Pakeliui į taiką

Pirma dalis

Rechina sėdėjo savo kabinete. Jai buvo dvidešimt ketveri. Ji buvo ragana. Neaukšta, veidas kiek pablyškęs, akys gyvos žalios, plaukai labai ilgi, raudoni. Ji sėdėjo ir vartė senas burtų knygas. Ji ir jos draugai raganei buvo įkūrę tokia grupę kuri siekė išnaikinti visus pasaulio vampyrus. Toje grupėje dalyvavo ne vien raganei, bet žmonės ir vilkolakei kurie iš visos širdies nekentė vampyrų. Jų viešpatavimas Lietuvoje pasibaigė kaip manė Rechina, tokių kaip ji dėka. Žmonėms norėjusiems kuo greičiau užmiršti visus kruvinus su vampyrais ir magija susijusius prisiminimus, buvo pakeista atmintis ir sukurtos naujos tapatybės, centrai, kuriuose vampyrai susirasdavo tarnus ir rengę jiems fantastiškus vakarėlius, kur pavergtų žmonių kraujas liedavosi laisvai, sulyginti su žeme. Vilkolakiai galėjo ramiai grįžti į miškus nesibaimindami, jog vampyrai juos medžios pramogai. Raganiai vėl galėjo laisvai naudotis magija, tik savoms reikmėms, tik Rechina manė, jog vampyrų nevalia palikti ramybėje ir jog jie turi atsakyti už visas piktadarybes padarytas mirtingiesiems ir antgamtėms butybėms per visus 500 metų, kai Lietuva buvo jų valioje. Jos sesuo nusialino vergaudama vampyrui medžiokliui Renatui Minkauskui, teta, motina ir brolis žuvo viename iš sukilimų, o jos sužadėtinis dėl vampyro kaltės praradęs magiją nusižudė, tad Rechinai amžiams išnaikinti vampyrus nuo žemės paviršiaus buvo asmeninės garbės reikalas. Ji įkūrė draugiją, kurioje iš pradžių tebuvo ji ir jos geriausia draugė Agnietė irgi nukentėjusi dėl vampyrų kaltės, bet netrukus gretos ėmė pildytis vampyrams keršto ištroškusiais vilkolakiais, mirtingaisiais ir juodaisiais raganiais. Jie gaudė vampyrus, kankindavo visais įmanomais būdais iki tol, kol atsibosdavo ir sunaikindavo. Išpradžių kankindavo, kad išgautu kitų vampyrų slaptają buvimo vietą, nes tas naikinimas tesėsi jau metus, todėl vampyrai išsibaimino ir ėmė slapstytis. jų vilniuje liko jau nedaug. Jie turėjo labai daug verbenos atsargų, medinių kulkų išmirkytų vilkolakio nuoduose ir įvairių kankinimo burtų ir juodosios magijos knygų. Toje grupėje dalyvavo ne vien tik baltieji magai, bet ir juodieji. Staiga atsidarė durys ir įėjo jos draugė Agnietė.

Rechi. atvežė dar vieną.

Gerai tuoi ateinu.

Agnietė išėjo. Rechina užvertė knygą ir nuėjo į rūsį. Jie turėjo savo būstinę. Tai buvo didelis dviejų aukštų pastatas. Antrame aukšte buvo įvairūs kabinetai, o pirmame tokiame pusrusyje kameros kuriose jie laikė sugaudytus vampyrus. Ji atidarė vienos kameros duris. Į ją vos įėjus pažvelgė ramios rudos akys. Tai buvo kokių deviniolikos metų vaikinas. labai dailus, ant galvos turėjo tokių pat kaip ir akys rudų plaukų kupetą, buvo apsirengęs šviesų megstinį ir paprastus džincus. Gulėjo surakintas grandinėmis, kurios dar buvo apdengtos verbena. Negana to jam dar į veidą sugaunant buvo paleista verbos granata ir dar jos suleista. Jei ne išblyškusi veido oda, nebūtum pasakęs, jog jam labai skauda.

Rechina Kazlauskaitė.

Tepasakė jis nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų.

Taip aš.

Ramiai tarė Rechina.

Kada jūs baigsit?

Silpnu balsu vėl paklausė jis.

Baigsim tada kai jūs pabaisos būsit išnaikinti.

Negi jūs netikit kad būna ir gerūjų vampyrų, kad kai kurie pasikei…

Gerai, gerai, gerai nereikia tik vėl. Šimtus kartų iš įvairiausių tavo padermės atstovų prisiklausiau šitų nesamonių net juokinga.

Bet negi jums raganei patiktų jei jus kankintų, skriaustų ir masiškai žudytų taip kaip jūs mus žudote?

Le, le, le... Gana. Dabar jūs galite pajausti viską ką jausdavo žmonės kai jūs juos, valdydavote, gerdavote jų kraują, išsidirbinėdavote žaizdami su jų atmintimi ir prisiminimais ir masiškai naikindavote. Jūs esate tik beširdžei, savanaudžei pabaisos, kuriems rūpi tik jie patys. Kiti anot jūsų yra visiškas niekas. Kaip yra pasakyta. Aš šefas tu niekas ane? jums žmonės tik žaisliukai, maisto produktai, vilkolakei tik žvėrys kuriuos reikia išnaikinti, nes jų nuodai jums kenkia, o raganiai... Geriau jau patylėsiu. Jūs mėgaujatės žaisdami su žmonėmis, įgaudami kokios trapios, naivios mergaitės pasitikėjimą ir patiriate nerelų pasitenkinimą kai jį sugriaunate. Jūs ginate ir padedate žmonėms tik tuo met kai jums nenaudinga, jei jiems kas atsitiks. Jūs net tarpusavį kariaujat negalėdami pasidalyti teritorijų.

Baigiai?

Ramiai paklausė tas vaikinas, balsas tylus, matyt jam vos užteko jėgų kalbėti.

Taip tu teisi dauguma musiškių tikrai tokie kaip tu sakai, bet tikrai ne visi. Mano šeima ir aš pavyzdžiui mintame tik gyvūnų krauju ir niekada neesame nuskriaudę žmogaus. Na nebent netyčia.

Na vat tas mažulytis netyčia. Jūs visi taip teisinatės.

Bet juk visi turi teisę klysti ar gi ne?

Gerai baigiam.

Lediniu tonu pasakė rechina.

Koks tavo vardas vampyre?

Romeo ragana.

Wow neturi savo Džuljetos?

Ne tavo reikalas.

Gerai jau gerai sutinku, kad ne mano. O dabar pakalbėkime rimtai. Kur slapstosi tavo šeima?

Tikiesi, kad aš tau tai taip paprastai pasakysiu?

Na galbūt…

Tikrai ne.

Tada labai... Labai skaudžiai pasigailėsi, kad neatsakei į mano klausimą.

Gali mane iš kart nudėti, nes nepasakysiu tau nieko prakeiktoji.

Na pažiūrėsim kraujasiurbį.

Ji žiauriai nusišypsojo, mintyse jau besimėgaudama būsimomis vampyro kančiomis, tik įdomu ar jis ištvermingas.

Elijo, Sandro, Reminto, Keno Sajimlavisa, Sukero, Lendri…

Vampyras pajuto kaip jam ima lyditis kraujagyslės, smegenys trokšte troško kraujo, lūžtantys kaulai plėšte plėšė odą. Dievulėliau, kraujas… Jis buvo visur, vampyras jautė saldų jo kvapą visomis ląstelėmis. Atrodė, jog gebėtų jame maudytis, bet staiga suvokė, jog aplinkui kraujo nėra nei lašelio…. Atrodė, kad kaukolė skils per pusę, raumenys degte degė… Nors mažulytį lašeliuką… Jis daugiau nebeištvers, jam reikia kraujo, kraujo, kraujo… Visi jūs vienodi. Mąstė Rechina žiūrėdama į skausmuose besiraitantį vampyrą. Jums terūpi, tik kuo aukštesnis hemoglobino kiekis žmogaus organizme ir kad jų būtų kuo daugiau.

Ištroškai vargšyti?

Nusišaipė Rechina.

Prašau… Maldauju… Nebeištversiu, tik truputį…

Žinau, vargšeli žinau… Pakentėk truputį, aš tau atnešiu kraujo…

Kraujo… Labai prašau…

Rechina supylė jam verbenomis prisotinto kraujo ir kameroje nuaidėjo vampyro klyksmas. Taip tau ir reikia prakeiktasis. Pagaliau jauti kančių skonį. Ragana suvarė jam į kūną tūkstančius medžio atplaišų nuo ko vampyrui pakilo aukšta temperatūra, dar negana to suleido kažkokio raganiško šlamšto ir jo žaisdos taip greit nebeužgydavo. Jis vis vieną tylėjo. Kai baigėsi diena Rechina tarė.

O tu ištvermingas. Neveltui tavo vardas romeo, tikras karys.

Jis nieko neatsakė. Vampyrui atrodė, kad net tylėti skauda.

Na šiandien užteks, rytoj dar pabandysime.

Pasakė Rechina ir išėjo. Romeo buvo tikrai gerasis vampyras. Jam būdavo gaila žmonių. Jis su savo šeima net padėdavo jiems ir tikrai niekada nieko iš jų nenorėjo savo naudai. Jie susidraugaudavo su blogiukais vampyrais kaip tik tokeis kokius apibūdino Rechina. O tada kai įgaudavo jų pasitikėjimą išgabendavo iš jų namų vakarėlems skirtus žmones. Rechina pikta grįžo į savo kabinetą. Ten sėdėjo jos vaikinas juodasis raganius Remigijus. Jis buvo gana aukštas, raumeningas, veidas smulkus, didelės pilkos akys ir ežiuku kirpti juodi kaip anglis plaukai.

Labuka Rechi, kaip sekėsi?

Visiškai ne labas. Sekėsi šūdinai, ištvermingas kraujasiurbys pasitaikė.

Ji pikta nutrenkė savo knygą ant stalo ir klestelėjo į kėdę.

Na tai visą dieną užsiėmei su tuo naujoku?

Aha.

naujokais Remigijus vadindavo tuos vampyrus kurie būdavo ką tik sumedžioti.

Nenusimink, dar turi marias laiko, o tie padugnės prie skausmo nepratę. Daugelis būdavo tokie. Nesijaudink praeis dienelė kita. Jis negaus kraujo, nusilps tu jį dar pakankinsi ir žinosi ko tau reikia. Viskas paprasta, veiksminga ir išmėginta šimtus kartų.

Gal ir tu teisus.

Atsiduso Rechina pirštais šiaušdama plaukus.

Kaip sekėsi tau?

Ai, su Ramūnu šiandien sutvarkėme porą, bet labai linksma nebuvo. Per daug greit tie kraujasiurbiai nusibaigė.

Romeo buvo labai blogai. jis tiesiog mirė iš troškulio. Jie visai nedavė jam kraujo. Negana to jis buvo pilnas verbenų. Jis jautėsi sumautai. bet vis tiek nei už ką neketino išduoti savo šeimos. Su trenksmu atsidarė jo kameros durys. Įėjo Rechina.

Vėl tu?

Aha. Nelaukei?

Aišku, kad ne.

Turiu tau kai ką pranešti kraujasiurbį.

Na ir ką pasakysi?

Tą, kad nors tu labai ištvermingas ir net savo givybės kainą nori ginti savo šeimą. Deje, deje tau nepavyko brangus romeo.

Kodėl taip sakai?

Todėl, kad mes vis vieną suradome tavo gentainius.

Nepatikėsiu kol pats nepamatysiu.

pasakė jis.

Na gerai kaip nori.

Rechina iš savo švarkelio išsitraukė nuotraukas ir padėjo jas ant staliuko.

Štai čia tavo motina Heilė.

Ji parodė moterį šviesiai rudais plaukais , neaukštą, smulkaus sudėjimo rudaakę.

Ji kaip nebūtu keista vampyrė.

Šaltai iškošė rechina.

Visa tavo šeima tokia. Čia tavo tėvas Marselis. Tai buvo aukštas rausvaplaukis vyras, tvirto sudėjimo, plačepetis, raumeningas, jo veidas buvo strazdanotas, akys žalios.

Štai čia tavo mažoji sesutė Greta.

Tai buvo maždaug keturiolikos metų mergaitė. Rausvais plaukais, aukšta, žalių akių, smulkaus dailaus veido, ir tokio pat sudėjimo kaip motina.

Na o štai čia tavo mergina Olivija.

Tai buvo paskutinė nuotrauka. Joje mergina, šviesiai geltonais ilgais plaukais, aukšta, smulkoka, didelių žydrų akių.

Ji irgi vampyrė. Kaip gi kitaip juk jums gėda draugauti su žmonėmis. Juk ne prestižas.

Nusišaipė Rechina sulygindama nuotraukų kampučius ir vėl susidėdama jas į kišenę.

Ne. ji prieš tris metus buvo žmo.

Ką?

Taip. teisingai išgirdai ragana.

Jo mergina tikrai prieš trejus metus buvo tik žmogus. Pradžioje ji nežinojo, jog romeo vampyras tik praėjus kuriam laikui suprato kas jis. Pradžioje negalėjo tuo patikėti, ji savaime suprantama manė, kad vampyrai egzistuoja tik pasakose. Olivija pradėjo jo baimintis, buvo girdėjusi be galo daug istorijų kaip vampyrai prisiviliodavo patiklias merginas, jas užkalbėdavo arba užmigdydavo ir nugabendavo į vakarėliams skirtus centrus, kuriose jos ilgai kentėdavo dažniausiai iki lėtos ir skausmingos mirties. Mergina manė, kad yra jam tik maistas ir panašiai, kad jis nekantrauja pristatyti ją į centrą, Bet per tris mėnesius jis sugebėjo ją įtikinti, kad tikrai ją myli ir nesiekia iš jos naudos. Nuo to laiko praėjo pusė metų. Vieną vakarą ji buvo labai liūdna. Jis jos paklausė. Kas jai? Ji pasakė, kad tiesiog užsigalvojo apie gyvenimą. Jis paklausė. Kas ją neramina? Ji pasakė, kad ji tik žmogus, o jis vampyras, ir kad jos gyvenimas laikinas, o jo amžinas. Tada jis paklausė. Gal ir ji nori būti vampyrė? Ji pasakė, kad labai nori. Ir jis ją pavertė.

Na taip…

Po tylos pauzės tarė Romeo.

Tai mano šeima ir ką tu dabar darysi?

Juk žinai?

Ne prašau. Tik nereikia. Rechina, nu nebūk ragana.

Tai kad man ir nereikia tokia būti, nes jau esu tokia nuo gimimo.

Man daryk ką nori tik neskriausk jų. Įpač Olivijos.

Le, le le le… Nieko negirdžiu. Nesijaudink. Galėsi su jeis pasimatyti. Nenudėsime nei jų nei tavęs staiga kaip jūs, kraujasiurbiai esate pratę elgtis su žmonėmis.

Pašaipiai nusišypsojusi, ji suvarė jam dar porą švirkštų verbeninio serumo ir išėjo. Ji nuėjo į savo kabinetą, ten buvo Agnietė, Remigijus, Monika, Dovilė ir Tautmilė. Rechina tarė.

Na ką gi. Gerai padirbėjote ir suradote Arlauskus.

Aha teko neblogai paplušėti. Kada juos žudysime?

Paklausė dovilė.

Greitai. Kaip visada prieš kankinančia, lėta ir skausmingą jų mirtį pasilinksminsim.

Žinoma.

Tarė tautė.

Taigi. Taute, dovke, varykit papramogauti su Arlauskų šeimynėle.

Gerai Rechi.

O ką mums daryti?

paklausė Agnietė.

Jūs su remigijum varykit į jų namučius gal ką vertingo mums surasit. Niekaip nerandame Linartų, Anušauskų ir Vitkauskų, gal visos šios kraujasiurbių šeimynėlės bendravo ir planavo slapstytis kartu.

Visko gali būti… Vitkauskus ir Anušauskus reikia būtinai surasti, jie juk valdė visus centriukus esančius rytų Lietuvoje.

Aha, jų centriukuose vykdavo žiauriausi vakarėliai, juose per parą būdavo nužudoma per 20000 žmonių.

Gerai, kol mes čia plepam Anušauskai ir visi kiti, tikriausiai nusidangino dar toliau. Visa laimė, kad dėl mūsų draugijos mesto burto vampyrai negali išsinešdinti iš Lietuvos, šiaušiam Agniete.

Pasakė Remigijus ir jie su Agniete išėjo. Agnietė atrakino Arlauskų buto duris.

Nu visai nieko įsitaisė.

Pasakė remigijus įžengdamas per slenkstį ir nužvelgdamas prieškambarį.

Nu jo.

Pritarė Agnietė. Jie ėmė naršyti po spintas, stalčius ir lentynas.

Ot geras versači kvepalai.

Šūktelėjo Agnietė iš kito kambario, ji visad turėdavo silpnybę visokioms moteriškoms nesąmonėms ir apieškojus vampyrų irštvas dažniausiai visas pasisavindavo. Remigijus irgi atėjo pas ją.

Kol kas nieko įpatingo neradau.

Aš irgi. Gal dar šitoi spintoi paieškosiu.

Ji atidarė vieną iš stalčių.

Čia turbūt Olivijos kambarys.

Pasakė Remigijus dairydamasis po meniškai dekoruotą kambarį, kurio sienas puošė, tikriausiai pačios Olivijos lietos akvarelės, ant palangės žydėjo kelios orchidėjos ir Azalija, prie lango stovėjo rašomasis stalas ant jo pora stiklinių su teptukais ir pieštukais, keli piešimo sąsiuviniai ir gražus, tikriausiai antikvarinis rašimo priemonių rinkinys. Šalia stalo stovėjo lakuoto medžio komoda, raižyta drabužių spinta ir kabojo kelios lentynos prikimštos knygų. Kiek matė Remigijos įvairių romanų ir detektyvų. Jis nemanė, kad šitos mergiotės kambaryje ras ką nors naudingo. Agnietė toliau rausėsi Olivijos daigtuose, išvertė iš spintos visus drabužius ant grindų ir patikrino jų kišenes. Drabužiai tikrai buvo brangųs ir aukštos kokybės. Keli kašmyriniai megztukai, pora šilko šalių, karoliukais siuvinėta vakarinė rankinė ir nemažai aksominių suknelių.

Tai bent Grožis…

Atsiduso Agnietė žvelgdama į kiniško šilko suknę ištapytą gėlėmis ir paukščiais.

Gerai Agne, negalime čia sėdėti visą dieną. Galėsi susirinkti visą šį šlamštą, kai Arlauskams bus kaput, o dabar nešdinkimės iš čia greičiau, nes man jau užkniso.

Dar vieni kvepalai šį kart Chanell, Prada candy, Eskada... Po perkūnais ji nemažai čia turi visko.

Gerai neįsijausk Agniete ne to čia atėjom.

Tu teisus Remigijau.

Ji vėl ėmė naršįti po stalčių.

Tušas, lūpdažis, pudra, šėšėlei, ai čia tik jos kosmetika.

Ji atidarė nedidelę lakuotą dėžudę. Joje ant viršaus gulėjo nedidelė knygelė. Jos viršelyje buvo pavaizduoti du arbatos puodelei, arbatinukas, lėkštutės, saldainių dėžutė ir rožių puokštė. Agnietė atvertė knygelę ir ėmė sklaidyti puslapius.

 2016-03-26.

Ketvirtadienis

Šiandien įprasta diena. Nors mums neįprasta, nes turim slapstytis. Įsikūrėm Labanoro girioje. Viskas visai neblogai kiek gali būti neblogai. Ta grupė mūsų dar nerado. Aš labai labai pergyvenu dėl romeo. kažin kodėl jis taip ilgai neatvyksta čia? Žadėjo kai padės pasislėpti Anušauskų šeimai atvyks pas mus, bet jo iki šiol nėra. Jau praėjo dvi savaitės kaip mes čia.

Ai čia turbūt jos dienoraštis.

Pasakė Agnietė užverzdama knygelę ir padėdama ją atgal į dėžutę.

Jos nuotraukos.

Ai čia nieko vertingo.

Tarė remigijus ir uždarė spintą.

Aha einam kitur.

Jie nuėjo į kitą kambarį.

Čia turbūt gyveno Heilė su Marseliu.

Aha tikriausiai.

Jie rado visko. Kosmetikos kaip ir pas Olivija, papuošalų, Agnietė įpač susižavėjo deimantiniais auskarais, brangių drabužių iš kurių Agnietė dabar pat užsitroško pasisavinti Yves Saint Laurent kostiumėlį, knygų, kompaktų, užrašų knygučių, slapstymosi vietų planų.

Ot velnias atrodo kad jie nieko naudingo neturi.

Nusikeikė Remigijus uždarydamas paskutinį komodos stalčių.

Aha velnias.

Sumurmėjo ir Agnietė.

Tai gal grįžtam?

Pasiūlė Remigijus.

Gerai, nors Rechina bus nepatenkinta mumis.

Nu jo juk ji vadovauja visai mūsų chėbrytei.

Remigijus jau buvo prie durų, bet mergina tebesirausė po daigtus. Jis nepatenkintas atsigrežė.

Blemba, Agne užknisai… Kas vėl? Dioro kvepalai ar Louboutino bateliai ramybės neduoda?

Remyga palauk, čia gali būti įdomu.

Agnietė uždarydama heilės spintą pastebėjo kažką juoduojant iš po gražios šilkinės suknelės. Ji pasirausė tarp rūbų ir ištraukė labai labai seną, apdulkėjusę, apsilamdžiuseis kampais knygą.

Remigijau žiūrėk.

Ji padėjo knygą ant stalo.

Kas čia per velnias?

Paklausė jis.

Manai aš žinau?

jie ėmė vartyti nuo laiko pageltusius puslapius. Raštas labai smulkus vos galima įžiūrėti kas parašyta. Panašu, kad čia kažkokia užkeikimų knyga.

Pasvarstė Agnietė.

O tai Rechinai patiks.

Aha. Panašu, kad visi šie užkeikimai yra labai labai juodos, galingos ir senos magijos.

Aha man irgi taip atrodo.

Jie paėmė tą knygą ir grįžo. Rechina sukvietė visus kurie dalyvavo šitam reikale. Susirinko apie šiašesdešimt žmonių. Ten buvo dvidešimt raganų, trylika juodųjų raganių, dešimt vilkolakių ir visi kiti likusieji žmonės.

Na ar turit ką nors?

Paklausė Rechina įėjusių Agnietės ir Remigijaus.

Na atligdami naudingų daigtų paiešką Arlauskų namuose radome štai ką.

Remigijus ant stalo padėjo atsinešta knygą.

Kas čia per knyga?

Nežinom, bet panašu, kad čia juodos ir senos magijos knyga.

Kodėl ji pas vampyrus?

Nežinom.

Gal jų tą knygą paprašė pasaugot koks raganius kuris turėjo ilgam išvykti.

Pasvarstė vilkolakė deimantė.

Visko gali būti.

Rechina ėmė vartyti knygos puslapius. Agnietė, Remigijus ir kiti smalsiai susibūrė aplink tą stalą. Knygos gale buvo labai labai žiauriai susiglamžes lapas. Jis buvo kažkuo apipiltas, bet vis tiek matėsi kas jame parašyta.

Amžinas vampyrų sunaikinimas. Ištark šiuos žodžius ir po truputį lėta skausminga mirtimi išmirs visi pasaulio vampyrai.

Lonito, Kirus, Elijo, Sandrė, Vampire, Likvidus, Semper, Livi.

Prieš mirtį kiekvienas vampyras patirs neapsakoma žodžeis gailesti dėl visų savo poelgių, o jo visos aukos persekios jį ir neduos jam ramybės pomirtiniame gyvenime.

To puslapio paraštėje dar buvo parašyta

Miela heile. Prašau po mano mirties saugok šią knygą kaip savo givybę. Andrėjus Erzišauskas.

Ūūū le le.

Sušuko ragana Vilija.

Ni figa sibe.

Pasakė kamilė.

Taigi andrėjus erzišauskas buvo žiauriai galingas raganius.

Jo tikrai.

pasakė rechina.

Tik vargšelis žuvo kinijoje.

Aha. Gaila jo.

Nežinojau, kad egzistuoja toks burtas kuris išnaikintu tas padugnes amžiams.

Pasakė evita.

Jėga galėsime juos dabar pat išnaikinti. Valio.

Sušuko visi choru.

Pala pala pala pala. Neįsijauskit.

Sulaikė visus Rechina.

Pirma reikia išsiaiškinti kokie ryšiukai siejo Arlauskus ir Erzijauską.

Jo tu teisi.

Pasakė Remigijus.

Kuris eis jų tardyti?

Paklausė Vilija.

Gal tu?

pasakė Rechina kamilei.

Gerai.

Kamilė buvo ragana. Neaukšta, labai smulkaus sudėjimo, ilgų šviesių plaukų, didelių mėlynų akių mergina. Ji atsistojo ir išėjo. Nuėjo į Heilės kamerą.

Sveikute Heili.

Pasisveikino kamilė pagiežingai žvelgdama į ant gulto tysančią vampyrę. Heilė jau ilgai kaip ir jos sūnus, jos vyras, jos dukra ir jos sūnaus mergina negavo kraujo. Kaip ir jie gulėjo supančiota grandinėmis su kaupinai verbenų ant medinio gulto ir buvo žiauriai kankinama kaip ir jie.

Labukas kami, seniai matyta. Ką pasakysi?

Heilės akys žvelgė tiesiai į kamilę. Buvo ramios ir labai geros.

Noriu paklausti kas siejo tave ir andrėju erzijauską?

Mane ir andrėju erzijauską?

Taip. ir nevaidink, kad tavo atmintis septinių sekundžių ir kad jo nepažysti. Mes radome knygą kurią prieš mirtį jis tau paliko.

Na gerai.

Heilė buvo silpna, bet balsas tvirtas ir ryžtingas.

Gal jis buvo tavo meilužis?

Šaipydamasi paklausė Kamilė.

Va Jėzau. tavo vargšas vyras nei nenutuokia, kad jo žmona slėpė romaniuką su vienu galingiausiu juodūjų raganių Lietuvoje per pastaruosius šimtą metų. Vajė, koks skandalėlis laukia...

Baik gerai? Nei mes meilužei buvom nei ką. Andrėjus buvo labai geras mano ir marselio draugas. Dalyvavo mūsų vestuvėse. Prieš ketverius metus išvykdamas į kiniją jis mums paštu atsiuntė tą knygą.

Jis ir jūs žinojot, kad toje knygoje yra burtas kuris gali sunaikinti visus pasaulio vampyrus?

Taip. Jis nujautė, kad jūs ateisit todėl prie siuntinio dar pridėjo laišką kuriame rašė, kad saugotume tą knygą nuo jūsų.

Vaje vaje kokie mes baisūs.

Pasakė Kamilė.

Jis buvo kitoks nei jūs. Tikėjo, kad pasaulyje yra ir gerūjų vampyrų. Tokeis mus laikė.

Aišku.

Pasakė Kamilė ir pasisuko eiti.

Ai beje. Čia tau padėka už informaciją.

Ir kamilė sušvirkštė jai dar verbenos. Heilė nesipriešino. Neturėjo jėgų tik kentė skausmą. Kamilė grįžo į susirinkimų salę. Visi ėmė tartis dėl to burto.

Manyčiau, kad neturėtume jų taip išnaikinti.

Pasakė vilija.

Geriau jau su jeis pažaisti ir pakankinti. Taip linksmiau.

Na ne mane jau užkniso juos gaudyti aš tau ne koks vampyrų medžiotojas. Po velnių, jie mums tikrai būtų padėja tvarkytis su kraujasiurbiais, jei jie nebūtų paskutinės vampyrų medžiotojų irštvos sulygine su žeme dar 2007 metais.

Paprieštaravo gabrielis.

Ramiai draugai.

Įsikarščevusę diskusiją sustabdė Rechina.

Surenkime balsavimą. Kuri pusė laimės to ir bus tiesa.

Visi pasidalino į dvi komandas vieni kurie siūlė iš lėto neskubant naikinti vampyrus, kiti kurie siūlė juos greitai ir nedelsiant likviduot. Laimėjo tie kurie balsavo už lėtą naikinimą.

Na tai ką darom su knyga?

Paklausė Agnietė.

Gal ją išmainom?

Pagalvojusi pasiūlė Rechina.

Į ką išmainom?

Paklausė gabrielis.

Į romeo.

Pasakė Rechina.

Gerai knyga už sūnu. Jei tik jie sutiks.

Pasakė Remigijus.

Jei nesutiks sunaikinsime visus pasaulio vampyrus amžiams ir finito.

Spraktelėjusi pirštais nusišypsojo Agnietė.

O ką mes darysime jai gausime tą vampyrą.

Paklausė vilija.

Paukosime.

Pasakė Rechina.

Aš žinau kerus kurie drauge su jo mirtimi atneš mums didelę sėkmę. Nekalbu apie tai, jog perkreiptas iš skausmo Heilės snukelis suteiks man begalę laimės. Tai bus kaip ritualas.

Visi pritarė. Tada surinko  visus Arlauskus išskyrus Romeo ir prileistus verbenos ir surakintus medinėmis grandinėmis suvedė į vieną kabinetą.

Mes pasirinkome senajį naikinimo būdą.

Tipo lėtai mus naikinsit.

Paklausė Olivija šaltai žvelgdama į Rechiną.

taip. Mes nusprendėme jums grąžinti knygą.

Pasakė Remigijus.

Koks netikėtumas.

Pasišaipė Marselis.

Bet nesitikėkite, kad už dyką ją atgausite.

Pasakė Rechina.

Lyg būtų kitaip. Tai ko norit?

Paklausė heilė.

Jūsų sūnaus.

Ką?

Sušuko Olivija.

Taip mergaite. Mes paaukosime tavo meilę.

Nei už ką.

Suriko marselis net pašokdamas nuo ko medžio rakštys susmigo jam į kūną ir jis iš skausmo užsimerkė. Dar niekada nesijautė toks bejėgis.

Verčiau jau mirsime visi nei paaukosime savo sūnų.

Rinkitės. arba jūsų sūnus vienas arba visi pasaulio vampyriūkščei tarp jų ir jūs. Viskas paprasta.

Pasakė Rechina ir visi išėjo. Olivijos skruostais ritosi ašaros. Ji nulėkė pas romeo. Jis jau buvo išlaisvintas nuo grandinių ir prišvirkštas verbenos. Kiekis buvo toks didelis, jog vampyrui atrodė, kad patiria haliucinacijas.

Romeo! O dieve!

Ji įlėkė į jo kamerą pro ašaras beveik nematydama nieko.

Liv… Kas yra?

Jis apkabino ją. Ji verkė, vampyras glostė susitaršiusius merginos plaukus jausdamas kaip nuo verbeninio serumo kyla karštis, tikriausiai jos kažkokiu šūdu užkerėtos, galvojo klausydamasis mylimos merginos kūkčiojimo.

Jie... Jie, nenori išnaikinti vampyrų greituoju būdu pasirinko senajį, Bet už tą knygą jie reikalauja...

Ko?

Jie nori tave paaukoti.

Jis kurį laiką  tylėjo, o ji verkė.

Gerai…

Staiga labai ramiai tarė jis.

Ką?

Jeigu reikia pasirinkti aš vienas ar visi pasaulio vampyrai tarp jų ir jūs tada renkuosi save.

Ne, ne, ne prašau, nereikia…

Reikia Liv. Paklausyk…

Jis įdėmiai pažvelgė į jos žydras akis.

Tavęs laukia nuostabus gyvenimas. Taip iš pradžių bus sunku, bet po kiek laiko nusiraminsi. Ir gyvensi toliau. Viskas bus gerai Liv... Myliu tave…

Jie pasibučevo. Tada romeo paleido ją.

Sudie Liv. Būk laiminga.

pasakė jis ir nusigrežė į sieną, kad nereikėtų matyti išeinančios sielvarto apimtos merginos. Tačiau Olivija tik apsimetė, kad susitaiko su jo pasirinkimu ir sutinka jį prarast. Heilė ir Marselis jai visad būdavo labai geri, lyg tikri tėvai, o merginai augusiai vaikų namuose, tai buvo labai brangu ir svarbu ir ji negalėjo leisti, jog jiedu prarastų vienintėlį sūnų.

Aš sutinku pasiaukoti. Tik prieš tai prisiekit, kad paliksit mano šeimą ir Oliviją ramybėje.

Pasakė Romeo Rechinai, kai buvo atvestas į didžiąją susirinkimų salę. Vaikinas jautė kaip jo kraujagyslės dega iš kraujo troškimo, kūnas kratėsi iš šalčio, o paraudusios akys sunkiai fiksavo vaizdą aplinkui.

Koks tu kilnus… Dar kartą sakau ne veltui esi Romeo.

Pasakė Rechina.

Gerai kaip nori. Prisiekiame kad tau mirus nei plaukas nenukris nuo galvos nei vienam iš tavo šeimos. Ir oliviją paliekam ramybėje.

Gerai, tik šito ir norėjau. Darykit ką reikia.

Išlėto, tarsi iškilmingai Rechina paėmė kuolą. ir žengė link Stovinčio vaikino.

Ne!

Pasigirdo klyksmas. Ir Olivija šoko į priekį. Romeo pajuto kaip teškiasi ant grindų, galvą spengė ir jis vos įstengė atsistoti…

Viešpatie, tik ne Liv…

Sumirksėjas vaikinas išvydo šviesių plaukų kupetą ir kraują… Daugybę kraujo… Kuolas persmeigė merginą dar ore.

Olivija kodėl taip pasielgei.

Romeo išplėšė jei iš krūtinės kuolą. Jis nebuvo labai giliai suvarytas. Tada jis prasikando ranką ir pridėjo jei prie lūpų.

Na gi gerk. Liv pasilik su manim.

Ji ėmė gerti, bet staiga užsikosėjo ir išspjovė kraują. Negalėjo jo nuryti.

Va Jėzau...

Apsimetė nuliūdusi Agnietė.

Jos organizmas jau nepriima kraujo jėtau. Kas dabar bus? Vargšelė Liv.

Olivijai buvo labai blogai. Ji žinojo, kad mirs, skausmas varstė ją visą su kiekvienu širdies tvinksniu, vaizdai ir garsai, vis tolo.

Pasielgiau teisingai…

Tyliu, silpnu balsu pasakė ji.

Išgelbėjau visus vampyrus. Ne visi demonai demoniški ir ne visi angelai dieviško gerumo. Man gaila tų, kurie įsitikinę, jog vampyrai negali keistis ir būti geri, trokšti ramaus gyvenimo. Vardan tokių kaip tavo šeima Romeo aš galiu numirti ir man visai ne skaudu, jog taip trumpai gyvenau...

Olivija prašau pasilik.

Norėčiau. bet ne nuo manęs priklauso.

Ji vėl užsikosėjo. tada šaižiai įkvėpė ir toliau tesė.

Sugebėsi gyventi be manęs.

Ne Olivija.

Taip. kaip pats sakei. iš pradžių bus sunku, bet vėliau pasidarys lengviau. Myliu tave.

Aš tave irgi.

Jie pasibučevo ir jos žydros akys užsimerkė amžiams. Salėje stojo kraupi tyla. Joje buvo ir visa Romeo šeima. Jie visi sukrėsti žvelgė į olivijos kūną virtusį pelenais.

Kaip graudu…

Nusišaipė  Rechina. Tada heilė nusprendė. Ji žaibiškai prilėkė prie stalo, griebė nuo jo knygą. Salėje liepsnojo židinys. Tai ji sviedė tą prakeiktą knygą į jį.

Ne!

Suriko Rechina, kuri troško tos knygos savo juodosios magijos knygų kolekcijoje, juk tai nuostabus vieno galingiausio Lietuvos raganiaus palikimas.

Ką padarysi.

Netrukus ramiai pasakė ji, juk Remigijus ir Agnietė teisųs. Lėtai kankinti vampyrus žymiai smagiau ir įdomiau, o jų dar tikrai ne mažai liko. Arlauskus, visad sugebės sumedžioti, tegul dar pasidžiaugia laisve. Tada heilė pakėlė olivijos kūną ir visi Arlauskai išėjo. Raganei jų nesivijo, juk dovanojo jiems laisvę, bet Rechina tikrai žinojo, jog ji laikina. Vampyrų neturi likti Lietuvoje, tik, tuomet kai kraujasiurbiai bus išnaikinti iki vieno, galės įsivyrauti tikroji taika ir ramybė. Arlauskai palaidojo Oliviją. Romeo buvo labai tylus. Heilė priėjo prie jo.

Užjaučiu sūnau.

Ačiū mam.

Negyvu balsu pasakė jis, jautėsi, tuščias, o širdį graužė gilus sielvartas. Kad ir vampyrė, Liv tikrai labai mažai gyveno ir dėl to kaltas jis… Reikėjo Livę išsiūsti atskirai nuo šeimos, gal tuomet… Svarstymai svarstymais, vaikinas užsimerkė ir sukando dantis. Dabar gali gailėtis, neapkęsti, sielvartauti kiek nori, šitai nieko nebepakeis ir Liv nebesugražins. Arlauskai liko lietuvoje. Rechinos šutvė toliau naikino vampyrus, o romeo? Jis taip ir negali atsigauti po olivijos mirties, nors stengesi iš visų jėgų.

Antra dalis

Ne! Prašau pasigailėkit. Prašau.

Bet jie vis artėjo ir artėjo. Ji puikiausiai matė Romeo, Heilę, Marselį ir ją... Eliją. ji siaubingai, paniškai bijojo jos, ne todėl, kad ji būtu blogoji ragana, bet todėl, kad laukė... Visą tą laiką tikėjosi iš jos keršto. Siaubingo, skausmingo keršto. Ji mane nužudys?

Ne! Lenino, Rentė, Vinoli, Kenoldė…

Beveik be kvapo ji šnabždėjo burtažodžius, bet nei vienas neveikė. Ji nesuprato kur jos galios po galais. Kas joms nutiko.

Ką tu jai padariai?

iš tolo ji išgirdo kaip romeo klausia elijos.

Atėmiau jos galias.

Oho tu ir tai sugebi?

Neturime laiko mums nebedaug liko iki jos pribaigimo.

Ji pajuto kaip stingsta kraujas.

Elija atėmė mano galias? Ne, kvaiša, debilė, ji negali būti tokia galinga. Tas skausmas turėjo ją sužlugdyti…

Karštligiškai galvojo ji…

Lenito, Sorentum,  Virum, Kemio, Sandrė…

Niekas neveikė. Jei neliko nieko kito tik bėgti kol visiškai išseks jėgos. Tai ji ir darė. Bėgo per mišką. Staiga ji pamatė iš kitos pusės artėjančią Oliviją.

Ne! Tu negyva! Prakeikta kraujasiurbė! Tu mirusi, mirusi! Prašau aš nenorėjau tavęs nužudyti.

Bet nužudei.

Šaltai tarė olivija, ji pajuto, kad nebeturi jėgų bėgti, rankos nusviro prie šonų.

Negana to norėjai paaukoti romeo.

Ne, prašau, nereikia.

Sudie rechina. Linkiu kančių pragare.

Olivija žengė artyn.

Ne!

Rechina pabudo nuo savo pačios klyksmo. Ji visa drebėjo iš išgąsčio. Buvo visa išpilta šalto prakaito. Jau tris mėnesius be perstojo ją kankina tas pats sapnas. Olivija, gyva, ateina jos pribaigti. Siaubas. Bet ačiū dievui niekad to nebus. Aš ją pribaigiau.

Tu negyva Olivija Sarapinaite.

Balsiai pati sau pasakė rechina norėdama nusiraminti.

Tu negyva ir niekada neprisikelsi. Liksi mirusi amžinai. Nužudžiau tave tada kai ketinau pribaigti romeo. Tu niekada negrįši. Niekada, niekada, niekada.

Po truputį ji nusiramino. Sučirškė durų skambutis. Ji net pašoko. Velnias nuo tų sapnų man visai pakriko nervai. Su sutaršytais plaukais, užsimiegojusi ir rožineis naktineis Rechina nuėjo atidaryti durų. Už jų stovėjo Agnietė.

Labukas rechi.

Sveika Agniete užeik.

Ji peržengė rechinos buto slenkstį.

Kas tau yra? Kažkokia keista atrodai.

Viskas gerai.

Tikrai?

Na…

KAS?

Ai tiesiog... Einam gal geriau į virtuvę viską papasakosiu. Nori kavos?

Neatsisakysiu.

Heilė nežinojo ką daryti. Romeo nebuvo geriau po Olivijos mirties jis taip ir neatsigavo. Vis liūdėjo. Kaltino save kad taip atsitiko. Heilė ir Marselis bandė su juo kalbėtis bet. Jis vis būdavo prie jos kapo. Suskambo durų skambutis ir Heilė nuėjo atidaryti.

Labukas Heili, kaip sekasi?

Mere? Čia tu? Kaip seniai nesimatėme.

Tikrai seniai Heili, važiavau pro šalį ir nutariau užsukti.

Nagi užeik papasakok kaip tu.

Gerai labai gerai.

Merė buvo neaukšta, iki pečių ežiuku kirptais, raudonais kaip ugnis plaukais, labai maloniu veidu ir didelių ilgomis tamsiomis blakstienomis žalių akių. Ji buvo ragana. Heilės draugė.

Nori arbatos?

Visai norėčiau.

Gerai eime į svetainę.

Oi nežinau Rechina…

Ko nežinai?

Ar tik tas sapnas nebus pranašiškas.

Ką tu nori tuo pasakyti? kad mane gali pribaigti mirusysis?

Na ne tai, bet ką gali žinoti…

Oi baik Agniete. Arlauskai nesiims nieko.

Kodėl tu tuo tokia tikra?

Nežinau, bet žinau, kad jie nekeršys mums, nes kerštas nieko nepakeistų ir jie dar neatsigavę po paskutinio mūsų susitikimo.

Na, Romeo neatleis, kad nužudei jo merginą.

Manai to nežinau?

Žinau, kad žinai, bet vis tiek manyčiau, kad reikėtu pasekti Arlauskus dėl šventos ramybės.

kurį laiką Rechina galvojo. Ne, ji nebijojo tos smulkios vampyriūkščių šeimynėlės. Juk jie kaip patys sakė geručiai kabutėse. Tikrai nekurs keršto planų. Per skysti tam. Bet... Bet gal Agnietė teisi? Galų gale ji tarė.

Gerai Agniete. Gal ir tavo tiesa. Na, ką turi man pranešti?

Ai tiesa, per tavo įdomius sapnus visai užmiršau. Mums atvežė dar penkis vampyrus. Juos sumedžiojo per vieną naktį.

Ūūūūūū. Nieko sau grobis.

Renkis, važiuojam. Aš tavęs čia palauksiu.

Gerai Agniete.

po pusvalandžio Rechina jau sėdėjo Agnietės mašinoje ir lėkė į būstinę.

Kodėl tu neįsigijai savo automobilio?

Ai, kad nemėgstu mašinų. Mėgstu gryną orą ir troleibusus. Juose galiu pamatyti ką kiti žmonės veikia kelionės metu. Kas skaito, kas klausosi muzikos, o kam patinka pro langą lekiantys vaizdai. Atsargiau Agniete, gi nematai, stulpas.

Oi, na tu gi pati žinai neseniai gavau teises.

Kalbant apie reikalus. visi jau būstinėi?

Jo. Remigijus sukvietė visus, o aš nuvažiavau tavęs paimti.

Gerai Arlauskų grėsmę aptarsim kai būsim visi susirinkia.

Pritariu.

Mere, nežinau ką daryti.

Pasakė Heilė statydama garuojančius arbatos puodelius, arbatinį ir sausainių lėkštę ant stalo.

Man jo taip gaila. Bijau, kad vieną gražią dieną nebeištvers skausmo.

Suprantu Heile. Bet pasisteng suprasti ir jį. gi Olivija buvo…

Žinau, žinau, žinau. Olivija buvo jo gyvenimo meilė. Toji dėl kurios jis viskam ryžtusi.

Tai va. Jam tik reikia laiko.

Jau praėjo trys mėnesiai.

Trys mėnesiai nepakankamas laiko tarpas susitaikyti su tuo, kad mylimojo žmogaus nebėra ir kad jis nebegrįš... Niekada.

Žinau.

Kurį laiką juodvi tylėdamos gėrė arbatą. Merė buvo susimąsčiusi. Gimus Romeo ji buvo jo auklė. Jos su Heile buvo pažystamos nuo pirmos dienos mokykloje. Ji gi yra ragana ir kai jos draugės sūnui taip nesiseka, Merė jautė pareigą kaip nors padėti. Bet kaip? Ji negalėjo numalšinti sielos skausmo, kuris yra tūkstančius kartų baisesnis tverti nei fizinis. Bėgantis laikas Romeo gali ir nepadėti. Jam gali padėti tik vienas dalykas. Merė tai suprato, bet nėra... Nėra tokios magijos galinčios sugrąžinti mirusiuosius, o jeigu? Jeigu yra, koks burtas, užkeikimas? Ji mintyse pervertė visas savo turimas, žinomas ir perskaitytas skersai išilgai burtų ir magijos knygas. Jai net teko susipažinti su juodają magija ir su labai labai tamsia, tokia kuri pražudo net pačius raganius ir raganas, kurie praktikuoja ją. Merė pati buvo iš baltūjų magų ir pasižymėjo išskirtiniu gerumu. ji galėjo, vos ne viską atleisti savo pikčiausiems priešams Nesiekdama iš to jokios naudos, bet to kas padėtų Romeo gyventi toliau savo magijos žinių ir galios šaltinyje nerado. Ji labai troško padėti krikštąsūniui jai buvo taip pat sunku kaip ir Heilei. Ji pasikapstė dar po savo galvą. atsiminė visus draugų, pažystamų, galingiausių ir šiaip kada nors girdėtų raganių ir raganų vardus, bet nieko... Nei vienas, kad ir kaip galingas raganius nežino tokio burto. Staiga jos atmintį ėmė deliotis raidės iškūrių susideliojo vardas. Elija Anusauskaitė. Iš užmaršties Merės galvoje pasirodė jaunutė kokių šešiolikos metų mergina. Aukšta ir gragšti, bet smulkaus sudėjimo, labai dailaus ir spinduliuojančio gerumu veidu, didelių rudų ilgomis, tankiomis blakstienomis akių, tamsių  ilgų iki juosmens plaukų kupeta. Ji buvo reto galingumo ragana nepaisant jos jauno amžiaus. Juodvi su Mere drauge veikė prieš Rechinos gaują, griaudavo jos planus ir gelbejo į jos nagus įkliuvusius vampyrus, bet atsitiko taip, kad Elija pasitraukė iš tos veiklos, nes atsitiko vienas labai skaudus jai dalykas, kurį padarė Rechina. Ji iki išprotėjimo nukankino jos seserį dvynę Lėją. Jos buvo tikros dvynės visada sutardavo, palaikydavo viena kitą, nes šiame pasaulyje buvo likusios visiškai vienos. Rokiškio sukilimo metu žuvo Lėjos ir Elijos tėvai, labai galingi raganiai iš Biržų Greisė ir Edvinas Anusauskai. Lėja taip pat buvo ragana kaip ir Elija. jos net rengdavosi vienodai niekada nesipygdavo, o jei ir pygdavosi tai tik dėl smulkmenų ir tie pykčei trugdavo vos vieną dieną. Jos kartais net gi atspėdavo viena kitos mintis. Po sesers mirties Elija pasikeitė, tapo uždara, tyli ir nebenorėjo turėti jokių reikalų su vampyrais. Ji išvyko iš Vilniaus nežinia kur ir jau metus Merė nieko apie ją negirdėjo. Elija... Gal ji ką žino.

Klausyk Heile…

Po tylos pauzės tarė Merė.

Ką?

Aš čia prisiminiau vieną galinga Ragana. Na... Nenoriu teigti nei tau nei tuo labiau Romeo daug vilčių bet gal Elija žino kokį burtą galintį sugrąžinti mirusįjį.

Nežinau gal…

Kaip Merė ir tikėjosi Heilė nereagavo entuzijastingai, bet tai suprantama, juk niekas, nei vampyrai, nei vilkolakei, nei raganei ar kitos pasaulio antgamtinės butybės netiki, kad galima sugrąžinti mirusius. Merė papasakojo Heilei apie Elijos galingumą ir ką juodvi buvo nuveikusios iki tragiškos Lėjos mirties.

Tik dar kartą sakau, nesuteik Romeo daug vilčių. Mes net nežinom kur ji gali būti.

Pasakė Merė prieš išeidama.

Gerai, aš papasakosiu jam viską. Iki Mere susisieksim.

Iki pasimatimo Heili.

na tu šaunuolė Agniete, pagalvojai apie išskirtinį atsargumą.

Pagyrė ją tautmilė kai visi išklausė apie Rechinos sapnus ir apie butinybę pasekti Arlauskus.

Reikia pasirūpinti ne tik Rechinos, bet ir visų mūsų saugumu.

Gerai, tai nuspręsta dieną, naktį, rytą, vakarą sekti Arlauskus, nepaleisti jų iš akių nei sekundės dalei.

Pasakė Kamilė.

Taip, apsidraust tikrai ne pro šalį.

Galutinį žodį tarė Rechina.

Tą darbą patikėsiu jums. Kamile, Tautmile, Benai, Gabrieli, Videle ir tau Lara.

gerai bus padaryta.

Pasakė choru visa Rechinos paskirta komanda.

Tai mes ir einam.

Pasakė Kamilė vilkdamasi paltą ir pasiimdama rankinę.

Gerai eikit, pranešinėkit viską Laurai.

Pasakė Rechina.

Bus padaryta.

Ir visas burelis išėjo pro duris.

Na Rechina, einam kankinti tos pasipūtėlės Palomos?

Paklausė jos Remigijus.

Gerai, nes man tikrai reikia prasiblaškyti.

Romeo neteikiu tau daug vilčių.

Žinau, kad negaliu daug tikėtis, bet vis tiek verta pabandyti ieškoti tos raganos.

Na gal ir tu teisus, bet na aš labai noriu, kad tu toliau gyventum.

Aš irgi to noriu, kai susigrąžinsiu Oliviją gyvenimas tęsis kaip ir ankščiau buvo.

Heilė atsiduso.

Bet jei tokio burto nėra.

Mama galvok pozityviai.

Pesimistas yra gerai informuotas optimistas. Romeo, prašau paleisk ją. Leisk Livei ilsėtis ramybėje. Kas jei Elija negalės mums padėti? Kas jei ji atsisakys, juk gali ir taip būti arba kas jei tokio burto apskritai nėra?

Jis tylėjo. Heilė vėl atsiduso liūdnai žvelgdama į sūnų. Dienas jis leisdavo tūnodamas prie kapo arba ilgai bastydamasis po miškus be jokio tikslo.

Verčiau susitaikytum sūnau, nei gainiotumeis vėją laukuose. Kada nors pamilsi kitą merginą.

Mama kiek kartų apie tai šnekėjom? Aš net neskaičiavau. Tu nesupranti, Olivija buvo pirmoji mano taip mylėta mergina.

Suprantu, bet... Aš tik bijau to kas bus jei mums nepavyks. Nenoriu, kad puoselėtum beprasmias viltis, tik tiek vaikeli.

Mama keliaukime ieškoti Elijos.

Bet jei ji nesutiks, kaip jau sakiau arba jei tokios magijos nėra.

Tada…

Romeo vėl patylėjo.

Tada pasiduosiu, pasistengsiu susitaikyti ir gyventi toliau. Jei yra bent vienas šancas, privalau pabandyti.

Heilė matė kiek daug jos sūnui reiškia Olivija, viltis ją susigražinti, netikėtai atsiradusi galimybė, todėl nusprendė.

Gerai, vaikeli. Dėl tavęs ir tavo laimės padaryčiau bet ką.

Merė grįžo namo. Ji nei neįsivaizdavo kur galėjo būti Elija. Pervertė visus savo dokumentus, užrašus, burtų knygas. Nieko, tik savo senoje, spintoj užgrūstoje, nunešiotoje rankinėje, kurią jau ruošėsi išmesti ji rado suglamžytą popieriaus skiautelę. Joje buvo parašyta.

Elija.

8 6 7 0 3 9 1 7

Merė pamėgino skambinti, bet numeris buvo nenaudojamas. Velnias, tada ji dar pavartė lapuką. Kitoje jo pusėje buvo nežinia iš kur atsiradęs užrašas, bet buvo matyti, kad jis jau senas.

Jei kada prireiktų mano pagalbos visada kreipkis Mere. Esi mano draugė ir visada tokia liksi, nors atsitiko kas atsitiko. Čia mano telefono naujas numeris, adresas ir elektroninis paštas.

8 6 1 6 1 4 24

mažoji gatvė penktas namas, dešimtas butas.

elija dvyniai eta gemail taškas com.

Keista, pamanė Merė. Kaip jis čia atsidūrė? Ai koks skirtumas. Svarbiausia, kad turiu kontaktus. Ji paskambino Heilei.

Heili, turiu džiūgių naujienų.

Kas atsitiko?

Radau ją.

Tikrai?

Taip, ji gyvena kaune.

Tai važiuokim ten dabar pat.

Gerai, susitinkam prie mano namų po pusvalandžio.

Remigijus buvo Rechinos kabinete, kartu gėrė kavą, kai suskambo jos mobilusis.

Alio Benai, kas nutiko?

Ji įjungė garsekalbį, kad ir Remigijus girdėtų pokalbį.

Šis tas Arlauskų fronte.

Kas, greičiau klok.

Jie išvažiavo į Kauną.

Na ir kas? Gal jie išvažiavo pasigrožėti laisvės alėja arba apsipirkti kur ar net aplankyti Maironio muziejaus.

Pasišaipė Remigijus.

Baikit abu. Ar su jumis galima rimtai? Ne tai svarbiausia, kad jie išvarė į Kauną.

O tada kas?

Paklausė Rechina.

Jie išvarė pas Eliją Anusauskaitę.

Rechina taip pašoko, kad apvertė kavos puodelį.

Ką!

Taip, kaip girdėjote. Mes juos sekam pamėginsim sutrugdyti su jais varo ir kažkokia ragana.

Gerai, darykit kas reikia, jiems nevalia susitikti su ta mažvaike, juk tu prisimeni ką mes prieš ketverius metus padarėme jos dvynei?

Kur neprisiminsi, juk mes ją sudėjome į degtukų dėžutę ir nusiuntėme Elijai pasigrožėti.

Benai, kai turėsi naujienų tuoj pat skambink. Pranešinėkite man kiekvieną tų kraujasiurbių krustelėjimą.

Drebančiu balsu tarė Rechina ir baigusi pokalbį nutrenkė telą ant stalo.

Baik Rechi.

Ką baigt?

Ji panikavo, jautė kaip dreba rankos ir tankėja kvėpavimas.

Visi mano prakeikti sapnai pildosi! Jie varo pas Eliją. Prakeikti Arlauskai... Prisimink ką mes padarėm Anusauskaitės dvynei sesutei. Manai ji neplanuoja keršyti?

Tas pats buvo ir su Arlauskais nusiramink. Juk jie nei nesiruošė mums keršyti, nes prižadėjome juos palikti ramybėje po tos vampės mirties, o visi vampyrai žino, kad Rechina Bielskytė laikosi savo žodžio. Viskas bus gerai, apsiramink Rechi.

Negaliu, negaliu… Kaip taip įmanoma, Elija Anusauskaitė… Reikėjo ir ją nudėti, kai turėjome progą.

Rechina tiesiog pašėlo. Ėmė mėtyti knygas ir panašius daigtus.

Kas gali garantuoti, kad čia ne vienas iš jų sumanymų.? Kas jei jie susivienys su Elija? Juk tu kvailį žinai, kad Elija šimtus kartų galingesnė už mus visus draugia sudėjus. Ji juk to mirusio raganiaus heilės pažystamojo Andrėjaus Erzijausko dukterėčia. Elijai mus sunaikinti būtu gardus kąsnelis!

Rechina taip susinervino ir supanikavo, kad susmuko ant kėdės ir ėmė žliumbti net klykdama.

Neverk, ei Rechi, nuo kada tu verki? Juk tu viena iš galingiausių raganų Lietuvoje. Tavęs bijo visi kraujasiurbiai.

Remigijus ją apkabino ir bandė nuraminti.

Mums galas.

Iškūkčiojo ji apkabinusi save rankomis ir linguodama į šonus.

Tik tu taip manai. Nesijaudink mieloji. Mūsų šutvė sunaikins tuos vampyriūkščius. Viskas bus gerai mažute.

štai mažoji gatvė.

Pasakė Merė užtrenkdama mašinos dureles. Jie visi ėmė eiti link penkto namo apsodinto alyvų krūmais. Staiga priešais iššoko Benas ir Gabrielis.

Sveikučiai Arlauskiukai, nesitikėjot?

Oooooo Mere Digmonaite ir tu čia… Seniai nesimatėme.

Pasakė Kamilė iš už kampo iššoko Videlė, Tautmilė ir Lara ir šešetukas apsupo burelį.

Ką čia veikiat?

Nejūsų reikalai.

Piktai atrėžė Merė.

Nejaugi? Mes žinome, kad jūs atvykote pas Eliją.

Kokią Eliją?

Apsimetė nustebusi Heilė.

Nevaidink kvaišos!

Suriko Tautmilė. tada iš namo ramiai išėjo tamsiaplaukė, aukšta mergina, tai buvo Elija.

Jums nėra ką čia veikti prakeiktieji.

Balsu varančiu siaubą ramiai pasakė ji Rechinos šutvei.

Eksplusive.

Pasakė ji ir visi jie susprogo. Tada mergina ramiai, lig tai būtų paprastas kasdieniškas dalykas atsigręžė į nustėrusius Arlauskus ir Merę.

Oho čia tai bent.

Pamanė Romeo.

Jei ji ir tai sugeba tai gal sugebės prikelti Livę. Nieko sau supleškino beveik trečdalį tos, nežinau kaip ją pavadinti, gaujos narių.

Labas Mere, seniai nesimatėme.

Sveika Elija, džiugu tave matyti gyvą ir sveiką.

Tyliai pasakė Merė.

Malonu kad atvykai.

Man irgi, gera tave sutikti po tiek daug laiko… Labai užjaučiu dėl sesers mirties.

Labai ačiū, dienos bėga, bet nuo to negeriau, nors šitiek laiko praėjo… Aš, vis dar sapnuoju košmarus.

Man tikrai gaila dėl tavo skausmo Elija.

Nieko nepakeisi, tik tikiuosi, jog Lėja ilsisi ramybėje drauge su tėvais. Sakyk, ką čia veikia vampyrai.

Nors Elijos akys buvo tikrai nuoširdžiai geros, bet į Arlauskų šeimą ji žvelgė labai šaltai.

Na, gal pakviesi užeiti?

Paklausė Merė.

Tave taip, bet juos…

Mergina vėl nužvelgė Arlauskus.

Tikrai nelabai norėčiau, bet jei jau juos atsivedei prašom užeikit.

Ji nusivedė juos į savo butą. Svetainės Sienos buvo dažytos švelnia kreminia Spalva, langus dengė gražios šilkinės užuolaidos, kambarys apstatytas gražiais klasikiniais baldais, ant sofos ir abiejų fotelių pilna spalvotų pagalvėlių. Po tylos pauzės per kurią Arlauskai ir Elija žvilgčiojo vieni į kitus mergina paklausė.

Na, tai koks reikalas pas mane atvedė?

Elija, suprantu, kad nebenori daugiau nieko girdėti apie vampyrus, bet mums tikrai labai reikia tavo pagalbos.

Elija kurį laiką žvelgė į Arlauskus.

Tu Heilė?

Staiga tarė ji.

Taip, o iš kur mane pažysti, Nes lig nebuvome susitikusios.

Mano dėdė tave pažinojo.

O kas jis?

Andrėjus Erzijauskas.

Tikrai? tu andrėjaus dukterėčia?

Taip, labai gaila, kad temačiau jį, kai buvau penkerių. Jis vis važinėdavo po visą Lietuvą, Lekiją, Prancūziją ir Kiniją raganių reikalais, kol galiausiai… Žuvo…

Nieko sau, jis niekad man nesakė, kad turi dukterėčią, tik buvo užsiminęs, jog visa jo giminė išmirusi.

na nesvarbu. tai kas nutiko?

Elija, reikalas tas, kad na mano sūnaus merginą nudėjo Rechinos gauja.

Elija užsikimšo ausis purtydama galvą.

Nenoriu girdėti jos vardo!

Sušuko ji.

Gerai, suprantu.

tarė Heilė užjaučiamai žvelgdama į merginą.

Bet mums reikia tavo pagalbos.

Nesitikėkite... Galite tuoi pat eiti, nes jokios pagalbos tuo klausimu nebus. Jūs nesuprantate ką man jie padarė. Niekada to nepamiršiu. Aš tiesiogiai nekaltinu vampyrų. Žinoma, jūs nekalti, kad taip atsitiko mano sesei bet…

Elijos balsas virpėjo.

O kas jei nutiko?

Pasiteiravo Romeo.

Jie ją žiauriai kankino, iki išprotėjimo dėl to, jog slėpė vampyrų šeimą, kai ją lankiau paskutinėmis savaitėmis Lėja net neprisiminė kas aš. Visą laiką tik užsisvajojusi žiūrėdavo į lubas ir kalbėdavosi pati su savimi. Kartais nei iš šio nei iš to pradėdavo verkti, o paskui... Paskui aš paštu gavau keistą siuntinį su rašteliu. Atsimink čia pamokėlė, kad daugiau nelystum prie mūsų ir merei tą patį perduok. Tame siuntinyje buvo mano sesers kūno gabaliukai.

Mergina pradėjo verkti pasikūkčiodama. Romeo baisiai jos pagailo ir ji žino ką reiškia netektis. Pagalvojo vampyras.

Nuo to laiko aš nebenoriu turėti su tuo reikalų. Nebenoriu. Man gana…

Ji vis verkė ir verkė. Heilė išsitraukė iš rankinuko nosinę ir padavė jai.

Mums nereikia, kad padėtum susidoroti su Rechinos gauja.

Švelniai, motiniškai pasakė jai heilė.

Mums tik reikia, kad prikeltum mano sūnaus merginą. Jei žinoma yra toks burtas.

Elija nusišluostė ašaras.

Aš žinau burtą.

Tikrai? Yra toks burtas?

Sušuko Heilė.

Taip.

tyliai pasakė Elija.

Prieš 10 metų, kai išnyko centrai ir ta prakeiktoji užsikepė sunaikinti visus vampyrus ji įslaptino burtą, kuriuo juos galima prikelti, nes žinojo, jog kitaip jų niekada neišnaikins, juk koks vampyras norintis susigražinti mylimą šeimos narį nepasinaudotų tokia magija? Visus šiuos metus vampyrai, raganiai ir vilkolakiai manė, jog iš anapus nieko neįmanoma sugražinti, bet Lėja savo užrašuose buvo šį burtą išsisaugojusi, tad aš jį žinau, bet aš nežinau ar man užteks jėgų jį atlikti.

Aš tau padėsiu.

Pasakė Merė.

Gerai, labai ačiū.

Po to visi ilgai kalbėjosi. apie šį bei tą. Elija pradėjo pasitikėti Arlauskais, įpač jai patiko Romeo. Jis tikriausiai labai kenčia. Mąstė mergina.

Sunku netekti artimojo jei manai, jog nėra jokios vilties jį prikelti.

Pasakė ji jam tą vakarą.

Taip. žinau, kad žinai kaip tai nelengva.

Ji nusišypsojo jam. tada šelmiškai paklausė.

Ar labai ją myli?

Atleisk Elija, bet tai ne tavo reikalas.

Draugiškai tarė jai jis irgi šypsodamasis. Ji nusijuokė jausdama kaip staigiai sugrįžęs skausmas dėl sesers netekties vėl traukiasi į širdies pakraštį.

Negali būti! Nesąmonė! Kaip gi taip!

klykavo Rechina ant visos būstinės.

Sakau ką mačiau.

pasakė Agnietė.

Radau tik jų visų svilėsius prilipusius prie gatvės.

Nesąmonė! Ne, ne, ne! Dieve mano, negali to būti!

Rechinai vėl užėjo šėlimo šišas. Ji trankėsi po koridorius. Kamilės, Tautės, Beno, Gabrio... Nei vieno jų nebėra, tai Elijos darbas.

Viskas mums šakės!

Nusiramink.

Pasakė Remigijus stebėdamas kaip Rechina laksto koridoriumi pirmyn, atgal stumdydama baldus.

Viskas bus gerai.

Ak nejaugi, matai jam bus gerai, kai išžudyti beveik visi mūsų geriausieji. Agniete tu aiškerėgė. mano sapnai tikrai nieko gero nežada. Matai, jie ateis mūsų išžudyti! Šis puolimas tai pranešimas.

Koks pranešimas drauge? Ramiai…

pranešimas, kad drebėtume, kad lauktume jų, kad nedrįstume nei nosies iš čia iškišti! Ne, ne. Elija, aš tave sunaikinsiu!

Rechina nusiramink.

Ji sudaužė vazą su gėlėm, išmetė kėdę pro langą ir suskaldė antikvarinį stalą.

Aš tave pribaigsiu, sulaužysiu net smulkiausius tavo kaulelius, maudysiuos tavo kraujyje!

Rechina…

dar viena vaza nulėkė, o paskui ją krūva medinių kuolų ir keli verbenos purškikliai, kelios Venecijos stiklo statulėlės…

Sunaikinsiu tave kaip ir tavo seserį, o jūs Arlauskai…

Rechina liaukis, apsiramink…

Agnietė ir Remigijus gainiojosi ją po visą būstinę. Ji nulekia aukštyn laiptais ir jie iš paskos, ji nuliakia žemyn kaip beprotė, jie iš paskos ir taip visą mielą dienelę.

Nesitikėkit ramios amžinybės sušikti kraujasiurbiai! Aš jus prakeiksiu, sudeginsiu gyvus lėtoje ugnyje…

Ji suplėšė jau entają knygą ir išmetė pro langą.

Rechina niokoji viską! Visai iškvaišai!

Šūkavo Remigijus.

Visai protas susimaišė!

Klykavo ir Agnietė.

Paversiu jus niekuo…

pagaliau Rechina nusiplūkusi nuo ląkstymo susmuko koridoriuje.

arlauskai, Merė ir Elija nuėjo į kapines ir išsikasė olivijos kūną.

Jei tau reikės imk jėgas iš mūsų.

Pasakė jai Romeo.

Gerai, žinok burtas bus ilgas.

Aš pasirengęs laukti kiek reikės.

Gerai pradedam…

Pasakė Merė. Jos atsistojo prie Olivijos kūno paguldyto ant žolės, arlauskai irgi.

Elino, Kentė, Samito, Remi, Vijondrė, Savi, Levito, Meino…

tai kartojo ir kartojo jos abi, imdamos energiją iš Arlauskų. Ten bebūnant praslinko dvi ilgiausios Romeo gyvenime valandos ir nieko nevyko, tik pakilo vėjas šiaušdamas prie kapinių pakraščio susodintas tujas. Heilei darėsi silpna, Romeo ir Marseliui taip pat. Jiems rodėsi, kad tuoi susmuks ant žemės. Praėjo dar trys valandos, Romeo laikas nerūpėjo jei tai reikš kad jis ir olivija vėl bus kartu amžiams…

Elino, Kentė, Samito, Remi, Vijondrė, Savi, Levito, Meino... Pagaliau, kai Romeo jau manė, kad nieko nepavyks atsimerkė jos žydros akys.

Liv?

Romeo?

Mergina atsistojo, bet vėl nuvirto. Vampyras padėjo jai atsikelti ir apkabino.

Liv... Negaliu patikėti, kad tu vėl čia.

Aš irgi. Kiek laiko praėjo?

Trys ilgi, beprotiškai ilgi mėnesei…

Na va, reikalas sutvarkytas.

Pasakė Elija žvelgdama į apsikabinusę porą.

Taip, dabar gali sutvarkyt ir kitą.

Kokį kitą?

Sunaikinti Rechiną Bielskytę.

Nežinau…

Tyliai pasakė Elija.

Nagi Eli, būk gera, patikėk. Tu gali sunaikinti ją amžiams.

Taip, jei jau mane prikėlei.

Pasakė ir olivija draugiškai žvelgdama į ją prikėlusią raganą ir šypsodamasi.

Nežinau Romeo, aš... Aš nepasitikiu savim…

Nagi Eli, tu esi žiauriai galinga pati pažiūrėk. Supleškinai, beveik trečdalį tos šutvės ir prikėlei Oliviją. Man net gi atrodo, kad tu gali viską.

Elija nusišypsojo Romeo.

Ačiū, kad taip mane vertini, bet tikrai nemanau, kad pajėgsiu ją įveikti.

Tikrai pajėgsi tik trokšk to visa širdimi. Manau, jog ir pati žinai, jog neatkeršijusi už savo seserį… Niekada nerasi ramybės vaikeli…

Pasakė Marselis.

Manot šito netrokštu? Nuo tos dienos kai…

Ji nutilo.

Kai suprantat kas buvo, nuo tos dienos aš svajoju pamatyt ją kenčiančia prie mano kojų, prašančią pasigailėjimo.

Ir mes to norime.

Pasakė Olivija.

Ji ir mums suteikė daug skausmo, o be to, kol ta prakeiktoji bus gyva, vampyrai niekada neturės ramybės. Galime vienitis prieš juos. Kartu tikrai pavyks sunaikinti tą šutvę. Visiems bus geriau, kai jų neliks, nes Bielskytė neleidžia žmonėms, vilkolakiams ir raganiams suprasti, jog troškę valdžios, centrų, vergų ir kraujo vampyrai jau seniausiai sunaikinti.

Kurį laiką Elija mąstė. Pagaliau pasakė.

Jei jūs taip manimi pasitikite ir jei tikit, kad mums tikrai pavyks. Tai dabar pat varom į jų būstinę ir visus išskerdžiam. Tinka?

Tinka.

Choru pritarė visi.

Tai įvyko staiga, Rechinai, vis dar nerymaujant su dideliu trenksmu išlūžo durys, pro jas įžengė Arlauskai ir ji... To aš ir bijojau, viskas... Viskas baigta. Mums garantuotos ir tikrų tikriausios šakės. Jie atėjo pasigrožėti mūsų kančiom, bet ne. Nesvajokit, kad taip lengva bus jums su mumis. Tikitės, kad tik šnai ir nebėra? Ne, na jau ne. Palaukit tuoi bus tau Elija už visų mano draugų mirtį. Oi, kentėsi. Nusiramink Rechina, ramiai... Įtikinėjo ji save.

Oho Rechina žiūrėk…

Pasakė Remigijus.

Šaaa, pati matau gi. Agniete, manau tu buvai teisi.

Agnietė ramiai žvelgė į juos visus, lėtai einančius per koridorių. Kvailiai, nors gal ir ne. Elija ir Arlauskai sustojo salės viduryje. Rechina apžvelgė juos visus. Olivija? Ją net karštis perliejo. Kaip tai gali būti? Juk ji negyva. Pati mačiau. Ne, man haliucinacijos, juk niekas nežino, kad egzistuoja burtas galintis prikelti vampyrus. Rechina užsimerkė po to atsimerkė, bet Olivija stovėjo kaip stovėjusi tarp Romeo ir Elijos.

Na ką…

lėtai ištarė Elija, šaltai šypsodamasi ir lediniu žvilgsniu žvelgdama į Rechiną.

Išaušo tavo valanda Rechi.

Manote, išsigandom jūsų?

Netikėtai sušuko Agnietė.

Nežinau ką šita čia veikia

ji pirštu dūrė į Oliviją

bet mirusiūjų prisikėlimu ir mūsų narių susprogdinimu jūs mūsų neįveiksite. Ne ant tų užsirovėt.

Čiaupkis agniete.

Su stingdančia ramybe pasakė Elija.

Čiaupkis, nes užčiaupsiu. Man dabar tiesiog rankos dreba iš noro nusukti tau sprandą. Tai tu labiausiai kankinai Lėją. Mėgavaisi jos kančiom.

Taip, tiesa. Senos skolos ir nuoskaudos neduoda ramybės?

Tada Agnietė šoko į priekį, bet Elija ištarė.

Vilovinontė.

Ir ragana ėmė degti gyva. Ji klykė ir raičiojosi, visi pritrenkti iš siaubo negalėjo nieko padaryti, Remigijus bandė gesinti liepsną, bet suvokė nebeturintis magijos. Agnietė sudegė, tik pelenų kruvutė liudijo, kad ji prieš akimirką čia stovėjo.

Kas kitas?

Taip pat ramiai paklausė Romeo.

Niekšai jūs…

Sušnypštė Remigijus,  Agnietė buvo labai gera jo draugė. Jis šoko prie Heilės, bet ji buvo pasirengusi ir nutraukė jam galvą. Rechiną sustingdė regimi vaizdai. Remigijus ir Agnietė... Jų nebėra. jai taip sunku įsivaizduoti kokios kančios jos laukia. Agnietė ir jos sapnai buvo teisūs. Štai galas.

Na ir gerieji vampyrai ir raganiai kartais susitepa.

Pasakė Merė. Jos su Elija ėmė burti, o Arlauskai galabiti Rechinos gaują. Vieni krito nuo burtų, kiti nuo vampyrų. Dauguma jų net nespėjo susigaudyti kas vyksta. Salėje kliokė kraujo upės, girdėjosi klyksmai, į visas puses buvo svaidomos kūno dalys, kol Heilė, Marselis, Merė ir Elija galabijo raganius, Olivija su Romeo nulėkė išlaisvinti kamerose kalinčių vampyrų. Pabėgo visi sugaudyti vampyrai, kurie ten buvo, nes ta šutvė neturėjo daugiau slaptaviečių, iš viso ten kalėjo 70 vampyrų, palikę kameras visi prisidėjo prie skerdynių. Romeo su Olivija sunaikino visas burtų knygas, verbenos ir kuolų atsargas. Salė buvo beveik tuščia, gulėjo krūva kūnų, sienos ir lubos nutaškytos kraju. Prie pat Olivijos kojų voliojosi tamsių garbanotų plaukų skalpas, toliau persisukęs moters lėmuo, suplėšytos kojos  ir kruvina ranka. Šalia jų stovėjo visi Arlauskai, Merė ir Elija. Rechina tupėjo prisiglaudusi prie sienos. Ji mėgino burti, pakenkti Arlauskams, Merei ir Elijai, o saviškius apsaugoti, bet Elija išbūrė labai stiprų skydą, kuris gynė visus ir jai nieko nepavyko. Viskas kaip sapne, nejau aš mirsiu nejau... Ne, ne… To nebus. Aš išsigelbėsiu, kaip nors. Pabėgsiu nuo jų, o vėliau visus išnaikinsiu po vieną. Jie atsiims už viską. Tikrai pabėgsiu. Sapnas neišsipildys. Taip, dabar Rechina, nusiramink ir giliai kvėpuok. Viskas bus gerai. Ramiai. Įtikinėjo ji save.

Na ką, Rechinute, likai viena.

Pasakė Romeo žengdamas prie jos. Tada ji pašoko sviedė medinį atplyšusį turėklą į vampyrą ir taip greit išlėkė pro duris, kad nei vienas nespėjo susigaudyti. Elija tik sušuko.

Lavino, Paver, Distruvi!

Bet Rechinai buvo nesvarbu ką tai reiškia. Ji gal nuėmė nuo jų skydą. Būtų dar geriau. Valio... Man pavyko... Vadinasi dabar tikrai viskas bus gerai. Aš išsigelbėjau! Valio! Kvailiams Agnietei ir Remigijui nepavyko, o aš pasinaudojau netikėtumo efektu. Ji skuodė kiek įkabindama, per gatvę, per keliuką. Netoliese ošė didelis miškas. Rechina, vis atsigreždavo pasižiūrėti ar jie jos nesiveja. Matė tik tolimus taškelius artėjant. Nagi greičiau kvaiša bėk... Ragino ji save. Turi pabėgti. Nagi, tau pavyks, tu gi Rechina Bielskytė. Visada išsisuki ir laimi, sutriuškini savo priešus, sunaikini viską kas tavo kelyje pasitaiko. Tu nenugalima, negali šįkart suklysti. Ji dar labiau padidino greitį ir įlėkė į mišką. Valio, sapnas neišsipildys! Aš pergudrausiu jį. Pabėgsiu, viskas bus gerai. Jie dar toli. Lėgdama ji užkliuvo už didelės storo medžio šaknies ir suklupo, bet tuoi pat atsikėlė. Viskas bus gerai. Per tą šaknį ji susiplėšė kelnias, bet koks skirtumas, kai bėgi nuo mirties. Ji vėl lėkė, lėkė ir lėkė. Vėl šaknis. Ji norėjo peršokti per nevietoje gulintį nuvirtusį medį, bet susipynė kojos ir ji vėl pargriuvo. Nusibrozdino kelius ir delnus. Nagi, lėk. Vėl ragino ji save jausdama kaip ją apleidžia paskutinės jėgos. Niekada nemanė, kad viskas šitaip pasisuks. Atsigrežė pasižiūrėti kur jos priešai. Ot šūdas ne, ne… Jie visai čia pat, greičiau... Ji pašoko ir vėl nubėgo. Dar vienas kritimas, ji nusirito nuo šlaito, bet neprarado ryšto. Arlauskai po truputį artėjo. Jie manęs nesumedžios... Aš nenoriu mirti. Ji vėl lėkė, lėkė… Dar vienas šlaitas, ji vėl parkrito ir dar nusiritusi skaudžiai trenkėsi į medį. Visą kūną pervėrė skausmo peiliai, galva plyšte plyšo, jutto, jog nugara visa kruvina. Sukaupusi paskutinias jėgas vėl pakilo. Pati stebėjosi iš kur tiek jėgų pas ją. Matyt dievas man padeda. Pamanė lėkdama siauru atsišakojimu, po kojomis traškėjo sausi lapai. Merė, Arlauskai ir Elija jau buvo miške visai čia pat. Jie bėgo neskubėdami, beveik nenaudodami savo vampyriško greičio, nors raganos Merė ir Elija jau buvo padususios, bet ir jos spinduliavo ryštu. Rechina vėl parkrito ant šaknies, šį kart atsikėlė nelabai greit. Dar viena šaknis, dar vienas kritimas, kelmas... Ji jautė, kad jėgos ją po truputį apleidžia. Negaliu pasiduoti. Ji vėl pakilo dar labiau padidino greitį. Kraujasiurbiai visai čia pat... Romeo, Elija, Olivija ir kiti keliavo neskubėdami. Pasitikėjo savimi, žinojo, kad ankščiau ar vėliau sumedžios ją. Turi sumedžioti. Rechina vėl parkrito, vėl deginantis skausmas. Vėl sunkiau atsikelti, ji netyčia visiškai to nenorėdama sulėtino tempa ir jie dar labiau priartėjo.

Ne! Prašau pasigailėkit. Prašau…

bet jie vis artėjo ir artėjo... Ji puikiausiai matė Romeo, Heilę, Marselį ir ją... Eliją. Ji siaubingai, paniškai bijojo jos. Netodėl, kad ji būtu blogoji ragana, bet todėl, kad laukė... Visą tą laiką laukė iš jos keršto. Siaubingo, skausmingo keršto. Ji mane nužudys? Ne!

Lenino, Rentė, Vinoli, Kenoldė…

Beveik be kvapo šnabždėjo ji burtažodžius, bet nei vienas neveikė. Ji nesuprato kur jos galios po galais. Kas joms nutiko?

Ką tu jai padarei?

Iš tolo ji išgirdo kaip Romeo klausia Elijos.

Atėmiau jos galias.

Oho tu ir tai sugebi?

Neturime laiko, mums nebedaug liko iki jos pribaigimo.

Ką! Elija atėmė mano galias? Kvaiša, debilė, ji negali būt tokia galinga. Tas skausmas turėjo ją sužlugdyti. Karštligiškai galvojo ji. Nejaugi, viskas taip ir baigsis? Viskas kaip jos sapne.

Lenito, Sore, Virum, Kemio, Sandrė…

Niekas neveikė, jai neliko nieko kito tik bėgti, kol visiškai išseks jėgos. Taip ji ir darė. Bėgo per mišką. Staiga, ji pamatė iš kitos pusės artėjančią Oliviją.

Prašau, aš nenorėjau tavęs nužudyti.

Bet nužudei.

Šaltai tarė Olivija.

Negana to norėjai paaukoti romeo ir išnaikinti visus pasaulio vampyrus, nužudei nekaltą Elijos seserį.

Ne, prašau, nereikia…

Sudie rechina, linkiu kančių pragare.

Olivija žengė artyn net ir dealogas, viskas kaip jos sapne. Rechina vėl mėgino burti, bet nieko neišėjo, lyg sulėtintam filme ji matė kaip prie jos priartėja Arlauskai, Merė, Olivija ir Elija... Olivija ir Elija uždėjo savo rankas jai ant pečių, vampyrė įkando jai į gerklę ir lėtai, kankinamai lėtai ėmė gerti kraują. Rechinai ėmė suktis galva. Elija būrė, kad skausmas būtų kuo didesnis. Jos nori, kad aš maldaučiau pasigailėjimo. Ne, to nebus. Verčiau jau mirsiu kilnia mirtimi nei būsiu kaip šuo… Lėtai, lyg nykstantis sapnas, pasaulis nutolo nuo Rechinos Bielskytės amžiams.

po ketverių metų

Vilte, prašau nebegiok sukaisi.

Viltė rudų kaip tėčio plaukų kupeta ir tokių pat žydrų akių kaip mamos mergaitė, bet būdu labiau primena Romeo. Jai treji.

Mamyte, kada ateis kriksto mamytė Elija?

Greit turėtu būti, atsisėsk ir ramiai palauk. Tu visai kaip vijurkas nei akimirką nenustyksti vietoje.

O ir teta Memė ateis?

Reikia sakyti Merė ne Memė.

Pamokė dukrą Romeo.

Tėti, as geliau vadinsiu ją Meme, man taip labiau patinka.

Olivija ir romeo nusijuokė. jie susituokė prieš trejus metus ir apsigyveno Panevežyje. Nei vienas nenorėjo likti Vilniuje, nes jame buvo per daug blogų prisiminimų.

Vadink kaip tik tau patinka.

Pasakė olivija dėliodama šventinius indus ant stalo.

Įdomu ar as gausiu daug dovanų?

Nežinau…

Paslaptingai tarė Romeo.

Gal tai priklauso kokia gera visus metus buvai.

Baik teti, as visada gela.

Žinau mažute.

ji nubėgo prie eglutės, ten Heilė kabino žaisliukus.

Siaubas jau kalėdos, o mes tiek reikalų turėjom, kad tik šiandien kūčių vakarą ją puošiam.

Mociute, kokių leikalų tulėjot?

Ai, įvairių sausainiuk.

Heilė nusišypsojo Viltei.

Olivija!

Šūktelėjo ji kabindama girlendas.

Kas?

Paklausė olivija atėjusi iš virtuvės į jaukią svetainę.

Pažiūrėk kaip ten mano sausainiai ar jau iškepė.

Gerai, lašiša ir ryžiai jau paruošti, o apelsininė žėlė stingsta šaldytuve.

Valio noliu sausainių!

Sušuko Viltė nubėgdama į virtuvę paskui motiną. Suskambo skambutis ir po kelių minučių į svetainę įžengė Merė su Elija.

Labas.

džiaugsmingai pasakė Elija ir apkabino mergaitę.

Kaip sekasi?

Gelai.

Laukei kalėdų?

Paklausė Merė.

Lebai.

Džiugu, žiūrėk ką tau turim.

Pasakė Elija duodama mergaitei į rankas didelį paketą, Heilė, tik atsiduso.

Jūs abi ją išlepinsit.

Kartais nekenkia.

Nusišypsojo Elija žiūrėdama kaip mergaitė atriša kaspinus ir nuplėšia blizgų popierių. Merė ir Elija  buvo nupirkusios Viltei bendrą dovaną. Tai buvo didelis barbės rinkinys su visais priedais.

Lebai, lebai aciū!

Nėra už ką, smagu, kai tu laiminga.

Jie visi sugriuvo į šiltą svetainę ir susėdo prie valgiais nukrauto stalo. Viltė grieštai atsisakė sėdėti prie mamos ir tėčio ir įsitaisė tarp Merės ir Elijos.

niekas daugiau po tos dienos, kai buvo pribaigta Rechina nebekenkė vampyrams ir netrukus tie, kurie suspėjo išlėkti į užsienį, kol dar nebuvo uždėtas draudimo burtas vėl sugrįžo į Lietuvą, kai kas pasiliko svetur kaip sakoma kiekvieno pasirinkimas kur ir kaip gyventi. Raganiai, vilkolakiai ir net žmonės po truputį ėmė apsiprasti su šalia gyvenančių vampyrų draugija, kai kurie tapdavo tikrai gerais draugais. Pagaliau, visi gyveno taikoje ir santarvėje nesistengdami kenkti vieni kitiems, priimdami vienas kitą tokius, kokie yra, stengdamiesi pamiršti kerštą ir nepaisant visas antgamtinias butybes skaldančių praeities karų, sukilimų ir vaidų gyventi toliau.