atsidrėbiau šalia jos.

Klausyk, kada Kolino mociko varžybos?

Kitą savaitę.

Ooooo, tai reiks pašvilpti jam.

Aha. Manau, kad jis laimės.

Aš irgi juk jam lygių nėra.

O kada tie tavo šokei? Nu, tipo tas jūsų pasirodymas?

Rytoj.

Nesuprantu kam tu įsirašei į tą briedą. Tau ką būrelių neuštenka?

Uštenka, bet mama mane įrašė.

Tai nereikėjo eiti.

Aha lengva tau kalbėt, kai pinigai už pamokas jau sumokėti.

Tai ko tenai išmokai. Šokti valsą, suktinį, pilvo šokių, čia čia čia, zumbą, lambadą, flamenko, fokstrotą...

Uštilk pank rokeri.

O ką. Juk tenai tokių dalykų moko.

Ne, tenai moko iš viso kažkokių nesąmonių, o tu pats žinai, kad pripažystu, tik galvąkratį.

Taip galvąkratis jėga.

Dar ir kokia.

Tai šoksi ten kažką?

Aha teks.

Santa pažvelgė į laikrodį.

Žinai aš jau lėksiu.

Gerai ir taip sėdi pas mane valandų valandas.

Eik tu ugneplauki.

Ką?

Ugneplaukis.

Aš ne...

Taip taip, ugneplaukis.

Ji peštelėjo man už sruogos raudonų plaukų ir juokdamasi išlėkė pro duris. Aš nulėkiau iš paskos. Jai dundant laiptais sušukau.

Atsiimsi už ugneplaukį.

Ji tik nusijuokė ir užsitrenkė laiptinės durys. Grįžau į butą. Atsisėdau savo kambaryje prie kompo ir pasileidau „Silverstein“. Tada susimąsčiau. Dabar, kai bendrauju su Santa ir su jos draugais pankais ir na, su klasiokais šiek tiek ėmiau daugiau bendrauti pastebėjau, jog atgaunu ramybę ir norą gyventi. Tikrai Santa man parodė, koks gyvenimas yra gražus. Dabar aš noriu gyventi. Pagalvojau apie Santą. Ji tikrai graži. Iki šiol apie tai negalvojau, bet kodėl dabar... Prisiminiau, kaip jos plaukai uškrito jai ant veido, kai varstėsi kerzus. Atrodė mielai. Kai ji atmetė savo plaukus ir nusišypsojo buvo tokia... Ai ką aš čia svaičioju. Man neturėtų tai rūpėti. Tai ne man. Iš viso ko čia dabar kaip niekada apie ją galvoju ir kodėl ėmiau kreipti dėmesį į tokias nesąmones? Gal man prasidėjo pavėluotosios hormonų audros ar kokia chuine. Anksčiau į jos išvaizdą nekreipiau dėmesio. Paprasta pankė ir tiek ir šiaip. Negalvojau apie ją kaip apie merginą. Anksčiau man mergų nereikėjo, kodėl dabar... Nesąmonės. Iš viso, kodėl su klasiokėm ar šiaip kitom mergom klubuose to nebūdavo, kodėl su Santa? Ai iš viso. Gal todėl, kad tik dabar susitelkiau ties normaliu gyvenimu. Ėmiau pagaliau gyventi ir jaučiau, jog man tai patinka, jog seniai to norėjau, tik nežinojau kaip gauti. Pagaliau pajaučiau, kad gyvenimas gali būti neįkainojamas dalykas. Pala, ar aš taip kalbu? Ai koks dabar skirtumas. Aš gyvenu ir nenoriu, kad tai baigtusi. Noriu gyventi toliau taip, kaip jau kelis mėnesius gyvenu. Jau tris laimingiausius mėnesius mano egzistencijoje dabar jau gyvenime.

Mokykloje į mano pasikeitusį bendravimą klasiokai ir mokytojai reagavo gan smalsiai. Priskiedžiau, kad pabendravau su psichologu ir jis padėjo man susitaikyti su savimi, savo baimėmis. Na, nesąmonės. Dabar viskas gan pakenčiamai. Bendrauju su visais taip, kaip bendrautų civilizuotas asmuo. Galų gale manęs visi nustojo klausinėti kodėl ėmiau bendrauti normaliai ir viskas nusistovėjo įprastai. Užsirašiau į teatro būrelį, kuris buvo netoli mūsų mokyklos. Kartu užsirašė ir Santa. Dar ji lankė dailę į kurią ir mane prikalbino užsirašyti. Taigi, dabar mano tetulytė turėjo mokėti už mano būrelius. Ji džiaugėsi, kad pradėjau nors šį tą gyvenime veikti. Šiaip per tą laiką buvo apsilankiusi tik vieną kartą. Tipo pažiūrėti kaip tvarkausi. Liko patenkinta, bent aš taip supratau. Pasikalbėjo su mokytojais, pakniso man protą dėl namų darbų ir egzaminų, paliko pinigų ir išvažiavo. Šiaip ketinu ieškotis kokio darbelio vasarą. Santa dar lankė tuos supistus šokius ir keramiką, o aš dar prisigriebiau karatė ir dziudo. Kai įsitvirtinau gyvenime ji supažindino mane su savo draugais pankais, bet apie juos gal vėliau. Jie žiauriai faini. Jie savaime suprantama visko apie mane nežino, tik dalį istorijos, kad gyvenau vaikų namuose, kad mano mama mirusi, kad tėvas buvo nusikaltėlis. Žiauriausios tiesos mes su Santa neatskleidėme. Ne todėl, kad nepasitikėčiau jais, nors nežinau. Aš jais pasitikiu tikrai, bet nenorėjau būti auka. Gal su laiku papasakosiu žiauriausią savo gyvenimo dalį jiems, bet gal to neprireiks. Ai laikas parodys, o kol kas noriu gyventi savo gyvenimą taip, kaip dabar jį gyvenu.

 Pabudau iš susimąstymų ir išjungiau muzoną. Pasijungiau mp3 ir vėl ją užsileidau. Tada sukišau savo purvinus drabužius į skalbyklę ir išploviau indus, kurių kriauklėje buvo kalnas. Tik tada pastebėjau, kad Santa pas mane paliko savo odinę striukę ir rankinuką. Ot velnias. Ai nieko rytoj gražinsiu. Striukę kažkodėl pakabinau į spintą, kad nesimėtytu ant kėdės. Ji kvepėjo jos kvepalais. Kažkokiais švelniai saldžiais, kurie man priminė kažką. Gal saldainius. Nežinau. Nežinojau kur jos rankinę kišti, todėl palikau ant stalo. Staiga, mane pagavo smalsumas, todėl atsegiau jos rankinę. Žinoma, ji to nesužinos. Gal. Joje buvo.

Šukos, piniginė, krūva palaidų čekių, penki tušinukai, užrašų knygelė, telo pakrovėjas, praplėštas nosinių pakelis, tuščias guminukų pakelis ir trys pilni. Čia tai bent guminukų mėgėja. „Tik tak“ dėžutė, kramtoma guma, Kosmetinė, kurioje buvo lūpdažis, tušas, veidrodėlis ir kita kosmetika, šiukšlė nuo kramtoškės, dar vienas nosinių pakelis, šlapios servetėlės, rankų kremas, flešiukas, kelios dygliuotos apyrankės, kvepalų buteliukas, bet ne tų, kuriais kvepėjo jos striukė, dėžutė tablečių nuo gerklės, parecetamolis, citramonas, lašiukai nuo slogos, suglamdytas popierėlis su nupieštu jos ranka Korn logotipu, kažkoks purškiklis plaukams ir vazelinas.

 Įdomu. Tada vėl viską sukišau į jos rankinę. Tik mane sudomino užrašų knygutė. Atverčiau ją. Joje ji nieko nerašė. Knygutė buvo visiškai tuščia. Tada užsegiau jos rankinuką ir nuėjau žaisti „lig of legend“.

Santa

Grįžau namo. Tik prie durų susizgribau, kad striukę ir tašę palikau pas Roką. Ai velniop. Paskambinau į duris ir mama atidarė.

Pagaliau Santa. Kur trankeisi tiek laiko ir kas tavo veidui?

Ai nieko mam. Tiesiog buvau pas draugą.

Kokį draugą?

Klasioką. Netyčia kvailiojom ir susitrenkiau. Nieko baisaus.

Nemeluoji man?

Aišku, kad ne. Kam man meluoti.

Būk atsargi. Ir nesusidėk su visokeis.

Mama nepradėk.

Nutrenkiau kuprinę ant grindų, kaip visada.

O kur tavo striukė ir rankinukas?

Palikau netyčia.

Tu, kaip visada Santa.

Žinau.

Paruošei pamokas?

Taip pas klasioką, todėl ir ušsilaikiau.

Valgyt nori?

Ne ačiū.

Į virtuvę įėjo tėtis.

Labas Santut.

Sveikas.

Kaip sekėsi šiandien?

Labai gerai.

Kai pavalgiau palošiau su tėčiu šachmatais, kuriais žaisti man, niekuomet nesisekė.

Niekada nesupratau šito briediško žaidimo.

Jis visai nebriediškas.

Briediškas. Vieną kartą vienaip žaidi, kitą kart kitaip. Nesuprantu nei tų ėjimų, nei taisyklių. Nesąmonės kažkokios.

Na, kiekvienam savo. Rytoj tavo šokis?

Na, ne vien mano tėti, bet viso kolektyvo.

Linkiu sėkmės.

Ačiū.

Paskui nuvariau į kambarį. Išsiprausiau ir įsiropščiau į lovą su knyga rankose. Susimąsčiau apie Roką. Džiaugiausi, kad jis pradėjo gyventi, kad stojasi ant kojų, kad vėl tiki draugyste. Didžiavausi savimi, nes man pavyko. Man ušteko jėgų pramušti jo kiautą ir parodyti jam, kad gyvenimas gali būti gyvenimas, o ne egzistencija. Tam vaikinui reikia meilės. Daug meilės, kad jis pasistengtų kuo giliau nugrūsti tuos žiaurius prisiminimus. Žinoma jis niekada to nepamirš ką patyrė, nes tai neįmanoma. Tu gali tik užsimiršti. Gali negalvoti apie tai ką siaubingo patyrei, bet tokių dalykų, kad ir kaip norėtum neištrinsi. Prisiminiau Roką, kai pirmą kartą jį pamačiau. Tada jis tebuvo lėlė, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Tada jis negyveno, o tik egzistavo. Jis buvo pavargęs nuo išdavyščių ir žiaurumo, kurį patyrė. Nebetikėjo draugyste, meile ir apskritai žmonėmis. Prisiminiau visus vakarus praleistus su juo kartu, kai jis man papasakojo savo tragišką istoriją. Pasivaikščiojimus dviese po miestą. Mūsų šėliones „Green day“, „Drowning puul“, „Silverstein“ ir „Breaking benjamin“ koncertuose, jo juoką, iždaigas. Prisiminiau, kaip supažindinau jį su Žygiu ir kitais savo draugužiais pankais. Iš pradžių jis laikėsi labai santūriai, nenorėjo leistis į bendravimą su jais, bet po kiek laiko atsipalaidavo. Ėmė tiesiog bendrauti su jais iš pradžių tiesiog apie nieką, paskui atsirado bendrų pomėgių ir bendravimas vystėsi. Iš pradžių, pirmosiomis dienomis jis laikėsi įsikibęs manęs. Bendravo tik su manim, bet mano paragintas nedrąsiai ėmė ir su klasiokais bendrauti, su mokytojais. Aišku su jais dabar bendravimas yra paviršutiniškas, bet vis vieną. Dabar jis atviriausiai ir nuoširdžiausiai bendrauja su manim ir su mūsų draugužiais. Bet tai jau yra pažanga ar ne? Tai yra didelė pažanga. Nesitikėjau, jog man ir Kvoutui pavyks taip toli nueiti per tris mėnesius. Prisiminiau, kaip šiandien žaidėm gaudynių, kaip susitrenkiau galvą, kaip jis susirūpino manimi. Prisiminiau jo juoką ir linksmas, žalias akis, susitaršiusius ugninius plaukus. Noriu, kad jis toks ir liktų. Noriu, kad jis juoktusi kuo daugiau ir kuo nuoširdžiau. Noriu, kad jo sielos nebetemdytu juodi ir niūrūs praeities debesys. Ir aš padarysiu viską, kad jis ir toliau toks išliktų, koks dabar yra. Užmigau laiminga su šypsena lūpose. Taip užmiegu kiekvieną vakarą pastaruoju metu. Žinau, Rokui, nors mažais žingsneliais, bet pavyksta gyventi.

Ryte mane pažadino Slipknot. Išjungiau telą ir nuėjau į vonę praustis. Pagalvojau, kad šiandien tie kvaili šokiai, todėl neeisiu į pamokas. Bent tokia nauda, bet apskritai. Nekenčiu šokti. Pripažystu tik galvąkratį. Nusiprausiau ir grįžau į kambarį. Mokytoja liepė ateiti pasipuošus. Jūs žinot, suknelės ir panašiai, bet ne. Aš ateisiu savam stiliuke. Ušsivilkau plėšytus džincus, maikę su Korn, megstinį su „Chester Bennington“ ir užrašu Linkin park. Apsiaviau batus su spygliais. Užsidėjau tokias pat apyrankes, užsikabinau pakabuką su Suicide silence užrašu. Susivėliau plaukus, o paskui juos dar šiaip ne taip susukau į skiauterę. Ai sueis. Tada makiažas. Pudra, raudoni su mėlynu šešėliai, tušas, akių pieštukas ir juodas lūpdažis. Žinoma, kvepalai. Na ką. Į trasą. Ušsivilkau kniedytą su spygliais striukę, kuri buvo galingesnė už tą, kurią palikau pas Roką ir išpyzdinau pro duris.

Kai atvariau visi dar rinkosi. Mes turėjome šokti kažkokį kvailą šokį „Tuskulėnų“ gimnazijoje. Paskutines savaites mokytoja mus visus tiesiog grežė repeticijomis. Ji troško, kad viską atliktume be priekaištų. Tobūlai. Perfekcionistė. Mūsų buryje šoko trys bernai ir keturios mergos. Trūko vienos. Mokytoja karštligiškai lakstė po uškuliusius. Salėje jau rinkosi žiūrovai.

Maryja, tu atsistok čia, o tu Gabrieli paimk ją už rankos, kai reikės išeidinėti į sceną.

Brigita, paimk žibintus.

Oskarai, Martynai judu žinot ką daryti, kai tik nuskambės pirmieji muzikos akordai.

Lelele. Gryna nuobodybė.

Santa, čia dabar...

Taip mokytoja?

Kaip tu apsirengei?

Na, taip kaip reikėjo.

Nutaisiau kvailutės išraišką.

Tavo apranga gadina mūsų mokyklos vardą.

Ką, kaip?

Likau pritrenkta. Pirmą kartą girdėjau tokią nesąmonę.

Santa, juk tu jau praktiškai suaugusi mergina. Nesitikėjau to iš tavęs.

Ko nesitikėjote? Aš tik apsirengiau, kaip norėjau.

Bet nesupranti, kad čia rimtas šokis. Tu, gali viską sugadinti. Pažiūrėk, merginos, kaip merginos su suknelėm ir sijonais, o tu...

Aš esu aš, o jos yra jos.

Bet Santa, kartais reikia pasielgti taip, kaip reikia, o ne kaip nori.

Žinau, bet niekas nespręs, kaip man reikia rengtis, tik aš.

Kokia akiplėša. Juk, neesi mažas vaikas. Nesupranti, kad čia yra rimta mokykla, o ne sudriskusio jaunimo vakarėlis...

Mane dapiso mokytojos nesąmonės, todėl demonstratyviai išsitraukiau telefoną ir užsileidau sunkujį metalą.

Santa, kokia nepagarba. Santa girdėjai ką sakiau...

Tik pagarsinau metaliuką ir ėmiau linksėti su galva į taktą. Mokytoja išplėšė man iš rankų telą ir ausines.

Ei, ką darot. Dar suplėšysit.

Tokios nepagarbos dar, niekuomet gyvenime neesu mačiusi. Ne mokinė, o mažvaikė. Tučtuojau persireng ir nusivalyk tą laidotuvių makiažą.

Ne.

Miliauskaite, aš pasakiau.

Ne.

Santa Miliauskaite.

Ne.

Tada ji griebė mane už rankos ir nutempė į kažkokį kambarėlį išgirdau, kaip už mano nugaros žvengia mano komanda. Ji šiurkščiai išdraikė mano šukuoseną.

Ai, gal galit švelniau.

Mokytoja nekreipė dėmesio, tik numetė man kažkokią, klaikią, senamadišką suknelę ir batus.

Tučtuojau persireng ir greitai. Kas čia dabar darosi?

Nieko.

Ramiai atsakiau atsukdama kraną kriauklėje ir plaudamasi makiažą.

Tebunie, tai paskutinis kartas. Jei dar tai pasikartos nebegalėsi lankyti būrelio.

Man bus tik geriau. Ot nuostolis.

Santa...

Ką mokytoja, aš tik garsiai sakau tai ką galvoju. Ar tai uždrausta?

Ji nieko nesakė. Persirengiau ir savo mielučius drabužėlius tvarkingai sukabinau ant kėdės.

Pagaliau, eime. Tuoj prasidės.

Per siaurą koridoriuką tarp persirengimo kambario ir uškuliusių grįžome į uškuliusius.

Na, sėkmės vaikai.

Pasakė mokytoja ir nulėkė kažkur į salę.

Brigita ir Gabrielis ėmė šnabždėtis, rodyti pirštais į mane ir krizenti. Pasistengiau kuo paniekiškiau į juos pažiūrėti. Oskaras patampė man už plaukų. Atsisukusi parodžiau jam fucką. Visi išsirykiavo, tik aš likau pačiam gale. Salėje visi ėmė ploti. Pradžioje prisistatys kažkokie mokiniai iš šitos šūlios tada mes. Mes esame jų svečiai. Kažkokia jų aukletoja ar kažkas sakė kalbą, o aš stovėjau ir galvojau, kad mano gyvenimas beviltiškai lekia pro šalį. Ką tu čia veiki Santa? Ko tau čia reikia? Nežinau. Atsakė Santa. Liūūūdna. Šiaip būčiau galėjusi pabėgti iš šito briedo, nusiplovusi iš pamokų ir gal nuvariusi pas Žygį, Koliną, Tomą, Karoliną ar kurį kitą savo pankerį, o dabar... Kodėl to nepadariau? Per vėlu Santut. Deja. Staiga per monotonišką kažkokios mokytojos balsą išgirdau juoką. Ta prasme ką? Negalėjau patikėti. Užsikimšau ausis ir palaukusi vėl atsikimšau. Juokas pagarsėjo. Tada dar keli balsai.

Ai, ką čia dirbi?

Nezysk Rokai, šitas koridoriokšnis per siauras.

Kurių velnių tempei čia savo supistą gitarą Žygi.

Matai, Rokai Žygutis be savo gitarytės negali gyventi. Jis visur su ja. Karolina man sakė, kad jis net su ja miega...

Vėl juokas.

Ušsikišk Tomai antraip gausi.

Laukiu Žyguti. Laukiu.

Tomai, nepizdėlink nesąmonių, tik tempk tuos butelius.

 Ušsipisk Koli bent čipsus ir kitą gėrį paneštum. Eina čia išsišiepęs baikeriokšnis.

Už save šnekėk sumautas metaliste...

Aš pankas ne metalistas.

Koks skirtumas.

Pank rokeris.

Uštilk Rokai.

Neaiškink Tomai.

Blet, tokia siaura skylė. Kas čia iš viso gali tilpti.

Nesiskūsk Koli.

Dėl visko kalta tavo gitarpalaikė.

Ei, ne prie ko mano gitarytė.

Dar ir kaip prie ko. Matai Žyguti, kiek ji rūpesčių sukelia Rokui ir Kolinui.

Patylėk Tomai. Atsargiau.

Kažkas nubildėjo.

Blet, Žygi.

Ką? Aš nieko nepadariau.

Aha nieko. Jei ne tavo gitara.

Palik ramybėje mano gitarą.

Baratės kaip sena sutuoktinių pora.

Tomai, pristabdyk, nes prašaisi.

Oi, bijau.

 Vėl Tomo juokas. Po velnių tą sumautą Tomo žvengą visur atskirsi. Jam šešiolika, bet jo balsas tik pradėjęs mutuoti. Jis jauniausias mūsų chebroje.

 Čia jie? Bet kaip?

Negalėjau patikėti. Čia buvo Rokas ir mano mielieji, bepročiai, nesveiki, suknistai man brangūs ir mano mylimi draugai pankai, nors ne vien pankų mano toje šutvėje buvo. Čia supistai jie...

Kur tos supistos durys?

Nežinau Tomai. Ieškok.

Tomai, Tomai. Vis man. Ką nors ir jūs darykit. Blet, kūrva čia tamsu kaip šiknoj.

Tada kažkas atidarė tas duris, kurios vedė į tą koridoriuką už uškuliusių ir visi įbrazdėjo į uškuliusius.

Ai Rokai.

Šššššššš.

Labukas Santa.

Atsigrežiau. Taip, mano ausytės neapsiriko. Priešais mane išsišiepusi stovėjo mano brangiausioji šutvė. Jų priekyje Rokas, tada Tomas, Žygis ir Kolinas.

Jūs bepročiai.

Susižavėjusi ištariau, bet nenumaniau ką jie čia dirba.

Nagi pisam.

Tyliai tarė Tomas.

Kur pisam? Aš nieko nesuprantu. Ką jūs čia veikiat?

Tą ką reikia, traukiam tave iš mėšlo.

Nusišypsojo Rokas.

Jūs rimtai?

Kuo rimčiausiai. Davay neriam.

Užgrojo pieninas ir kažkokia skardžiabalsė mergina užtraukė.

Bet...

Likau pritrenkta.

Nagi, davay pisam. Negi, nori čia kažką...

Tomai išprotėjai? Aišku, kad nenoriu.

Tai neriam. Nejau bijai mokytojos?

Aišku, kad ne. Tik žiauriai nustebau.

Nesitikėjai?

Aišku, kad ne Kolinai.

Kaip jums kilo tokia mintis.

Viską sumanė Rokas. Paskambino man. Aš kitiems ir štai. Mes čia.

Išsišiepė Tomas.

Bepročiai.

Ne. Mes tiesiog pašėlę.

Staiga, suskambo pirmi muzono pagal kurį turėjome šokti akordai. Turėjau išeiti paskutinė, kai Marija su Gabrieliu romantiškai suksis scenos viduryje. Išsigandau. Kas bus jai mus čia uštiks. Nesveikizmas.

Davay pyzdinam.

Gerai, žinoma. Varom.

Būčiau klykusi iš džiaugsmo, bet žinojau, jog tam dar turėsiu laiko. Mes greitai, kiek tik turėjome greitumo ir kiek galėjome tyliai nėrėme į persirengimo kambarį. Ten pagriebiau savo drabužius ir batus. Muzika vis grojo.

Blet, ką daryti su šituo?

Mostelėjau į suknelę.

Pizdų persireng tik greitai.

Gerai.

Dar taip nesinervinau niekada gyvenime. Greitai įlindau į džincus ir ušsivilkau maikę.

Santa. Kur tu?

Išgirdau, kaip manęs ieško mokytoja, nes jau mano laikas išeiti. Greitai griebiau viską kas liko.

Pisam greitai. Vėliau apsirengsiu.