Dvi pusės (2/3)

 Tuomet ji neteko samonės. Ji pabudo staiga lyg kieno papurtyta. Kurį laiką nesusivokė kas nutiko ir kur ji yra. Vargais ne galais pakėlusi sunkią lyg švino pripildytą galvą apsidairė. Jautėsi, kaip po narkozės. Ji gulėjo didžiulėje pilies menėje sukaustyta grandinėmis. Nesuprato kas vyksta. Menė buvo didelė, viduryje jos čiurleno fontanas ant pakylos, sienos buvo išmargintos žvėrių ir paukščių piešiniais, ant didelių iki pat žemės langų kabėjo didelės, sunkios ir prabangios užuolaidos, pasieniais stovėjo lentynos pilnos oda įrištų knygų, stovėjo krištoliniai buteliukai, visokių marmalų pilni paauksuoti indai. Lėja pasijautė, kaip patekusi į tūkstančio ir vienos nakties pasakas. Ji gulėjo ant žemės, visa nuo galvos iki kojų buvo sukaustyta grandinėmis. Bet, kaip ji čia pateko? Ar tai Timo darbas? Kur jis? O gal čia demono Edvardo valdos? Jai taip iš kur jis apie ją sužinojo. Ar Timas ją čia atvedė?

Ne, ne, ne, ne. Timas negalėjo taip pasielgti. Tik ne jis.

Galvojo Lėja. Ji negalėjo pasikelti. Jai ėmė skaudėti rankas ir kojas nuo grandinių svorio. Nusprendė šauktis pagalbos.

Ei! Ar čia kas nors yra! Ei, kas nors!

Ką gi ką gi ką gi. Jau prabudai?

Ji apsidairė. Pro menės duris įėjo aukštas vaikinas. Jam buvo maždaug dvidešimt penkeri, dvidešimt ketveri metai, jo raudonos akys žvelgė į Lėją su šaltumu ir nekantrumu. Ją net šiurpas perliejo. Timas buvo jai pasakojas, kaip atrodo demonai, todėl ji ir suprato, kad čia tikrai demonas.

Ar tu... Ar tu Edvardas?

Taip Lėja čevinskyte arba Maja haneivel.

Bet, kaip tu...

Kaip aš tave radau? Atsakymas labai paprastas. Juk žinai, kad su Timu Orentu sudariau sandorį?

Ji linktelėjo. Žodžiais nepajegė kalbėti. Jautė, kaip jos visas jėgas pakerta silpnumas.

Tai jis...

Jis turėjo tave man pristatyti. Jau seniai. Labai seniai, bet... Bet jis ne toks žiaurus ir nepalenkemas, kaip demonai. Suskydo. Įsimylėjo savo priešę. Juokinga ir graudu. Kai man kilo įtarimas, nes jis jau seniai su manimi bendravo. Aš jį pasekiau. Stebėjau jo vidines kovas, žinojau, jog jis tave įsimylėjo, nors pats sau tai neigė. Aš jau tada žinojau, kad jis suminkštėjo. Taigi tai ko jis man neatnešė teko pasiimti pačiam ir slapta. Aš laukiau progos ir ji atėjo. Laukiau, kol liksi viena, bet tu amžiais būdavai apsupta. Tik ne šiandien. Taigi tu čia.

Lėjai lyg akmuo nuo krūtinės nusirito. Timas neišdavė jos. Ji pajuto, jog nebijo Edvardo. Nesvarbu, jog jis demonas, bet jai ji Haneivel, tai turi turėti savo magiją. Ir ji pasistengs ja pasinaudoti, nors ir niekada neteko.

Ko tau iš manęs reikia?

Na, iš pradžių gal papasakosiu tau tavo istorijos daleles, kurių tu nežinai.

Aš viską žinau.

Iš to hibrido? Net ir jis žinojo ne viską.

Na, gerai. Pasakok.

Ilgus metus aš nekenčiau Haneivelių ir laukiau progos juos sunaikinti. Ilgai ir daug kartų bandžiau, bet vis nesisekė. Tuomet susidraugavau su tavo brangiąja mamyte. Po kiek laiko man šovė puiki mintis, kaip galėčiau jus sunaikinti. Taigi aš paskleidžiau gandus po visus tris pasaulius, jog Haneivelei siekia apsoliučios valdžios.

Tai buvo tavo darbas? Tu kaltas, jog Timas neteko šeimos. Tu kaltas, kad ir aš netekau viso klano, jog negalėjau augti su savo mama. Tu sugriovei mums gyvenimus.

Jis nusijuokė.

Koks dabar skirtumas. Taigi, kai prasidėjo karas tarp Haneivelių ir Orentų klanų aš sukūriau eliksyrą, kurio įlašinau į karui skirtą maistą ir gėrimus. Nesvarbu, kaip aš ten prasisukau. Svarbiausia, kad man pavyko. Tas eliksyras atėmė visiems Haneiveliams jėgas. Jie pasidarė praktiškai bejėgiai prieš Orentus. Galvojau, jog jūs amžiams sunaikinti, bet tavo mamytė mane prisiminė. Ji atbėgo ir ėmė maldauti pagalbos. Aš žinojau, jog ji laukėsi. Žinojau, jog tu turėsi gebėjimą numatyti ateitį, kuris eina per Haneivelių klano kartas, bet tą gebėjimą turi tik kas dešimta karta. Taigi sudariau su ja sandorį. Kvaiša. Tuo metu ji visiškai apie tave negalvojo. Jai svarbiausia buvo išsigelbėti pačei. Kaip savanaudiška. Taigi susitarėm, kad jei aš jai padėsiu. Ji man atiduos tave ir aš iš tavęs galėsiu pasiimti ateities nuspėjimo galią. Kai ji prisiekė, kad laikysis pažado aš daviau jai priešnuodžių, kurie sugražino jos magiją. Paskui ji dingo. Ilgai. Oi ilgai jos ieškojau. Kai radau sužinojau, jog ji tavęs atsikratė. Aš įsiutau, nes pagalvojau, jog ji tave nužudė. Taigi pribaigiau tavo mamytę už sandorio nesilaikymą.

Lėją sukaustė siaubas.

Tu... Tu...

Ji nežinojo ką sakyti. Neapsakomai nekentė šio demono. Jis buvo kaltas dėl visų jos ir Timo nelaimių. Ji troško jį sunaikinti, bet nemokėjo nei kiek naudotis savo magija.

Nekenčiu tavęs! Būk prakeiktas!

Jis vėl nusijuokė.

Taigi mažoji Maja, kai pribaigiau tavo mamą susimąsčiau, jog gal ji tavęs kitaip atsikratė, kad aš nesurasčiau. Taigi paėmiau jos kraujo ir jis man parodė, jog tu vis dar gyva. Įvairia magija, serumais ir įvairiais žinių knygų burtais bandžiau tave surasti, bet nesisekė. Tavo mamytė buvo labai gudri. Tikriausiai pagimdžiusi tave suprato kokią klaidą padarė, bet, deja ji nežinojo, jog jau vėlu viską taisyti. Aš visuomet pasiimu kas man priklauso. Tuomet visiškai netyčia susitikau vargšą, depresijos ir beviltiškumo apimtą Orentą, kuris troško tave sunaikinti. Man tavo gyvybė nerūpėjo. Taigi susitarėm, kad aš pasiimsiu iš tavęs, ko man reikia, o jis galės su tavim daryti ką tik nori. Bet... Bet jis įsimylėjo tave ir nebenorėjo tavęs man atiduoti. Bet aš tave pasiėmiau tai koks skirtumas ar jis man padėjo ar ne. Beja... Timas tikriausiai tau nepasakojo antrosios mūsų sandorio dalies. Kas jam bus jai jis neatves tavęs man.

Lėja pajuto siaubingą nerįmą. Širdis ėmė plakti kaip pašėlusi.

Nepasakojo.

Tikriausiai nenorėjo, kad tu kankintumeisi, nors jis žinojo, kad taip bus. Kaip žmogiška ir skysta.

Kas yra!

Sušuko ji taip, kad visa menė nuskambėjo.

Timas Orentas mirė mažoji Maja. Aš jį nužudžiau, nes mes susitarėme, kad jeigu jis neatves tavęs man, turės sumokėti savo gyvybe.

Lėja pajuto kaustantį šaltį ir karštį vienu metu. Apėmė nesuvokemas netikrumo jausmas.

Ne! Tu meluoji!

Nori įrodymų? Štai, mažoji Maja.

Jis iš kišenės išsitraukė Timo telefoną.

Tai nieko neįrodo.

O tai?

Edvardas įjungė įrašą iš Timo telefono.

Lėja. Žinau, kad turėjau tau tai pasakyti, bet tai dariau dėl tavo saugumo. Žinojau, kad mūsų mmeilė bus labai trumpa, bet nenorėjau, kad kankintumeisi dėl tokio sumauto vampyro raganiaus, kaip aš. Žinai, mirti aš nebijau. Juolab dėl tavęs. Šitaip aš ne tik priimu kas man skirta už neįvykditą sandorio dalį, bet ir atperku visas savo blogas mintis ir ketinimus tau. Viską ką blogo tau padariau. Žinau, kad mane myli. Aš irgi tave myliu. Esi geriausias dalykas nutikęs mano gyvenime. Nors tau ir bus labai skaudu, bet neliūdėk. Pasistenk susitaikyti su tuo, kad manęs nebėra. Prisimink viską ką gražaus patyrėme ir žinok, kad būsiu visada šalia. Net jai ir esu miręs. Myliu tave Lėja. Tikiuosi, kad sugebėsi gyventi toliau. Privalai sugebėti. Myliu tave ir sudie. Timas.

Lėja niekaip negalėjo to nuginčyti. Tai buvo jo balsas, jo pasakyti žodžiai.

Timo nebėra. Pankiūkščio nebėra. Viskas. Jo nebėra.

Sukosi tik viena mintis jos galvoje. Staiga ji pajuto visą giraunantį pyktį. Norėjo gyvą sudeginti šį demoną, kuris buvo kaltas dėl visko.

Nekenčiu tavęs!

Staiga ji pati to nesitikėjo, bet tai įvyko. Užsižiebė didelė liepsna. Ji vis plito degindama viską pakeliui.

Būk tu prakeiktas!

Ei ramiau. Apsiramink mažoji Maja. Tokia reakcija.

Edvardui gan lengvai pavyko užgesinti kilusę liepsną.

Atšalk truputėlį. Esi visai, kaip tavo motina. Dabar nusiramink ir tiesiog leisk man pasiimti tavo galę nuspėti ateitį. Tu jos dar neturi, todėl gali ją man perleisti. Ją tu turėjai įgyti sulaukusi devyniolikos. Žinai, nustebinai. Nemoki naudotis savo magija, o vat ką padarei.

Išgraušk! Nieko tu negausi.

Čia jau bėda. Aš negaliu pasiimti tavo galios, nes ją man turėjo kas nors perleisti. Tai padarė tavo motina, bet kai ji mirė viskas anuliavosi ir perdavimo teisė atiteko tau. Gaila, gaila. Kaip matau šiek tiek skubotai ją nužudžiau.

Prasmek skradžiai!

Na... Kaip matau šiandien niekas nepraeis. Pabandysiu vėliau. Čehoni šindram.

Grandinės nukrito nuo Lėjos. Ji vargais ne galais atsistojo, bet vėl susmuko ant žemės. Ne iš silpnumo, o iš skausmo. Vėl atsistojo ir žiūrėdama Edvardui į akis pasakė.

Žinai ką aš supratau? Tu bijojai mano klano! Bijojai, kad jie gali tokius kaip tu sunaikinti! Aišku kaip dieną. Todėl ir sunaikinai juos. Kam tada tau to reikėjo? Aišku iš baimės. Tu bailys Edvardai. Iš tos baimės ir mane čia surakinai. Ar gi ne? Tuomet paklausyk. Aš nepaliksiu tavęs ramybėje. Išmoksiu naudotis savo magija, o tada... Tada nusiūsiu tave į pragarą kur tau ir vieta. Noriu, kad manęs bijotum ir nors neigi tai, bet nuo šiol gyvenk drebėdamas iš baimės.

Jis nusijuokė jai į veidą.

Nepaistyk nesamonių. Aš tavęs bijau? Kol tu išmoksi naudotis savo magija aš jau šimtą kartų spėsiu tave nudaigoti. O tavo galę aš vis vieną gausiu. Kaip nors.

Nereikės tau manęs danginti į pragarą Edvardai, nes aš jau pragare. Tik tu aišku to nesuvoki.

Ji skriste išskrido iš tos menės. Gana ilgokai klaidžiojo po neįmaomo dydžio rūmus, bet jai pavyko surasti išėjimą. Neprisiminė, kaip rado kelią iki Timo buto, bet ji ten atsidūrė. Jame nieko nebuvo. Ji atsigulė ant jo lovos ir pasiėmusi jo megstinį apsikabino jį ir ėmė verkti. Skausmas ją pasiglemžė. Atrodo, jog nebeliko prasmės gyventi ir kurti viską iš naujo.

Justė ilgai laukė Lėjos. Prieš ketures valandas ji rašė, kad yra pas Timą, bet greitai atvažiuos pas ją. Jos vis nebuvo. Justė ėmė nerymauti. Skambino ir Timui ir Lėjai tuzinus kartų, bet nei vienas nekėlė.

Po velnių. Kur jūs abu prasmegot? Ar taip ušsiėmę savo meile, kad nei vienas negirdit telefono?

Galų gale neapsikentusi ji nusprendė nuvažiuoti pas Timą. Butas buvo neužrakintas.

Lėja! Timai!

Tyla. Justė rado Lėja toje pačioje vietoje kur ji ir buvo po pabėgimo iš Edvardo.

Lėja. Kas tau?

Justė išsigando. Lėja gulėjo labai rami, bet buvo nusiverkusi. Akys bukai įbestos į lubas.

Kas yra? Kas atsitiko? Ar su Timu susipykot?

Išgirdusi Timo vardą Lėja tik suinkštė ir vėl ėmė verkti.

Na, kas yra?

Lėja jau neprisimena iš kur rado jėgų viskam papasakoti Justei. Neprisiminė, kaip atsidūrė jos namuose. Daugybę valandų, dienų, savaičių ir mėnesių gyveno, kaip zombis. Justė negalėjo priimti to kas nutiko, bet taip buvo. Ir ji nieko negalėjo pakeisti, kad Lėja vėl gyventu. Kad ir kaip stengėsi.

Po trijų mėnesių

Mama, aš visiškai nežinau ką daryti.

Tai kalbėkis su ja.

Lengva pasakyti. Kalbėkis. Žinai kada ji paskutinį kartą kalbėjo? Prieš tris mėnesius. Aš kiek kartų jai kalbėjau, kad nepasiduotu, kad reikia gyventi toliau, kad jis norėjo, jog ji gyventu, kad jis nenorėtų, kad ji šitaip save sunaikintu. Kaip žirniai į sieną. Lygiai taip pat aš galiu atsisėsti ant sofos tuščioje svetainėje ir kalbėti sienoms. Tas pats rezultatas.

Ką? Jai taip blogai?

Taip. Jaučiuosi beviltiška. Galvojau, kad jai tu atvažiuosi. Jai pabendrausi su ja. Jai ji išgirs, kad tu ir tėtis nebegeriat ir tvarkotės. Gal... Gal tuomet ji grįž į save.

Bet taip nenutiko?

Ne. Jokių pokyčių.

Tai ką ji veikia?

Baisu ir pasakoti. Ji guli lovoje, Kartais verkia taip, jog atrodo niekada nenustos, bet dažniausiai spokso į lubas bereikšmiu žvilgsniu ir nekalba, kad ir kiek kartų bandžiau, bent žodį išpešt. Visiškai nieko neprataria. Beveik nieko nevalgo ir negeria. Tragiškiausia buvo pradžioje, kai ji iš viso nevalgė ir negėrė. Dabar nors kiek. Mokyklai pasakiau, jog ji ligoninėje, nežinia kada sugrįž, nenori nieko matyti ir nenori kad ją kas lankytu.

Bet gal būtų buvę geriau, jai jos draugai būtų atėja? Gal tai pralauštu ledus?

Na ką tu kalbi mama. Ką aš jiems pasakyčiau?

Tu teisi Juste. Nieko.

Nežinau ką daryti. Visiškai nežinau. Gal vešti ją į kokią kliniką ar psichetrinę. Bet tai nepadėtu. Juk ji neserga. Na, psichikos liga. Blogiausia būna tuomet, kai ji pradeda daužyti daigtus ir net save žaloti.

Ką?

Taip. Todėl aš ir sakau, kad nežinau ką daryti.

Jai rimtai reikia į kliniką.

Ko gero tu teisi mama. Palauksiu dar savaitę. Jai padėtis nesikeis ieškosiu ko nors.

Gerai Juste. Iki laikykis.

Viso mama. Justė uždarė telefoną. Jautėsi visiškai bejėgė, pasimetusi ir kupina nevilties, visam bute tvyravo bežadė, gili, skausmo kupina tyla.

Trečia dalis

Sėdėjau savo palatoje ant palangės ir maišiau šaukštu košę. Ji jau buvo atšalusi, be to neskani. Visiškai

apetito neturėjau. Gydytojai man nuolat leido kažkokius vaistus ir neatsiklausdami manęs, nes su niekuo nekalbėjau jau nežinia kiek laiko girdydavo antidepresantais ir raminamaisiais, kurie man nei kiek nepadėjo. Vaistai. Ar jie gali numalšinti širdies skausmą? Ar jie gali numalšinti liūdesį, kuris žudo? Jei koks nors žmogus atras tokius vaistus tegul pirmiausia atvyksta pas mane ir aš jį apdovanočiau... Na, ir ką dabar paistau? Visai nebežinau ką galvoju ir šiaip... Nebemoku toliau gyventi. Nebemoku, nebenoriu ir apskritai... Gyvenimas man suteikė vien tik skausmą, nors... Jame buvo ir gražių bei laimingų akimirkų, bet jos dingo kartu su juo. Ir žinojau, jog jos niekada nebesugrįž. Baigėsi mano gyvenimas. Dabar aš tik egzistuoju. Sesuo, kuri mane lanko ko ne kasdieną ir tėvai, kurie jau atsistojo ant kojų iš alkoholizmo liūno nori, kad aš gyvenčiau, bet juk jie nežino, kad man nebeliko dėl ko gyventi. Klinikoje esu jau du mėnesius. Sesuo mane čia atvežė, kad gydytojai mane pastatytų ant kojų. Man jau buvo vis vieną jiems pavyks tai ar ne. Man ir dabar viskas vis vien. Aš vis dar su niekuo nebendrauju. Ir ką aš galėčiau pasakyti? Aš nebenoriu kalbėti. Noriu... Noriu, net nežinau, ko noriu. Po truputį pradėjau valgyti ir gerti, nors pradžioje gydytojams mane teko atstatinėti su lašalinėmis. Ant tiek nerūpėjau sau. Kai atvykau ir reikėjo išlipti iš mašinos sesuo turėjo paprašyti vežimėlio, kad nuveštų mane iki priimamojo, nes man tiesiogine prasme sulinko keliai. Po mėnesio pradėjau valgyti. Valgau dėl to, kad reikia, o ne dėl to, kad noriu. Kiek kartų pas mane buvo atėję psichologai, bet aš nei vienam nepratariau nei žodžio. Su žmonėmis bendravau maždaug prieš keturis mėnesius ir nejaučiu noro tai daryti. Nebenoriu kalbėti. Ką tai pakeis? Kalbėjimas nesugražins jo. Niekas nesugražins. Mane viskas nervino. Psichologai, kurie įvairiais būdais bandė mane prakalbinti. Atseit „Pasipasakok mums tau palengvės“. Niekas nepalengvės. Niekas nepasikeis. Ir kam dar aš čia esu? Nežinau. Gyvenu dėl sesers, dėl tėvų, bet ne dėl savęs. Paskui psichologai po kelių nesekmingų bandymų mane prakalbinti pareiškė seserei, kad man geriau neturėti nieko kas jį primins, nes atseit, tai dar labiau skandins mane į skausmą ir depresiją. Ir ji neprieštaravo. Įsivaizduojat? Ji paėmė iš manęs pakabuką su „Green day“ grupės logotipu, kurį jis man buvo padovanojas ir jo kada nors pas mane paliktus daigtus nuvežė į jo butą. Ji man aiškino, jog viskas daroma mano labui. Mano labui. Aš nieko nenoriu. Man to nereikia. Aš to neprašiau. Aš noriu turėti, nors ką nors kas jį primintų, bet dabar ir to negaliu turėti. Gerai, kad paslėpiau mp3 grotuvėlį, kuriame buvo įrašytos „Green day“, „Sum 41“, „plus 44“ grupių ir kitos jį priminančios dainos. Nors tai turiu. Tik tai iš jo man liko. Tikriausiai sesuo išmetė tą pakabuką. O gal ne. Bet ko gera taip. Atėjo seselė ir suleido man velniai žino kokius vaistus. Aš neklausiau niekieno kokie tie vaistai. Man tai nerūpėjo. Ji paėmė mano dubenėlį su beveik nepaliesta koše ir išėjo. Atsiguliau ant lovos ir per ausinukus ušsileidau „Green day“ dainų. Prisiminiau, jog grupės Green day vokalistas Bilie Joe Armstrong irgi gulėjo klinikoje. Bet jis ten atsigulė, kad įveiktų priklausomybę receptiniams vaistams, o ne dėl to, kad jį gniuždė nepakelemas skausmas. Jam pavyko. Jis išsigydė. O aš... Deja neesu niekam priklausoma, tik... Nors gal priklausoma. Skausmui. O nuo jo vaistų nėra.

Po mėnesio

Na, pasakyk ką nors. Prašau.

Aš tylėjau ir klausiausi Marilyn Mansono „Sweet dreams“. Sesuo sėdėjo ant kėdės šalia mano lovos ir bandė mane prakalbinti jau entąjį kartą, bet jai vis nieko nepavykdavo. Ji man nieko nesakė, kad turiu mp3.

Lėja, tu pati save žudai. Žinai tai? O tai, kad nerūpėsi sau jo nesugražins. Supranti?

Nieko nenorėjau girdėti. Tų kvailų paistalų, kurie mane jau pykina. Niekas jo nesugražins. Aš tai žinau ir man nereikia to kartoti. Aš nenoriu. Nenoriu nieko. Jei save naikinu tai tik mano reikalas. Aš tik noriu... Noriu, kad visi atsiknistų. Eitų kuo toliau ir gyventų savo gyvenimą.

Lėja.

Sesuo norėjo paglostiti man plaukus, bet aš atšlijau ir atsistojusi nuėjau prie lango.

Lėja...

 Ušsižiūrėjau į dangų. Saulė jau krypo vakarop, mašinos zujo pirmyn ir atgal gatvėmis, o aš... Aš stovėjau prie lango, niūrioje palatoje ir...

Lėja. Neliūdėk. Aš tave myliu.

Man vaidenasi. Pasivaideno, kad jis čia buvo. Regis, net pajutau, kaip jis mane apkabino, bet... Mano veidu ėmė ristis ašaros. Iš pradžių lengvai, viena po kitos, o paskui atsiklaupiau ant grindų ir susiėmusi rankomis galvą ėmiau verkti. Sesuo priėjo ir mane apkabino.

Lėja...

Daugiau ji nieko nesakė, o aš verkiau.

Timai... Timai...

Jo čia nėra Lėja. Viskas...

Po dviejų mėnesių

Jei Lėja prižadi vartoti šiuos vaistus mes galime tave išrašyti iš klinikos.

Gerai.

Sesuo nuėjo surinkti mano daigtų, o aš šnekėjausi su savo gydytoja. Ji daug kalbėjo. Sakė, kad gyvenimas tesiasi toliau, kad ir kaip sunku būtu. Laikas gydo žaizdas ir panašiai... Aš beveik nesiklausiau jos sapalionių. Po to, kai praskydau šalia sesers praėjo du mėnesiai ir aš ėmiau kalbėti. Žodis gerai, buvo pirmas mano ištartas žodis po tylos įžadų. Ir sesers namuose verkdavau, kai gyvenau po... Na, po patys žinot ko. Patekusi į kliniką verkdavau kasdieną, bet tik tuomet, kai būdavau viena. Man atrodė, kad visi aplinkiniai negali žiūrėti į mane verkiančią, kad juos jau seniausiai uškniso mano ašaros, todėl išdrysdavau verkti tik būdama pati su savimi. Gydytoja padėjo ant staliuko dežutes su vaistais ir nuėjo į savo kabinetą, o aš likau laukti koridoriuje.

Na, važiuojam namo?

Paklausė priėjusi sesuo.

Gerai.

Ji padavė man striukę, o pati surinko vaistus ir sumetė į savo rankinę. Tada paėmė maišelį su mano daigtais.

Keliaujam sesute.

Gerai.

Mes grįžome namo kur mūsų jau laukė tėvai. Nustebau, kad tiek daug laiko juose nebuvau. Žinojau, kad tėvai baigė gerti, bet nežinojau, kad namai sugebėjo taip pasikeisti. Prie durų mane pasitiko didelis labradoras. Nustebau, kad jis čia yra, bet tikriausiai tai tėvų dovana man už tai, kad tiek laiko gėrė ir visiškai buvo mane užmiršę. Paglosčiau šunį. Jis tik arčiau priėjo ir ėmė meilintis. Fainas šuo. Reikės dar jam vardą sugalvoti.

Labas Lėja. Pagaliau grįžai!

Mama priėjo ir mane apkabino. Dar kažką sakė, bet man kažkaip tai prasprūdo pro ausis. Gal nebuvo labai svarbu, o gal šiaip... Po visko pasikeičiau labiau nei pati save prisimenu. Koridoriumi nuėjome į virtuvę. Namai tiesiog blizgėjo, na gal man tik atrodė, kad blizgėjo, kai prisimenu, kad jie buvo užversti šiukšlėmis ir tuščiais buteliais. Virtuvėje ant stalo stovėjo gražus tortas su 18 žvakučių. Gražųs puodeliai, servetėlės ir apskritai viskas buvo gražu.

Su gimtadieniu Lėja!

Ką, šiandien mano gimtadienis? Visai pamiršau kada mano gimtadienis.

Sugalvok norą.

Pasakė tėtis. Ėmiau galvoti. Ko labiausiai noriu. Turėti didelį namą. Įstoti į aktorystę. Turėti krūvą gyvūnų. Kad prisikeltu Timas. Ušpučiau žvakutes. Visi pradėjo ploti. Tie visi, tai mama, tėtis ir mano sesuo. Daugiau nieko nebuvo. O kas galėtu? Niekas.

Lėja, mes tikimės, kad vėl pradėsi gyventi iš naujo.

Pasakė mano tėtis ir padavė man paketą. Jis buvo keturkampis, todėl spėjau, jog tai knyga. Išvyniojau dovaną. Taip, atspėjau. Tai buvo knyga pavadinimu „Kodėl verta gyventi“. Pavadinimas tikrai verčiantis susimąstyti, kodėl verta gyventi, bet manęs ko gera nepaveiks.

Ačiū. Labai jums esu už viską dėkinga. Tikrai ir atsiprašau už tai, kad tiek laiko buvau visai be savęs. Man tiesiog...

Man niekada nepritrūkdavo žodžių. Matyt tikrai atpratau kalbėti.

Nieko tokio. Mes suprantame, kad tau reikia laiko.

Pasakė tėtis ir taip pat mane apkabino.

Pagalvojome, jog gyventi naujame kambaryje tau bus daug geriau, todėl mes jį suremontavome. Padarėme kapitalinį remontą. Tikimės, kad ši naujiena tavęs nešokiruos, tiesiog gydytoja mums patarė pakeisti tau aplinką, nors kiek.

Raminamai kalbėjo mano sesuo. Mano sesuo? Juk jie nėra mano šeima, bet... Nepaisant to jie vis vieną manimi rūpinasi. Matyt tikrai myli kaip savo šeimos narę. Kažkodėl atrodo, kad anksčiau tuo neabejojau, o dabar... Dabar pati savęs neatpažystu. Mama ėmė pjaustyti tortą. Sesuo pasakojo, kad po mėnesio pabaigs universitetą. Džiaugiuosi dėl jos. Tėtis pasakojo, jog jam per tą laiką, kai gulėjau klinikoje pavyko susirasti dar geresnį darbą nei turėjo prieš tai, kai gėrė, o mama pasakojo, jog irgi įsidarbino. Beje ją pradėjo traukti prie rankdarbių ir panašių dalykėlių. Taigi, gyvenimas tesiasi. Bet jiems. O man? Neesu dar tuo tikra.

-          Noriu pabaigti mokyklą.

-Tikrai?

Visi nustebę ir sutrikę pasižiūrėjo į mane.

-          Taip. Noriu vėl grįžti į gyvenimą. Nors ir nebus lengva.

-          Lėja labai gerai. Patikėk, taip tau bus geriausia.

Pasakė mama.

-          Žinau.

Netrukus nuėjau į savo kambarį. Išgirdau, kaip tėvai su sese dar kalbėjo, kad man viskas bus gerai, tiesiog reikia daugiau laiko. Paskui mane įėjo mano šuo. Uždariau duris ir nuėjau prie kompo. Atsisėdau ir tiesiog įlindusi į internetą ėmiau be tikslo žiūrinėti video. „Facebook rant“. Įkėlė kažkoks Bully Boy. Kas per nesamonė? Bet iš neturėjimo ką veikti įsijungiau.

Man patiko. Tikrai patiko. Buvo linksma. Vaikinas tiesiog pyzdavojosi iš to, kaip facebooke rašo žmonės. Linksmai ir teisingai. Man tikrai patiko. Jis kažką turėjo. Kažką kas traukė jį žiūrėti. Peržiūrėjau ir kitus penkis jo video. Vien lets play, na dar yra video apie suaugusius, kurie kalba apie įvairius suaugusiems skirtus dalykėlius, bet jų kanalą gali įsijungti, bet kas, nes ten nėra amžiaus cenzo. Iš komentarų supratau, kad jo kanale buvo dar daugiau video, kuriuose jis stumdavo ant vaikų, kurie kurdavo video apie nesamones ir kalbėdami pilstydavo iš tuščio į kiaurą ir nieko naudingo ir įdomaus nepasakydavo, bet dėl iškilusių problemų jis ištrynė tuos video. Kai kuriems žmonėms nepatinka apsiskaitę ir protingi žmonės, o jis man toks pasirodė iš video. Dar sužinojau, kad anksčiau jis strymindavo, bet dabar matyt nebe. Nežinau. Įdomu, koks jis žmogus. Keista, jog taip ušsivadinęs „Bully Boy“, bet nesvarbu. Gal jis tiesiog nenori atskleisti savo asmenybės. Ušsiprenumeravau jį. Lauksiu kitų video, gal jie mane prablaškys. Rytoj į mokyklą. Reikės grįžti, prisivyti klasiokus, nors žinau, kad jiems mokslo metai baigsis žymiai greičiau nei man. Na, toks gyvenimas. Pasiėmiau tėčio padovanotą knygą ir įsitaisiau lovoje. Prie manęs iš karto priėjo šuo ir ėmė meilintis, kad paglostyčiau. Glosčiau jo purų kailį, o jis palaižė man ranką ir atsigulė šalia mano lovos. Mielas šuo. Visada norėjau turėti kokį nors gyvūną.

Reikia tau vardą sugalvoti.

Pasakiau jam. Iš mano pusės tai keista, nes niekada anksčiau būdama su kuo nors, kas negali man atsakyti su juo pati nekalbėdavau. Matyt pasikeičiau.

Kaip manai? Koks tau vardas tiktų? Gal Marilynas? O gal Mansonas? O gal Billis? O gal... Velniop. Būsi Bullis. Gal nesamonė žinau, bet man pochui. Svarbiausia, kad vardą turėtum.

Šuo tik kyštelėjo man galvą po rankomis lyg sakydamas.

„Man nesvarbu kokį man vardą duosi tik glostyk mane.

Ot šuo. Man net ranka pavargo, bet glosčiau jo purų, auksinės spalvos  kailį. Knygos beveik neskaičiau. Užmečiau akį tik į aprašymą. Nuobodybė, todėl manau, kad jos neskaitysiu. Padėjau ją ant lentynos ir toliau glosčiau šunį. Po kiek laiko išsirangiau iš lovos ir nuėjau pas tėvus. Jie visi trys draugiškai šnekučiavosi ir gėrė arbatą. Kai įėjau kalba nutilo.

Na, Lėja, kaip tu?

Neblogai. Atrodo grįžtu į gyvenimą.

Labai gerai. Pamatysi, viskas bus gerai.

Taip.

Pagalvojau.

Viskas. Bus. Gerai.

Aš sugebėsiu susitvarkyti gyvenimą. Susikurti jį iš naujo. Tikrai. Stengsiuosi. Būsiu stipri. Pati sau prižadėjau. Man pavyks. Jei jūs manimi tikėsite ir būsite šalia. Man labai jūsų reikia.

Sesuo atsistojo ir priėjusi mane stipriai apkabino, vėliau tėtis, paskui mama.

Mes visada, visada, visada, visada, visada būsime su tavimi. Mes tavo šeima. Esi brangiausias mūsų gyvenimų turtas.

Jūs mano irgi. Aš jus myliu. Tikiuosi nepradėjau siaubingai nervinti su savo depresija. Tiesiog, tai mane sugniuždė. Nebenorėjau gyventi. Jaučiausi kalta.

Na, ką tu. Mes puikiai supratome tavo būseną ir gal šie žodžiai skamba labai nuvalkiotai ir tu gali pagalvoti. „Nei velnio jūs nesuprantate“. Bet žinok, kad mes tiesiog suprantame, kaip tu jauteisi, kaip tau buvo sunku, todėl niekada, nedrįsk galvoti, kad mus pradėjai nervinti, nes niekada to nebus, nors ir depresuotum ir nenorėtum grįžti į gyvenimą metų metais.

Ačiū mama.

Mano sesuo liko pas mus nakvoti. Nuėjau į vonę. Jau buvo vėlus vakaras ir aš žiauriai norėjau miego. Išsivaliau dantis ir išsiprausiau veidą. Tuomet palindau po dušu ir išsiploviau plaukus. Grįžusi į kambarį išgėriau vaistus ir išsidžiovinusi plaukus įsiropščiau į lovą. Prie manęs priėjo šuo ir palaižė nukarusią nuo lovos krašto ranką. Paglosčiau jį. Jis vėl atsigulė šalia mano lovos. Supratau, jog dabar jis geriausias mano draugas. Jog galiu su juo kalbėtis apie bet ką, jog galiu jam išsipasakoti ir išsiverkti. Ir gal tai skambės beprotiškai, bet aš žinau, jog jis mane visada supras.

Aš myliu tave Bulli.

Na, ir sugalvojau... Vardas... Bet pochui.

Šuo atsakydamas palaižė man pirštus ir aš užmigau.

Mane pažadino žadintuvas. Marilyn mansono daina „the dope shov“. Išjungiau jį. Šuo vis dar gulėjo šalia manęs. Paglosčiau jį. Jis atsimerkė.

Labas.

Jis tik negarsiai amtelėjo pasisveikindamas ir atsistojo. Suprato, jog man metas keltis. Išlipau iš lovos ir nuėjau į vonę. Išsivaliau dantis ir nusiprausiau veidą. Vėl į mokyklą. Išsitraukiau savo senutėlius džinsus ir raudoną megstinį. Sueis. Apsirengiau ir nuėjau į virtuvę. Sesuo jau buvo atsikėlusi. Jei į paskaitas reikėjo. Tėvams į darbą, kiek vėliau abu jie kelsis puse devynių.

Labas.

Nusišypsojo mano sesuo.

Kaip miegojai?

Neblogai. O tu?

Aš irgi.

Ji įpylė man arbatos. Ant stalo jau stovėjo kalnas sumuštinių su notela. Skanumėlis.

Na, kaip nuotaikos grįžtant į mokyklą?

Nežinau. Gal ji man padės labiau įsilieti į gyvenimą ir nebegalvoti apie... Na, tu žinai apie ką. Tikiuosi klasiokai manęs nieko neklausinės, nors būtų naivu.

Gal jie supras.

Bet juk jie nieko nežino. Žino apie mane melą, nors ne visai, bet... Ai, nebežinau ką kalbu. Nekreipk dėmesio.

Viskas gerai. Jei jie ko nors paklaus apie jį sakyk, jog nieko nežinai ir viskas. Sakyk, jog išsiskyrėt.

Bet... Man bus sunku.

Žinau, bet nieko nepadarysi. Kartais reikia meluoti. Dėl savęs.

Ko gera tu teisi. Na, jau lėksiu.

Sėkmės.

Ir tau.

Pakilau nuo kėdės ir ušsidėjau kuprinę ant pečių. Kaip senais laikais. Regis, jog tai buvo prieš amžinybę. Prie manęs pribėgo šuo. Paglosčiau jį.

Na, iki Bulli. Pasimatysim vakare.

Ką? Bullis? Toks jo vardas?

Na, taip, o kas?

Nieko. Tik gan keistas.

Nieko panašaus. Tai labai geras vardas. Nors... Tu teisi iš tiesų juokinga.

Prajukau. Tai yra pirmas kartąs, nuo jo mirties, kai aš juokiuosi.

Na, iki.

Šuo nuėjo kartu su manimi prie durų.

Jis nenori, kad tu išeitum.

Su šypsena pastebėjo mano sesuo.

Žinau, bet Bulli man laikas suprask.

Vėl jį paglosčiau.

Aš jį pavedžiosiu.

Bet tau juk į paskaitas.

Nieko spėsiu.

Gerai sese. Iki.

Viso, Lėja.

Išėjau, nors šuo nei už ką nenorėjo manęs palikti. Ak tie gyvūnai. Šypsodamasi drožiau keliu. Gyvūnai iš tiesų gali suteikti laimės. Atrodo, kas tai, tik gyvūnas, bet ne. Tai ne tik gyvūnas, tai tavo draugas. Galop pasiekiau mokyklą. Senas, tiek metų lankytas pastatas stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir anksčiau. Viskas buvo, kaip anksčiau. Tik ne aš. Buvau kažkokia pasikeitusi. Man įėjus į klasę visi smalsiai sužiuro į mane. Žinojau, jog neatsiginsiu smalsių klausimų. Visi norės žinoti kur buvau. O aš jau tikėjausi, kad kažkam bus pochui. Anksčiau, rodos nesikeikiau. Dabar manęs niekas nestebina manyje.

Labas Lėja!

Iš suolo pašoko ir prie manęs pribėgo Kamilė.

Sveika.

Kur buvai tiek laiko. Mes visi manėme, kad pakeitei mokyklą, kad nebegrįši. Tavo sesuo kažką minėjo apie ligoninę.

Ak, taip. Buvau kiek laiko ligoninėje. Su sveikata turėjau problemų.

Atsakiau ir nusišypsojau. O pati pagalvojau.

Ir dar kokių. Tik didžioji dalis tų problemų buvo susijusi su nervais, o ne su sveikata. O gal ir nervai priskaičiuojami prie sveikatos?

Labai gerai, kad grįžai. Labai, labai, labai, labai, labai gerai!

Sušuko ir Agnietė.

Visi ėjo prie manęs. Sveikinosi, kažką sakė, džiaugėsi, kad grįžau, o aš visiems atsakinėjau vienodai, kad smagu vėl čia grįžti, nors pati jaučiausi kitaip. Jaučiau, jog tuoj ppulsiu į isteriją ar kažką panašaus. Atėjo matematikos mokytojas. Pirma pamoka buvo matematika. Jis pasakė, kad praleidau labai daug, kad man reikės nemažai prisivyti, kad džiaugiasi, jog aš vėl klasėje ir vėl įsilieju į mokslus. Ir tik tiek? Kai kuriems mokytojams nusispjauti kur buvai velniai žino kiek laiko, kas tau buvo. Jiems tik rūpi, kad išeitum jų mokymo programą ir viskas. Atsisėdau į savo suolą. Visi irgi susėdo. Mokytojas ėmė aiškinti pamoką. Atsiverčiau vadovėlį ir sąsiuvinį. Mokytojas ėmė kreida rašyti uždavinius. Girdėjau, jog kai kurie klasiokai šnabždasi. Nujaučiau apie ką. Jie spėliojo kur aš buvau dingusi ir kur... Timas...

Velnias! Ir kam apie jį pagalvojau. Mano galvoje sprogo bomba. Bomba prisiminimų, kuriuos buvau nugrūdusi ir apie kuriuos stengiausi tiek laiko negalvoti!

Labas, Pilkoji masyte.

Ką čia veiki? Juk turėtum sėdėti prie lango, kaip visada.

Na, šiandieną čia, rytoj kitur.

Negalvok apie jį. Negalvok apie jį. Dink iš mano galvos! Liepiau jam ir stengiausi įsigilinti į pamoką. Varčiau vadovėlį, ušsirašinėjau uždavinius. Paklausta atsakinėjau, bet mintys nesiliovė.

Nagi, pasipasakok.

O koks tavo reikalas? Tau juk nerūpi.

 Gal, bet tau palengvės.

Mano tėvai geria.

Ne. Ne. Ne. Negrįžkit!

Liepiau prisiminimams, bet jų vis daugiau plūdo man į galvą. Pasiėmusi vadovėlį prisidengiau juo ir ėmiau verkti.

Suprantu, kad tau skaudu, bet pasisteng į tai nekreipti per daug dėmesio. Tai sunku, bet suprask, kad jie yra tavo tėvai, žinau tu juos myli ir pergyveni dėl jų, bet tai jų gyvenimas, o tu turi gyventi savo gyvenimą.

Ir vėl! Ne! Kodėl! Nenoriu!

Aš tikra nevykėlė.

Tiesiog reikia treniruotis ir tau pavyks. Niekas negimė mokėdamas.

Ar pažadi, jog tau netruks kantrybė ir nepasiūsi manęs velniop?

Tavęs negalėčiau pasiūsti velniop. Su tavimi turiu kalnus kantrybės.

Ne, Lėja aš nenoriu eiti į šokius. Šokdamas jaučiuosi, kaip paskutinis debilas.

Prašau.

Ne. Nei už ką.

Prašau.

Eik, su kuo tik nori, bet aš šoksiu tik kitame gyvenime.

Ką?

Ką girdėjai. Sugadinsiu savo panko reputaciją.

Ką? Tai tavo panko reputacija tau svarbesnė nei aš?

Gali būti.

Neįmanoma. Ir ką aš veikiau tiek laiko su tavim?

Į šį klausimą gali tik pati sau atsakyti.

Neįmanoma!

Ir aš taip sakau.

Viskas. Jei taip pasakei eisiu į šokius su betkuo.

Prašom. Į sveikatą.

Iki. Sėkmės gyvenime.

Ir tau.

Ką mes išdirbinėjam?

Nežinau.

Nenoriu pyktis.

Aš irgi.

Tai mes vėl kartu?

Tai, taip išeina.

Neįmanoma pankiūkšti.

Skambutis išlaisvina mane iš prisiminimų lavinos. Bent trumpam pavyks jų atsikratyti.

Lėja, tu verkei?

Ne, Kamile. Tikrai ne. Ko man verkti?

Nusišypsojau.

Na, nežinau. Tai kas tau buvo atsitikę?

Ai, nieko įpatinga. Nesigilinkim į tai. Svarbiausia, jog dabar aš čia.

Tikrai. Beje gal tu žinai kur dingo Timas Orentas? Prieš maždaug penkis mėnesius jis dingo. Mokykloje nei karto jo nebuvo. Gal kur išvyko? Juk jūs... Susitikinėjote.

Na, va. Šito ir bijojau. Susitikinėjote. Blogiau ir būti negali. Smūgis tiesiai į paširdžius.

Timas. Timas Orentas. Timas.

Klydau. Prisiminimų nepavyks taip greitai atsikratyti.

Ne. Nieko apie jį nežinau maždaug tiek pat laiko. Mes... Mes išsiskyrėme.

Na, va. Nutraukiau mūsų santykius.

Tikrai? Kodėl? Na, gal keistai nuskambėsiu, bet jūs man atrodėte labai mielai. Pankas ir paprasta mergina.

Tik nepradėk. Na, gyvenimas toks yra. Susitinkame, išsiskiriame, vieni santykiai ateina, kiti praeina. Toks gyvenimas.

Tu teisi. Bet, kodėl jūs išsiskyrėte?

Atsidusau.

Požiūriai į tam tikrus dalykus nesutapo. Mes vis dažniau pykdavomės. Galų gale susipykom juodai ir išsiskyrėm.

Aišku. Gaila.

Toks gyvenimas.

Tu teisi.

Būtų per daug tobūla, jei nebūtų jokių išsiskirimų. Jei ištekėtum ar būtum su vienu vaikinu. Visą gyvenimą ir žinotum, jog jis tikroji tavo gyvenimo meilė. Tai būtų tobūla. Žinoma, tokių porų yra, kurios susitikusios vieną kartą išlieka kartu visą gyvenimą. Bet tokių porų būna vos viena kita. Būtų tobūla, jog nebūtų skausmo, nelaimių, tragedijų, liūdesio, išdavysčių ir nusivylimų.

Bet gyvenimas yra kitoks. Nes, kaip tada atskirtume gėrį nuo blogio, jei nežinotumėm kas yra blogis. Kaip atskirtume skausmą nuo džiaugsmo, jei nežinotumėm kas yra džiaugsmas ir panašiai.

Tu teisi Lėja.

Paskui mes nuėjome prasinešti po parduotuves. Nusipirkau kvepalus, šampūno, šukas, dušo žėlės, juodą tušą ir juodą lūpdažį. Tikriausiai pagalvosite. Kas čia jai pasidarė ant juodo tušo ir lūpdažio, bet nusprendžiau kiek pakeisti savo išvaizdą. Juk pakeičiau muzikos stiliuką, tai metas ir išvaizdai. Užėjau į drabužių skyrių ir nusipirkau juodus, plėšytus džinsus ir juodą megstinį. Na, gal pradžiai pakaks.

Kas tau ant juodos spalvos atsitiko?

Paklausė Kamilė pamačiusi mano pirkinius.

Ai. Nieko.

Atrodo, lyg ko nors gedėtum.

Susimąsčiau.

Ji teisi. Gal aš ir gedžiu. Jo. O gal ir ne. Pati nežinau.

Keliaukim?

Aha. Gerai.

Rytoj anglų kontrolinis. Kaip nenoriu. Juk žinai, Lėja, kad man anglų yra pragaras.

Žinau, ypač su rašymu. O man pragaras yra matematika.

Aha. Žinau. Man kiek tavęs gaila.

Kodėl?

Tiesiog tau teks krimsti vadovėlius, kai jau bus vasarą, o mes vsi tuo metu ilsėsimės išsitiesę papludymiuose arba šiaip chillinsime.

Nusišypsojau.

Jai tik tiek. Tai nieko. Jei ne problemos su sveikata aš irgi baigčiau su mokslais tokiu pat metu, kaip ir jūs visi.

Žinau. Mano mama planuoja vasarą kelionę į havajus.

O, wow iš kur ji gaus tiek pinigų?

Neseniai pardavė butą, kurį mums mirdama paliko senelė.

O geras. Tikriausiai bus puiku.

Na, o tu, kaip leisi atostogas, kai baigsi viską?

Ai. Net nežinau.

Pati susimąsčiau ir kaip gi aš jas leisiu? Net neįsivaizduoju jeigu atvirai. Su seserimi gal nuvarysime į kokią Šventąją ar dar kur, bet daugiau... Nieko. Ir su Kamile nebebuvo tokio ryšio, kaip anksčiau. Gal aš pati dėl to kalta, nes nebendravau su ja tiek laiko. Net, kai... Net, kai Timas... Buvo... Na, suprantate. Net tada aš beveik su ja nebendravau. Taigi, ko norėt dabar?

Alio! Lėja.

Kas?

Klausiu ar norėsi susitikti vasarą?

Aha. Aišku.

Nuvarytumėm kur nors.

Aha.

Na, iki.

Viso Kamile.

Patraukiau namo. Tokia kasdienė rutina ir pilkuma. Su Timu... Su juo viskas buvo taip pat, bet kartu ir kitaip. Nežinau. O dabar liko tik kasdienybė. Atrodo ką mes veikdavome, bet... Prisiminus, kaip buvo anksčiau ir ko neturiu dabar suprantu, jog anksčiau aš turėjau gyvenimo džiaugsmą. Jums gali atrodyti. Palauk, bet tu ir dabar turi kuo džiaugtis, tėvai nebegeria, turi šunį, neprišnerkštus namus ir visą kitą, bet... Jo vis tiek trūksta. Jis suteikė man gyvybingumo ir nenuspėjamumo. Mano kasdienybei. Prisimenu, kaip jis mokino mane važiuoti motociklu, kaip kabarojomės kopėčiomis tarp namų, kaip pasikabinę žemyn galva supomės ant vaikų žaidimų aikštelės supynių. Stop. Nereikia šių minčių prisileisti. Jos uždraustos. Pagaliau pasiekiau savo namus. Atsirakinau duris ir nutrenkiau kuprinę ant grindų. Na, aš ir netvarkinga. Žinau. Šuo pribėgo prie manęs.

O. Pasiilgai?

Šuo sulojo lyg patvirtindamas.

Reikia tave pavedžioti.

Uždėjau Bulliui pavadėlį ir vėl išėjau į kiemą. Šalia mano namo yra vaikų žaidimų aikštelė. Joje krykštavo ir dūko vaikai. Su savo šuniuku patraukiau tolyn. Čiulbėjo paukščiai, saulė jau krypo vakarop. Gatvėje pešėsi du katinai. Netoli mano namų aptikau miškelį. Buvo nedidelis ir jaukus. Su Bulliu patraukiau ten. Ai beje, kad nebūtu nuobodu, kai pavargsiu eiti pasiėmiau knygą. Miškelis buvo tylus. Girdėjosi tik kaip čiulba paukšteliai. Skraidžiojo keli drūgiai. Kai pavargau vedžiot Bullį atsisėdau po vienu medžiu. Jame tupėjo voverytė. Stebėjau, kaip ji triauškina riešutą, paskui papūtusi uodegą nušokavo medžių viršūnėmis. Bullis atsigulė man prie kojų. Paglosčiau jį.

Bulli, ką man daryti? Kaip nugalėti įįlgesį ir vėl gyventi toliau?

Šuo pažvelgė į mane savo didelėmis akimis, palaižė man pirštus ir vėl padėjo galvą ant letenų.

Žinau, kad mane supranti.

Po pusvalandžio grįžome į namus. Mama jau buvo grįžusi iš darbo. Kepė vištieną vakarienei.

Labas.

Labas mama.

Kaip sekėsi mokykloje?

Neblogai.

Draugai džiaugėsi, jog grįžai?

Aišku.

O ką mokytojai sakė?

Nieko, tik apkrovė kalnais namų darbų.

Bet tai suprantama, juk nebuvai tiek laiko.

Žinau.

Kai pavalgiau nuėjau ruošti namų darbų. Turėjau parašyti rašinį lietuvių kalbos pamokai, krūva matematikos uždavinių. O kur dar istorija, anglų ir kitos pamokos? Košmaras?

Buvo pirma valanda nakties, kai baigiau viską ruošti. Tada nuėjau į vonę. Palindau po dušu ir išsiploviau galvą, nes jau riebalavosi plaukai. Išsivaliau dantis. Tuomet įsirangiau į lovą, ir tuojau pat nulūžau.

Atsibudau nuo skambančio žadintuvo. Taip greitai? Rodos, tik galvą spėjau ant pagalvės padėti. Išjungiau žadintuvą ir išsiropščiau iš lovos. Tuomet nuėjau į vonę. Jaučiausi, kaip sudaužyta. Skaudėjo galvą, veidas buvo ištinęs nuo miego. Sapnavau visokių nesamonių krūvą. Nusiprausiau veidą ir išsivaliau dantis. Iš nuovargio buvau palikusi viską, kaip buvo, todėl teko krauti knygas ir sąsiuvinius į kuprinę. Ušsitempiau džincus ir ušsivilkau megstinį, tada nuėjau į virtuvę. Tėvai dar miegojo. Pasidariau kavos, nes jaučiau, jog yra šimtuko procentėlių garantas, jog užmigsiu per pamoką. Susitepiau du sumuštinius su tepamu sūriu, kai pavalgiau ušsivilkau striukę ir tyliai pašaukiau Bullį.

Na, iki šuniuk.

Tariau ir pakasiau jam paausį. Jis uždėjo priekines letenas man ant striukės. Nusišypsojau.

Nenori, kad aš išeičiau? Bet suprask drauguži man laikas.

Vėl jį paglosčiau.

Iki, susitiksim vakare.

Vos išėjau pro duris, nes tas mano šuo niekaip nenorėjo manęs paleisti. Aš labai jį myliu. Mokykloje, viskas buvo įprastai. Pamokos, krūvos kontrolinių, testų ir užduočių. Tik spėk suktis. Per pertraukas plepėjau su draugais, stengiausi kuo daugiau juoktis. Norėjau paleisti Timą ir gyventi toliau. Norėjau gyventi be skausmo ir kaltės. Po pamokų su Agne ir Kamile nuėjau į kiną, vėliau grįžau namo. Paruošiau pamokas ir išvedžiau Bullį pasivaikščioti. Nuėjau į tą mišką netoli savo namų. Kažkaip jis man patinka. Atsisėdau po medžiu ir staiga apsižliumbiau. Verkiau, kaip tada, kai Timas mirė. Verkiau, nes nežinojau ką man daryti. Kaip jį paleisti iš savo minčių ir gyvenimo? Kaip atsikratyti sąžinės graužimo ir kaltės, kuri mane graužė dėl jo mirties.

Ak, Timai kodėl tu mane sutikai? Jei ne aš tu iki šiol būtum gyvas.

Stengiausi nekaltinti savęs. Stengiausi prisiminti, jog Abraksas jį nužudė, jog jis kaltas dėl visų mano nelaimių.

Noriu, kad grįžtum. Noriu vėl gyventi, kaip anksčiau. Su tavimi. Noriu, kad iškrėstumėm krūvas nesamonių. Noriu, kad vėl knistum man protą, jog esu pilka masė. Kodėl viskas turėjo šitaip baigtis? Kodėl tave praradau? Nebegaliu toliau šitaip gyventi. Mano gyvenimas nepataisomai žlugo. Aš stengiuosi jį susiklijuoti, bet nepavyksta. Kodėl nepavyksta?

Būk prakeiktas Edvardai! Nekenčiu tavęs! Fuck you! Tu sugriovei man gyvenimą! Fuck you!

Gerai, kad buvau miške. Čia nors galėjau išsirėkti. Verkiau tol, kol uškimau. Bullis priėjo prie manęs ir padėjo savo galvą man ant kelių. Ėmė laižyti man rankas. Apkabinau jį ir glosčiau jo auksinį kailį. Mano ašaros krito ant jo.

Bulli, kodėl gyvenimas turi būti toks sumautas! Kodėl?

Šuo neatsakė tik palaižė man veidą, lyg sakydamas.

Neverk. Gyvenimas, toks yra ir nieko čia nepakeisi. Reikia kentėti. Aš visada būsiu su tavimi.

Šiaip ne taip išsirėkus iki uškimimo apsiraminau. Tuomet grįžau namo. Mama paskambino ir pasakė, kad ušsilaikys darbe, o tėtis grįž tik po ryt, nes išvykęs į komandiruotę. Na ir gerai. Pagalvojau. Ušsileidau Silverstein per ausines ir ėmiau kartu su jais dainuoti. Nors ne dainuoti, o growlinti. Negaliu kokia gera muzika. Ji visiškai atitinka mano supistą nuotaiką. Pala, ar aš taip pasakiau? Fuck you, koks skirtumas. Fucking gyvenimas yra mėšlo krūva. Aš niekaip negaliu jo ramiai gyventi, o gal tuomet iš viso negyventi? O, kaip tuomet mama, tėtis, sesuo? Koks skirtumas? Juk jie vistiek nėra tavo šeima. Mintys mano galvoje siautė kaip pasiutęs škvalas. Prisiminimai, kaltė, skausmas. Viskas mane užgriuvo ir aš nieko nebesuvokiau. Rytoj vėl kvaila mokykla, paskui namai, pamokos. Po ryt taip pat, ir dar po ryt, ir dar po ryt. Kvaila kasdienė rutina. O ko tu nori! Nežinau ko noriu. Visiškai nežinau. Nežinau kas aš. Nebesuvokiu.

ketvirta dalis

Po dviejų mėnesių

Lėja, na, ateik bus linksma. Prašau.

Nenoriu.

Bet kada tu paskutinį kartą buvai kokiam tūse? Aš jau neprisimenu.

Aš irgi.

Tuo labiau ateik.

Nenoriu.

Kitame laido gale Danielė atsiduso.

Kas su tavim pasidarė?

Nežinau. Regis, nieko, o kas negerai?

Tu. Pasikeitei.

Kaip?

Na, tapai uždara, tyli ir niūri.

Vien tik blogumai. O yra gerų dalykų?

Ne.

Gaila.

Nereikia ironijos Lėja. Tai tiesa. Tu kitokia.

Reikia. Groteskas man padeda gyventi.

Tu tikrai keista.

Kaip gerai. Pasaulyje trūksta keistų žmonių. Bet už tad jame netrūksta vienodų.

Kas tau?

Nieko, viskas čiki piki.

Nelabai matosi. Beje gal jau pakeitei tą siaubingą šukuoseną?

Net neketinu.

Bet tau tai netinka Lėja.

Na, tai tavo nuomonė.

Kodėl išsiskutai pusę galvos ir nusidažiai ta siaubinga kokčiai violetine spalva?

Nes gal noriu?

Aš tavęs nebeatpažystu pastruoju metu.

Visi keičiasi.

Bet tu pasikeitei nežinau dėl ko. Na, bent aš nežinau dėl ko. Tapai kandi, tyli, uždara, niūre. Vien tik blogumai. Ir kodėl? Žmonės, taip lyg niekur nieko nepasikeičia. Kur dingo tavo linksmumas ir gyvenimo džiaugsmas?

Linksmumas dingo. Negaliu visiems visą laiką šypsotis, o dėl gyvenimo džiaugsmo jis niekur nedingo. Aš džiaugiuosi gyvenimu.

Labai matosi. Nuo tada, kai baigiai mokslo metus ušsidarei namuose ir su niekuo nenori susitikti. Kas atsitiko?

Nieko įpatingo.

Rimtai kas?

Nieko. Atsiknisk gerai?

Na, gerai. Pasipasakosi kada pati norėsi. Kamilė sakė, jog buvai su ja susitikusi gal tik tris kartus per vasarą.

O reikėjo daugiau?

Baik.

Ji vėl atsiduso.

Kodėl tu pradėjai pankuoti?

Nes norėjau. Aiškus atsakymas ar reikia detalesnio?

Kodėl tu tokia nepakenčiama?

Nes gyvenimas toks.

Nekalbėk nesamonių.

Nesamonių.

Taip, vis gyvenimas, gyvenimas. Taip, gyvenimas yra sunkus, bet nereikia ušsidaryti savyje ir nugrimsti į tas problemas. Reikia gyventi toliau, kad ir kas būtu blogo ar beviltiško atsitikę.

Lengva tau kalbėti. Aš negaliu. Bandžiau pasinerti į pramogas, linksmybęs, man nepavyksta pamiršti... Ai.

Ko pamiršti?

Nesvarbu. Praeitis.

Bet, taip negalima.

Dabar jau aš atsidusau.

Esi vienas iš tūkstančio žmonių, kurie pastaruoju metu man tai sako. Negaliu nieko pakeisti. Yra, kaip yra.

Tai aš ir sakau, kad reikia atsipalaiduoti. Pasilinksminti, prasiblaškyti.

Nepadeda.

O gal šį kart padės?

Nemanau.

Na, būk gera ateik. Deima labai apsidžiaugs. Juk čia jos gimtadienis. Susirinks gera šaika. Na, prašau.

Na, gerai, gerai, gerai, gerai, gerai. Kitaip neatstosi.

Valio!

Ką planuojat?

Gimtadienis kaip žinai kitą savaitę, todėl aš su Aronu pasitariau ir nusprendžiau Deimai dovanoti kvepalų, gėlių puokštę, vėrinį ir didelę dėžę Rafaelo.

Tiks, o dovana bendra ar visiems nuo savęs reikės ką nors atsinešti?

Jei labai nori gali pridėti dar kokią smulkmenėlę, bet dovana bendra. Aš renku pinigus. Dedamės po tris eurus.

Gerai, o kur viskas vyks?

Deimos namuose.

O jos tėvai?

Jie abu komandiruotėse.

Aišku.

Tai rytoj atlėksiu pas tave paiimti pinigų.

Gerai.

Ir prašau Lėja į vakarėlį gal apsireng ką mergaitiško.

Ne. Ateisiu su plėšytais džinsais ir kerzais.

Na, tai tavo pasirikimas, bet tai paprastų žmonių šventė, o ne kažkokių aptriušelių.

Aptriušelių. Na ir pasakė.

Jo paprastų, bet man nerūpi. Tai mano gyvenimas.

Jo, taip. Laukiu nesulaukiu vakarėlio. Mano pusbrolis jau sudarinėja vakarėlio grojaraštį.

Tikriausiai bus vien popsas ir viskas ane?

Taip. Žinoma, juk visi klausosi popso.

Jo visi, tik ne tokie kaip aš.

Kalbi, taip, kaip kadaise kalbėjo Timas.

Juk prašiau apie jį nekalbėti!

Gerai gerai, nors nesuprantu kas čia baisaus jei pamini jo vardą.

Galėtumėt pridėti kokio metaliuko arba pank roko.

Ne. Tų šlikštynių Deimos gimtadienyje nebus.

Tai muzika.

Ne. Nesuprantu, kaip tai galima vadinti muzika. Ten tik rėkauja. O dar tos elektrinės gitaros. Gali ausų bugnelius susprogdinti.

Ketinau atskaityti jai paskaitą kuo skiriasi pank rokas nuo metalo ir, kad ji neskiestų apie tai ko neišmano, bet buvau pavargusi. Be to skaudėjo galvą.

Na, iki Daniele. Pasimatysim rytoj.

Viso Lėja. Ir nebūk tokia paniūrusi.

Aha.

Nutrenkiau telefoną ant staliuko ir išlipau iš lovos. Buvo antra valanda dienos. Jo. Aš taip leidžiu dienas. Skaitau knygas, guliu lovoje su kompu ir žiūriu beprasmiškus ir nuobodžius filmus ir serialus. Vienintėlis draugas, kuris yra šalia manęs ir kuris mane guodžia yra mano šuo Bullis. Jau vasara. Baigiau mokytis. Pagaliau. Nieko nebeesu šūlei skolinga. Praeitą savaitę su sese grįžome iš šventosios. Buvo visai linksma, bet... Ai... Suprantat... Nors gal ne. Dabar mano sesuo su vaikinu dviem savaitėm išvyko į Ispaniją. Tėvai darbe, o aš čia. Namuose. Nemažai pasikeičiau per du mėnesius. Kaip supratote pasikeičiau šukuoseną. Išsiskutau dešinę galvos pusę ir nusidažiau plaukus violetiniai. Po kiek laiko juos pagražinau mėlynom ir žaliom sruogelėm. Aš pankuoju. Klausausi tų grupių, kurių klausėsi... Patys žinot kas. Kaip iš Hario Poterio. Net vardo negaliu ištarti, kad nepatirčiau skausmo ir kaltės. Kaškada galėjau. Dabar vėl negaliu. Neešioju chokerius ir įvairius kitus papuošalus su spygliais, mano makiažas, juodas akių pieštukas, tušas, juodi šešėliai ir raudonas lūpdažis. Apranga, marškinėliai su grupėmis, kurių klausau, plėšiti džinsai ir panašiai. Taigi viskas keičiasi. Kaškada negalėjau pakęsti pankų, tai pasikeitė. Tuoj dar vieni mokslo metai. Paskutinė klasė. Tada universitetas. Pati nežinau ką studijuosiu. Niekur nerandu savo pašaukimo. O kas toliau. Ko gera, dirbsiu nemėgstamą darbą už minimumą ir skūsiuos, kaip blogai gyvenu. Beveik neturėsiu draugų. Tuomet susitiksiu kokį storžievį, trenktą bachūrą. Ištekėsiu už jo. Gal ne iš mirtinos meilės, nes tokių nebūna arba būna vos viena kita. Tada pagimdysiu gal vieną ar du vaikus. Čia kaip dievas duos. Užauginsiu juos ir tuomet kas? Mirsiu? Ak, tiesa. Prisiminiau aš juk ragana. Tai negalėčiau mirti. Na, nebent pati pasirinkčiau senti, o šiaip... Amžinas gyvenimas. Aš nenoriu tiek ilgai gyventi. Ai, kas be ko, nenoriu nieko kas susija su magija. Nemoku naudotis savo galiomis ir man jų nereikia. Jei kas nori gali pasiimti. Man vienodai. Magija mano gyvenime sukėlė tik nelaimęs, todėl noriu gyventibe magijos. Pankas. O, vat, radau kuo pakeisti jo vardą. Jis niekada man nepakenkė. Na, jei neskaitysime to, kad jis mane ušpuolė prieš... Prieš kiek daugiau nei pusę metų? Kaip greitai bėga laikas. Nuvalkioti žodžiai, bet jie tinka. O šiaip magija man atnešė vien tik skausmą. Dažnai maži vaikai prisisvajoja, kad nori mokėti skraidyti, judinti daigtus per atstumą ir stabdyti laiką. Bet jie maži ir nesuvokia, kad tos galios gali brangiai kainuoti. Kai kurie, tokie, kaip aš, kurie yra apdovanoti tomis galiomis žino, kad jos nieko gera. Noriu nugyventi paprastą, žmogišką gyvenimą. Trumpą, bet be magijos ir be skausmo.

Jau vakarėlis. Visi linksminasi. Namas regis išlėks į orą nuo muzikos. Vos galima susikalbėti. Deimantė pasipuošusi su žalia suknele sveikina atvykusius ir visiems šypsosi. Mes su Daniele ir jos vaikinu Aronu bei kitais klasiokais jau įteikėme jai dovaną. Ji buvo labai patenkinta. Jos tėvukų nebus dar dvi dienas, bet gimtadienis tiek ilgai netruks. Visi šypsosi vieni kitiems, juokiasi ir draugiškai bendrauja, o aš. Ką gi aš veikiu? Spėkit. Turiu jums laiko. Atspėjote? Taigi, aš stoviu prie vienos sienos atsirėmusi į ją. Vienoje rankoje vyno taurė, o kitoje cigaretė. Paprasta vakarėlių mergina. Jūs dabar tikriausiai galvojate. Lėja, ką? Tu rūkai ir geri alkoholi! Taip. Man to reikia ušsimiršimui. Tai normalus gyvenimas. Anksčiau aš nebūčiau to dariusi, bet anksčiau yra anksčiau, o dabar yra dabar. Viskas keičiasi. Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Aplink mane šoka porelės. Deimantės pusbrolis Dominykas nutvėrė į glėbį mano klasiokę Kamilę ir nusitempė ją į kambario vidurį. Abu ėmė lėtai šokti kažkokį šokį. Gal valsą ar kažką panašaus. Deimantė juokėsi iš savo vaikino Edgaro pokštų, o kiti. Na žinot vakarėlis. Pora vaikinų svirduliuodami ir prisilaikydami vienas už kito išėjo pro duris. Vakarėlis prasidėjo prieš tris valandas. Kažkas ant grindų žaidžia manopolį.

Ei! Davai palošiam durnių iš nusirengimo?

Vos įstengė perrėkti muziką Agnietė. Deimantės puskė.

Oki!

Iš kart į krūvą susirinko Deimantė su savo čiuvaku, Danielė su savuoju ir dar trys čiūvai.

Kas pradeda?

Gal tu padalink kortas!

Išgirdau Deimantę sakant Aronui.

Gerai!

Plėšė selas. Užmerkiu akis. Ir panašios dainos. Dar kažkoks angliškas popsiukas. Nuobodu.

Lėja, gal nori prisidėti prie durniaus lošimo?

Paklausė Kamilė.

Ne ačiū!

Gurkštelėjau vyno. Neblogas. Vėl patraukiau dūmelio. Bandžiau šokti su keliais čiuvakais, bet nieko rimtesnio neišėjo su jais pabendrauti. Visiems vaikinams šiais laikais tik vienas galvoje. Kalbu, kaip sena bobutė, bet man nerūpi. Atėjau apsirengusi, kaip sakiau Danielei. Džinsai, vienas kitas chokeris, kerzai ir Marilyn Mansono maikė. Išėjau į virtuvę ko nors užvalgyti. Dar nieko šiandien nevalgiau. Sušlamščiau porą riekelių keptos duonos su padažu ir krabų salotų. Išgėriau stiklinę vandens ir vėl grįžau. Būrelis žvengė, kaip reikiant. Matyt kažkas prarado savo maikę ar dar ką nors. Ūūūūūū. Bus ne kas jei Deimai ar dar kuriai reikės nusivilkti savo suknelę. Juk tuomet nieko daugiau neliks. Na, nebent apatiniai ir batai. Pažvelgiau į lošenčius. Edgaras liko be maikės, Kamilė be batų. Įdomu, kaip čia šis bispridielas baigsis.

Nuobodus vakarėlis?

Net pašokau. Taip buvau įnikusi į savo mintis.

Šalia manęs stovėjo vaikinas. Irgi. Pankas. Geras. Galvojau, kad Deimos šutvėje tikrai tokių nebus, kaip jis čia pateko? Nežinojau ką atsakyti, todėl tik numykiau.

Aha.

Gal galime išeiti į lauką?

O kam?

Reikia!

Nežinau kodėl, bet išsekiau paskui jį į lauką. Ai, koks skirtumas kur būti. Vis tiek nuobodybė. Be to pavargau nuo to kvailo popso. Deimos tėvai turi nuosavą namą. Jai sekasi. Uždariau namo duris ir atsigrežiau į nepažįstamajį.

Na, tai ko nori?

Perspėti.

Dėl ko?

Apie tave demonų pasaulyje pasklido gandas Maja Haneivel.

Mane perliejo šiurpas. Net plaukeliai ant odos pasišiaušė.

Tu... Tu žinai kas aš.

Tai nebuvo klausimas, o teiginys. Aišku, kad žino.

Jis linktelėjo. Buvo aukštas, gal net aukštesnis už mano pažinotąjį panką. Plaukai buvo tamsiai rudi, bet galvos vidurys buvo išskustas, palikti tik šonai. Ir tie nudažyti raudonai ir žaliai. Veidą puošė gal keturi ar penki auskarai. Tunelių neturi. Ant rankų nuo riešų iki pečių marguoja tatuiruotės. Vilki trumparankovę maikę su Silverstein ir plėšytais džinsais. Aišku avi kerzais.

Na, kas vyksta?

Daug kam tu esi reikalinga. Dėl to, koks galingas tavo klanas buvo ir kokią galę tu turi.

Jo šviesiai rudos akys žvelgė į mane rimtai. Jose neįžvelgiau pašaipos.

Kalbi apie ateities numatymą?

Ne tik apie jį. Esi tokia pat galinga, koks buvo ir tavo klanas. Demonai gviešiasi tavo magijos. Net, kai tavo klanas gyvavo, jie troško pasigauti kurį Haneivelį, ištraukti iš jo magiją ir ją pasisavinti. O dabar likai tik tu. Haneivelių perlas. Turinti visą jų galę ir ateities numatymo dovaną.

Na, jei demoniukai nori mano magijos. Pranešk jiems, kad gali ateiti ir pasiimti. Aš nesipriešinsiu. Nei kiek.

Tu daug ko nežinai.

Nusijuokiau.

Ir ko gi? Kad mano gyvenimas sumauta mėšlo krūva? Puikiai tai žinau.

Jis atsiduso.

Jis taps dar sumautesnis, jei demonai atvyks, bet... Tai jau tik tau spręsti.

Taip taręs jis nuėjo.

Man kilo begalė klausimų. Kas jis? Kuo vardu? Iš kur jis? Iš kur jis žino apie mane? Ar jis nori man gero? Gal, nes kitaip nebūtu perspėjas, o gal jis tiesiog atėjo manęs priduoti Edvardui ar kuriam kitam demonui, kai bus tinkamas laikas. Timas irgi taip elgėsi, kol manęs neįsimylėjo. O gal Abraksas susirado kitą jo darbui atlikti? Bet ne. Jei norėtų mano galių, tai pats jas pasiimtų. Kam tie pasiuntinukai? Ir kiti demonai elgtusi lygiai taip pat. Kas čia vyksta. Mano galva tiesiog sprogo nuo milijardo klausimų ir apsvarstymų. Reikės viską apsvarstyti namuose. Taip pagalvojusi grįžau į namą. Kambaryje buvo neblogas vaizdelis. Deimantė liko tik su kelnaitėmis, o Edgaras... Iš viso be nieko. Likusieji žaidėjai raičiojosi ant grindų iš juoko. Regis, niekas net nepastebėjo kur aš buvau dingusi. Na ir gerai. Vėl nuėjau į virtuvę ir išgėriau stiklinę kolos. Atsistojau prie sienos. Į šurmulį svetainėje nebegrįžau. Suskaudo galvą ir šiaip jau pavargau. Be to turiu milijardus minčių, kurias būtinai reikia apsvarstyti. Iš kur čia išdygo tas vaikinas? Gal paklausti kitų? Bet ką jie pasakys? Dauguma iš jų taip pritvoją, kad nieko neprisimins. Juolab panko. Nors tai ir neįprastos išvaizdos žmogus.

Na štai Lėja: norėjai gyventi be magijos, bet tu tik spėjai žingsnį žengti jau susidūrei su magija. Taip taip. Nuo magijos niekur nepabėgsi Maja. Maja. Tai mano tikras vardas. Ir ką man su juo daryti? Nieko. Ką čia dabar paistau. Nutariau eiti namo ir viską ramiai apsvarstyti. Todėl net neatsisveikinusi patraukiau prie durų.

Kai grįžau visi jau miegojo, tik bullis pribėgo prie manęs.

Labas. Labas.

Paglosčiau jį ir pakasiau paausius.

Kaip sekėsi?

Šuo tik pažvelgė į mane tomis protingomis akimis lyg sakydamas.

Nesvarbu, kaip man sekėsi. Jaučiu, kad tave kažkas kankina. Nagi, išsipasakok.

Nuėjau į savo kambarį. Jis nusekė iš paskos. Nusitraukiau džinsus ir marškinėlius. Nuspyriau batus kur jiems vieta, o drabužius sukišau į spintą. Tada nuėjau į vonę. Pasileidau šiltą vandenį duše ir kurį laiką stovėjau mąstydama apie viską. Kas tas vaikinas? Po velnių. Reikės gal rytoj nueiti jo paieškoti? Bet kvaila mintis. Kur aš tau rasiu mieste panką. Ir dar tą su kuriuo šį vakar kalbėjausi. Jau ir taip pankų Vilniuje nerasi, nors su žiburiu lakstytum, tai ko aš noriu? Jei noriu susirasti būtent tą panką su kuriuo kalbėjau. Ot velnias. Ir ką man daryti? Bent jau būtu savo vardą pasakęs, tai ne. Pasakė ko norėjo ir dingo, kaip į vandenį. Nors ko iš pankų norėti. Jie nenuspėjami. Išsivaliau dantis ir grįžau į kambarį. Anksčiau mano kambarys buvo kiek įmanoma tvarkingas, o dabar. Gryna betvarkė. Ant stalo šalia kompo mėtos sąsiuviniai ir knygų krūvos. Pieštukai, parkeriai ir dar visokie popiergaliai. Ant grindų nudrengta kuprinė, šalia šiukšlių dėžė. Dar ant grindų voliojasi čipsų pakelis ir energetinio skardinė. Lova sujaukta. Ant jos begalės laidų. Telo pakrovėjas ir pledas. Na ir derinys. Ant grindų pilna drabužių. Šiaip jų visur pas mane kambaryje pilna. Tiesą sakant juos taškau kur papuola. Spintos durys atidarytos. Batai joje mėtosi betkaip. Drabužiai irgi suversti kur pakliūva. Kosmetika, kvepalai ir papuošalai lentynoje bet kur išmėtyti. Viename lentynos kampe guli apyrankė, kvepalų buteliukas, tušas ir lūpdažis. O blemba dar žiebtuvėlis voliojasi. Reikės jį nunešti atgal į virtuvę. Tėvukai nežino, kad aš rūkau. Tikriausiai esate pasibaisėja. O varge, ji buvo tokia tvarkinga, o dabar visai nepanaši į save. Man pochui. Įsirangau į lovą ir pasiimu knygą. Akys jau visai limpa nuo miego, tai eilutės kaip gyvos šokinėja. Gerai, kad atostogos, o tai į šūlę reikėtų eiti ne kokios savijautos. Dabar jau ketvirta ryto. Ai pochui neskaitysiu. Nutrenkiau knygą ant grindų. Prie manęs priėjo Bullis ir atsigulė šalia. Paglosčiau jam galvą ir nulūžau.

Atsibudau. Pažvelgiau į laikrodį. Pusė vienuolikos. Ai pochui. Vis vieną niekur nereikia. Tėvukai darbe. Išsiropščiau iš lovos ir net jos neklojusi susiradau naminius drabužius. Laisvas treningines kelnes ir megstuką. Tada nuėjau į virtuvę. Valgyti nesinorėjo, bet visdėlto pasidariau ušpilamos košės ir puodelį kavos. Suskambo mano telas.

Alio?

Na, kaip po vakar?

Pasigirdo Danielės balsas.

Neblogai. Nebuvau tiek daug prigėrusi, tai sveikata visai pakenčema, o kaip jūs? Kaip viskas baigėsi?

Man nekaip. Galva plėšia, kaip reikiant, Aronas veme, nes primaišė daug visko.

Aišku, o kitiems, kaip?

Deimai viskas neblogai. Kamilė irgi leidžia rytą apsikabinusi kluozetą, o Edgaras dar miega, tai nežinau.

Aišku. Keista, kad visi, taip susikėlėt. Na, kamilė parsibeldė namučio beveik tuo pačiu metu, kai tu dingai iš vakarėlio.

A.      O kiti, kaip?

Mes visi nakvojom pas Deimą.

Aišku.

Kodėl taip anksti išėjai iš tūso?

Ai. Nebuvo nuotaikos. Ir šiaip.

Kas šiaip?

Nieko.

Staiga nusprendžiau paklausti. Nežinos, tai nežinos.

Klausyk Daniele ar vakarėlyje pastebėjai vaikiną?

Kokį? Ten buvo daug jų.

Ji nusijuokė. Nupasakojau jai, kaip jis atrodė.

Baik. Jokio panašios ar tokios išvaizdos vaikino nebuvo. Bent jau aš nemačiau. Nežinau gali paklausti Deimos, Kamilės ar kurio nors kito, bet jie tikriausiai irgi nematė. Tu buvai vienintėlė tokia keistos išvaizdos. Mūsų klasė daugiau gi su tokiais nebendrauja, o tu mūsų klasiokė, tai ne. Tikrai daugiau tokių, kaip tu nebuvo.

Kaip įdomiai žmonės supranta šiais laikais išvaizdą. Keistos išvaizdos. Na ir pasakė. Pilka masė. Na, va. Šitai irgi mano pasikeitimas. Niekas nematė. Ai Deimos ar kitų neklausiu. Jei Danielė neatsimena, tai jie po vakarykštės tuo labiau neprisimins. Juolab, kad kiti gėrė vos ne iki žemės graibymo. Įdomu, įdomu. Sugebėjo nepastebėtas patekti į vakarėlį. Ir kaip mane susirado? Šiaip kas nors būtu vis tiek pastebėjas. O ar jis magiška butybė ar ne? Ko gera, kad magiška, nes kaip apie mane žino ir demonus? O gal jis žmogus. Blet.

Lėja, Alio!

Kas?

Gal rytoj nori su manimi ir Deima nueiti ant ledo pačiuožinėti?

Ne.

Na, kaip nori. Davai, nes mane Aronas kviečia. Turbūt dar vieno kibiro reikia.

Gerai bye.

Padėjau telą. Dar visa diena prieš akis. Ką veikti? Įsijungiau kompą ir šiek tiek palošiau kažkokį naują žaidimą. Gaudžiau kažkokius žmogeliukus ir juos sprogdinau. Paskui turėjau surasti kažkokį lobį. Nuobodu. Ką čia geresnio nuveikti? Gal išsitrenkti kur nors? Uždėjau Bulliui pavadėlį ir išėjau su juo. Žaidimų aikštelėje du berniukai žaidė karą. Pilstėsi smėliu. Suposi mergaitė. Kaip vaikams gerai. Jokių vargų. Nereikia niekuo rūpintis tik žaidimais. Gatvėje gulėjo nudauštas kačiukas. Iš jo buvo likęs tik faršas. Siaubas. Apėjau jį. Bullis ramiai sekė iš paskos. Myliu jį. Traukiau velniai žino kur. Kad tik nesedėti namuose, nes kitaip išprotėsiu. Praėjau „Iki“ parduotuvę, kažkokią Kavinę, barą iš kurio sklido rusiškas popsas. Ir kur aš einu? Nežinau. Pro šalį praėjo dalykiškos išvaizdos moteris. Pilku kostiumėliu, akiniais ir aukštakulniais. Susiraukusi, pikta ir beperstojo kažką aiškinanti mobiliuoju. Praėjo įsimylėjelių porelė. Kaip jiems gerai. Moteris vežimėlyje vežė dvynukus. Visi gyveno savo gyvenimą ir atrodė laimingi. O aš. Kodėl aš negaliu pradėti gyventi iš naujo. Kodėl mane slegia šita sumauta kaltė? Kodėl Timo nėra šalia? Tik tas klausimas, kodėl, o atsakymo nei vieno. Net pati nesupratau, kad einu per miestą ieškodama jo. To nepažystamo panko. Bet aišku, kad nerasiu. Kur tau. Patraukiau atgal. Nuėjau į savo miškelį. Čia buvo ramu ir tylu. Gera vieta, kai nori pabūti vienas. Miške viskas buvo, kaip visada. Galima pagalvoti, kad čia niekada niekas nesikeičia. Visada vienas ir tas pats. Atsisėdau po medžiu. Staiga prisiminiau dainą iš knygos „Bado žaidynės“.

Ar tu, ar tu, dar ateini po tuo medžiu? Kur jie pakorė tą, kuris neva nužudė du.

Keisti dalykai dėjos čia. Nebūtu keista, tad išties jei susitiktumėm tam pakaruoklio medį vidurį nakties.

Ar tu, ar tu, dar ateini po tuo medžiu? Kur miręs vyras mylimosios prašė gelbėtis ir sprukt.

Keisti dalykai dėjos čia, nebūtu keista, tad išties jei susitiktumėm tam pakaruoklio medį vidurį nakties.

Ar tu, ar tu, dar ateini po tuo medžiu? Kur aš liepiau tau bėgt ir būtumėm laisvi abu.

Keisti dalykai dėjos čia. Nebūtu keista, tad išties jei susitiktumėm tam pakaruoklio medį vidurį nakties.

Ar tu, ar tu jau ateini po tuo medžiu? Su virvės vėriniu ant kaklo supkis su manim kartu.

Keisti dalykai dėjos čia. Nebūtu keista, tad išties jei susitiktumėm tam pakaruoklio medį vidurį nakties.

Nepastebėjau, kaip pradėjau dainuoti. Šiurpoka daina, bet pochui. Paskui vėl nugrimzdau į savo mintis. Kada? Kada aš galėsiu gyventi iš naujo? Ir kodėl negaliu? Kodėl jaučiuosi kalta? Bet aš juk ir esu kalta. Dėl manęs pankas mirė. Net jo vardo negaliu ištarti. Kaškada, bent porą kartų galėjau.