Laiko kilpos

Pirma dalis

Buvo tamsu. Labai tamsu. Gal po vidurnakčio. Mergina ėjo prie savo namo. Ji lėtai atidarė laiptinės duris ir lėtai lyg kažko bijodama peržengė slenkstį. Uždariusi duris atsipalaidavo ir pasuko prie laiptų. Staiga ant jos kažkas užkrito. Ji suspiegė taip, kad visa laiptinė nuskambėjo. Jai atrodė, kad širdis tuoi sustos. Pasigirdo švelnus juokas. Ji tuojau pat jį atpažino ir pasakė. Idijotas. Ji apsigręžė ir priešais save pamatė neaukštą vaikiną, į visas puses styrančeis ir susitaršiuseis švieseis plaukais, jo žydros akys žvelgė į ją, o lūpos šypsojosi.

Debilas…

Aš vampyras.

Jis ją apkabino.

Tau juokinga? Vos nuomirio man neįvarei.

Ji apsidairė ieškodama ant jos uškritusio daigto ir pamatė ant grindų savo adijeliuką.

Aš norėjau tik papokštauti, bet tu taip užklykei.

Jis vis dar juokėsi. Mergina siuto. Amžinai jis ją prigaudavo su visokeis pokštais.

Gali pamanyti, kad žudikas maniakas tave ušpuolė.

Žinoma, žinoma... Juokis, juokis. Tau juokinga, kai esi visagalis vampyras.

Oho, nežinojau, kad taip apie mane manai. Aš tikrai nesu visagalis. Yra už mane žymiai galingesnių padarų.

Pavyzdžiui?

Jis nusišypsojo ir tyliai siaubingu balsu, lėtai ištarė.

De-mo-nai…

Ji nusipurtė.

Liaukis.

Ką liautis? Juk taip yra.

Iš kur gavai mano adialą?

Iš tavo namų žinoma.

Tai vėl įsiropštei pro langą? Ar pradėjai elgtis kaip visi normalūs žmonės ir paskambinai į duris?

Aš juk ne žmogus. Be to langai man labiau patinka. Man patinka daryti viską kitaip nei įprastą.

Žinau tavo charakterį Džozefai Terneri. Tau labiau patinka įlipti pro langą, nei įeiti pro duris arba pasidaryti arbatos su karštu vandeniu iš krano, negu normaliai ušsikaitus virdulį.

Pažysti mane kaip nuluptą Kasandra Malašauskaite.

Aišku, kad pažystu kaip nuluptą, juk draugaujam trejus metus.

Nubausi mane už šį pokštą?

Žinoma.

Ir kaip? Paversi rūpuže ar voru?

Ji žinojo jo būdą ir suprato, kad jis juokauja.

Nesijaudink, yra kitų būdų tave nubausti nei tik su magija ar verbenomis.

O, ir kokių?

Na, galima padaryti taip, kad nesusitiktume tris mėnesius iš eilės.

Ką? Ne!

Taip, taip. Reikės būtent taip padaryti.

Ne Kese, prašau.

Oi kokį gerą būdą radau tau nubausti už visus tuos kartus kai krėtei man pokštus.

Jis atsiduso.

Ir kodėl tu man tokia žiauri?

Nusipelnei vampyre.

Baik.

Ji nusijuokė. Irgi juokavo. Jie apsikabino ir ėmė bučiuotis. Ji buvo ragana, o jis vampyras. Abu susipažino prieš trejus metus sukilime. Džozefas ilgą laiką buvo žiaurus ir žudydavo be jokio gailesčio. Jam niekas nerūpėjo, bet vieną dieną, jam viskas įkirėjo ir jis pradėjo gailėtis visko ką padarė. Tuomet nusprendė keistis. Įstojo į sukilimą. Buvo apimtas dvejonių. Kam man tai. Nenoriu šito. Ką aš padariau. Bet po kiek laiko apsiprato, o vėliau sutiko Kasandrą. Ji dar labiau padėjo jam keistis.

Gal tave palydėti iki durų?

Paklausė jis ir šelmiškai nusišypsojo.

Kad neušpultų koks maniakas.

Gerai jau gerai.

Jie užlipo iki jos buto. Kesė ilgai rausėsi po savo rankinuką ieškodama raktų.

Duok, aš surasiu greičiau. Ir kas pas tave per betvarkynas? Nieko neįmanoma rasti. Stebiuosi kaip tu čia ką nors surandi. Žinai niekad nesuprasiu moterų. Lūpdažis, tušas, kvepalai, užrašų knigutė, telas, pakrovas. Čia nėra. Jums tai to reikia, tai ano.

Oi, oi, oi. Neniurzgėk.

Ar aš ką sakiau?

Žinoma.

Na ir ką?

Sakei, kad niekad nesuprasi moterų. Mums tai to, tai ano reikia.

Neprisimenu. Kada aš taip sakiau?

Prieš penkias sekundes.

Neprisimenu.

Vampyriška atmintis sugedo?

Matyt.

Pagaliau jie atsirakino duris ir įėjo į butą. Kesė numetė savo rankinę ant spintelės ir nusivilkusi nušveitė striukę į kampą, batus nusimovusi ten pat.

Ėėė! Kokia. Tu. Netvarkinga. Siaubas. Visada galvojau, kad tu esi tobula tvarkinguolė.

Aš ir esu tvarkinga. Tik šiandien baisiai nusikaliau paskaitose. Labas sesute.

Sveika Kese.

Iš kambario Išėjo mergina į kuodelį susuktais šlapeis plaukais, apsivilkusi chalatu ir įsispyrusi į basutes, su puodeliu arbatos rankose.

Pagaliau grįžai.

Labuks Vilte.

Džo?

Taip aš.

Tu visada atsitrenki netikėtai ir įsigauni pačeis beprotiškiauseis būdais.

Tai lipimą pro langą tu vadini beprotišku?

Jo.

Na kaip nori. Tebunie tai beprotiška.

Eik tu žinai kur vampyre?

Ne. Kur?

Gal pabaikit?

Tai ji pradėjo.

Užsikišk vampyre.

Neaiškink raganaite.

Patylėk.

Gal tikrai baigsit?

Ji mane knisa.

Tu mane irgi Džo.

Tu mane labiau.

Ne tu mane.

Pabaikit vieną kartą.

Gerai Kese baigiam.

Viltė nusižiovavo.

Einu miegoti.

Gerai. Labanakt sesute.

Labanakt. O tu vampyre iki aušros čia neušsibūk.

Neaiškink. Būsiu kiek norėsiu.

Eik tu…

Viltė nuėjo į savo kambarį. Kesė atsiduso.

Kiek jūs galite rietis?

Ji pirma pradeda.

Jūs abu pradedat.

Ką?

Jo. Gal baigiam šią temą ir eikim į mano kambarį?

Gerai.

Jiedu nuėjo į Kesės kambarį ir susėdę ant jos lovos ėmė kalbėtis apie šį bei tą.

Na kaip reikalai su ta ragana Viliaunskaite?

Ji vis dar nori magiškojo apsaugos amuleto. Bet nei aš, nei Viltė jai jo nedarysime.

Jūs prisidirbsit.

Gal.

Kese…

Kas Džo?

Ji juodoji ragana. Ji Akvilės Melnikaitės giminaitė.

Na ir kas?

Negaliu patikėti, kad tu tokia neatsakinga. Ji yra galingiausios visų laikų juodosios raganos dukterėčia ir jai nieko nereikš sutraiškyti tokias vidutinės klasės raganaites kaip judvi su Vilte.

Mes dar pažiūrėsim. Beja kaip sukilimo Šančiuose reikalai?

Neblogai. Nusiunčiau ten gvardiją raganių ir vampyrų. Sakė, kad jau sunaikino vieną vampyrų būstinę ir išlaisvino žmones.

Kada pagaliau tai baigsis?

Nežinau.

Po kiek laiko Kesė pasiėmė kompą ir įsijungė youtubą.

Ką čia dirbsi?

Paklausė Džo.

Ai žinau. Vėl eilinį kartą žiūrėsi DiscountBully.

O kas negaliu?

Žinoma gali. Tik nesuprantu kodėl tu jį žiūri.

Nes jis perfect youtūberis.

Nesąmonė. Jis tik kopina Lyfį. Grynai.

Pats tu gryna nesąmonė.

Bet tu palygink jo vaizdelius ir Lyfio. Tas pats montažas, tie patys balso intonacijų keitaliojimai ir tasai. Pa pa pa pa pa.

Na ir kas net jai jis jį kopina?

Nieko.

Tai va. Beja tai priklauso nuo to kaip tu vertini kopijavimą. Gi ušsienyje irgi yra teloloto žaidimas, bet kažkodėl niekas nelaiko to kopijavimu.

Oi, oi, oi. Kaip tu jį gini.

Ką? Aš nieko neginu, tik.

Kas tik?

Nieko.

Be to jo video keiksmažodis ant keiksmažodžio.

Na ir kas?

Nieko.

Tai va. Palik jį ramybėje Džo.

Ar per jo strymą kada nors jam rašiai?

Ne.

Nors tiek gerai.

Ką?

Nieko, nieko. Gal pažiūrim kokį siaubeką?

Gerai.

Ji nuėjo į filmai in ir išsirinko siaubo filmą "Tai ne žaidimas".

Mergina dirbo kosmetikos parduotuvėje. Šį versliuką buvo įsteigusi jos motina. Dabar kai ji mirė jis liko jai. Buvo vėlus vakaras ir ji ruošėsi uždaryti parduotuvę. Kai į ją atėjo Neaukštas, šviesiaplaukis vaikinas.

Kuo galiu jums padėti?

Tu esi Vilija Važnevytė?

Taip, o kas jūs būsite?

Vaikino rudos akys prisimerkė.

Kasparas Vanojauskas. Jūs juk žinote apie vampyrus.

Merginos širdyje lyg kas būtu pykčio ugnį įžiebęs.

Ko jums pašlemėkai iš manęs reikia?

Jos veidas persikreipė iš įsiūčio.

Džiaukis padugne, kad neturiu kuolo po ranka, nes kitaip…

Ramiau. Išjung variklius. Atėjau pasikalbėti dėl Džozefo Ternerio.

Prie ko aš ir tas padugnė?

Prie to, kad jis lėtai ir kankinamai nužudė tavo seserį ir tave pačią buvo nusiuntęs į vakarėlį be ribų. Turėtum puikiai prisiminti laikus prieš šešerius metus.

Ji prisiminė ir visa širdimi nekentė to vampyro. Tas pyktis neišsisklaidė iki šiol, tik buvo nuslopintas. Kasparo palytėti įvykiai iš atminties uškaborių vėl iškilo į paviršių. Jai pavyko susitvardyti.

Nekenčiu jo. Noriu, kad jis kankintusi taip kaip kankinosi Eglė. Noriu iš jo atimti viską kas jam brangu.

Na va. Matyti, kad ir žmonės gali nekęsti taip, kad ryštusi bet ką padaryti, kad sunaikintu tą, kuris juos privertė kentėti.

Bet nesuprantu. Juk tu vampyras, kam susiradai mane?

Matai, Džo prieš penkerius metus pasitraukė iš linksmojo gyvenimo ir pasirinko geruolio vaidmenį.

Nesąmonė.

Aš irgi taip sakau. Todėl susiradau tave, kad padėtum jį sugražinti į jo vietą ir, kad pasimėgautum žiūrėdama kaip jis kankinasi.

Kaip suprasti?

Matai Džo gimė žmogumi, bet devyniolikos netyčia pavirto vampyru. Kai jo šeima tai sužinojo išsižadėjo jo.

Ir?

Jis pasinėrė į žiaurumus ir stengėsi užmiršti tai. Na jam neblogai sekėsi kol neprabilo sąžinė.

Nesąmonė. Jūs neturite sąžinės.

Gal. Nesvarbu. Taigi jis nusprendė vaidinti geruolį. Jis buvo galingiausias Vilniaus vampyras ir mums reikia, kad jis grįžtu, nes buvo vienas iš vadų. Kad jis grįžtu mes pasitelksime jo seserį. Ji žmogus. Pakankinsime ją. Ir išsiderėsime. Jai jis norės, kad mes ją paleistume turės grįžti į vampyrų bendruomenę.

Tarkime jei jis sutiks grįžti ir jūs ją paleisite. Kas man iš to?

Galėsi ją pakankinti ir kankindama įsivaizduoti, jog tai jis. Be to nemanau, kad jis taip lengvai grįž į saviškių tarpą.

Mergina galvojo. Štai proga atkeršyti tam, kurio ji nekentė ilgus metus ir tarė.

Gerai. Sutinku.

Kelkis Džo. Nagi keeeelkiiiiiiis.

Aš nenoriu Kese, atstok.

Nagi juk tau reikia eiti į sukilėlių būstinę pats taip sakei.

Ai ten. Jie apsieis ir be manęs.

Juk turi parūpinti žmonėms maisto ir vandens atsargų.

Kiti galės papildomai paplušėti. Nenumirs.

Bet…

Nagi Kese. Aš niekur nenoriu eiti.

Bet reikia.

Kas sakė, kad reikia?

Juk reikia.

Kese aš nenoriu.

Privalai.

Nieko aš neprivalau. Eikš.

Jis vėl parvertė ją atgal į lovą ir ėmė bučiuoti.

Gerai gana. Viskas. Nu. Man irgi reiks drošti į paskaitas.

Jos niekur nepabėks.

Nori, kad mane išmestu?

Ne.

Tai va.

Ji pabučiavo jį į kaktą ir atsikėlė, nors ir pačiai nesinorėjo niekur eiti.

Jei nesikelsi…

Kas tada raganiuke? Užbursi mane.

Ne. Gaila naudoti savo magiją tokiems niekams.

O ką darysi?

Apipilsiu tave šaltu vandeniu.

Oi kaip išsigandau.

Netiki?

Ne.

Gerai pats prisiprašei.

Ji nuėjo į virtuvę. Pasiėmė puodą ir pripylė ledinio vandens. Grįžusi šliūkštelėjo viską ant vaikino.

Ėėėėėėė…

Sakiau, kad taip padarysiu.

Jis pašoko.

Na dabar tu atsiimsi.

Jis pradėjo ją gaudyti po visą kambarį. Ji išbėgo ir nubėgo į vonę.

Na pakliuvai.

Jis uštrenkė vonios duris ir nuo lentynos pagriebė buteliuką su kažkokiu skysčiu.

Dabar gausi.

Ne, ne, ne… Baik.

Labai gražiai atrodai.

Ką tu padarei vampyre. Dabar man reikės galvą plautis.

O kas čia buvo?

Viltės dušo žėlė. Ką tu padariai?

Lygiosios. Tu mane apipyliai ir aš tave.

Ten buvo tik vanduo, o čia... Man reiks galvą plautis.

Tavo nuostabiems plaukučiams dar vienas plovimas nepakenks.

Tu debilas.

Ūū. Kažkas perima bullio manieras.

Neišsigalvok.

Taip yra.

Kesė niurzgėdama nuėjo plautis savo plaukų. Paskui abu nudrožė į virtuvę. Ten jau rado Viltę tepančią ant duonos sviestą.

Labas rytas sesute.

Labas.

Ko be nuotaikos?

Per tą mulkį Džo turėjau galvą plautis.

Ką? Džo praleido su tavim visą naktį?

Aha.

Nieko sau.

Labas raganiuke.

Aha vampyre.

Norėjau tau pasakyti, kad neberasi savo dušo žėlės.

Kuriems galams tau prireikė moteriškos dušo žėlės?

Aš ją panaudojau Kesės plaukams.

Kaip suprasti?

Jis mane apipylė dušo žėle ir aš turėjau galvą plautis.

Ji kainavo dvidešimt eurų.

Nenumirsi.

Numirsiu.

Baik. Tai todėl, kad ji Apipylė mane šaltu vandeniu.

Tai todėl, kad tu nenorėjai keltis.

Viltė atsiduso.

Jūs kartais elgiatės kaip maži vaikai. Na sesute skaniai papusryčiauti aš bėgu, nes žurnalo redaktorius mane pribaiks.

Viltė ušsivilko striukę ir šūktelėjusi iki uštrenkė duris. Karolina pasidarė kavos, o Kolas arbatos. Paskui abu išsikepė blynelių su varške.

Kada šiandien grįši iš univiero?

Kai paskaitos baigsis. O tai bus maždaug apie trečią.

Džo tyliai ištarė.

Pa pa pa pa pa.

Kesė net puodelį ant stalo pastatė.

Ką tu pasakei?

Nieko, o kas?

Joris.

Koks dar joris?

Tu turi užbaigti.

Man atrodo Kese, kad bullio vaizdeliai tau smegenis šiek tiek susuko.

Nagi Džo. Pripažink. Tu pradėjai jį žiūrėti.

Neišsigalvok. To kopijatoriaus aš tikrai nežiūrėčiau.

Nejaugi. Neapsimesk. Nagi. Joris.

Koks dar joris? Atsikabink.

Užbaik.

Na gerai gerai. Dūchas. Jai taip nori.

Aš juk sakiau.

Sukrykštė Kesė.

Ką sakei?

Kad jis visai ne nesąmonė ir tikrai galvojau, kad pradėsi jį žiūrėti.

Tavo galvojimas laimėjo. Naktį, kai tu miegojai peržiūrėjau visus jo filmukus.

Jėga. Bully jėėėėgaaaaaaaaaaa!

Apsiramink truputėlį.

Man atrodo Bullis irgi taip pasakytu.

Kai abu pavalgė Kesė sumetė indus į kriauklę.

Ką neplausi?

Nebeturiu laiko.

Na va. Tvarkinga, tvarkinga, o pasirodo.

Uštilk.

Uštilsiu kai norėsiu.

Jis palydėjo ją iki univiero ir visą kelią ji kvaršino jam galvą dėl bullio. Džo žinojo, jog vadino jį kopijatorium tik tam, kad suerzintu Kesę.

Na iki.

Tai tu lėksi į būstinę?

Taip.

Gerai. Pasimatysim vakare.

Gerai iki.

Jis pabučiavo ją ir nuėjo. Staiga jo kišenėje suskambo telefonas. Jis atsiliepė.

Alio?

Sveikutis Džo.

Kasparai?

Na senokai nesimatėm.

Tikrai taip. Ko nori?

Nepasiilgai savo sesutės?

Iš kur tu apie ją žinai lope?

Turiu savų šaltinių. Aš viską apie tave žinau. Apie tavo praeitį ir dabartį.

Prie ko aš ir mano sesuo?

Prie to, kad ji pas mus su Jovita, Audrium, Agne, Vilija, Skaiste, Simona, Tomu, Benu, Evelina, Gintaru, Ugnium ir Sofija.

Ką?

Taip taip. Beja čia yra ir Miglė. Vargšė mergina, kurios seserį tu lėtai su pasimėgavimu pribaigei. Ji trokšta keršto. Ir aš tikrai duosiu jai leidimą pribaikti atsikeršyjant tavo sesutę.

Ko tu nori iš manęs.

Atvaryk ir pasikalbėsime.

Gerai.

Džo išjungė telą ir nuvarė pas Kasparą.

Paleiskit ją.

Tu manai viskas bus taip kaip tu pasakei? Nei velnio. Tu nebesi vadas.

Ko jums iš manęs reikia?

Kad grįžtum.

To niekada nebus.

Net jai mirs tavo sesuo? Džo tu suminkštėjai, todėl aš žinau, kad tau dabar sunku. Labai sunku apsispręsti. Duodu dešimt sekundžių pasakyti teisingą atsakymą. Tik tak, tik tak.

Tik tak skanūs saldainiai.

Tik nereikia čia ironijos Džo. Dešimt sekundžių praėjo. Na ir koks tavo atsakymas.

Nei toks nei toks.

Pasakė Džo ir žaibo greitumu nulėkė į rūsį. Jis žinojo, jog jo sesuo bus ten, nes kai jis dar vadovavo jų šutvei žmones skirtus vakarėlems visuomet ten laikydavo. Jis atvėrė rūsio duris ir nuskuodė laiptais žemyn. Tada pasuko į nedidelį tamsų koridoriuką ir atlapojo duris.

Andžel…

Nebaigė jis ir sustojo lyg gavęs basliu per galvą. Jo sesutė gulėjo ant žemės nebegyva. Jos čia nebebuvo. Jos plaukai buvo nudraskyti, rankos išsukiotos, drabužiai suplėšyti, veidas viena didelė mėlynė, o akys užmerktos. Matėsi, kad ją tampė po rūsio grindis, nes ant grindų buvo raudoni ruožai.

Ką jūs…

Oi užmiršau tau pasakyti, kad nugalabijom tavo seserį. Padėjom tai merginai, kuri norėjo tau atkeršyti.

Prasmekit skradžiai.

Na gal prisidėsi?

Tik mirusiųjų pasaulyje.

Pasakė Džo ir apsisukęs išlėkė. Duris trenkė taip, kad jų stiklas išdužo.

Ką dabar darysim?

Paklausė Audrius.

Jis nesutiko prie mūsų prisidėti net kai pasakėm, kad turim jo seserį.

Turiu planą b.

Pasakė Jovita.

Kesė mynė ratus po kambarį. Jau buvo devynios vakaro. Kur Džo? Galvojo ji.

Nagi prisėsk.

Pasakė jai Viltė.

Nenoriu.

Ko tu taip jaudiniesi dėl to vampyro?

Jis žadėjo, kad šį vakarą susitiksim.

Na gal kur uštruko.

Gal. Bet man kažkaip neramu.

Nusiramink Kese. Gal nori valgyti?

Ne.

Paskambink jam ir apsiraminsi.

Ji ėmė skambinti, bet jis nekėlė.

Nekelia.

Na gal negirdi.

Aha vampyras tau negirdės telefono.

Na juk ir vampyrų klausa gali sugesti.

Norėjo pašmaikštauti Viltė, bet jos sesuo tik prunkštelėjo.

Nesąmonė.

Aš einu miegoti. Labai nusikaliau toje redakcijoje.

Gerai.

Tu dar lauksi Džo?

Aha.

Sėkmės.

Viltė pasiėmė pižamą, vonios reikmenis ir ušsidarė vonioje. Kesė nerado sau vietos. Priėjusi prie stalo paėmė knygą. Pavartė ir vėl numetė. Prisipylusi išgėrė puodelį apelsinų sulčių. Ir vis žvilgčiojo į laikrodį. Džo kur tu prasmegai? Manė mergina. Ji dar jam skambino, bet šis nekėlė. Galų gale ji pavargo laukti ir nuėjo miegoti. Visą naktį vartėsi negalėdama užmikti. Anksti ryte pasijautė blogai todėl išlipo iš lovos ir nuėjo į tuoletą. Suspėjo pačiu laiku. Gal ko netinkamo užvalgiau? Pagalvojo ji stebėdama save veidrodyje virš kluozeto bakelio. Ji buvo kažkokia keista. Veidas išblyškęs, po akimis ratilai. Tikriausiai todėl, kad per mažai miegojau. Pagalvojo ji. Nuėjo į savo kambarį ir dar pagulėjo kol suskambo žadintuvas. Mergina jį išjungė ir atsikėlė. Nusiprausė ir apsirengė. Tada nuėjo į virtuvę ir ušsikaitė arbatos. Valgyti nieko nenorėjo, todėl išgėrusi arbatą išėjo į universitetą. Viltė jau buvo išėjusi į darbą. Universitete vos ištvėrė paskaitas. Jautėsi nekaip. Svaigo galva ir vėl pykino. Grįžusi namo nusprendė prigulti. Iš darbo grįžo Viltė.

Na kaip sekėsi universitete?

Norma. O kaip tau redakcijoje?

Neblogai. Iš Džo jokių žinių?

Ne. Visiškai jokių.

Jis paskambins nesijaudink.

Gal.

Ne gal, o paskambins.

Su tais Viltės žodžiais suskambo skambutis. Kesė nulėkė prie durų.

Džo pagaliau. Kas yra?

Džo užėjo į vidų.

Labas.

Pasakė jis iškamuotu balsu.

Labas vampyre. Kas tau yra?

Viskas normaliai.

Nepasakok pasakų. Pažystu tave trejus metus ir žinau, kad kažkas negerai.

Pasakė Kesė. Džo atsiduso.

Taip negerai.

Kas nutiko?

Ai mane išsikvietė Kasparas.

Ką? Ko jam reikėjo?

Jis norėjo, kad grįžčiau į jų visų šutvę ir vėl vadovaučiau. Kad man būtu lengviau apsispręsti turėjo mano seserį. Pagrasino, kad nužudys ją jai neprisidėsiu prie jų. Aš pasakiau, kad jie visi pašvilptu ir nulėkiau ieškoti andželos, bet ji jau buvo negyva.

Kesė apkabino jį.

Užjaučiu.

Ačiū. Žinai kai pagalvoji reikėjo kai pranešiau savo šeimai, kad esu vampyras juos išsiūsti kur nors toli. Tada nebūtu taip atsitikę.

Nekaltink savęs.

Užjaučiu Džo.

Pasakė Viltė.

Ačiū.

Kitą rytą Kesė vėl jautėsi prastai. Kas man yra? Galvojo ji. Vakar Džo išgėrė arbatos ir išėjo, nes jam paskambino vienas iš sukilimo antaniškėse narių. Kesei buvo labai gaila, kad viskas taip atsitiko. O jei Kasparas su kitais vampais sugalvos planą kaip susigražinti Džo ir vėl paversti žiauriu ir sadistišku? Geriau apie tai negalvoti. Nusprendė ji. Į vonę įėjo Viltė.

Kas yra sesut?

Nieko viskas gerai.

Kažkaip prastai atrodai. Neturi temperatūros?

Nematavau.

Tai einam pamatuosi.

Jos nuėjo į virtuvę ir Kesė pasimatavo temperatūrą. Turėjo trisdešimt septynis ir tris.

Na šiek tiek turi. Gal neeik šiandien į universitetą?

Jaučiuosi neblogai. Eisiu. Negaliu praleist paskaitų.

Na gerai.

Jos abi pasidarė pusryčius.

Na nieko negirdėjai iš tos raganos?

Paklausė Kesė Viltės.

Kurios?

Viliauskaitės.

A. Tos, kuri nori, kad padarytume jai magiškos apsaugos amuletą?

Jo tos pačios.

Ne nieko.

Gal paliks mus ramybėje.

Gal. Bet aš tuo abejoju.

Nesuprantu kodėl ji pati negali pasidaryti to amuleto?

Todėl, kad knygoje rašoma, jog tik mūsų šeima gali pagaminti tą amuletą.

Na mat kaip. Gal ji rado dar galingesnias raganas.

Tikėkimės.

Eidama iš universiteto Kesė galvojo. Šiandien jautėsi prastai vakar irgi ir staiga jai dinktelėjo mintis kodėl ji pastarasęs dienas prastai jaučiasi. Ji nusprendė patikrinti ar jos spėjimai teisingi ir nuėjo į vaistinę.

Kada ji atvyks.

Paklausė Jovita.

Nežinau tu ją išsikvietei.

Pasakė Gabrielis.

Esi tikra, kad ji mums padės?

Nežinau. Gal.

Pagaliau sučirškė durų skambutis.

Pagaliau. Aš einu atidarysiu.

Gerai Gabrieli.

Jis išėjo iš kambario. Po kiek laiko grįžo su mergina. Ji buvo vidutinio ūgio, rudi plaukai kiek bangavosi, o rudos akys buvo šaltos. Vilkėjo džinsais ir gelsvu megstiniu.

Na ir ko gi iš manęs nori vampyrai?

Mums reikia tavo pagalbos.

Ir kokios?

Mums garbė, kad Galingiausios juodosios raganos Akvilės Melnikaitės dukterėčia sutiko susitikti su mumis.

Tai greičiau sakykit ko norit, nes aš ir be jūsų turiu daug reikalų.

Gal girdėjai, kad prieš penkerius metus iš mūsų miesto vampyrų bendruomenės pasitraukė vienas vampyras?

Kalbate apie Džozefą Ternerį? Nesistebėkit garsas apie tai, kad suskydo ir geručiu nusprendė tapti galingiausias Vilniaus vampyras toli pasklido. Ir ko gi jums reikia?

Ar yra burtas, kuris sugražintu vampyro žiaurumą ir norą žudyti?

Paklausė Jovita.

Žinoma yra.

Mes norime, kad tu gražintum Džo žiaurumą ir norą žudyti žmones, nes be jo griūna visa centriukų tvarka, raganiai ir žmogiūkščiai visai suįžulėjo dar pora savaičių ir Vilniuje nebeliks nei vieno centro. Jis vienintėlis sugebėjo išlaikyti visą Vilniaus centrų valdžią savo rankose, kai jis vadovavo raganiai kurdavo centrų apsaugą, kad žmonės negalėtų iš jų pabėgti, gaudytojai kasdieną pristatydavo apie 1000 kokių tik nori žmonių vakarėliams ir vampyrų namams. Mes, Vilniaus vampyrai, tiesiog norime susigražinti senąją tvarką, o be Džozefo tai padaryti yra neįmanoma.

Tarkim aš tai padarysiu. O kas man iš to?

Mes žinome, jog tu nori magiškos apsaugos amuleto, kurį gali padaryti tik Raganos Malašauskaitės, bet jos nesutinka to daryti. Jis apsaugotu tave nuo visko, net nuo vampyrų uškalbėjimo.

Taip, o prie ko čia Džozefas?

Prie to, kad jis draugauja su viena iš jų ir jai jis būtu toks kaip anksčiau Kasandra nenorėtu turėti su juo nieko bendro. Bėdos rojuje ir rojaus nebelieka.

Na nežinau. Jos aikštijasi ir nesutinka man daryti amuleto, todėl gal aš ir nebūčiau nieko prieš pažaisti su jų trijule  ekspermento žaidimą. Tuo pačiu ir įsitikinčiau ar vampyras tikrai gali pasikeisti ar tiems „pasikeitimams“ užtenka, tik lašelio žmogaus kraujo ir žiupsnio nesutarimų.

Tai sutarta?

Sutarta. Kada pradėsim?

Rytoi.

Gerai.

Kese.

Viltė jau dešimt minučių stovėjo prie vonios durų.

Kada išeisi?

Palauk negi tau svyla?

taip svyla už pusvalandžio susitinku su Viktoru.

Palauks jis. Niekur nedinks.

O ką tu ten taip ilgai veiki?

Ne tau žinoti.

Aš tavo sesuo.

Oi.

Pagaliau ji išlindo iš vonios.

Pagaliau.

Vone visa tavo.

Ačiū sesut.

Viltė ušsidarė ir ėmė leistis vonę. Norėjo išsimaudyti. Kesė nuėjo į savo kambarį. Jautėsi sutrikusi. Nežinojo ką daryti. Ar sakyti Džo ar ne. O gal pasakyti Viltei? Nors... Ji ušsidengė veidą rankomis ir pravirko.

Kitą dieną susitiko su Džo. Abu nuėjo į akrą. Buvo kine, o paskui ji ušsimanė ušsukti į kelias drabužių parduotuves.

Kese, aš žinau, kad jai įleisi tave į drabužių ir kosmetikos parduotuvę tu joje pratūnosi kiaurą dieną.

Ji nusijuokė.

Na aš tik noriu nusipirkti vieną suknelę. Ji man labai patiko.

Na gerai jau. Eik.

Ačiū.

Paskui jie grįžo namo.

Bullis neįkėlė naujo video?

Ne.

Gaila.

Jo. Žinau.

Tada Džo paskambino.

Vėl kasparas.

Ko jam reikia?

Nežinau.

Nenoromis Džo pakėlė ragelį.

Ko nori velnio išpera?

Oi koks šiurkštus.

Dėstik ko nori, nes aš neturiu nei laiko nei noro su tavimi šūdą malti.

Noriu tau pasiūliti sandėrį.

Nenoriu su jumis turėti nieko bendro. Bye.

Palauk. Tu net neišklausysi?

Jis atsiduso.

Dėstik tik greičiau. Turi dvidešimt sekundžių.

Ką pasakytum jai pasiūličiau prikelti tavo seserį?

Ką?

Na ką pasakytum?

Aha jūs štai taip ją imsit ir prikelsit be jokio užmokesčio? Netikiu.

Na aš ir nesakiau, kad be užmokesčio.

Koks tu nuspėjamas.

Aš noriu, kad atiduotum man savo vado pareigas.

Imk prašom. Su mielu noru. Žinai aš stebiuosi kaip per penkerius metus nesugebėjote išsirinkti vado. Tikriausiai visi trokštate šio postuko, todėl jai imtumėtės jį dalytis greičiau suvarytumėt vienas kitam kuolus į širdis nei pasidalytumėt.

Koks tu prie bairio Džo. Nepasikeitei kaip matau.

Tikrai ne.

Gerai jai leidi mums perimti tavo vadovavimą Vilniuje, Kaune ir panevėžyje tai, turi pats išsižadėti šio posto ir pasirašyti ant blanko.

Na taip gi formalumai.

Sumurmėjo Džo.

Gerai kada norit, kad atvykčiau?

Gal dabar? Jei tu žinoma laisvas.

Laisvas. Gerai atvarau.

Iki.

Davay.

Jis uždarė telefoną ir atsigręžė į Kesę.

Kažkur eisi?

Taip. Jis pasiūlė man sandėrį.

Ką? Kokį dar sandėrį?

Jis prikels mano seserį mainais į mano kaip vado pareigų prisiėmimą.

Bet Džo čia gali būti spąstai. Jie gali būti dar ką nors sumanę.

Ir aš taip pagalvojau, bet... Gal nieko nebus. Nueisiu ir pasikalbėsiu su juo. Viskas.

Tikrai grįši?

Tikrai.

Jis pabučiavo ją į lūpas ir išėjo. Kesė atsiduso ir susimąstė. Kažkas visoje šitoje situacijoje jai nepatiko, bet negalėjo paaiškinti kas.

Viltė ėjo iš darbo namo. Buvo prastos nuotaikos, nes Viktoras atidėjo jų pasimątymą, be to žurnalo redaktorius prašė pakeisti viršelį ir nespauzdinti poros nuotraukų. Nuėjusi į Iki parduotuvę nusipirko ledų. Valgė ledus ir svajojo apie atostogas kur nors kanarų salose arba Egipte. Staiga net ledai jai iškrito iš rankos.

Labukas Vilte. Senokai nesimatėm. Kaip sekasi tavo sesutei?

Ko nori Karina?

Atėjau paskutinį kartą paklausti ar darysite man mano amuletą?

Tikrai ne. Pašvilpk.

Na kaip norit. Tuomet tuojau pajusit savo nepaklusnumo padarinius.

Pasakė ir nuėjo. Viltė negalėjo suprasti kas vyksta. Kokius dar padarinius. Grįžusi namo ji viską papasakojo Kesei.

Nesuprantu kokius dar padarinius. Dabar nenusiraminsiu visą savaitę. Aūūū. Kese? Žemė kviečia Kesę.

Ai. Ką? Taip. Karina tau sakė, kad pajusim savo nepaklusnumo padarinius.

Viltė priėjo ir atsisėdo šalia sesers, kuri bukai spoksojo į sieną.

Kas tau yra? Atrodai, lyg iš mėnulio parskridusi.

Kesė jai papasakojo.

Keistai viskas čia. Man irgi labai neramu. Kada vampyrai trokšta daryti ką nors gero? Na bent jau didžioji dauguma?

Tik tada, kai jie žino, jog iš to turės naudos.

Džo atvyko pas Kasparą.

Na jau visi susirinko?

Taip.

Jis perdavė savo vado pareigas Kasparui ir pasirašė.

Na dabar vykdik savo susitarimo dalį.

Pasakė Džo.

Kas sakė, kad aš tikrai ją vykdisiu?

Ką?

Džo tik dabar suprato pakliuvęs į spąstus. Kesė buvo teisi. Nereikėjo man čia eiti. Prakeikimas.

Labutis Džozefai.

Karina? Ką čia veiki?

Padedu jiems, o jie padeda man. Gana čia stovėti ir niekus pliaukšti. Eikim prie reikalo.

Ji nusišypsojo parodydama savo baltus dantis ir ėmė burti.

Velento, Saventum, Levento, savelom, velento saventum, venelo, savelom…

Džo pajuto lyg kažkas būtu nematoma skraiste apsiautęs jo mintis, visas kūnas lyg susivaržė. Kai ragana baigė burti pasakė.

Baigta. Dabar jis darys tai ko jo paprašysite.

Ačiū.

Nėra už ką.

Sveikas sugrįžęs Džo.

Labutis Kasparai.

Džo jautė begalinį norą žudyti. Nesuprato kodėl jį jaučia, bet buvo laimingas, jautėsi laisvas ir nesuvaržytas jokių įsipareigojimų ar prievolių.

Na metas linksmintis?

Taip.

Labai noriu kieto vakarėlio. Tokio, kuriame netrūktu žmonių.

Žinoma. Pasiilgai per penkerius metus. O kaip tavoji Kasandra?

Kas tokia? Ji mane tik varžė. Ačiū jums, kad padėjot atsikratyti silpnumo. Dieve, kai prisimenu kokiomis nesąmonėmis užsiėmiau…

Nėra už ką. Reikės ir ją ir jos seserį pribaigti dėl smagumo. Tada tau niekas nebetrugdys. Nebesekios iš paskos ir nebeplaus smegenų. Džo tu gi ne toks. Džo prisimink kiek kartu visko patyrėme.

Tikrai, tu visiškai teisus Kasparai.

Einam. Surenksim tau sugrįžtuvių vakarėlį.

Po penkių dienų.

Nagi Kese pavalgyk.

Maldavo jos Viltė. Buvo iškepusi jai blynelių su grybais ir sojos faršu, nes Kesė labiausiai juos mėgo. Ji papurtė galvą. Viltė atsiduso.

Turi pavalgyti. Džo negrįž jei nieko nevalgisi ir ne gersi. Gal nori karšto šokolado?

Ne.

Atsakė ji. Viltė vėl atsiduso.

Tai gal einam apsipirkti ar šiaip kur nors. Gal nori į kiną?

Ne.

Džo nesirodė ištisas penkias dienas ir Kesei atrodė, kad išprotės. Ji žinojo, kad dabar negali jaudintis ir turi rūpintis savimi, bet nerymas graužė ją.

O jei kas jam atsitiko?

Viltė tylėjo.

Jis pasakė, kad greitai grįž ir negrįžo.

Kesė nuleido galvą ir apsiverkė.

Kese, ei nusiramink.

Viltė prisėdo šalia sesers ir apkabino ją.

Džo bus viskas gerai pamatysi. Gal jam paskambino, iš kurios nors sukilėlių būstinės ir jis turėjo skubiai išvykti. Jis tau paskambins pamatysi.

Praėjo penkios dienos.

Žinau.

Nereikėjo jam leisti eiti į tą susitikimą su Kasparu. Esu tikra kažkas nutiko blogo.

Negalvok taip.

Kad čia ir galvojimo nereikia Vilte.

Nujaučiu. Jis grįž pamatysi.

Kesė nusibraukė ašaras.

Tu teisi. Jai galvosiu tik blogai pati gadinsiuos sau nuotaiką ir nuo to geriau tik nebus.

Na va. Pritariu tavo naujam mąstymui.

Sučirškė durų skambutis. Kesė kaip nuplykyta pašoko.

Čia Džo!

Sušuko ji ir nulėkė prie durų. Tačiau už jų stovėjo Vienas iš Kesės pažystamų vampyrų. Jis buvo vieno sukilimo vadas.

Labas Valdai.

Sveikos.

Labas.

Pasisveikino Viltė atsekusi paskui seserį iki durų.

Aš galvojau, kad tai Džo.

Dėl jo aš ir atėjau.

Tu jį išsikvietei?

Paklausė Kesė.

Ne.

O tai kaip suprast, kad dėl jo atėjai? Tu irgi jo ieškai?

Valdas atsiduso. Jis žinojo, kad tuo ką jis pasakys gali visiškai netikėti nei Kasandra nei viltė, bet turėjo joms tai pasakyti.

Bijau, kad Džozefas gali niekada pas jus negrįžti.

Ką? Nejau jis nužudytas?

Paniškai suriko Kesė.

Ne, jam viskas gerai.

Tai kodėl taip kalbi?

Pasiteiravo ir Viltė.

Suprantu, kad nepatikėsit manim, bet…

Nagi Valdai nebekankink ir sakyk kaip yra.

Džo vėl dalyvauja vakarėliuose.

Ką? Netikiu. Nesamonė.

Ir aš norėčiau taip sakyti, bet aš pats jį mačiau.

Tu meluoji.

Suprantu, kad skaudu tai girdėti Kese, bet taip yra.

Jis niekada taip su manim nepasielgtų.

Mačiau savo akimis kaip jis žudė žmones, tiesiog suplėšydavo juos į gabalus iš alkio ir matėsi, kad jam tai patinka. Buvau prie jo priėjęs ir klausiau kaip jis galėjo taip pasikeisti. Jis atsakė. Tai ne tavo reikalas. Dink man išakių ištižėli. Aš paklausiau kas jam darosi. Jis atsakė, kad nieko įpatinga tik grįžo ten kur visada turėjo būti, kad krėtė kvailystes pastaruoju metu ir dar pasakė, kad perduočiau tau Kasandra. Cituoju. "Pasakyk, tai kvailai raganaitei su kuria tampiausi, kad nesuprantu kaip tiek laiko su ja išbuvau ir iš viso ką su ja veikiau. Kad ji kvaila, trapi ir per daug žmogiška, kad būtu galima ją vadinti magiška butybe. Kad nesuprantu ką ji gero savyje turi ir kuo man patiko ir kad būtinai su ja pasilinksminsiu vakarėlyje, nes palaidus galus reikia sutvarkyti".

Netikiu! Tu meluoji! Tai gal buvo ne Džo o koks kitas vampyras. Jis niekada su manimi taip nesielgtu!

Kesė apsigrežė ir apsiverkusi nubėgo į savo kambarį ir tenai tėškė durimis. Net iki durų buvo girdėti jos verksmas. Viltė tylėjo.

Atleisk jai.

Pagaliau tarė.

Ji kenčia, nes jis jau penkias dienas nesirodo ir pergyvena dėl jo.

Jai sunku patikėti. Suprantu nieko tokio. Žinai man pačiam keista kaip jis galėjo šitaip pasikeisti.

Nežinau. Kažkokia mistika.

Valdas liūdnai šyptelėjo.

Ką gi Vilte eisiu.

Jis apsigręžė eiti, bet sustojo.

Beja Džo vakarėlyje buvo su Kasparu ir kitais jo ankstesnės šutvės dalyveis. Tai gal čia jie prikišo nagus prie Džo staigaus pasikeitimo.

Visko gali būti.

Susimąsčiusi lyg Valdui, lyg sau pasakė Viltė.

Juk žinai Kasparas ir kiti troško, kad Džozefas grįžtu, nes jiems reikėjo vado, o jų ten per daug, kad išsirinktų tarpusavyje.

Taip, jie net nužudė jo seserį, kad jis grįžtu, bet tai nepadėjo.

Tai gal Kasparas sugalvojo kokią gudrybę, kad jis grįžtu.

Gal. Vadinasi dar ne viskas prarasta.

Tikėkimės. Perduok tai Kesei.

Beja Valdai? Ką tu veikiai vakarėlyje?

Ai aš nebuvau pačiam vakarėlyje tik ėjau pro tą namą ir lauke pamačiau Kasparą ir Džo ir šalia jų kelis šaltus lavonus. Jie kalbėjosi kaip du seni bičiuliai. Iki Vilte.

Iki Valdai.

Jam išėjus mergina suvirškino visą jų pokalbį ir nusprendė, kad Valdo žodžiuose yra tiesos. Nuėjo pas Kesę. Viltė nedrąsiai pravėrė sesers kambario duris.

Kese? Galiu užeiti?

Mergina neatsakė. Ji gulėjo ant lovos nusisukusi veidu į sieną. Viltė įėjo ir atsisėdo šalia jos.

Kese.

Jokio atsakymo.

Kese suprantu, kad tau skaudu, bet ar galim pasikalbėti?

Kas?

Proverksmiais paklausė ji.

Noriu tau pasakyti ką man pasakė Valdas.

Jis meluoja. Džo negalėjo taip elgtis. Aš juo netikiu.

Ir jis pats netiki, kad Džo galėjo taip staigiai iš niekur nieko pasikeisti.

Kesė atsisėdo lovoje.

Ką jis tau sakė?

Viltė papasakojo sesei apie savo ir Valdo pokalbį ir įtarimus, kad prie atsinaujinusio Džo noro žudyti žmones ir vėl dalyvauti vakarėliuose rankas gali būti prikišęs Kasparas ir pertvarkos nenorintys vampyrai.

Jis teisus. Kasparas galėjo ką sugalvoti, kad Džo vėl būtų blogųjų vampyrų pusėje. Aš niekada ir netikėjau, kad jis pats viską darė savo noru. Tik įdomu ką Kasparas padarė, kad Džo grįžo pas juos.

Gal pasitelkė raganos pagalbą.

Gal. Yra vilties išgelbėti Džo.

Tikrai yra nepraraskim vilties Kese.

Ji nusišypsojo. Staiga pasigirdo baisus triokšt ir jos suprato, kad išlūžo jų buto durys.

Kas čia vyksta?

Lyg sau lyg seserei pasakė Viltė. Abi nubildėjo prie durų.

Sveikutės.

Pasakė Džo.

Džo? Ką tu čia veiki?

Pasiteiravo Kesė ir Viltė vienu balsu.

Maniau, kad Valdūcha tau pasakė, kad ateisiu pribaigti tavęs. Stebiuosi, kad neišnešei muilo iš Vilniaus.

Džo čia ne tu. Paklausyk, tave valdo Kasparas padedamas raganos.

Nenusišnekėk raganaite.

Pasakė jis Viltei.

Būtent Kasparui esu dėkingas, kad atmerkė man akis. Kokį šūdą aš dirbau penkerius metus? Visiškos nesamonės. Žmonės tik maistas ir jų nereikia gelbėti, nes mes vampyrai privalome jais maitintis. Jie nieko neverti, silpni padarai. Ir nesuprantu ką visus tuos trejus metus veikiau su tavim. Žemos klasės ragana visiška nevėkšla trokštančia gėrio. Kada tu suprasi, jog gėrio nėra. Yra tik silpnesnieji ir stiprieji, kurie turi visišką teisę valdyti, o silpnieji turi jiems paklusti.

Džo čia ne tu kalbi. Paklausyk, susikaupk ir prisimink ką tau reiškia Kesė, judviejų santykiai, tai jog tau patikdavo padėti žmonėms. Džiaugdavaisi galėdamas jiems ištrinti šiurpius vakarėlių prisiminimus ir padėdamas susikurti naują gyvenimą.

Reiškė. Būtasis laikas. Man dabar nieko nereiškia ją sunaikinti. Ir tai aš įrodysiu.

Jis staigiai stryktelėjo ant Kesės. Ji net nespėjo sureaguoti ir ėmė gerti jos kraują.

Paleisk mano seserį!

Neaiškink raganėle. Darau ką noriu. Paskui ateis ir tavo eilė.

Viltė mėgino burti. Į Džo šovė ugnies kamuolys, bet nieko. Jam nepakenkė. Viltė paleido keletą išsiburtų medinių strėlių, bet jos pranyko ore nepasiekusios taikinio.

Neaikvok savo galių. Aš turiu apsaugos amuletą.

Džo būk geras. Paleisk. Čia juk aš Kesė…

Jis toliau gėrė jos kraują lyg nieko ji nebūtu pasakiusi. Viltė paklaikusi stebėjo sceną nežinodama ką daryti. Ji jautėsi bejėgė, nieko verta, negalinti išgelbėti vienintėlės savo sesers. Kesė jautė kaip gyvybė pamažu ją apleidžia. Kaip ji netenka jėgų. Nenoriu išeiti. Noriu pasilikti. Galvojo ji. Bet suprato, jog mirs. Tai neišvengema. Taip pat žinojo, kad tai nebus Džo kaltė. Staiga Džo lyg kas būtu žiebęs į galvą. Jis suprato ką daro ir paleido ją. Ji susmuko ant grindų. Jis stovėjo priešais ją ir jo smegenys nepajėgė priimti to ką jis matė ir ką žinojo. Jis staigiai apsisuko ir išbėgo nuo to ką padarė. Viltė pribėgo prie merdinčios sesers.

Sesute. Ne. Prašau pasilik.

Ji mėgino burti ir pagyditi ją, bet tai neveikė. Ji žinojo, kad Kesei reikia perpilti kraują. Pakėlė ją ant rankų.

Vilte.

Sunkiai pratarė Kesė.

Ššš. Nekalbėk.

Vilte liaukis. Aš mirsiu.

Nedrįsk taip kalbėti.

Viltė sėdo į automobilį ir nurūko į ligoninę. Ji nebuvo labai toli nuo jų namų.

Vilte viskas.

Nekalbėk Kese.

Viskas gerai.

Ji kalbėjo tyliai, bet ryštingai.

Džo nekaltas dėl to kas atsitiko. Ne jis mane nužudė, o Kasparas.

Pagaliau jos pasiekė ligoninę. Pagriebusi seserį ant rankų Viltė bėgte pasileido per ligoninės koridorius. Daktare perpilkit jai kraują.

Mergina užsipuolė pirmą ant tako pasipainiojusį gydytoją.

Kodėl?

Daktaras buvo nustebęs.

Mano sesuo bandė žudytis ir aš laiku ją radau. Greičiau paskubėkit!

Žinoma skiedalai, bet nesvarbu. Daktarai nuvežė Kesę į palatą.

Turėsite palaukti, dabar kraujas perpilamas vienam vėžiu sergančiam vaikui.

Aš negaliu laukti!

Kabinetas greitai atsilaisvins.

Ir daktaras išėjo.

Vilte man šalta.

Kese nepasiduok.

Viltės skruostais riedėjo ašaros, laikas bėgo ir mergina suprato, kad kiekviena sekundė artina jos seserį prie mirties, o jos jau ir taip prarado daugybę laiko.

Myliu tave sese. Tau viskas bus gerai, o man jau laikas išeiti.

Nekalbėk taip sesute.

Tai tiesa. Neliūdėk dėl manęs. Ir pasakyk Džo…

Ji sunkiai įkvėpė. Žinojo, kad jai liko nebedaug laiko.

Pasakyk... Pasakyk, kad... Kad mes būtume turėją vaiką.

Viltė linktelėjo.

Pasakysiu.

Ir ji pati žinojo, kad Kesės jau nebeišgelbėsi.

Pasakyk, kad aš jį myliu ir nekaltinu dėl to, kas atsitiko.

Gerai.

Aš tave myliu sesute.

Pasakė ji ir užsimerkė amžiams.

Viltė nežinojo kiek praėjo laiko. Ji stovėjo ir žvelgė į baltą, ramų sesers veidą.

Ir aš tave myliu Kese.

Pati sau pasakė. Ji žinojo, kad sesuo laukėsi, nes rado išmestą nėštumo testą šiukšlių dėžėje.

Labas Vilte.

Mergina net krūptelėjo. Šalia jos stovėjo Karina.

Ko tu nori?

Juk sakiau, kad sulauksite savo nepaklusnumo padarinių.

Tai tavo darbas. Tu uškerėjai, kad Džo vėl taptu bloguoju vampyru ir kad nudėtu Kesę.

Atspėjai.

Karinos veidą nušvietė plati šypsena.

Tai buvo ir paslauga Kasparui ir būdas pamokyti jus kas gali būti kai nepaklūsti.

Bet tavo planas neišdegė. Džo išsivadavo iš tavo magijos.

Taip. Jis vėl virto geručiu vampyru, bet tai ką jis padarė grauš jį visą amžinybę.

Tai ne jo, o tavo kaltė.

Gal. Ir žinai man nesvarbu ar Džozefas toliau liktų savo senojoje šutvėje. Svarbiausia jog mano norima dalis išdegė.

Sudek pragare Karina.

Tau to paties.

Viltė paėmė Karolinos kūną ir išėjo iš ligoninės. Vėliau įvyko laidotuvės. Buvo vos keli žmonės, keli vilkolakiai ir pora vampyrų. Kesės ir Viltės artimiausi draugai. Džo nepasirodė. Viltė nekaltino jo dėl Kesės mirties. Žinojo, jog tai Karinos darbo vaisius.

Džo jau Trečia diena tysojo savo namuose. Kraujo nevartojo, o jo širdį lyg peilis varstė skausmas. Aš kaltas, kad ji mirė. Aš dėl to kaltas. Jis išžudė visą Kasparo šutvę tarp jų ir jį patį, bet geriau nuo to nepasidarė. Jis vėl prisiminė jos plaukus ir linksmą juoką. Kesė nebegali bėgioti po pievas, nebegali eiti į parduotuves, kiną, nebegali juoktis, sėdėti su draugais prie ežero, nebegali kalbėtis su sese, nebegali džiaugtis gyvenimu. Atleisk Kese. Pasakė jis mintyse. Aš to nenorėjau. Jis žinojo, jog yra kaltas dėl jos mirties ir tai jį smaugė. Pasiėmė kompą ir įsijungė youtūbą. DiscountBully buvo įkėlęs naują video, bet Kesė jau nebegali jo pažiūrėti. Jis išjungė kompą. Džo be jos pasaulis aptemo, o žinojimas, jog jis pats ją nužudė skatino jį ieškotis kuolo ir susivaryti jį sau į širdį. Bet jis to nedarė. Tik gulėjo ant lovos ir spoksojo į lubas. Staiga suskambo durų skambutis. Kam dar čia reikia? Pagalvojo jis. Skambutis dar kartą nuaidėjo. Kad ir kas ten būtu eikit šalin. Aš nieko nenoriu matyti. Bet skambutis vis aidėjo ir aidėjo. Vampyras nenorom pakilo ir nuėjo prie durų. Už jų stovėjo Viltė.

Labas Džo.

Sveika. Ko nori?

Pasikalbėti. Galiu užeiti?

Jis praleido ją ir uždarė duris.

Maniau, kad norėsi mane nužudyti po to ką padariau, o tu lyg niekur nieko ateini pasikalbėti.

Džo nekaltinu tavęs dėl Kesės mirties.

Kur gi ne.

Tikrai.

Viltė priėjo prie jo ir atsisėdo šalia ant sofos.

Džo paklausyk. Karina norėjo, kad mes su Kese pajustume nepaklusnumo jai padarinius todėl ir uškerėjo tave dėl to tu varei į vakarėlius ir nužudei Kesę.

Jis tylėjo.

Aš tikrai nekaltinu tavęs dėl jos mirties. Tikrai. Kalbu nuoširdžiai. Žinau, kad tau taip pat skaudu kaip man.

Niekad manęs tas skausmas neapleis. Skaudžiausia, kad nieko nekeičia tai, jog ją nužudžiau valdomas magijos. Galima kaltinti Kariną arba Kasparą, vistiek padariau tai, aš ir šito niekas nepakeis.

Pagaliau pasakė jis.

O kaltė. Ji graužia mane kaip…

Džo tu nekaltas. Kesė prieš mirtį sakė, kad nekaltina tavęs dėl to kas atsitiko.

Bet aš pats save kaltinu. Kaltinu, kad nuėjau į susitikimą su tuo Šūdžium, lopu, debilmenu Kasparu.

Nežinojai, kad taip bus.

Turėjau nujausti, kad čia kažkas ne taip kai jis pasakė, kad prikels mano seserį.

Džo net vampyrai negali visko žinoti ir nujausti. Beja Kesė liepė perduoti tau, kad ji laukėsi.

Na va dar vienas nužudymas į mano saskaitą. Nužudžiau negimusį savo vaiką. Šūdiniau, tikriausiai ir būt negali.

Džo tai ne tavo kaltė.

Vilte dėkoju tau, kad nelaikai manęs savo sesers žudiku, bet ar galėtum palikti mane vieną. Man reikia apie viską pagalvoti ir apsiprasti su Kesės netektim. Gal net išvyksiu porai metų, nes viskas čia man ją primena.

Gerai.

Ji atsistojo ir išėjo.

Kese susiplakim kokteilį?

Gelai.

Jos prikrovė į trintuvą visko. Gabalėlį bulvės, agurko, morkos, svogūno, cukraus, vanilės ekstrakto, kokoso drožlių, dešros, kečiupo. Ir viską sumalė.

Fe.

Pasakė Viltė paragavusi Kokteilio.

Slykstu. Kaskokia nesamonė gavosi.

Tai ispilk.

Gelai.

Jos buvo murzinos iki ausų. Tada Viltei buvo penkeri, o Kesei Ketveri.

Vilte nepavysi manęs.

Pavysiu. Lenktyniaukim.

Gerai.

Jos buvo maždaug septinerių ir lėkė dviračeis.

Ei Vilte nesitaškyk.

Tu pati taškaisi.

Nesitaškau.

Taškaisi.

Jos plaukiojo salotės ežere vasarą. Buvo maždaug devinerių. O suaugusi Viltė stebėjo visą tai ekrane. Kai buvo gyva mama daug jas filmavo. Dabar Kesė liko gyva tik filmuke ir nuotraukose. Žiaurus tas gyvenimas. Vieną dieną žmogus yra gyvas, o kitą jis tik atvaizdas ekrane ir nuotraukoje. Viltei buvo labai skaudu dėl sesers mirties, bet ji nekaltino Džo ir nuoširdžiai troško, kad jis susitaikytu ir nesigrauštu dėl to ką padarė. Džo išvyko į Italiją pas draugą. Stengėsi užmiršti Kesę, bet jam sunkiai sekėsi.

Antra dalis

Buvo saulėta diena. Džo ėjo didėlėmis miesto gatvėmis. Italijoje jau gyveno penkis mėnesius. Bet niekur nerado ramybės.

 Hallo Džo.

 Jis apsidairė ir vos negriuvo vietoje.

 Sebai čia tu?

 Sveikas drauguži kaip laikaisi?

 Aš labai nekaip, o tu?

 Nuostabiai.

 Nesimatėm septynerius metus.

 Tikrai daug. Kiek girdėjau iš Kasparo pasikeitei ir perėjai į sukilėlių pusę.

 Taip. O tau kaip sekėsi visus tuos metus? Iš Klėjos girdėjau, kad gyveni su kažkoke raganaite.

 Na taip. Žinai laikai keičiasi.

 Bet sebai aš niekada nesitikėjau, kad tu taip pasikeisi.

 Na matai kaip gyvenimas sudelioja. Aš irgi niekada negalvojau, kad galėsiu net bendrauti su raganomis, o štai dabar gyvenu su viena iš jų.

 Turėsi man apie tai papasakoti daugiau.

 Nusyšipsojo Džo.

 Gerai na o tau kaip sekasi?

 Tai mes dabar kaip dvi bobutės kalbėsim vidurį gatvės? Eikim į kokį barą ar kur?

 Gerai.

 Jie nuvarė pas Sebą. Sebastianas buvo demonas. Apie jį manau jau skaitėt. Tai tas pats demonas, kurio šeima sužlugdė Fibi Myliauskaitės gyvenimą, o paskui jis jį gražino į ankstesnias vėžes. Dabar jis su Fibi gyveno Florencijoje. Ji jau mokėsi paskutiniam psichologijos kurse. Jis papasakojo Džo savo istoriją, o šis jam savo.

 Tragiškai.

 Pasakė Sebastianas, kai jis baigė pasakot.

 Žiauriai tau užsibaigė.

 Pas tave irgi nekokia istorijėlė, bet su laiminga pabaiga.

 Tikiu, kad ir tau širdies žaizdos užgis ir sutiksi savo antrąją Kasandrą.

 Džo liūdnai šyptelėjo ir pastatė alaus bokalą ant stalo.

 Aš netikiu.

 Kodėl? Turi gyventi iš naujo.

 Ir tai man sako demonas.

 Na aš nebesu toks demoniškas koks buvau, bet... Gyvenimas tikrai tesiasi toliau.

 Džo tylėjo. Po to, kai išvyko iš Lietuvos nekalbėjo nei su vienu pažystamu. Viltė jam skambino kelis kartus, bet jis neatsiliepdavo. Jis stebėjosi, kodėl Kesės seseriai rūpi kaip jis gyvena. Juk jis ją nužudė, tad kodėl jai turėtu rūpėti? Į šį klausimą jis nerado atsakymo.

 Kiek laiko praėjo nuo Kasandros na supranti?

 Jo apmąstymus pertraukė Sebastianas?

 Penki mėnesiai tuoi bus.

 Vadinasi viskas dar šviežia.

 Taigi.

 Jie jau gėrė nežinia kelintą bokalą. Dabar kai šnekėjosi su seniai nematytu draugu Džo ištiesų pajuto, kaip jam reikėjo išsikalbėti ir kaip jis kenčia dėl to ką padarė. Penkis mėnesius jis trainiojosi Italijoje šian bei ten nerasdamas sau vietos. Gyvenimas jam neteikė džiaugsmo. Jis buvo nugyvenęs šešis šimtus su viršum metų ir manė, kad jau viską šiame pasaulyje yra matęs ir išbandęs. Gyveno tik tam, kad gyventu. Visur kone kiekvieną akimirką jį lydėjo Kesė. Sapnuose matydavo jos veidą, girdėjo švelnų juoką ir žinojo, jog jis atėmė iš jos gyvenimą. Kartą praėjus trims mėnesems po jo atvykimo į Italiją jis gulėjo kažkokiam prabangiam viešbutyje ir rimtai mąstė apie savižudybę. Kam man gyventi? Galvojo jis. Jei net tai ką turėjau brangiausia sugebėjau nužudyti. Iš mano gyvenimo nieko gero. Aš visiems teikiu tik skausmą ir neviltį. Visur kur tik pasirodau pasipila ašaros, mirtys, kankynės ir sugriauti gyvenimai. Be jos aš negyvenu, o egzistuoju. Tad gal metas šiai egzistencijai liautis? Praėjus kiek laiko šios mintys apleido jį. Dabar visą tai prisimindamas Sebastiano namuose jis dar kartą pajuto, jog ištiesų prarado Kesę nesugražinamai. Visą tą laiką jis bandė vyti mintis apie ją šalin ir jam neblogai pavykdavo, tačiau dabar visą tai vėl atsivėrė. Apie kūdikį, kurį jis irgi nužudė dar negimusį iš vis neturėjo jėgų galvoti.

 Nebegaliu.

 Pasakė jis tyliai Sebastianui.

 Man jos taip trūksta. Aš, tiesiog nebegaliu. Ji...

 Jo balsas užlūžo.

 Viltė jos sesuo sakė, kad prieš mirtį ji pasakė, kad nekaltina manęs dėl to kas atsitiko. Kaip ji galėjo manęs nekaltinti? Nesuprantu. Ir niekada nesuprasiu.

 Sakiai, kad ji dar pasakė, kad Viltė perduotu tau, jog ji laukėsi?

 Džo tik linktelėjo ir dar kartą ušsivertė bokalą. Troško, kad greičiau apsineštu ir tada skausmą būtu lengviau pakelti.

 Taip.

 Sunkiai ištarė.

 Mes galėjome turėti vaiką jai ne aš.

 Nekaltink savęs. Tu čia niekuo dėtas.

 Aš niekuo dėtas? Jai nebūčiau ėjęs pas tą urodą Kasparą taip nebūtu atsitikę.

 Norėjai prikelti savo seserį.

 Bet turėjau nujausti, kad jis kažką sumanė su visa krūva lopų, kuriuos aš anksčiau valdžiau. Turėjau numanyti, kad...

 Baik Džo. Kaltindamas save Kasandros nesugrąžinsi.

 Deja ne. Žinau.

 Pasigirdo rakinamų durų garsas.

 O Fibsė grįžo.

 Džiugiai tarė Sebastianas.

 Fibi Labuk...

 Sebastianas stovėjo kaip pritrenktas. Į kambarį įėjo ne Fibi, o jo tėvai.

 Labas sūnau.

 Jis nerado žodžių.

 Kur Fibi? Linksminasi?

 Taip mama.

 Išspaudė jis.

 Gerai. Kai grįž pasakyk, kad mes su motina demonų susirinkime.

 Gerai.

 O Labas Džozefai. Seniai nesimatėt su Sebastianu.

 Tikrai.

 Tarė Džo. Jis jautėsi lyg gavęs basliu per galvą.

 Džiaugemės, kad neužmiršai draugo.

 Tai mūsų draugystė nesibaigs niekada.

 Leptelėjo Džo net pats nežinodamas ką.

 Ilgai viešėsi Italijoje?

 Na aš jau šičia apie penkis mėnesius, bet nežinojau, kad ir Sebas čia gyvena. Pabūsiu dar apie dvi savaites.

 Aišku. Na dažniau aplankyk mūsų sūnų. Beja jis tau pasakojo ką padarėm su viena raganaite? Nebloga demonė išėjo.

 Taip, neblogas planas. Ir jums daugiau naudos nei tik iš to jai ją nudėsit.

Tu teisus. Na iki sūnau.

 Viso.

 Kai Kristela su Krelu išėjo dar ilgai buvo tylu.

 Gal paaiškinsi kas per whata fuck?

 Pagaliau paklausė Džo.

 Nors nesitikiu, nes ir pats atrodai lyg uždroštas per galvą.

 Kaip?

 Teišspaudė Sebastianas ir nuėjęs prie baro įsipylė viskio.

 Nesuprantu kaip jie grįžo.

 Reikia palaukti kol grįž Fibi. Gal ji žinos kas čia darosi?

 Gal.

 Netrukus grįžo ir ji, bet vėl buvo demonė.

 Kas per...

 Sebastianas visiškai nieko nesuprato.

 Sebai einam pasilinksminti.

 Nenuotaikoi Fibi.

 Kokia musė tau įkando? Pastarosiom dienom tu vis be nuotaikos.

 Buvo praėjusios dvi dienos po to, kai užvirė visa ši nežinoma velneva. Sebastianas nusprendė apsimesti prieš Fibi ir tėvus. Džo liko pas jį ir abu galvojo kaip išsiaiškinti kokia figne čia užvirė.

 Vaikų namuose nusižiūrėjau žaisliuką.

 Sebui dilktelėjo per širdį.

 Nejau tai aleksė?

 Einam pažaisim su juo kartu.

 Nenoriu.

 Na gerai kaip nori. Lik namuose. Ką veiksi?

 Gal su Kolu kur nueisim?

 Gerai, o kur tavo tėvai?

 Jie išsidangino tvarkyti reikalų su kažkokiais raganiais.

 Aišku. Ikiukas. Sebai.

 Aha.

 Ji išėjo.

 Reikia išsiaiškinti kas per.

 Pasakė Kolas.

 Taigi, kad reikia.

 Ką darysim?

 Einu pasišnekėsiu su demonais.

 Gerai aš irgi kartu.

 Ok.

 Jie nuvarė, niekas nieko nežinojo. Kai pagaliau rengėsi išeiti į požemio rūmus įbėgo dar jauna demonė. Ji buvo sutrikusi.

 Koldvelai man reikia Koldvelų.

 Aš Sebastianas Koldvelas. Ko norėsit?

 Ji sustojo.

 Jūs galite ir nepatikėti tuo kas darosi.

 Gyvenu pasaulyje jau tris tūkstančius metų patikėsiu.

 Na. Einam gal kur kitur pasikalbėti, nes visiems esantiems aplinkui atrodo, kad viskas gerai.

 Pastebėjau.

 Jie išėjo iš požemio rūmų ir nuėjo į Norvilės namus. Tuo vardu buvo demonė.

 Na kas nutiko?

 Žinote, jog yra demonų mokančių manipuliuoti laiku?

 Ką?

 Taip. Būtent dabar laikas sukasi atgal.

 Sebastianas buvo pritrenktas. Džo irgi. Visą savo gyvenimą nebuvo apie tai girdėjęs.

 Pasakok.

 Teištarė Sebastianas. Norvilė atsiduso ir pradėjo.

 Demonų mokančių manipuliuoti laiku beveik nebeliko. Mus išnaikino Demonų ir juodųjų raganių hibridai. Demonų kalba "Hajančotai". Jie atsirado dar anksčiau negu demonai ir troško valdyti žmonių, mirusiųjų ir demonų pasaulius.

 Bet?

 Bet mūsų kūrėjas raganius Salazaras norėjo sukurti kažką kas sugebėtu tvarkytis su laiku. Jis žinojo apie Hajančotų siekius ir norėjo, kad kas nors atsuktu laiką atgal jam mirus ir pakeistu viską ką pridarė Hajančotų ir demonų karas dėl valdžios. Jis buvo vienintėlis gerasis iš visų juodųjų raganių. Tokių kaip baltieji magai tuo metu net nebuvo. Iš visų antgamtinių padarų egzistavo tik Hajančotai ir paprastieji demonai. Jis sukūrė pirmąjį laiko demoną Kornelijų. Jis atsuko laiką atgal ir pakeitė taip, kad visi šie pasauliai tvarkytusi patys savarankiškai. Vos tik jis tai padarė Salazaras mirė, nes per daug savo magijos ir jėgų atidavė sukurimo burtui. Kornelijus su viena demone turėjo tris sūnus. Du iš jų nemokėjo manipuliuoti laiku, bet mano tėvas mokėjo. Aš irgi nemmoku. Kornelijus ir jis buvo labai gerbiami demonai. Bet.

 Kas nutiko?

 Kai Kornelijus atsuko laiką atgal ir padarė taip, kad visi trys pasauliai tvarkytusi savarankiškai visi demonai susijungė ir sunaikino visus hajančotus, bent jie jau tada manė, kad visus. Bet liko viena hajančotė stipriausia iš jų Karolina Roksel. Ji save ušsibūrė, kad joks demonas jos nerastų ir keturis tūkstančius metų kūrė serumą, kuris galėtu išklerinti mano tėvo ir Kornelijaus gales. Ji norėjo gražinti hajančotus, sunaikinti visus demonus ir laiko demonus.

 Tai ji norėjo išklerinti laiko demonų galias, kad jie nevaldydami savo galių atsuktų laiką atgal ir tuomet ji viską pakeistų, kad Hajančotai valdytu visus tris pasaulius išžudydama visus demonus, kad Salazaras nesukurtu laiko demonų burto?

 Taip. Ir jai pavyko. Po penkių tūkstančių metų ji sukūrė tokį serumą.

 Bet kaip Kornis ir tavo tėvas jo gavo?

 Ji užbūrė vieną jų pažystamą demoną, kad jis jiems jo sugirdytu su kažkokiu gėrymu.

 Aišku. Tai viskas kas vyksta dabar tai jų galių išklerimo pasėkmės?

 Taip. Ir laikas vis suksis atgal.

 Netrukus Fibi vėl bus ragana. Vadinasi tai reiškia, kad atgis ir Akva.

 Aha.

 Mes turime tai sustabdyti.

 Žinau, bet nežinau kaip. Jai Karolinai pavyks ir laikas atsisuks atgal prieš keturis tūkstančius tris šimtus metų tai visiems demonams tarp jų ir tavo šeimai Sebastianai galas.

 Jai jai pavyks atsukti laiką į norimą vietą aš net nebūsiu gimęs.

 Žinau. Bėda ta, kad laikas sukasi per daug greitai.

 Mačiau. Gal per dvidešimt minučių atgal prabėgo visi septyneri metai.

 Pasakė Džo.

 Ir mums reikia surasti išeitį. Tokią, kad Karolinos nebeliktu.

 Liūdnai tarė Norvilė.

 Ir greitai.

 Pridūrė Sebastianas.

 Ką nors gal rasim.

 Beviltiškai pasakė Džo.

 Gal.

 Jie visi trys atsiduso. Už lango jau buvo vėlus vakaras.

 Aš kai ką sugalvojau dėl Kasandros.

 Staiga pasakė Sebastianas.

 Džo viltingai pakėlė galvą.

 Ką?

 Jei mums pavyks gražinti viską kaip buvo galėsim paprašyti Norvilės tėvo arba Kornio, kad atsuktu laiką į tą vietą, kai tu ją nužudei. Tada mes pakeistume įvykių eigą.

 Taip.

 Pradžiugo Džo.

Ir Kesė vėl būtu gyva.

 Tik nežinia ar mums pavyks.

 Taip. Nežinia.

 Laikas atgal lėkė pašėlusiai greitai. Netrukus Fibi vėl buvo ragana ir nekentė Koldvelų. Akva vėl norėjo ją paaukoti, kad juos sunaikintu, bet Sebastianas ją išgelbėjo, kaip tada pirmąjį kartą. Antrą kartą žuvo Eda ir Fibi tėvai. Džo, Sebastianas, kurio dabar Fibi nekentė, nes tai buvo praėjusio laiko Fibi ir Norvilė susitiko su juodžiausios magijos žinovais, juodaisiais raganiais, pervertė šimtus tik seniausiems demonams žinomų magijos knygų, net demonų magijos knygoje Šanchoje ieškojo kažko kas galėtu padėti. Serumo, kuris pataisytu laiko demonų galias, burto, kuris neleistų Karolinai Roksel naudotis šia suirute ar ginklo, kuris galėtu ją pribaigti, bet viskas buvo veltui. Praeities sebastianas žudė žmones, pleškino miestus ir kankino raganius, o šių laikų Sebas sėdėjo nusiminęs prie šūsnies knygų ir užrašų.

 Nieko neradau.

 Pasakė Norvilė ir užvertė knygą pavadinimu "juodžiau už tamsą".

 Aš irgi.

 Pasakė Sebastianas.

 O tu Džo?

 Jis pakėlė galvą nuo krūvos užrašų apie Hajančotus, kuriuos parūpino Norvilė.

 Ne. Kažkodėl čia nieko nerašoma, kaip demonai sunaikino juos.

 Aš irgi niekur neradau.

 Tai keista.

 Žinau. Juk tik ji viena liko. Pati seniausia ir galingiausia, bet kaip kiti išnyko?

 Nei vienas nežinojo atsakymo. Jie buvo nusiminę. Nejau nėra šviesos tunelio gale? Laikas dar sparčiau lėkė atgal. Norvilė, Džo ir Sebastianas toliau ieškojo būdo viskam sustabdyti, bet kuo toliau tuo labiau jų viltys seko. Netrukus Fibi buvo penkerių metų vaikas, o dar vėliau kūdikis, o dar vėliau buvo dar negimusi, jos tėvai virto paugliais, galiausiai vaikais, dar vėliau Sebastianas buvo tik tūkstančio metų senumo demonas. O šių 2017 tųjų metų Sebastianas kažkodėl nesikeitė ir liko toks pat. Jie visi trys vėl sėdėjo Norvilės bute ir vartė keturių tūkstantmečių senumo knygas.

 Kodėl aš nesikeičiu?

 Paklausė Sebastianas Norvilės.

 Kodėl Fibi ir visi kiti pasikeitė, o tu, Džo ir aš ne?

 Todėl, kad laikas taip susimaišė, kad dabar jis ne tik lekia atgal, bet palieka visų laikų žmones.

 Kaip suprasti?

 Paklausė Džo bandantis šifruoti labai seną knygą.

 Jis palieka visus pasaulio žmones, tokius, kokie jie dar bus ir kartu lekia atgal keisdamas juos.

 Tai supratau, kad jai dabar mes gerai paieškotume Fibi ar dar kurio žmogaus, vampyro ar demono rastume juos tam tikrame laike?

 Taip. Tą patį žmogų, demoną, raganą, raganių ar vampyrą rastumėte vaikystėje, kūdikystėje, suaugus, jau tapus tuo kas yra ir pačiais sunkiausiais ar laimingiausiais jo laikais.

 Aišku. Tai vadinasi Fibi dabar yra kartu ir negimusi, ir vaikas, ir pauglė, ir suaugusi, ir ragana, ir demonė?

 Būtent.

 Norvilė netekusi vilties paėmė dar vieną knygą. Ji buvo keturių tūkstančių penkių šimtų metų senumo ir atrodė pasibjaurėtinai. Puslapiai buvo kažkuo apipilti ir pageltę, ant viršelio net neįskaitomas knygos pavadinimas. Ji ėmė vartyti tą sienieną ir sužibo šviesa tunelio gale.

 Vyručiai man atrodo kažką radau.

 Džo su Sebu pasilenkė prie vos įskaitomo teksto.

Paskutinė žinia demonams apie Hajančotus.

Aš radau ginklą, kuriuo galėjau nudėti seniausią iš Hajančotų. Tai didelis sidabrinis mėnulio pavidalo peilis, su dideliu deimantu ant rankenos. Bet mano planas nepavyko. Kai grįžinėjau iš neįžengemųjų tyrų mane apsupo jos gauja. Paskutiniai išlikę Hajančotai. Visus juos spėjau pribaigti, bet paskutinysis prieš mirdamas pasakė burtą ir aš supleškėjau. Paskutinis dalykas, kurį pastebėjau prieš iškeliaudamas į mirusiųjų pasaulį ledo gabaliukas su neuššalusiu deimantu. Tai buvo ginklas, kuris galėjo pribaigti visus Hajančotus tarp jų ir Marytę Melninkaitę.

Deja parašo nebuvo.

 Matyt yra viltis.

 Pasakė Džo.

 Taip, bet mes nenuraukiam, koks demonas ar raganius ar dar velniai žino kas galėjo tai parašyti.

 Nusiminęs pasakė Sebastianas.

 Tiksliai.

 Vampyro viltis vėl ėmė garuoti.

 Norvile gal tu numanai kas galėjo visą tai parašyti?

 Na tarp demonų kiek man žinoma iš tėvo ir senelio sklandė gandai, kad paskutinysis ėjęs ieškoti ginklo, kuris galėjo sunaikinti Hajančotus visiems laikams buvo demonas Fidelis Vindauskas.

 Tai gal tai jis parašė?

 Tikriausiai.

 Kaip mums patikrinti savo teoriją?

 Galim atverti portalą į mirusiųjų pasaulį ir pasikalbėti su juo.

 Taip ir padarykim.

 Norvilė atvėrė portalą ir pakvietė Fidelį. Netrukus pasirodė peršviečiama aukšto vyro figūra, jo veidą supo banguoti tamsūs plaukai, o pilkos akys buvo ryžtingos.

 Ko iš manęs reikia ateities demonams?

 Paklausė jis.

 Pagalbos.

 Kokios?

 Dėl paskutiniosios Hajančotės.

 Ohooooooo! Ji dar gyva?

 Taigi kad.

 Nieko sau.

 Žinome.

 Ir demonai per keturis tūkstančius metų nesusiprato, jog liko viena iš atmatų?

 Taip.

 Na ir kuo galiu padėti?

 Viskas labai blogai. Karolina Roksel prieš tai, kai buvo išžudyti visi Hajančotai ušsimaskavo save labai stipriais nesusekamumo kerais ir keturis tūkstančius metų, kūrė serumą, kuris galėtu išklerinti mano tėvo ir senelio galias.

 Laiko demonų?

 Aha. Dabar jie jų nevaldo ir laikas sparčiai sukasi atgal. Bet sukasi nenormaliai, nes visur galima surasti po žmogų, demoną, raganą, raganių, vampyrą ar vilkolakį visuose jo amžiaus laikuose.

 Aišku. Viskas labai blogai.

 O ko ji nori?

 Ji nori atsukti laiką į tą vietą, kai Salazaras sukūrė laiko demonus ir paprastieji demonai išžudė visus Hajančotus. Jai jai tai pavyks. Ji sunaikins salazarą ir visus demonus. Mes norėtume sužinoti kur tas ginklas, kurį tu radai?

 Kuris ginklas?

 Tas, kuris gali nudėti Karoliną Roksel.

Jis liko neįžengiamuosiuose tyruose. Pavirtęs ledo gabaliuku su neuššalusiu deimantu.

 Bet, kiek žinau neįžengiamuosiuose tyruose, kurie yra demonų žemėse yra kalnai, kuriuose vien sniegynai.

 Taip. Ten aš jį turėjau prieš mirtį.

 Tai kaip mums jį surasti?

 Beveik praradęs viltį sušuko Džo.

 Juk čia tas pats kas ieškoti adatos šieno kupetoje.

 Manyčiau surasit.

 Kodėl?

 Tiesiog. Nežinau kaip paaiškinti, bet nujaučiu, kad jums pavyks. Taigi sėkmės.

 Fidelis išnyko.

 Mums nelieka nieko kita, kaip leistis į neįžengiamuosius tyrus. Tik taip galėsime viską gražinti taip, kaip buvo.

 Pasakė Norvilė. Sebastianas atsiduso. Jis žinojo, jog nebus taip paprasta. Ir ne vien todėl, kad kalnuose sniegynai, bet ir todėl, kad neįžengiamuosiuose tyruose pilna filarų, Lamerų ir voherų. Be to jie turėjo labai mažai laiko, kuris su kiekviena sekunde vis seko. Filarai tai milžiniškos butybės, kurios vietoje odos turėjo žvynus, jų rankos buvo iš akmens, kojos apaugusios tankiu kailiu, jų pagrindinis gyvenimo tikslas būdavo paversti visus per tyrus keliaujančius savaisiais. Jų visa gale slypėjo rankose, nes jai jie pasiviją ką nors paliesdavo rankomis tasai virsdavo Filaru amžiams, nesugražinamai. Jo siela išlėkusi iš kūno pažirdavo į tūkstančius gabaliukų ir pasklisdavo visatoje, o besielis filaro paliesto padaro kūnas klajodavo su jais ir versdavo filarais kitus užklystančius į tyrus. Lamerai tai padarai panašūs į arklius tik vietoje kailio turėdavo plunksnas ir žmogaus rankas, kurios leisdavo ledo krušą vos tik lamerai jas ištiesdavo į priekį. Jai jie padarys tai prie gyvo padaro, tai tasai pavirs ledo kamuoliu. Voherai, tai milžinai be žmogaus proto, kurie visus kas tik gyvas keliaudavo per tyrus gaudydavo ir versdavo savo vergais, net naudojo juos kaip gyvūnus. Tarkim valgydavo arba naudojo, kaip arklį. Jodavo į kitas medžiokles. Blogiausia, kad demonų magija šių padarų beveik neveikdavo.

 Aš galiu mus nuteleportuoti į tyrus.

 Pasakė Norvilė.

 Gerai.

 Jie susikrovė kelionei būtinus daigtus. Netrukus jie jau stovėjo prie tankaus ir neįžengiamo miško.

 Nesuprantu.

 Paklausė Džo.

 Kodėl demonai negali perkialti nieko per šiuos tyrus?

 Todėl, kad čia mūsų magija beveik neveikia. Čia yra vienintėlė vieta mūsų žemėse, kuri magijos naudojimo nepripažysta.

 Aišku.

 Jie pradėjo brautis per mišką. Kelią tekdavo patiems prasiskinti pro tankiai sužėlusius augalus ir suaugusius medžius. Norvilė iš kuprinės ištraukė tris prožektorius, nes miškas buvo taip tankiai suaugęs, jog pro medžius ir augalus saulės šviesa neprasiskverpdavo nei kiek. Miške nečiulbėjo nei paukštelis ir nebuvo aplinkui matyti nei gyvos dvasios.

 Žinot kas dar blogai?

 Paklausė Norvilė Sebo ir Džo.

 Na skelk.

 Pasakė Džo.

 Nei vienoje demonų knygoje neaprašyta kas yra šiuose tyruose.

 Taip ir kas?

 O tas, kad ten tik aprašyta kur ši vieta yra, kad joje beveik negalima naudoti magijos ir kokie sutvėrimai čia gyvena, bet daugiau nieko. Aš visiškai nenuraukiu kur mes išeisime iš šio miško.

 Nuostabu.

 Suburbėjo Sebastianas išlauždamas storą medžio šaką, kuri buvo uštvėrusi visą kelią.

 Apie šią vietą dar žinoma tai, kad tie kalnai yra jų pabaiga.

 Pasakė Norvilė po dviejų dienų kelionės. Miškui nebuvo matyti nei galo, nei krašto. Jie visi buvo pavargę ir be jėgų, bet iš inercijos toliau varėsi pirmyn. Jau buvo pasibaigęs beveik visas maistas ir vanduo.

 Kaip gerai. Juk čia tik kalnai. Nieko įpatinga. Žinoma nieko, juk mes dar turime apsisaugoti nuo lamerų, filarų ir voherų. Bet tai irgi nieko tokio, nors mes beveik negalime naudoti magijos ir dar tasai ginklas, kuris gali pribaigti Karoliną Roksel amžiams yra pavirtęs į ledo gabaliuką sniegynuose. Bet žinoma mes be problemų jį rasime.

 Pradėjo burbėti Džo. Jis buvo nusiminęs, be jėgų ir beveik praradęs viltį. Jai ta kvaiša pasieks tai ko nori viskam galas. Jo draugo nebeliks ir jis niekada. Tikrai niekada nebepamatys Kesės. Viskas jį siutino ir varė į neviltį.

 Tik be ironijos gerai drauguži?

 Paklausė Sebastianas, kurį jau seniausiai užkniso ši kelionė. Jis jau manė, kad viskas beprasmiška.

 O grotesko nenori?

 Nusivaipė Džo.

 Tai vienas ir tas pats.

 Pridūrė Norvilė.

 O sarkazmo irgi nereikia?

 Irgi.

 Norvilė irgi buvo pavargusi ir nuliūdusi. Laikas lekia atgal pasiutusiai greitai ir jos tėvui bei seneliui gali būti šakės, kartu ir visiems demonams. Kadangi jie buvo kvailuose tyruose tai nieko nežinojo apie likusį pasaulį.

 Įdomu kiek laiko praėjo, kol mes čia plušame.

 Pasvarstė Džo.

 Nežinau.

 Suniurzgė Sebastianas ir sudribo ant samanų krūvos.

 Kaip minkšta. Pagulėsiu čia.

 Neturime laiko ilsėtis.

 Pasakė Džo ir išrovė dar vieną medelį.

 Kam visą tai?

 Nuvargęs tesė Sebas.

 Mes vis vien neišeisime iš šio suknisto miško.

Nepiešk visko juodom spalvom.

 Pasakė jam Norvilė.

 Imk šalto vandens.

 Ačiū. Aš ir nepiešiu, o sakau kaip yra.

 Ji tylėjo. Pačiai nebebuvo vilties ir motivacijos keliauti toliau. Jai jie ir pereis visą šią mėšlo krūva tai kaip ras ledo gabaliuką su deimantu sniegynuose.

 Kiek liko?

 Paklausė Džo išgėręs savo dalį vandens.

 Dar du buteliai.

 Tik tiek?

 Taip deja.

 Jie patraukė toliau. Vakare, kai buvo suplūkę ir pavargę visi sudribo ant kažkokių medžių suaugusių lyg į aikštelę. Norvilė užkūrė lauželį ir išvirė arbatos katiliuke.

 Sugalvojau.

 Pasakė Džo, kai jie tryse valgė sumuštinius su sūriu ir pomidorais.

 Galim visą šį mišką supleškinti ir bus vienu darbu mažiau.

 Negalime.

 Atsiduso Norvilė.

 Šis miškas magiškas taigi ugnis jo neveiks.

 Bet juk tu sukūrei laužą.

 Taip, bet tokių medžių, kuriuos galima deginti vos vienas kitas.

 Šūdas.

 Suniurzgė vampyras.

 Žinau.

 Po dar dviejų dienų jie visdėlto pagaliau išėjo iš miško.

 Negaliu patikėti.

 Sušuko Džo, kai išrovus kelias egles ir didelį ąžuolą plūstelėjo saulės šviesa ir jie tolumoje pamatė laukymę.

 Mes išėjome. Tikrai neįtikėtina. Aš jau galvojau, kad amžiams ten įstriksime.

 Pažvalėjo Sebas. Jie visi pasileido bėgti. Dabar tai daryti buvo gana lengva, nes po kojomis vėlėsi tik samanos. Netrukus jie išbėgo į miško keliuką, kuris išsišakojo į laukymę, kurioje niekas neaugo buvo tik plika žemė.

 Na šį ruožą greitai ir lengvai įveiksim.

 Pagyvėjusi pasakė Norvilė.

 Teisingai.

 Sušuko Džo, bet. Vos jie pradėjo eiti laukymę Sebastianas nei iš šio, nei iš to prunkštelėjo.

 Kas tau?

 Paklausė Džo, nors ir pats iš paskutiniųjų laikėsi neprapliupęs juoku.

 Nieko. Nors... Nežinau.

 Vos išstenėjo jis ir pradėjo taip žvengti, kad visa laukymė skambėjo. Nuo jo nei kiek neatsiliko vampyras.

 Kas jums?

 Nustebusi Norvilė žiūrėjo į du vaikinus besiraitančius ant žemės iš staigaus juoko. Jie negalėjo jai atsakyti. Staiga Norvilei lyg kas užvožė per galvą. Ji atsiminė savo motinos pasakojimą apie mirtino juoko lauką, kuris yra už didžiosios tamsos miško neįžengiamuosiuose tyruose. Ji suprato, kad jai ji stovės ir nieko nedarys Sebastianas ir Džo mirtinai persijuoks. Ji čiupo juos už pakarpų ir nusitempė paskui save.

 Ką tu... Ką tu... Dirb... Dirbi?

 Vos įstengė paklausti jos Džo. Ji neatsakė tik mitriai leidosi bėgti per laukymę. Netrukus ji pasibaigė. Gerai, kad ji trumpa. Pamanė demonė. Kai ji priėjo plonu ledeliu aptrauktą keliuką Sebas ir Džo vėl atgavo įprastines būsenas.

 Kas mums buvo?

 Paklausė Sebas.

 Tai buvo mirtino juoko laukymė.

 Kas tokia?

 Jai būčiau ramiai stovėjusi ir nieko nedariusi jūs būtumėt mirtinai persijuokia.

 Na ir keistoka magija.

 Burbtelėjo vampyras.

 Dar ir kaip keista.

 Pritarė Sebas.

 Nieko apie tokią magiją nežinojau. O kodėl tavęs ta keistoji laukymė nepaveikė?

 Paklausė Sebas.

 Gal todėl, kad aš esu gerokai vyresnė už jus.

 Susimąsčiusi atsakė ji.

 Gal.

 Netrukus jie priėjo ledo šaltumo vandeniu kliokentį krioklį.

 Galime čia prisipilti vandens.

 Pasakė Norvilė.

 Puiki mintis.

 Pritarė abu vaikinai.

 O iš kur maisto gausim?

 Dar turiu.

 Pala, pala. Juk didžiosios tamsos miške sakei, kad baigėsi beveik visas maistas.

 Na aš jums nenorėjau sakyti, kad išplėčiau savo kuprinę burtais ir dabar ji galima sakyti be dugno. Prisikroviau tiek maisto ir visokių daigtų, kad oi, bet padariau tą kuprinę beveik besvorę.

 Ūūūūūūūū. Galinga.

 Sebastianas paplekšnojo jai per nugarą.

 Pati žinau.

 Nusišypsojo Norvilė. Jie prisipylė butelius vandens ir patraukė toliau.

 Tai čia prasideda suknistieji kalnai?

 Paklausė Džo po pusvalandžio, kai ledas ėmė storėti.

 Taip čia tyrų galas. Pagaliau.

 Atsiduso.

 Neatsipalaiduok.

 Pasakė vampyras.

 Čia tik mūsų tikrojo darbo pradžia. Juk dar turime sniegynuose surasti ginklą.

 Ak taip, teisingai.

 Jie keliavo per sniegu nuklotą taką, ropštėsi ledo uolomis ir stačiomis sienomis.

 Įdomu kaip ten sukasi laikas atgal.

 Pasvarstė Sebastianas, kai buvo praėjusios trys dienos po jų žygio kalnuose pradžios.

 Nežinau. Atsisuko laikiukas kokius du tūkstančius metų tai tikrai.

 Ką! Taip greitai?

 Taip.

 Jie visi keliavo tylėdami. Vėjas niūriai kaukė ir buvo taip tylu lyg negyvos dvasios. Tačiau trijulė žinojo, jog gyvieji kalnų gyventojai slepiasi ir tyko.

 Gerai, kad nėra lamerų.

 Pasakė Kolas po pusvalandžio. Staiga jie išgirdo klyksmą nepanašų nei į varnos nei į pelėdos. Jie apsidairė ir pamatė milžiniškas, šlykščias butybes. Jos kanopomis kaukšėjo per ledo luitus.

 Bėgam!

 Sušuko Norvilė. Jie pasileido bėgti. Už jų rinkosi vis daugiau lamerų. Jie visi ištiesę rankas bėgo tiesiai į juos.

 Ir reikėjo man išsižioti.

 Supyko ant savęs Džo. Jei visi pavirsime ledo kamuoliais... Jis nenorėjo galvoti kas tada bus. Lamerų jau buvo prisirinkę gal apie penkiasdešimt. Ir jų vis daugėjo.

 Ką daryti!

 Klausė vampyras savęs, bet atsakymo nesurado.

 Norvile, Sebai jūs turit magijos darykit ką nors.

 Pamiršai, kad čia beveik negalima naudoti magijos?

 Per vėjo ir lamerų kauksmą išgirdo jis Sebastiano balsą.

 Ot šūdas.

 Jie bėgo toliau. Norvilė netyčia paslydo ir išsitėškė ant ledo.

 Nagi kelkis.

 Sebastianas padėjo jai atsikelti ir jie pasileido dar greičiau. Vienas lameras prilėkė labai arti ir ištiesė rankas į Norvilę, bet Sebastianas pasakė burtą ir lameras atsitraukė, bet ne ilgam.

 Ką tu jam padarei?

 Paklausė Džo.

 Ai nesvarbu. vis tiek mažai padėjo.

 Nežinodama ką daryti Norvilė ėmė kapstytis po kuprinę.

 Ko ieškai?

 Ko nors.

 Ji iš ne vilties išsitraukė kelis degtukus ir laikė juos rankoje. Lamerai sustojo. Sebastianas, Džo ir Norvilė irgi. Ji nesuprasdama kodėl tai daro išsitraukė dar degtukų ir metė į lamerų būrį. Jie išsilakstė.

 Čia tai geras.

 Pasakė Džo.

 Jiems kenkia degtukai? Niekada nepagalvočiau.

 Ir aš.

 Nustebusi pritarė Norvilė.

Tikriausiai jie negali pakęsti medienos.

Jie ėmė eiti toliau. Ledas vis storėjo, o sniegas darėsi vis puresnis ir vis sunkiau buvo per jį eiti.

 Kažkokia keista magija šičia.

 Pasakė vampyras.

 Todėl, kad šiuos tyrus sukūrė pirmieji ir seniausieji demonai.

 Paaiškino Norvilė.

 Aišku.

 Praėjo trys dienos. Jie kapstėsi po klampius sniegynus bandydami surasti tą ginklą.

 Nieko mes nerasime.

 Vėl pradėjo pesimistiškai kalbėti Džo.

 Rasim.

 Nerasim.

 Kodėl tu toks pesimistas?

 Todėl, kad tas sušiktas ginklas atrodo, kaip visą kitą čia. Ir mes tikrai jo nerasim.

 Ot rasim.

 Nereikia visko piešti rožinėm spalvom Norvile.

 Nereikia visko piešti juodom spalvom.

 Aš nepiešiu.

 Pieši.

 Ne.

 Baikit.

 Suniurzgėjo sebastianas. Jis buvo paniuręs ir tų dviejų vaidai dar labiau jį erzino. Jis irgi buvo priėjęs iki tos išvados, kad jie tik veltui gaišta čia laiką.

 Norvile kaip manai kiek dar laikas atsisuko atgal?

 Paklausė jis.

 Na gal liko keli šimtmečiai iki tol, kai buvo išžudyti visi hajančotai.

 Ot šūūūūūūdaaaaaaas.

 Iškošė Džo.

 Tai jai nebedaug trūksta pasiekti savo tikslą.

 Taip ir jei per dvi dienas mes nerasime to ginklo viskam šakės.

 Juk aš sakiau, jog viskam yra šakės ir mes nieko nerasime!

 Sušuko Džo. Jo balsas plačiai nuaidėjo po tuščius ir nykius sniegynus.

 O tu man skiedi. Džo gi nereikia visko piešti juodomis spalvomis. Džo nesikeik. Negaliu užkniso viskas.

 Jis perlipo ledo luitą.

 Pailsiėkim gal?

 Pasiūlė Norvilė.

 Gal tada tau praeis psichų priepuolis?

 Jis tylėjo. Sebastianas sustojo ir atsitupė šalia.

 Džo nusiramink.

 Ai...

 Mums irgi viskas užkniso ir galvojame, kad viskas ir mes nieko nerasime, bet stengėmės nepalūšti.

 Pasakė Norvilė.

 Ji išsitraukė vandens iš kuprinės ir maisto. Jie pasisotino ir tada numigo porą valandėlių. Kai susiruošė eiti išgirdo baisų dundesį, kuris vis artėjo.

 Ot velnias.

 Suburbėjo Norvilė.

 Filarai.

 Jie pamatė milžiniškas, šlykščias butybes, kurios lėkė į juos, atrodė, kad veržiasi ugnikalnis, dar sekundė ir galėsime atsisveikinti su niekingomis sieliūkštėmis, pamanė Norvilė.

 Bėgam.

 Sušuko Sebastianas ir jie pasileido per sniegą ir ledą. Buvo sunku bėgti. Sniegas buvo purus, o ledas labai slidus ir nei kiek nepadengtas sniegu. Norvilė kelis kartus suklupo, bet žinojo, jog jai neatsistos taps viena iš filarių. Sebastianas paslydo ir vos nenusirito nuo ledo uolos, bet spėjo įsitverti Norvilės kuprinės.

 Mėšlas.

 Sušuko Džo. Jam irgi sunkiai sekėsi bėgti, nors ir buvo vampyras. Norvilei iš kuprinės iškrito degtukai ir butelis vandens, bet jie neatsigrežė jų paimti. Buvo svarbi kiekviena minutė. Filarai vis artėjo ištiesę ilgas į grėblius panašias rankas į priekį. Jiems buvo lengva bėgti, nes jų kojos buvo pritaikytos prie ledo. Staiga... Norvilė sustojo tik sekundei pasitaisyti kuprinės, kuri vos nenukrito jai nuo pečių ir... Filarai buvo pakankamai arti... Vienas iš jų ištiesė rankas ir... Norvilę sukaustė šaltis. Paskui... Begalinis skausmas, lyg kas būtu gyvai plėšęs odą ir rovęs su žnyplėmis kaulus ir... Ji išnyko. Sebastianas ir Džo stovėjo kiek atokiau kaip įkasti. Norvilei taisantis kuprinę Sebastianas spėjo pagriebti ją iš jos ir pabėgėti į šalį. Norvilė liko stovėti ir... Nei vienas nežinojo, jog filarai tokie greiti. Jie matė, kaip jie pasiėmė jų draugę. Norvilei akys sustingo iš siaubo tada... Sumirguliavo oras ir vietoje dailios merginos liko filarė. Didelė, atgrasi, pavojinga ir šlykšti. Ji išsišiepė ir parodė ilgus, kaip peiliai dantis. Jie pamatė, kad iš jos akių, ausų ir burnos kyla garas, kuris susiformavo į dailų žiedelį ir tada suskilo į milijonus dalelių ir pasklido ore. Norvilės jau nebebuvo. Džo su Sebastianu neatsigręždami puolė bėgti. Žinojo, jog šiaip ar taip nieko pakeisti nebegalima. Jiems buvo gaila draugės. Filarai pasiėmė bežadį Norvilės kūną į savo būrį ir išsisklaidė po kalnus.

 Prakeikimas.

 Suniurzgėjo Džo.

 Netekome jos. Velnias ir kam? Kam aš su ja riejausi. Ji tiek mums padėjo. Jei ne ji nebūtume žinoję kas čia vyksta.

 Nekaltink savęs Džo.

 Pasakė Sebastianas. Ledas darėsi nebepraeinamas. Jau buvo praėjusios trys valandos po Norvilės mirties. Sebastianui irgi buvo labai jos gaila, bet jis žinojo, jog nieko nebepadarysi. Jie sustojo pavalgė išgėrė likusį vandenį ir numigo kiek. Paskui ėjo toliau. Praėjo diena. Jie priėjo tokius kalnus kur ledo sienoms nebuvo matyti nei galo nei krašto.

 Čia jau kalnų pabaiga.

 Tai gal čia rasime tą ledo gabaliuką su deimantu.

 Pasvarstė vampyras.

 Gal. Gerai, kad nesusidūrėme su voherais.

 Pritariu.

 Jie dabar atidžiai žiūrėjo kiekvieną ledo gabaliuką, kuris tik pasitaikydavo. Bet tų gabaliukų buvo vos vienas kitas. Dažniausiai dideli ledo luitai.

 Jai nerasime to gabalėlio galinčio išgelbėti viso pasaulio?

 Paklausė Džo, kai jie naršė tuos mažučius ledo gabaliukus, kuriuos pavyko rasti tarp didelių kaip namai ledo luitų.

 Nepradėk... Rasime išeitį.

 Tikiuosi.

 Staiga Džo žvilgsnį patraukė vienas ledo luitas. Jis priėjo arčiau ir pasilenkė prie jo. Tai buvo didelis ledo gabalas, bet prie jo buvo prišalęs lyg ir akmenukas.

 Sebai? Regis radau.

 Tikrai?

 Sebas atėjo prie Džo brisdamas per metrinias pusnis. Buvo nuvargęs, o diena jau ėjo į pabaigą ir iki Karolinos Roksel išsvajotosios akimirkos liko vos kelios dienos. Bent jie taip manė.

 Žiūrėk.

 Jis parodė prišalusį spindintį akmenuką.

 Čia jis.

 Sušuko Sebastianas. Jie ėmė gramdyti tą akmenuką nuo didelio luito, bet ne sėkmingai. Kai praėjo valanda Džo iš nevilties pačiupo kitą luitą gulėjusį netoliese ir su juo kirto į tą prie, kurio buvo tasai akmenukas. Luitas pažiro į tūkstančius gabalėliu, bet Sebastianas spėjo pagriebti tą akmenuką. Jis smalsiai jį apžiūrėjo. Tai tikrai buvo deimantas, o prie jo trikampio formos nedidelis storo ledo gabaliukas.

 Radome!

 Užklykė Džo. Jo viltis, kad jie gražins laiką atgal į 2017 tuosius vėl atgijo ir ėmė augti. Sebastiano viltis taip pat prabudo.

 Keliaujame atgal.

 Gerai.

 Jie vėl ėmė leistis atgal, bet šį kart kelias buvo daug lengvesnis, nes jiems padėjo eiti naujai užgimusi viltis. Per kalnus praėjo ramiai neužkliuvo nei lamerams, nei voherams, nei filarams. Per mirtino juoko lauką ėjo užsimerkę ir nekvėpuodami. Tik su tamsiuoju mišku buvo sunkiausia, nes medžiai stebuklingai išaugo ir jiems vėl teko eiti skinantis kelią per juos. Bet jie sėkmingai grįžo.

 Turime paskubėti.

 Pasakė Džo apsidairęs po gatvę. Jie jau buvo Vilniuje. Aplink viskas buvo pasikeitę. Namai velniai žino kelinto amžiaus, aplinkui šmirinėjo Sebastianui nepažystami žmonės ir... Kažkokios keistos butybės, kurios buvo kaip vilkolakei, bet galėjo kalbėtis kaip paprasti žmonės ir naudoti magiją, kuri pranoko net demonų magiją. Jie zujo gatvėmis iš vieno kampo į kitą. Demonai irgi. Vienoje gatvėje susirėmė vienas iš tų keistųjų vilkų ir vienas demonas. Kraujas liejosi iš visų pusių, gulėjo krūvos lavonų, demonų ir vilkų, sproginėjo pastatai. Sebastianas ir Džo  vos brovėsi per minę.

 Sebai ar tu manai, kad tie vilkai yra...

 Taip, žinau. Hajančotai.

Vampyras linktelėjo jis irgi taip manė.

 Kaip mes rasime Karoliną?

 Nežinau, bet ji ko gero sėdi požemio rūmuose.

 O ką ji ten veikia?

 Laiko demonai kiek man žinoma iš Norvilės gyvena požemio rūmuose.

 Bet juk kiti demonai ten negyvena?

 Taip, bet laiko demonų vos keli ir jie labai gerbiami ir vertinami, todėl jie turi išskirtinę teisę ten gyventi.

 Aišku, tai varom į požemio rūmus.

 Jie nuvarė į Vilniaus sienamiestį. Požemio rūmai buvo pergrūsti demonų ir hajančotų.

 O jų sparčiai daugėja.

 Pasakė Džo dairydamasis po vilkademonių pilnus koridorius.

 Taip, nes jie grįžta.

 Jie prasibrovė per tris aukštus iki laiko demonų apartamentų. Tai buvo atskiras dviejų kambarių butas. Kai jie įėjo į vidų pamatė ant sofos sėdinčius kaip dvi statulas demonus, kurie sėdėjo, lyg lėlės be lašelio nuovokos kas vyksta, o priešais juos stovėjo laikrodžiai, kuriuose rodyklės pasiutusiu greičiu lėkė atgal. Šalia jų stovėjo moteris, neaukšta, pečius siekenčiais rudais plaukais, o rudos akys žvelgė kažkur į tolį. Ji laikė demonų magijos knygą ir būrė.

 Karolina viskas baigta.

 Pasakė Sebastianas. Ji pakėlė akis nuo puslapio ir nužvelgė juos.

 Oho. Demonas ir vampyras įsiveržė pas mane nežinia dėl ko.

 Ji nusijuokė.

 Tikitės, kad šnai ir viską gražinsit atgal? Nesvajokite dar kelios valandos ir aš išnaikinsiu visus demonus. Hajančotai valdys visus pasaulius.

 Tai tu nesvajok.

 Pasakė Džo.

 Džiaukis savo gyvenimu, nes jis sparčiai artėja į pabaigą.

 Kas yra vampyre. Sergančio žmogaus kraujo atsigėrei ar kas tau?

 Tavo ironija čia visai ne vietoje Karolina.

 Beja jai jums ir pavyktu tarkim. Jai jums ir pavyktu rasti būdą atsukti laiką į ateitį kaip jūs sutvarkysite Kristupą ir Kornelijų?

 Ji žvelgė į juos pergalingu žvilgsniu.

 Na gal šitaip.

 Pasakė Sebastianas ir išsitraukė ledo gabaliuką, kuris nei kiek nebuvo aptirpęs. Matyt paskutinieji hajančotai prieš mirtį pavertė jį amžinu ledu. Pagalvojo jis. Bet dabar jau nesvarbu. Jis priėjo ir pats nežinodamas kodėl tai daro suvarė Karolinai į širdį tą ledo gabaliuką. Keista, bet jis smigo lengvai, lyg peilis per sviestą. Hajančotės akys išsiplėtė iš siaubo.

 Bet... Juk... Mes... Jį sunaikinome.

 Tarė ji ir griuvo ant grindų. Jai iš burnos pasipylė kraujas, ji dar kelias akimirkas pasikankino ir mirė.

 Kaip mes atsuksime laiką atgal?

 Paklausė Džo.

 Nežinau.

 Susimąstė Sebastianas. Juk jai Karolina mirė jis nepradės pats suktis atgal savaime, o nei Kornelijus, nei Kristupas nevaldo savo galių. Jie negali patys atsukti laiko atgal į ateitį. Bet. Sebastianas pakėlė knygą, kurią Marytė buvo išmetusi ant grindų.

 Man atrodo ji prakeikė juos demonų magija, todėl. Jai aš ištarsiu burtą, kuris ims sukti laiką į priekį. Na šiuo atvėju atgal tai jų galios vėl susitvarkys.

 Jis atsivertė skyriu laiko kilpos ir ėmė skaityti. Ten buvo burtas laikui sustabdyti, sumaišyti, pagreitinti, atsukti atgal varžant laiko demonų gales, atsukti į priekį ir atsukti atgal su laiko demonais.

 Bet nesuprantu.

 Pasakė Džo.

 Ko?

 Na juk visi burtažodžiai tvarkantys laiką yra surašyti jūsų magijos knygoje.

 Na ir?

 Tai kodėl paprasti demonai negali jų naudoti?

 Todėl, kad jie skirti tik laiko demonams. Paprastasis demonas gali ištarti tuos burtus, bet jie tik kontroliuos laiko demonus. Supranti? Čia tas pat kas persukti laikrodžius, nors pats nesi laikrodis.

 Supratau.

 Gerai pradedu.

Noriu užberti aš praeitį laiko smėliu. Rytojaus laukti ilgai negaliu. Laiko rodyklės skriekit pirmyn ir ateitį prineškit artyn. Hajankšo, Čahona, sahandžy, čehino…

Netrukus Džo bežiūrint laikrodžio rodyklės pajudėjo teisinga kryptimi sparčiai greitai. Sebastianas užvertė knygą.

 Na štai Džo. Viskas baigta.

 Jis atsikvėpė.

 Tikrai. Viskas baigta. Netrukus vėl buvo 2017 tieji. Laiko demonai atsimerkė lyg po ilgo miego ir apsidairė aplinkui.

 Kas nutiko?

 Jūsų galios buvo išklerintos.

 Kaip tai?

 Sebastianas papasakojo jiems viską.

 O tu dieve mano. Nepaprastai ačiū jums.

 Nėr už ką.

 O kur Norvilė?

 Ji na... Ji virto filare.

 Abu demonai nuliūdo.

 Gaila.

 Pasakė jie.

 Na, bet ji žinojo ką daro.

 Mums irgi liūdna.

 Kaip mes galėtumėm jums atsidėkoti?

 Na tiesą sakant.

 Pradėjo Džo.

 Aš turiu jums klausimą.

 Kokį?

 Ar galite atsukti laiką atgal. Matote aš netyčia nužudžiau savo merginą ir noriu tai ištaisyti.

 Žinoma galim, bet prisimink štai ką. Kadangi Karolina buvo išklerinusi mūsų galias tai laikas sukosi atgal ne taip kaip reikėtų. Šiaip kai mūsų galios veikia gerai ir savarankiškai laikas sukasi atgal taip, kad žmogus lieka vienas tame laike į kurį mes jį nudanginame. Kitaip tariant liks tik blogasis tavo variantas. Tu pats savo pastangomis turėsi jos nenužudyti.

 Suprantu.

 Pasiruošęs?

 Džo užsimerkė ir giliai įkvėpė. Labai troško pamatyt Kesę ir žinojo, kad atiduos visas jėgas, kad tik ją išsaugotu.

 Taip. Pasiruošęs.

 Kornelijus su Kristupu paėmė knygą ir ėmė burti.

Laiko sparnai į praeitį skriekit. Vakarykštę dieną atgauti padėkit. Praeities norus ir viltis, prašau aš gražinti ir norriu atgauti aš žuvusią viltį.

 Laikrodžio rodyklės sukosi vis lėčiau ir Džo apėmė tamsą. Kai atsipeikėjo stovėjo Viltės ir Kesės bute.

 Džo tu toks nesi.

 Išgirdo jis Kesės balsą.

 Paklausyk tave valdo Kasparas.

 Jis troško žudyti. Beprotiškai, atrodė, kad tas noras praeis tik tuomet, kai išplėš tos niekam tikusios raganos gerklę. Jis stryktelėjo ant jos.

 Palauk Džo...

 Jis ėmė gerti jos kraują.

 Čia gi aš...

 Staiga jis prisiminė, jog viskas kartojasi, jog jis nužudys Kesę jei nesiliaus, todėl paleido ją.

 Atleisk. Kese. Aš...

 Jis davė jai savo kraujo. Paskui papasakojo Viltei ir Kesei apie viską. Kas būtu nutikę jai jis nebūtu liovesis, kaip jam pavyko atsukti laiką atgal ir kokia velneva buvo užvirusi. Paskui jiedu nuvarė pas Sebastianą.

Noriu tau žiauriai padėkoti už tai, kad padėjai man susigražinti Kesę jei ne tu net nebūčiau pagalvojas apie laiko kilpą.

 Baik juk nieko nepadariau. Už tai turime dėkoti Norvilei.

 Taip. Gaila, kad ji na...

 Tikrai gaila. Ji buvo tokia. Geraširdė.

 Taip ir jai ne ji dabar mes gyventume vienu metu krūvas gyvenimų.

 Sebastianas šyptelėjo. Vėl viskas grįžo į senas vėžes. Kesė susidraugavo su Fibi. Jos tapo tikrai geromis draugėmis. Fibi iš Sebastiano sužinojo kokia velneva su laiku buvo nutikusi. Ji net pati nežinojo, jog būna laiko demonų.

Po dviejų metų

Triukšmas buvo didelis. Regis plyš namo sienos. Dundesys, juokas, krykštavimas.

Apsiraminkit truputėli!

 Sušuko Džo.

 Kese ką sakei?

 Džo ir Kesė jau buvo susituokę ir gyveno nedideliam mielam name Vilniuje. Jiems gimė Dvynukės Norvilė ir Akvilė. Jos buvo linksmos mažylės, visada ką nors iškrėzdavo ir taip dūkdavo, jog galėjai pamanyti, jog čia ne du vaikai, o visas vaikų darželis.

 Sakiau, kad su Vilte jau išrinkome vestuvinę suknelę Fibi.

 Gerai, o viešbutį užsakėt?

 Taip, o tu pasirūpinai gėlėmis?

 Taip sakė rytoi atveš kvietimų pavyzdžius.

 Gerai.

 Jie su Kese planavo Fibi ir Sebastiano vestuves. Viltė toliau dirbo žurnaliste ir vis laksto į nesėkmingus pasymatymus. Beja Norvilės ir Akvilės krikštatėveis tapo Fibi ir Sebastianas.

 Einu paguldysiu tas rėksnes.

 Nusijuokė Kesė.

 Gerai.

 Rytoi dar turėsime peržvelgti svečių sarašą.

 Gerai.

 Kesė atsistojo ir išėjo iš kambario. Džo Girdėjo, kaip ji priekaištauja jų dukroms, kad triukšmauja ir kad tuoi kaimynai iškvies policiją.

 Mamyte, bet juk mes gyvename atskilam name.

 Bet jūs klykaujat taip, kad tikriausiai girdisi per tris gatves į tolį.

 Baik mama.

 Džo klausėsi šio pokalbio ir šypsojosi. Jis pagaliau turėjo gyvenimą apie, kurį negalėjo net pagalvoti. Pagaliau vėl buvo laimingas ir ištaisė tai ką kadaise padarė.