Neprašyta lemtis

Viktorija

Serija pasibaigė. Nu nuostabu kabutėse. Po velnių. Alariko gyvenimas prakeiktas. Tokį įspudį susidariau po 6 vampyro dienoraščių sezono. Nenorėčiau tokio gyvenimėlio. Riką paliko jo debilė žmona, kuriai rūpėjo tik ji pati. Tada žuvo jo mergina Džena. Paskui jis virto vampyru, kuris turėjo žudyti kitus vampyrus. Tada mirė. Paskui prisikėlė ir sutiko Džiozetę. Nu ką įsimylėjo ją. Ir per jų vestuves ji mirė. Ji dar laukėsi. Kajus ją nužudė šiaip sau. Tikrai nesveikas. Oi jaučiu dabar Alarikas depresuos. Nežinau kiek laiko, bet nenorėčiau tokio gyvenimo kaip jo. Manau nei vienas nenorėtu. Nuostabu. Ją nužudė jos nesveikas, psichopatas brolis Kajus. Jis... Net nežinau kaip jį pavadinti. O dar Deimonas neteko Elenos, nes Kajus pridirbo taip, kad jai Deimonas nori su ja likti bonė turi mirti, o ji Elenos geriausia draugė. Deimonas pasirinko išgelbėti Bonę ir todėl Elena užmigo. Na labai ilgam laikui. Tai baigiu apžvalgą, nes turiu ruošti namų darbus. Nekenčiu Chemijos. Per ją man galvoje viskas susimaišo. Aš nieko nesuprantu. Taigi. Pagaliau paruošiau kvailas pamokas. Rytoi Matkės kontras. Jaučiu gausiu kokius 5. Na gal pagaliau laikas papasakoti apie save? Taigi mano vardas Viktorija. Man septiniolika. Esu neaukšta, rudais iki pečių plaukais, strazdanoto veido ir rudų akių. Žiauriai mėgstu fantastines knygas, filmus ir serialus. Fantastika man leidžia pabėgti nuo bėdų ir tikrovės. Norėčiau tokių nuotykių kaip Vampyro dienoraščiuose. Nekenčiu chemijos ir fizikos, nes nieko ten nesuprantu. Turiu geriausia draugę heilę ir netikrus tėvus. Aš įvaikinta. Iki septinerių gyvenau globos namuose. Tėvų neatsimenu. Man buvo pasakyta, kad jie žuvo gaisre. Atsiradimą globos namuose irgi miglotai prisimenu. Kartais atrodo, jog juose ir gimiau. Aišku čia nesamonė. Aš labai myliu savo netikrus tėvus. Jie manim rūpinasi, myli ir panašiai, bet kartais pasilgstu savo tikrų tėvų. Norėčiau juos pažinti, bet negaliu. Su Heile susipažinau pirmoje klasėje. Ji miela, linksma ir labai draugiška. Suskambo telefonas. Na vilką mini vilkas čia. Pakėliau ragą.

 Alio?

 Labas Vike.

 Sveika Heile.

 Kaip sekasi?

 Neblogai, o tau?

 Man irgi.

 Gal susitinkam?

 Gerai tai atvaryk.

 Gerai.

 Pasimatysim po 15-os minučių.

 Gerai iki.

 Viso.

 Įdomu ką šiandien su ja veiksim. Gal nuvarysim po prekybcentrius pasibastyt arba ką palošim. Ji atvarė.

 Labuka vike.

 Labas.

 Heilė neaukšta, raudonų kaip ugnis plaukų, kurie būdavo labai neklusnūs ir žalių akių. Ji pasižymi neįtikėtinu įžvalgumu. Kartais man atrodo, jog ji sugeba skaityti mano mintis.

 Na ką veiki?

 Ai nieko. Ką tik baigiau žiūrėti Vampyro dienoraščius.

O žiūrėjai grynakraujus?

Taip. Jie irgi baigėsi ne kažką.

Jo. Dabar elijas nesikalbės su Klausu nežinia kiek laiko.

 Jo dėl Džyjos ir Heilės. Klausas Džyją uškalbėjo, kad susidegintu saulėje, o Heilę, paliko vilku miške.

 Jo. Heilė tavo bendravardė.

 Eik tu.

 Nu ką? Juk bendravardė.

 Gerai jau gerai.

 Dabar Heilė negali matyti viltės.

 Žiauru kai negali būti su savo vaiku.

 Jo. Tik mane knisdavo vertėjai.

 Kodėl Heile?

 Taigi todėl, kad jie viltės vardą versdavo kaip viltis. Angliškai hope.

 Ir kas?

 Taigi Viltės vardas yra Viltė, o ne viltis. Gal uštenka proto, vardą versti taip kaip reikia.

 Nu jo šis reikalas mane irgi šiek tiek nervindavo, bet ką padarysi.

 Ji Houpė. Nesamonė. Čia sulietuvinai anglišką žodį. Tai jai jie hope verčia viltis tai lietuviškai išeina houpė.

 Nu gal ir tu teisi. Ką veikiam?

 Nežinau. Pažiūrim kokį siaubeką?

 Tai, kad dabar tik antra po piet. Nebent tu nakčei pasiliktum. Tada siaubekas veiktų taip kaip turi veikti.

 Gerai. Paskambinsiu ir paklausiu mamos ar galiu likti pas tave.

 Gerai.

 Tai einu paskambinti.

 Gerai.

Heilė

Pasiėmiau telefoną ir išėjau skambinti. Gal jums keista, jog negalėjau skambinti prie Vikės, bet aš su mama turiu vieną, slaptą reikaliuką, kurio Vikė neturi žinoti. Jos globėjų nebuvo namuose. Buvo išvažiave į darbą. Nulipau žemyn ir nuėjau kaip galėdama toliau nuo antro aukšto. Nenorėjau, Kad Vikė girdėtu pokalbį.

 Labas dukryte.

 Labas mama. Norėjau paklausti ar šiandien galiu likti pas Vikę?

 Žinoma gali.

 Gerai. Mama o kada sakei jie turi pasirodyti?

 Pritildžiusi balsą paklausiau.

 Kada buvo Viktorijos gimtadienis?

 Prieš mėnesį.

 Tai jie atvyks po trijų mėnesių kai ims reikštis jos galios.

Bet ji mano, jog yra paprastas žmogus.

Žinau, bet taip nėra.

Aš irgi žinau. Na kai pradės reikštis jos galios ir ji tai supras paaiškinsi jai viską.

Gerai.

Iki Heile.

Viso mama.

Grįžau pas Vikę.

Na kaip?

Leido.

Gerai.

Pažaidėm šancą. Paskui nuvarėm į parduotuvę. Vikė nusipirko sąsiuvinių ir tušinuką, o aš knygą "Lučianas". Gal įdomi bus. Aprašimas sudomino. Paskui grįžom. Buvo jau devynios vakaro ir Vikės tėvai jau miegojo.

Tai žiūrim siaubeką?

Žinoma.

Įsijungėm Filmai in. Ten peržiūrėjom siaubekų sarašą ir išsirinkom kažkokį pavadinimu "Tai ne žaidimas". Tai buvo filmas apie pauglių grupę, kurie prisižaidė kviesdami dvasias. Ten buvo sakoma, kad kvietimo metu reikia laikytis susikabinus už rankų ir jai kas nors pasileis dvasios liks. Viena merga užmiršo, kad negalima ir pasileido. Tada, oi tada tai buvo. Kiekvieną dieną jie gaudavo raštelius nuo jų, o paskui kas nors iš tų pauglių šeimos ar draugų mirdavo. Galų gale jie visi išmirė. Paskui pažaidėme tiesą, drąsą ir nuėjome miegoti. Buvo pusė trijų nakties. Atsibudau septintą. Vikė dar miegojo. Varkšė. Ji nieko nežino. Pagalvojau.

Viktorija

Atsibudau apie aštuntą. Heilė jau nemiegojo.

Labas.

Sveika. Ką šiandien veiksim?

Nežinau.

Po pusryčių pasižiūrėjome filmą "Berniukas drižuota pižama". Tada dar pažaidėme aliesą ir Heilė išvažiavo namo. Velnias rytoi į mokyklą. Kaip nenoriu. Pirmadienis. Varau į šūlę. Visur pilna sumauto sniego ir suknistai šalta. Dabar žiema. Nesulaukiu kol ateis pavasaris. Pirma pamoka Biologija. Ačiū dievui, kad ne chemija. Staiga pajutau jausmą, lyg kažkas mane sektų. Apsidairiau aplinkui, bet nieko nebuvo. Gal man tik pasirodė. Nusibeldžiau į mokyklą. Susitikau karoliną.

Labas Vike.

Labas karo.

Padarei matkės namų darbus?

Aha, tris valandas knisausi.

Aš tai keturias, o dar šiandien istorijos kontras.

Nusipurčiau.

Neprimink. Istorikė amžinai mane tarkuoja, kad painioju antrojo ir pirmojo pasaulinių karų priežastis ir kad niekaip nesugebu prisiminti kada Prancūzijoje įsigalėjo jakobinų diktatūra.

Hey, baik, man tuoj nuo šitų istorinių nesąmonių galva ims skaudėti.

Nusijuokiau ir mudvi su Karolina patraukėme koridoriumi į klasę. Po pamokų turėjau muzikos ir dailės būrelius, o grįžusi namo vėl sėdau prie pamokų. Diena kaip diena eilinė ir tiek, o kartais kaip norėtųsi, nors trupinio fantastikos ant pilkos kasdienybės.

Po trijų mėnesių

Heilė

Na toji diena kai turėjo pasirodyti ramanauskai artėja. Nežinau kada Vikei ims reikštis galios. Tikriausiai greit. O tada nežinau kas bus.

Viktorija

Drožiau iš mokyklos. Vėl pasijutau sekama. Kas čia dabar darosi? Ištisus tris mėnesius jaučiau tą jausmą. Tai mane kniso. Staigiai atsisukau ir pamačiau gan aukštą, šviesiaplaukį vaikiną. Jo veidas buvo labai dailus, Mėlynos akys žvelgė į mane. Kodėl? Pamatęs, jog į jį žiopsau jis nusišypsojo. Tada apsigrežė ir nuėjo. Keista. Kodėl jis mane sekė? Kažkokia nesamonė. Kiek išsigandau. Kas žino. Gal jis koks maniakas. Žudikas tykojantis jaunų mergaičių siauruose skersgatviuose. Šiurpu. Ai nekreipk į tai dėmesio. Pasakiau sau ir nuėjau namų link.

Labas Dukra.

Labas mama.

Nori valgyt?

Ne ačiū. Einu ruošti namų darbų, nes reikia parašyti referatą istorijai.

Aišku, o apie ką rašysi?

Apie... Apie... Pamiršau. Užsirašiau į sąsiuvinį, bet pamiršau. Koks skirtumas. Einu, nes dar rytoi suknista chemija.

Tau reikia dėl chemijos pasitempti. Mačiau, jog iš paskutinio kontrolinio esi gavusi 4.

Tai, kad…

Viktorija susimąstyk dėl pamokų.

Dėl ko susimąstyt? Aš ir taip gerai mokausi.

Na tau gerai sekasi anglų, lietuvių ir istorija, bet pagalvok ir apie matematiką, fiziką ir chemiją.

Atsidusau.

Mama nepradėk. Viskas man bus gerai. Baigsiu aš tą mokyklą nesijaudink.

Egzaminai netoli.

Ir dėl jų nesijaudink. Išlaikysiu.

Na jai tu taip galvoji…

Aha. Viskas bus ok. Tai einu.

Nuėjau į savo kambarį. Parašiau referatą ir paruošiau kitas pamokas. Pagaliau jos nuėjo nuo mano galvos. Paskambinau Heilei.

Labuka.

Sveikutė kaip sekėsi mokykloje?

Norma, o tau?

Ai irgi panašiai. Bet aš vis dar apšalusi dėl Vampyro dienoraščių pabaigos.

Aš irgi. Galėjo užbaigti tą šeštą sezoną normaliai ir pabaigti serialą. Taigi buvo susiklosčiusi tobūla situacija. Alarikas būtų vedes Džio, o Deimonas tapęs žmogumi ir laimingai sau su Elena gyvenes.

Tikrai. Nors aš tuo abejoju.

Kuo vike? Tuo, kad Deimonas būtų su Elena laimingai gyvenes ar tuo, kad jis būtų žmogus.

Dėl buvimo žmogumi.

Kodėl?

Ne todėl abejoju, kad abejočiau, jog dėl elenos jis galėtu atsisakyti vampirizmo, bet dėl to, kad neįsivaizduoju jo žmogumi.

Na aš irgi. Jis vampyras iki kaulų smegenų.

Taip, viskas būtų buvę čiki, bet ne kūrėjai nusprendė kurti toliau. Jau per daug sezonų.

Tikrai. Bet žinai Vike. Juk galėjo nebūti ir to šešto sezono, nes juk kūrėjai norėjo užbaigti serialą ties šeštu, bet visi ušprotestavo dėl to, kad deimonas būtų likęs miręs.

Ir teisingai padarė. Negalima Deimono palikti mirusio. Jis gi to serialo siela.

Nu taip. Bet būtų uštekę vieno sezono. Kam tas septintas?

Nežinau.

Na gerai Heile labanakt.

Viso Vike.

Padėjau telą ant staliuko ir lūžau. Nubudau apie trečią nakties, nes siaubingai skaudėjo galvą. Gal koks auglys? Pamaniau. Išgėriau vaistų, bet skausmas nepraėjo. Kas čia per velneva. Prasivarčiau iki tol kol suskambėjo žadintuvas. Ir dar keltis į tą mokyklą ot šūdas. Renkdamasi pastebėjau keistą ženklą sau ant krūtinės. Kas čia per? Apsirengiau ir nuvariau į mokyklą. Skausmas kiek apmalšo, bet nedingo. Pirma kūno kultūros pamoka. Pasiėmiau aprangą ir nuvariau į persirengimo kambarį. Keista nei viena mano klasiokė nieko nepastebėjo. Pagaliau pamokos pasibaigė. Jaučiausi prastai. Nuėjau į parką už mokyklos ir paskambinau Heilei.

Heilė

Suskambo telefonas. Kur tas velnio daigtas? Išverčiau visą kuprinę ant žemės. Pagaliau radau jį. Skambino Vikė.

Labas Vike.

Heile man reikia tavo pagalbos.

Kas nutiko?

Nežinau. Keistai jaučiuosi. Man naktį pradėjo skaudėti galvą, o atsikėlusi rite ant savo krūtinės pastebėjau kažkokį ženklą, bet niekas į jį nekreipė dėmesio. Man atrodo, kad jis tik man vienai matomas. Man vis dar nežmoniškai skauda ir jaučiu keistą norą žudyti tik nežinau ką, bet ne žmones. Nesuprantu kas vyksta. Gal einu iš proto kaip manai?

Kur tu?

Parke už mokyklos.

Būk ten aš ateisiu.

Gerai.

Prasideda. Numečiau ragą ir tiesiai iš mokyklos nuvariau ten. Ji tupėjo ant žemės susirietusi į kamuolį ir rankomis spausdama galvą.

Vike.

Labas heile. Nieko nesuprantu. Kodėl jaučiu norą žudyti nežinia ką, atrodo, kad kaukolė skils per pus.

Nusiramink aš tau viską paaiškinsiu.

Nuvedžiau ją prie atokiausio suoliuko ir pasodinau.

Kas čia vyksta Heile?

Pati atsisėdau šalia.

Tu jauti norą žudyti vampyrus.

Ką? Kas čia per nesąmonė? Heile jei čia pokštas tai labai nevyk…

Čia ne pokštas.

Nesąmonė. Čia gi ne vampyro dienoraščei, o realus gyvenimas. Ką čia išsigalvo…

Aš nusprendžiau jai viską paaiškinti vaizdais. Prie mūsų buvo nuvytusios gėlės. Aš jas prikėliau su savo magija.

Kas per?

Vikė negalėjo atitraukti akių nuo iš naujo pražydusių gėlių gruodžio vidurį.

Aš ragana.

Kas?

Ragana. Vike egzistuoja antgamtinis pasaulis.

Ką?

Žinau dabar tau sunku tuo patikėti, bet taip yra.

Nesąmonė.

Sąmonė. Patikėk vike. Tavo tėvai buvo vampyrų medžiotojai.

Rimtai?

Taip.

Tai vadinasi aš irgi vampyrų medžiotoja?

Taip.

Geras. Čia tai nieko sau.

Taip, bet tu turi būti atsargi.

Kodėl? Aplink mus juk nėra vampyrų.

Nėra, bet greitai bus.

Ką?

Papasakosiu tau viską nuo pradžių.

Įdėmiai klausau.

Tavo tėvai yra iš vampyrų medžiotojų Elisonų klano. Bet jis beveik išnaikintas, vienintelė gyva išlikusi šio klano narė esi tu.

Bet kodėl išnaikintas?

Tavo klanas buvo galingiausias iš viso antgamtinio pasaulio vampyrų medžiotojų klanų. Jie valdė visus medžiotojus. Ir iš kitų klanų išsiskyrė bejausmiu vampyrų žudimu. Jie buvo vampyrų skerdikai. Kaip žudimo mašinos. Žinoma jie mylėjo sau artimus žmones, giminaičius, draugus, bet išsiskyrė žudimo galia. Jie būdavo vampyrams pabaisos. Visi vampyrai stengdavosi bėgti nuo jų kuo toliau. Tavo klanas buvo visų vampyrų medžiotojų pasididžiavimas.

Tai ir aš tapsiu skerdike?

Nežinau. Gal. Na tavo klane buvo porą medžiotojų, kurie sugebėjo valdyti pašėlusį norą skersti, bet visi buvo skerdikai iki kaulų smegenų. Tavo noras žudyti gali užvaldyti tave ir tu gali nebesuvokti kas vyksta aplinkui tik pasinerti į vampyrų medžioklę. Bet gali nutikti ir taip, kad tu paėgsi tai valdyti.

O kodėl mano klanas išmirė?

Jį likvidavo vampyrai.

Ką?

Taip. Buvo viena tokia galingiausia iš visų vampyrų šeima Ramanauskai. Jie irgi kaip tavo klanas valdė medžiotojus taip jie valdė vampyrus. Buvo tarsi jų karališkoji šeima. Ramanauskai išnaikino tavo klaną, nes bijojo jų. Jie nužudė ir tavo tėvus. Dabar atėjo eilė tau.

Ką?

Esi vienintelė išlikusi. Ramanauskai žino, kad tu egzistuoji ir nori pribaigti paskutiniąją iš Elisonų.

Tai kas dabar bus?

Mano tėvai sakė, jog Ramanauskai turėtų atsidanginti tada kai tau ims veikti galios.

Aišku. O kodėl jie negalėjo manęs nužudyti dar mažos?

Na pamiršau paminėti vieną dalį. Ramanauskai irgi buvo skerdikai kaip ir tavo klanas tik jie skerdė žmones. Neįmanoma suskaičiuoti kiek žmonių tie nesveikieji išžudė. Todėl Elisonai nusprendė jiems apkarpyti sparnus. Jie susitarė su viena galinga ragana, jog sumažintų jų galias.

Kieno, Ramanauskų?

Taip. Prieš galių sumažinimą jie galėjo uškalbėti ne tik žmones, bet ir vampyrus.

Tai čia kaip grynakraujai?

Taip. Po galių sumažinimo jie nebegali uškalbėti ne tik vampyrų, bet ir žmonių, kurie turi stiprią valią.

Aišku, o kaip tas galių suvaržimas susijęs su manimi?

Ramanauskai nori tą galių suvaržimą panaikinti. Suvaržimo esmė tamia, jog tu turi mirti, kad tai išnyktu. Ir tave turi pribaigti, kuris iš jų šeimos. Tavo tėvai šios dalies nežinojo.

Vadinasi Ramanauskai atsitrenks manęs nukillinti?

Aha. Jau pasireiškė tavo galios, todėl jie apsireikš netrukus.

O kodėl tavo tėvai ir tu na... Kodėl man viską išaiškinai?

Tavo tėvai prieš mirtį, kai žinojo, jog Ramanauskai juos pribaigs paprašė mano šeimos tave saugoti. Jie buvo labai geri tavo tėvų draugai, todėl sutiko.

Aišku, bet kaip Ramanauskai sugebėjo išnaikinti mano klaną jei jų galios buvo suvaržytos?

Jie pasitelkė į pagalbą savo vieną raganiu. Jis, kuriam laikui nuėmė nuo jų tą galių suvaržimą, bet neįstengė jo visiškai panaikinti, todėl kai Elisonai buvo išnaikinti suvaržimas vėl kankino Ramanauskus.

Aišku, o ką man daryti dėl to noro žudyti?

Reikia tau surasti kokį vampyrą, nes skausmas bus dar baisesnis.

Bet iš kur tu jų trauksi?

Rasiu iš kur eimia.

Žinojau vieną tokį vampyrą. Jis čia atsitrenkė visai ne seniai ir žudė paslapčiomis. Vikei jis tiks. Nuvarėm prie jo namų.

O vampyrai yra tokie kaip iš Vampyro dienoraščių?

Jei tu čia apie galias klausi tai taip.

O juos ir pribaigti galima taip kaip tamia serjale?

Taip.

Tai iš kur aš gausiu kuolą?

Štai.

Iš kur tu jį ištraukei?

Visada turėjau. Dabar paklausyk. Kai jis atidarys duris aš magija padarysiu taip, kad jis negalėtu nieko daryti, o tu jį nusmeigsi sutariam?

Vikė linktelėjo.

Gerai varom į trasą.

Jis atidarė. Aš sustingdžiau jį magija.

Nagi, Vike.

Ji suvarė jam kuolą tiesiai į širdį. Jis mirė.

Na va ir viskas.

Nunešiau ją iki taksi automobilio, nes jai buvo labai sunku eiti.

Akys lipte limpa nuo miego. Kas man darosi?

Tai praeis.

Nuvežiau ją namo. Jos tėvų vėl nebuvo.

Tu supranti, jog savo globėjams negali sakyti kas esi.

Suprantu. Jie vis tiek nepatikėtu net jai ir pasakyčiau.

Gerai. Iki Vike, pailsėk. Susiskambinsim.

Aha iki Heile.

Aš išėjau. Dabar reikia laukti tų nevispročių.

Viktorija

Heilė išėjo, o aš susimąsčiau. Įdomus tas gyvenimas. Norėjau nuotykių ir panašu, kad jų sulauksiu. Tik kažkaip kai jie man tikrai gresią aš jų nebenoriu. Kodėl nepasakiau Heilei apie tai, kad mane sekė kažkoks vaikinas? Nežinau. Kvaiša. Subariau save. Juk tai galėjo būti vienas iš Ramanauskų. Velnias. Gal kitą kart pasakysiu. Bet kas jis buvo? Nežinau. Gal jis žmogus? O gal ir ne. Rytas. Reikia vėl goglinti į šūlę. Apsirengiau, išgėriau puodelį arbatos ir patraukiau į mokyklą. Nekenčiu. Vėl tas jausmas lyg būčiau sekama. Apsidairiau, bet ir vėl nieko nepastebėjau. Kas čia per nesąmonės dedasi? Pamokas praleidau tarsi miegodama, nes vis galvojau apie tai, kad esu vampyrų medžiotoja ir apie tą vaikiną. Jis mane knisa. Ėjau namo. Vėl. Atsigrežiau ir pamačiau tą patį vaikiną. Jis ramiai žvelgė į mane. Vėjyje plaikstėsi šviesųs garbanoti plaukai, veidas buvo be jokios išraiškos, tik mėlynos akys žvelgė labai jau įdėmiai. Ko tau iš manęs reikia? Pagalvojau. Jis priėjo prie manęs eisena gragžti it liūto.

Tu Viktorija Elison?

Taip, o mes pažystami?

Ne, bet seniai apie tave žinau.

O kas tu?

Aš gabrielis.

Kiek daug apie save pasakei.

Nori daugiau? Aš esu gabrielis Timošauskas. Esu jau baigęs mokyklą. Man Deviniolika. Pakankamai sužinojai?

Na taip. Kodėl mane sekei beveik keturis mėnesius?

Na aš esu iš tokių žmonių, kuriems labai sunku su kuo nors susipažinti, todėl tik stebėjau tave iš tolo.

Man buvo keistokas jo paaiškinimas, bet velnei nematė.

Ėjai namo?

Aha.

Tai gal man tave palydėti?

Na net nežinau... Gerai.

Pakeliui į namus papasakojau jam apie save. Sužinojau, kad jis su tėvais gyveno Airijoje, bet prieš trejus metus grįžo. Kad dievina ekstremalius nuotykius.

Tai vadinasi nebijotum šokti iš lėktuvo su parašiutu?

Žinoma nebijočiau.

Aš tai bijau visokių tokių dalykų.

Tai kas tada tau patinka?

Skaityti knygas, leisti laiką su draugais ir žiūrėti fantastinius serjalus.

Tau patinka fantastika?

Taip.

Kodėl?

Na tai mano būdas pabėgti nuo realybės, bėdų ir pajausti koks yra kitoks gyvenimas.

Tai kokie serjalai tau patinka?

Vampyro dienoraščei ir grynakraujai.

A, tai ten su visokeis. Deimonais, elijais, klausais, elenom, karolinom ir panašiais veikėjais?

Aha tas pats.

Aš tai realistas.

Tikrai?

Taip, pasaulis yra toks koks yra ir jo nepakeis visokie išgalvoti dalykai.

Na gal ir taip, bet ar nesinori kartais pasijusti kuo nors kitu?

Tavo pavyzdžiu vampyru, vilkolakiu, hibridu, antrininku, raganium, keliautoju arba eretiku?

Oho. Nors nepatinka fantastika, bet serjalo magiškas butybes žinai puikiai.

Tai mano puseserė žiūri šitą nesąmonę.

Čia ne nesamonė.

Gerai kaip pasakysi.

Jis nusišypsojo.

Bet kalbant apie vampyrus, nors tau neįdomi fantastika noriu paklausti tavo nuomonės.

Ir kokios?

Kaip manai ar vampyrai turi sielas?

Sunkus klausimas.

Nežinau gal. O kaip pati manai?

Manau, kad turi.

Kodėl taip manai? Juk vampyrai žudo.

Žinau, bet jie gali turėti draugų, žmonių, kurie jiems rūpi ir dėl kurių jie nori keistis į gerąją pusę, bet ne dėl to, kad tas žmogus prašytų.

Čia gal kalbi apie Deimoną?

Iš kur žinai?

Na juk sakiau, kad mano puseserė žiūri tuos serjalus. Tai ji vis man kvaršina galvą. Deimonas tą padarė, Deimonas aną. Tai todėl aš manau, kad vampyrai turi sielas, nes jei neturėtų jiems rūpėtų tik žudymas.

Na gal ir tu teisi, bet kas tada juos tokius sukūrė? Juk ne dievas?

Nežinau.

Mes jau priėjome mano namų laiptinę.

Iki Vike.

Viso gabri.

Grįžau namo. Keista, bet man patiko su juo pabendrauti. Paskambinau Heilei.

Labas Vike kaip sekasi?

Normaliai, o tau?

Na irgi neblogai. O kaip tavo medžiotojiškai dalei sekasi?

Nežinau, rodos neblogai. Pastebėjau, jog tapau greitesnė ir stipresnė.

Toji jėga didės. Netrukus tau vėl reikės žudyti vampyrus.

Atsidusau.

Bet Heile ar visą laiką taip?

Žinoma.

Nesąmonė. Aš... Aš norėčiau būti kas nors kitas. Gal dabar ir pasakysiu nesąmonę, bet norėčiau būti vampyrų draugė, o ne juos skersti.

Ji nusijuokė.

Na jie tau patinka, bet nereiškia, jog tarp jų nėra padugnių, kuriems rūpi tik jūros žmogaus kraujo.

Žinau, jog yra ir tokių.

O nieko įtartino aplinkui nevyksta?

Ne, o tu pati?

Ką aš?

Na nežinai ar Ramanauskai nesitrainioja aplinkui?

Ne. Jų nei kvapo.

Tai gal tu apsiskaičiavai?

Ne. Jie atvyks greitai ir žinau šitai taip pat gerai kaip tai, jog man rytoj dvi matiekos.

Iki Heile.

Viso Vike.

Padėjau telefoną ant staliuko. Velnias. Ir vėl jai nepasakiau apie Gabrielį. Man buvo keista, kad jis žino mano tikrąją pavardę. Įdomu. Bet mintys ėmė klyjuotis ir aš užmigau.

Gabrielis

Suskambo telas. Po velnių vėl tas Ramūnas trugdo. Pakėliau.

Ko nori?

Radai?

Taip nesijaudink, juk dirbu jums krūvas metų. Dar nepasitikit manimi?

Aišku, kad pasitikim. Tai kada pristatysi?

Nežinau. Gal po savaitės, dviejų.

Po kiek?

Man reikia įgauti jos pasitikėjimą.

Na gerai. Dėl to ko laukėm krūvą metų galima ir tas dvi niekingas savaitėles išlaukti.

Gerai. Iki.

Viso gabri.

Viktorija

Atsibudau. Šiandien šeštadienis. Prisiminiau, jog varysim į oro uostą pasitikti mano puseserės Karolinos, kuri atvarė iš Londono. Ji ten gyveno su savo mama, mano mamos puske. Ji uždarbevo. Dabar nusprendė grįšti į lietuvą. Atsikėliau, nusiprausiau ir apsirengiau. Po pusryčiu įsijungiau Vampyro dienoraščių septintą sezoną. Peržiūrėjau aštuones serijas. Vis tiek nebuvo ką veikti, o Karolina turėjo atskristi tik šeštą vakaro. Prisižvengiau iki ašarų, nes vargšas alarikas taip prisigėrė, jog nesugebėjo paimti telefono reikiama puse. Vargšas. Nuvažiavom į oro uostą. Karolina buvo už mane jaunesnė metais. Mums apsikabinus pajutau kaip jos pasiilgau. Nesimatėme, beveik penkerius metus. Karolina neaukšta raudonplaukė strazdanė dėl to vaikystėje visas kiemas iš jos šaipydavosi. Dabar plaukai truputį tamsesni, strazdanų nelikę nei žymės. Mėlini Denim džinsai, ruda Vero moda striukė kailine apykakle ir juodi Ecco batai pasiturinčios klasės apranga.

Kaip sekasi Vike?

Normaliai, o tau?

Man irgi.

Tai gal susiradai draugų Londone?

Ne labai.

Mes nuvarėm iki jos namų.

O kaip Heilei sekasi?

Neblogai.

Nesusiradai kokio vaikino?

Paklausė Karolina.

Ne baik. Juk žinai, kad man jie paskutinėje vietoje.

Na žinau.

Tai va.

Pabuvom pas ją su tėvais apie valandą. Na Karolina mano netikra puskė, bet myliu kaip tikrą. Matėme galybę nuotraukų, plepėjome apie anglų įprotį išgerti 100 puodelių arbatos per dieną ir pribloškiamai mažas Primarko kainas. Lauktuvių gavau Hario Poterio pižamą, 2 Catburi šokoladus ir Ralph Louren Romance kvepalus, o mano tėvai porceleninį servizą ir english breakfast arbatos. Paskui grįžome namo. Vėl pažiūrėjau Vampyro dienoraščius. Peržiūrėjau iki 11 serijos. Ne-są-mo-nė. Žinote kamia ta nesąmonė, o gi tamia, kad Bonė manė, jog prikėlė Džio. Aš tuo labai džiaugiausi. Maniau, nors Alarikas Ją atgavo. Ką jau padarysi dėl vaikų, bet pasirodo, jog ten buvo ne Džio, o kažkokia vampyrė. Kitaip tariant. Atleisk Alarikai, bet aš į tavo žmonos kūną įkišau vampyrę. Gaila Riko. Juk jis buvo atgavęs viltį. Ir dar ne gana to jo dvynukai dar negimę vaikai buvo perkialti į Karoliną. Ar galima tai įsivaizduoti? Kad Negimę vaikai būtų perkialti į kitą merginą ir dar vampyrę, kuri apskritai negali turėti vaikų. Nesąmonė, nesąmonė. Kažkoks briedas. Serjalo kūrėjai visai prisikūrė iki begalybės. Mane ėmė gipsuoti miegas, todėl išsivaliusi dantis griuvau į lovą ir po penkių minučių jau buvau sapnų karalystėje.

Heilė

Mama ar tau nekeista, kad Ramanauskai dar nemedžioja Vikės?

Na kiek keistoka, bet jie greit pasirodys. Žinau tai.

O nemanai, kad jie vietoi savęs gali atsiūsti ką nors kitą?

Jie mėgsta savo reikalus tvarkyti patys.

Bet juk jų galių apriboimą susilpnino jų šuo. Tas raganius Timošauskas, kuris jiems dirba krūvas metų.

Ir ką?

Nemanai, jog jie vietoj savęs paimti Vikės atsiūs savo šuniuką? Juk negali siūsti vampyro. Vikė pajaustų jei prie jos prieitu vampyras.

Žinau, bet... Žinai kai tu man tai pasakei nebuvau pagalvojusi apie tokią galimybę, bet tai įmanoma. Kai susitiksi su Vike paklausk ar ji nesusipažino su kokiu vaikinu.

Gerai.

Viktorija

Šiandien sekmadienis. Rytoi nekenčiamas pirmadienis. Išsitrenkiau į parduotuvę. Mama paprašė, nes turėjo važiuoti į kirpyklą. Ot velnias. Palikau piniginę namie. Na linksmiau būti negali.

Labas Vike.

Apsidairiau. Šalia manęs stovėjo Gabrielis.

Sveikas. Kaip sekasi?

Šiaip neblogai, o tau.

Man irgi.

Kas yra, kad visą rankinuką išvertei ant stalo?

Ai ieškau piniginės, bet tikriausiai būsiu ją namie palikusi.

Tai aš sumokėsiu.

Ką?

Juk čia nedaug.

Bet…

Na, leisk padėti.

Gerai.

Tai kiek mokėti reikia?

15 eurų.

Jis sumokėjo, o aš velniškai nepatogiai jaučiausi.

Aš būtinai gražinsiu.

Nereikia.

Ką?

Nereikia kas tie 15 eurų?

Bet taip negalima.

O kas sakė, kad negalima?

Niekas, bet…

Ramiai Vike. Aš tau tiesiog padėjau ir nenoriu nieko girdėti apie skolos gražinimą.

Žiauriai ačiū.

Na padėka kiek keistoka, bet nėra už ką. Tai kur dabar trauksi?

Namo.

Tai gal vėl tave palydėti?

Kaip nori. Eimia.

Jis palydėjo mane iki namų.

Iki Vike.

Viso Gabrieli ir dar kartą ačiū.

Nuėjau į savo kambarį. Mama buvo dar negrįžusi iš kirpyklos, o tėtis buvo pas tetą Miglę. Savo seserį. Piniginę radau numestą ant savo lovos. Ne nu tik aš taip sugebu. Atsisegiau rankinuką norėdama ją įsidėti ir pastebėjau įkištą kortelę. Ankščiau jos tikrai nebuvo. Paėmiau ją ir apžiūrėjau. Ant jos buvo užrašyta.

86-14-66-025

Jai kada prireiks skambink. Gabrielis.

Nu jis ir duoda. Kada sugebėjo savo numerį pas mane įdėti? Gal tada kai susidedinėjau daigtus atgal į tašę. Įsivedžiau jo numerį į telefoną. Man paskambino Heilė.

Labas.

Sveika. Kaip sekasi?

Gerai, o tau?

Normaliai.

Nieko įpatingo nevyksta?

Ne, tik… Ai nesvarbu.

Sakyk Vike.

Nieko Heile. Viskas gerai.

Tai susiją su Ramanauskais?

Ne.

Tada gerai. Rytoi vėl eisim žudyti vampyrų. Tiksliau tu eisi. Aš tau tik padėsiu.

Gerai, nors aš taip nenoriu…

Nuo savęs nepabėgsi.

Žinau.

Iki Vike.

Viso Heile.

Po trijų savaičių

Gabrielis

Vėl tas skambina.

Ko tau?

Kada?

Šiandien.

Gerai, o konkrečiau?

Šiandien vakare.

Gerai iki.

Viso. Iki.

Viktorija

Grįžau namo. Šiandien tik trečiadienis, o man jau norisi ką nors nužudyti. Tik ne vampyrą. Užkniso mokykla. Mokytojai matyt laiko mus robotais. Prikrovė tiek namų darbų, kad... Geriau aš patylėsiu. Paskambinau Gabrieliui.

Kaip tau sekasi?

Mokykla išves iš proto.

Kodėl?

Ai užvertė namų darbais.

Tai ką gal ten visi mano, kad jūs robotai?

Man irgi taip atrodo. Įsivaizduok. Po ryt chemijos kontras. Dar anglų kalbos mokytoja liepė parengt projektą ir dar daug visko.

Tikrai nesiseka. Galėsim šiandien susitikti?

Na gerai. Tai kada susitinkam?

Gal apie šeštą?

Gerai. Tai susitinkam prie iki parduotuvės.

Gerai. Iki.

Davay.

Gerai sutariam su Gabrieliu. Jaučiu, jog galiu juo pasitikėti. Heilei vis dar apie jį nesakiau. Nežinau kodėl. Paprasčiausiai kai būnu su ja mintys apie jį išgaruoja ir prisimenu, jog norėjau Heilei apie jį pasakyti tik tada kai ji išeina arba mūsų pokalbis būna baigtas. Paruošiau nelemtas pamokas. Keista, bet tų Ramanauskų nei kvapo. Heilė neabejoja, kad jie greit atvyks. Mano galios jau penktas mėnuo veikia, todėl kiek keistoka, kad trokštantys, jog jų galios vėl būtų normalios manęs neieško. Na gal greit apsireikš. Skerdimo noras manęs dar neužvaldė, o tai gerai. Gal aš nebūsiu tokia kaip mano klanas? Pagaliau atėjo šešta valanda. Apsirengiau ir tėvams pasakiau, kad greit grįšiu.

Kur tu eini?

Susitikti su draugu.

Koks to draugo vardas?

Ai tu nepažysti, o aš nenoriiu apie jį pasakoti. Iki mama.

Nufyginau iki parduotuvės. Ten manęs laukė Gabrielis.

Labas.

Sveika. Kaip tu?

Gerai. Kur einam? Ką veikiam?

Nežinau. Gal nori pasivaikščioti?

Gerai.

Mes nuvarėm į parką. Jamia nebuvo žmonių. Aš jam pasakojau kažką, bet rodos jis nesiklausė.

Gabrieli?

Ką?

Girdėjai ko klausiau?

Ne, o ką?

Kas tau šiandien?

Nieko tik turiu atlikti tai kam mane paskyrė Ramanauskai.

Ką?

Aš esu Gabrielis Timošauskas. Jų raganius. Tas, kuris jiems padėjo likviduoti tavo klaną.

Stovėjau kaip pritrenkta.

Ką?

Taip. Jie mane siuntė, jog atgabenčiau paskutiniąją. Negalėjo siūsti vampyro, nes tu būtum viską supratusi. Tikriausiai ir savo draugužei raganaitei Vitkauskaitei nesakei?

Iš kur žinai apie Heilę?

Aš viską apie tave žinau. Juk sekiau tavo gyvenimą krūvą metų. Na tiek kiek tu gyveni.

Negalėjau patikėti Gabrielis dirba mano priešams, o aš... Jis ištarė.

Lenortus.

Aš netekau samonės. Vike nepasiduok. Raginau save, bet kažkoks miegas užlibdė man akis.

Gabrielis

Mergiotė užmigo. Ką gi laikas ją gabenti Ramanauskams. Ji atrodė tokia smulkutė ir pažeidžiama kai gulėjo ant žolės. O gal... Ką aš čia svaičioju? Pakėliau ją ir nubėgau.

Heilė

Skambinau Vikei, nes norėjau paklausti kada jai rytoi patogu eiti žudyti vampyro. Buvau nužiūrėjusi tokį vieną durnių. Bet ji nekėlė. Nagi kelk sumautą ragą. Nieko. Po valandos vėl paskambinau. Telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Kas per nesąmonė? Kur ji galėjo dingti. Įšokau į džinsus, užsimečiau džemperį ir nubildėjau laiptais žemyn.

Mama?

Ką?

Aš važiuoju pas Vikę.

O kam?

Ji nekelia, o aš noriu susitarti kada jai būtų patogu eiti killinti vampyrų.

Tai gal ji kur išvažiavusi?

Kur galėtu devintą vakaro?

Nu tikrai nesąmonė. Važiuok.

Nulėkiau iki jos namų dar ne gana to visą pusvalandį teko laukt auto. Duris atidarė jos mama.

Labas Heile.

Sveiki. Gal jūs žinote kur Vikė?

Nežinau. Ji prieš tris valandas išėjo ir man jau darosi neramu.

Kur išėjo?

Nežinau. Ji tik sakė, kad susitikti su draugu, bet nesakė kur, nei jo vardo ir sakė, kad jo nepažystu.

Aišku, o ar galiu užeiti į jos kambarį?

Net jei Vikės mamai mano prašymas ir pasirodė keistas ji neprieštaravo.

Taip žinoma.

Ji pasitraukė praleisdama mane į antrą aukštą. Jos kambaryje nieko neįprasto nebuvo. Kuprinė ramiai kabojo ant kablio. Jos telefonas gulėjo ant stalo. Tikriausiai pamiršo. Įdomu su kuo ji ėjo susitikti? Ant stalo irgi nieko neįprasto nebuvo. Kompaktinių plokštelių krūva, stalinis laikrodis, kalendorius ir nešiojamasis kompiuteris. Jis buvo išjunktas. Prie jo gulėjo knygelė rausvais viršeleis. Ant jos buvo parašyta. "Dienoraštis". Čia tikriausiai jos. Paėmiau ir atverčiau į patį galą.

2016-04-15 d.

Šiandien susipažinau su kažkokiu Gabrieliu Timošausku. Jis gan keistokas. Vis žadu apie jį papasakoti Heilei, bet niekaip neprieiname šios temos. Aš juo pasitikiu. Iš Ramanauskų nei garso.

Šūdas! Velnias! prakeikimas! Dabar ji tikriausiai pas suknistus Ramanauskus. Kokia aš kvaiša. Kaip nesupratau, jog Ramanauskai niekada nesiūs vampyro gaudyti vampyrų medžiotojos. Kvailė, kvailė, kvailė. Užverčiau dienoraštį ir padėjau ant stalo. Nusiramink Heile. Reikia atlikti paieškos burtą. Paėmiau jos telefoną. Susikaupiau ir pradėjau burti. Ji buvo Latvijoje. Reikia kuo greičiau lėkti ten. Tik pirma pasakysiu viską tėvams. Žaibo greičiu parlėkiau namo.

Mama aš buvau teisi.

Dėl ko?

Dėl Ramanauskų, kad jie niekada nesiūs vampyro gaudyti vampyrų medžiotojos.

Ir ką?

Jie siuntė gabrielį.

Ot velnias. Tai kur dabar Vikė?

Latvijoje.

Reikia kuo greičiau ten lėkti. Mes juk prižadėjome jos tėvams, jog ją apsaugosime.

Žinau, bet aš ten lėksiu viena.

Heile ką čia kalbi?

Ji mano draugė.

O mes prižadėjome jos tėvams, kad ją ginsime.

Ne mama. Aš lėksiu viena.

Ne heile. Heil…

Aš nenorėjau nieko girdėti.

Ji gali mirti per kelias sekundes. Laiko ginčams nėra.

Aš apsisukau ir išlėkiau iš namų.

Viktorija

Atsipeikėjau. Gulėjau kažkokiam kambaryje. Čia buvo tik keli baldai. Stalas, kėdė ir sena lova ant kurios aš ir gulėjau. Durys atsidarė.

Labukas medžiotoja Elison.

Į mane žvelgė vyras rudais plaukais ir atšiauriu veidu.

Sveiki.

Na kaip sekasi?

Nuostabiai. Va matote ilsiuosi sau.

Na nebeilgai ilsėsies, nes juk žinai kas tavęs laukia?

Žinau. Pagal jus kelionė pas tėvelius?

Taip. Ji įvyks šiandien vidurnaktį, nes Gabrielis sakė, jog tuomet reikia panaikinti mūsų galių suvaržimą. Beja jis anapus ir pasiuntė tavo tėvelius.

Ką?

Taip. Gabrielis visuomet gerai dirbo. Prisimenu kaip jis juos sugavo, kankino. Pirmiausia nužudė tavo motiną. Mes leidome jam nužudyti tavo klano galvas, nes norėjome jam skirti apdovanojimą už padėjimą dėl visko.

Tai mano tėvų mirtis buvo jo apdovanojimas?

Taip. Mes suteikėm jam garbę nudėti porą iš Elisonų. Taigi Viktorija. Perduok linkėjimus kai susitiksi su savo tėvais. Viso.

Jis išėjo. Nekenčiu Gabrielio. Nekenčiu. Linkiu jam visko kas blogiausia. Tikiuosi jis niekada gyvenime neras laimės ir ramybės. Tebunie jis tris kart prakeiktas. Nekenčiu jo. Viskas aš mirsiu. Esu tik jauna medžiotoja ir Heilė nežino kur aš. Niekas man nepadės.

Gabrielis

Ritualas bus po valandos.

Pasakiau Ramūnui.

Puiku. Mielas vidurnakti ateik greičiau.

Kuris iš jūsų ją nudės?

Aš.

Tu nenužudyk jos greitai. Kraujas turi lėtai sunktis iš jos. Taip aš patirsiu dvigubą malonumą ją kankindamas. Tuomet kai tu jai perkasi gerklę aš nuimsiu nuo jūsų šeimos burtus, o kai ji mirs apribojimo nebebus.

Tai iki vidurnakčio gabrieli.

Iki Ramūnai.

Jis išėjo. Aš susimąsčiau. Ar tikrai noriu, kad ji mirtų? Prisiminiau kaip vieną vakarą ji buvo nusitempusi mane velnei žino kur ir ten buvo tikra ramybė. Tai buvo nedidelis miškelis prie ežero. Ji pasakė, kad ateina čia kai nori ramybės. Ten atrodė, jog likias pasaulis išnyko. Man ta vieta patiko. Patiko Vikės šypsena ir jos nesibaigiantys pokalbei apie Tuos fantastinius padarus. Gerai. Mūsų pasaulyje tai realybė, bet... O dabar viso to nebeliks. Ar tikrai tu to nori gabrieli? Mėginau tai įsivaizduoti. Ją gulinčią ant žemės be gyvybės ženklų. Nuo Ramanauskų nuimsiu galių apribojimus ir jie galės vėl valdyti visus vampyrus kaip marionetes. Aš tiek metų buvau jų šuniukas. Tiek metų vygdžiau visus jų įsakymus, nes jie man daug padėjo. Užaugino mane kai mirė mano tėvai. Dėl jų užgaidų aš išžudžiau tiek žmonių, tiek vilkolakių ir vampyrų medžiotojų. Tik todėl, jog jaučiausi jiems skolingas. Bet gal dabar atėjo laikas pasielgti teisingai?

Po valandos

Viktorija

Į mano apartamentus atėjo tasai vyras ir dar kažkoks ir mane išvedė. Nuvedė į didelį mišką prie to namo. Jis buvo tankus. Naktį tikrai joks žmogus čia neeitų. Pamačiau gabrielį. Nekenčiu jo. Ne-ken-čiu! Prie jo buvo būrelis vampyrų. Tikriausiai visi Ramanauskai. Jie mane privedė prie medžio ir atrėmė į jį. Buvau surištom rankom. Tarsi galėčiau išsitraukti kuolą.

Na ikiukas Vikute.

Pasakė rudaplaukis ir suleido iltis man į gerklę. Siaubas kaip skauda. Paskui atsitraukė. Šiltas kraujas lėtai sunkėsi man pro megstinį ir lašėjo ant žolės. Gabrielis ėmė burti.

Eliksite, Saventum, Eliksite, Saventum, Eliksite, Saventum.

Ne!

Atpažinau Heilės balsą. Heilė? Kaip ji mane rado? Iš už medžių pasirodė ji. Ji pribėgo prie manęs tysančios ant žolės.

Vike, Vike.

Aš norėjau ją sulaikyti, bet negalėjau. Gabrielis būrė toliau.

Aliksite, Saventum, Aliksite…

Viskas įvyko labai greitai. Heilė puolė tą, kuris perkando man gerklę. Ji ėmė burti.

Salinorus…

Nevark raganiūkštę. Aš turiu amuletą nuo tavo kvailos magijos.

Tada jis šoko ant jos ir... Aš ušsimerkiau. Norėjau, kad viskas greičiau baigtųsi.

Po velnių ragana.

Ar čia Gabrielis? Keista, bet jo balsas man atrodė išsigandęs.

Heile, Heile. Nagi, Heile... Po velnių ragana atsipeikėk. Levinto, Sanorum, Levinto, Sanorum, Levinto…

Nežinau kiek laiko Gabrielis kartojo šiuos žodžius.

Po velnių pabusk Heile!

Ką? Atsimerkiau pažiūrėti kas vyksta. Geriau jau būčiau to nedariusi. Žinojau, jog šio vaizdo nepamiršiu niekada. Heilė gulėjo ant žemės. Iš jos gerklės dar sunkėsi smulkūs kraujo lašelei. Galva kiek pasukta į šoną, o akys pilnos baimės ir sustingusios. Žvelgiančios į niekur. Ji buvo mirusi.

Ką! Ne! Heile…

Atsiklaupiau šalia jos.

Heile.

Per ašaras nebemačiau nieko. Nei Gabrielio, nei tų vampyrų, man niekas neberūpėjo, o realybė atrodė išsikreipusi. Tebunie, tai būna baisus sapnas… Meldžiausi liesdama stingstančias draugės rankas.

Heile…

Nieko nebegalėjau padaryti. Mano draugės nebėra. O juk turėjau aš mirti. Kam ji čia važiavo? Paėmiau jos rankas ir sudėjau ant krūtinės. Tada atsistojau ir nusibraukiau ašaras. Šalia pamačiau tą vyrą, kuris nužudė Heilę. Suveikiau akimirksniu. Nusilaužiau storą šaką nuo to medžio prie kurio stovėjau ir suvariau jam į krūtinę. Jis net nespėjo sureaguoti. Tada lėtai nuvirto.

Čia tau už Heilę.

Pasakiau.

Suvoki, kad pasirašei mirties nuosprendį?

Pasigirdo darnus Ramanauskų choras ir visi pribėgo prie manęs. Neprisimenu kaip juos visus išžudžiau. Atsimenu tik, kad po penkių minučių prie manęs gulėjo krūva lavonų. Pakėliau Heilės kūną ir pasisukau eiti. Reikia viską pranešti jos šeimai. Jaučiausi kalta, kad ji mirė. Dėl manęs ji čia keliavo ir štai… Jos nebėra ir niekados nebebus. Nie-ka-dos…

Vikę palauk.

Sušuko Gabrielis. Bet aš neatsigrežiau. Nekenčiu jo. Būčiau mielai ir jį nudėjusi, bet nebeturėjau jėgų. Visą kelionę iki Heilės namų prisimenu miglotai. Atsimenu tik, kad labai verkiau ir kaltinau save. Jos mama pasakė, jog aš dėl nieko nekalta, kad taip jau buvo lemta atsitikti. Grįžusi namo jaučiausi tuščia ir neapsakomai vieniša. Netekau geriausios draugės, o žmogus, kurį laikiau savo draugu juo tik apsimetinėjo. Savo tėvams papasakojau versiją, jog Heilę partrenkė mašina ir ji mirė ligoninėje. Po poros dienų buvo jos laidotuvės. O dėl Gabrielio. Neatleisiu jam už savo tėvus. Niekada. Po laidotuvių grįžome namo. Atrodo gyvenimas tekėjo įprastai, bet tik gyviesiems. Kaltinau save, nes jai Heilė nebūtų ten keliavusi manęs gelbėti dabar būtų gyva, o aš... Na gal būčiau mirusi, bet... Ai nežinau. Dabar aš galiu gyventi, o ji ne. Gyvenau kaip automatas. Be tikslo. Turėjau tik vieną draugę, kuri žinojo kas aš ir buvo tikra mano draugė. Dabar iš vienišumo juk nepradėsi skelbtis. Žinokit aš vampyrų medžiotoja. Niekas nepatikėtu. Geriausiu atvėju įgnoruotu mane, o blogiausiu uždarytu į psichūškę. Kas dieną ėjau į mokyklą. Ten bendraudavau su draugais, mokydavausi. Paskui grįždavau namo. Ruošdavau pamokas skaitydavau ir panašiai. Bet nesijautė, jog gyvenu. Mano tėvai tiksliau globėjai net nežino kas aš. Nežino kaip iš tikrųjų mirė Heilė. Vargšai žmonės. Vargšai. Man jų gaila. Gal būčiau galėjusi draugauti su Gabrieliu, bet jis pasirodo mano priešų šuniukas. Nužudęs mano tėvus. Bet... Įdomu kaip man nustojo bėgti kraujas per ritualą. Juk nukraujavusi turėjau mirti. Bet dabar nereikia apie tai galvoti. Nenoriu. Tikriausiai Heilė jį spėjo sustabdyti ir išgelbėti mane. Gyvenimas būtų visai beprasmis jai ne mano kaip čia pavadinti. Hobis ir prigimtis žudyti vampyrus. Pasinėriau į tai. Medžioklę. Kai juos žudydavau jaučiau keršijanti už Heilę, savo klaną, už nekaltus žmones. Nekenčiau vampyrų. Na man patiko tik netikrieji vampyrai jai suprantat ką turiu omenį.

Gabrielis

Praėjo Heilės laidotuvės. Vikė pasikeitė. Norėjau su ja susitaikyti, nes man patiko su ja bendrauti, bet... Ji pasinėrė į vampyrų skerdimą. Tapo panaši į savo klano narius. Kaltinau dėl to save. Jai nebūčiau jos tada nugabenias Ramanauskams, Heilė nebūtų atlėkusi jos traukti ir viskas būtų buvę gerai. Žinojau, jog ji manęs nekenčia. Ne tik todėl ką aš jai padariau, bet ir dėl savo tėvų. Girdėjau kaip Ramūnas jai pasakė, kad aš juos nužudžiau. Noriu susitaikyt su Vike. Tik nežinau kaip man tai padaryti.

Viktorija

Suvariau auksaplaukiui kuolą ir kai jis mirė išsitraukiau savo ginklą. Pamečiau skaičių kiek nudėjau vampyrų, o kam skaičiuoti? Tegul tos kraujo siurbėlės keliauja pragaran. Sekiau dar vieną. Jis ėjo tamsiu skersgatviu. Šokau ant jo. Parverčiau ant žemės ir norėjau suvaryti kuolą, bet jis išsilaisvino iš mano rankų ir parvertė mane.

Ne ant silpno uštaikei.

Pasakė jis ir pasilenkė prie manęs.

Tu jau mus negyvai užknisai medžiotoja. Dabar tau Chana.

Jis ėmė gerti mano kraują. Tikriausiai taip visi maniškei baigia. Na ir gerai. Pofig ant gyvenimo. Kam jis man? Staiga pajutau kaip vampyras nulekia šalin.

Varyk iš čia kol tavo galva dar laikosi ant pečių.

Tai buvo Gabrielis. Ko tas nori? Vampyras dingo.

Tau viskas gerai?

Ne tavo reikalas žudike.

Vike klausyk. Žinau labai pyksti... Bet…

Bet ką? Nužudei mano tėvus ir tikiesi, kad taip paprastai tau atleisiu? A, tiesa. Aš net neketinu to daryti.

Vike, aš labai gailiuosi.

Šaukštai po piet…

Nu vike…

Eik velniop. Gailėtis reikėjo tuomet, kai skerdei mano šeimą ir kai planavai Ramanauskams mane pateikti ant lėkštutės.

Vike išklausyk.

Ką vike? Aš nekenčiu tavęs. Noriu... Noriu, kad tu mirtum.

Žinau ir suprantu tave. Bet aš tikrai gailiuosi dėl visko.

Gailiesi. Cha. dydysis raganius Gabrielis gailisi.

Nusijuokiau.

Žinai noriu, kad dingtum iš mano gyvenimo. Esi blogiausias man nutikias dalykas. Jai ne tu viskas būtų gerai. Heilė nebūtų mirusi.

Tai aš dar kaltas dėl tavo draugės mirties?

Žinoma, o kas gi dar? Dabar dink man iš vaizdo, nes šitą kuolą galiu ir į tave susmeigt. Geriau pagalvojus gaila, jog nesu raganių medžiotoja, nes jus irgi būtų neprošal apretint, nes veisiasi visokie kraujasiurbių pastumdėliai.

Klausyk. Man labai gaila dėl Heilės. Aš sustabdžiau tavo kraujavimą tada kai Ramanauskas tau gerklę perkando.

Ką?

Taip. Aš nusprendžiau pasielgti teisingai. Išgelbėti tave. Pradėjau gailėtis savo poelgio kai tik tave atgabenau. Norėjau viską ištaisyti. Bandžiau ir Heilę išgelbėti tikrai, bet man nepavyko. Patikėk Vike. Aš nuoširdžiai apgailestauju dėl Heilės ir tavo tėvų. Noriu su tavim susitaikyti. Suprasiu jai tu niekada nebegalėsi draugauti su manim, bet nors atleisk. Tai tiek. Iki pasimatimo Vike.

Jis atsistojo ir nuėjo, o aš ėmiau galvoti. Gal tikrai jis dėl visko gailisi? Gal verta jam atleisti?

Po dvejų metų

Aš baigiau mokyklą ir įstojau į psichologiją. Atleidau Gabrieliui. Dabar mudu draugaujam kaip pora. Žinoma man trūksta Heilės. Labai jos pasiilgstu, bet suprantu, jog nieko čia nepakeisi. Kare visada būna atsitiktinių aukų, kurios galėjo netapti aukomis kitaip susiklosčius aplinkybėms. Pristabdžiau su vampyrų žudimu. Juk reikia, nors kiek jų palikti. Gyvenimas lyg ir susitvarkė. Tai tiek. Jau tikriausiai negyvai Užknisau su savo nesąmonėm. Tai ikiukas.