Dvi pusės (1/3)

Prologas

Buvo suknistai šalta. Ji nešdama glėbyje kūdikį ėjo per sniego pusnis. Buvo pavargusi ir silpna. Ką tik pagimdžiusi mergaitę, kurią neišvengemai reikėjo atiduoti. Bet kam? Eiti į vaikų namus negalėjo, nes ten jis būtų ją radęs. Reikėjo ją atiduoti kokiems žmonėms, kad jie galėtu pasirūpinti ja ir gal taip pavyktu išvengti sandorio dalies, kurios ji nenorėjo vygditi. Ji padarė klaidą. Nereikėjo taip elgtis, o dabar už tą klaidą turės sumokėti jos vaikas? Nei už ką.

Atleisk Maja.

Pasakė mergina kūdykiui. Mergytė pakėlė savo galvą ant kurios buvo tik porą plaukų. Ji parodė bedantę burnytę nusižiovavusi. Ji pakėlė savo gležną, mažą rankutę ir pridėjo ją jaunai moterei prie skruosto.

Nepyk ant manęs už tai ką padariau. Aš tiesiog negaliu tavęs auginti, kad ir kaip norėčiau. Negaliu.

Ji pamatė vaikų būrelį einančius iš mokyklos. Jie visi plepėjo, juokėsi ir džiaugėsi gyvenimu. Kiek atokiau nuo jų ėjo kokių septynerių metų mergaitė. Jos ušsisvajojusios akys staiga smalsiai pažvelgė į moterį laikančią kūdikį. Tuomet ji nusprendė. Priėjo prie mergaitės.

Prašau, paimk ją.

Mergaitė sutriko.

Aš?

Taip, prašau.

Bet kodėl?

Aš negaliu jos auginti, gal tavo tėvai sutiks.

Bet kodėl?

Tiesiog negaliu.

Nesuprantu. Visos mamos gali auginti savo vaikus. Ne tik gali, bet ir turi.

Moteris, kurį laiką žvelgė į mergaitę paskui pasakė.

Žinai, dėl turėjimo ir galėjimo visiškai tau pritariu, bet yra dalykų, kurių žmonės neįsivaizduoja, juolab maži vaikai.

Mergaitė kovojo su savim. Ji jau seniai troško turėti sesutę, bet nežinia ar tėvai sutiks.

Sutiks.

Sakė jai širdis.

Na, gerai. Paimsiu. Mes su tėvais ją užauginsime. Aš jau seniai svajojau apie sesutę.

Moteris dar kartą pažvelgė į savo dukrelę, pabučiavo ją į kaktą ir pasakė.

Myliu tave Maja. Nepaisant to, jog negaliu būti su tavim aš visą laiką būsiu su tavim širdimi.

Tada ji atidavė mergaitei į anklodėlę suvystitą kūdikį. Mergytė pravirko.

Nagi, neverk. Viskas gerai.

Ramino mažylę mergaitė.

Ji bus mano sesuo.

Gerai. Ir niekada nesakykit jai, jog ji ne jūsų šeimos narė. Noriu, jog ji turėtų pilnavertį gyvenimą ir nesijaustu atstumta.

Žinoma. Gerai.

Moteris skaudama širdimi nuėjo tolyn, bet vis atsisukdama pažvelkdavo į mergaitę, kuri nešina jos dukra ėjo keliuku.

Tau to nereikia dukryte. Nenoriu, jog turėtum pavojų ir nesamonių pilną vaikystę.

Dar pasakė ir tuomet greitai nuėjo per sniegą. Jai pasidarė dar šalčiau. Tik šį kartą ne išorėje, o širdyje.

Pirma dalis

Aklina tamsa. Staiga pasigirdo neaiškūs balsai. Lyg per vandenį.

Kada ji pabus?

Nežinome tiksliai. Kraują perpylėm, bet nesuprantam, kaip ji galėjo tiek daug jo netekti.

Aš irgi nežinau. Kalbėjausi su ja telefonu ir... Staiga rišys nutrūko. Kai atvažiavau radau ją...

Pasigirdo kūkčiojimas.

Aš negaliu apie tai kalbėti...

Suprantam. Nusiraminkit. Dabar viskas bus gerai.

Buvo siaubingas vaizdas... Neįsivaizduoju kas galėjo tai padaryti.

Vėl tamsa. Nieko.

Po trijų dienų.

Jos būklė nesikeičia.

Ką tai reiškia?

Mes nieko tiksliai negalime pasakyti.

Dieve, už ką man tai?

Nesijaudinkite.

Aha, nesijaudinkite. Ji yra vienintėlė mano sesuo.

Nusiraminkite. Netrukus ji pabus.

Vėl nieko.

Po dviejų savaičių

Tamsa ėmė sklaidytis. Sumirgėjo žalsva spalva. Gal, tai žale žolė? O gal ligoninės sienos? Vėl nieko. Vėl mirksnys. Ar čia dienos šviesa? O gal palatos lempos? Staiga... Jausmas lyg iškyli į vandens paviršių po daug laiko nekvėpavimo. Ji lėtai, labai lėtai atmerkė savo pieniško šokolado spalvos akis. Galva buvo sunki, lyg švino pripilta, o visą kūną nepakelemai skaudėjo ir buvo nepakenčiamai silpna.

Kas Man? Kur aš?

Pagalvojo ji. Galva buvo tuščia, mintys, kaip išluotos. Neįstengė nieko prisiminti. Vargais negalais pasuko galvą. Šalia ant pagalvės pamatė sesers galvą. Tvarkingai į kuodelį susukti jos plaukai buvo išsipešioja. Rankos sudėtos ant pagalvės, o ant jų ji ramiai pasidėjusi galvą miegojo. Veidas buvo sukritęs, lyg būtų pasenusi dešimče metų. Ji labai lėtai ir atsargiai pakėlė ranką. Jausmas toks, lyg iš raumenų tebūtų likę tik spagečiai. Kelis kartus paglostė sesers plaukus. Ji taip staigiai atsitiesė, jog jos ranka bejėgiškai šlumštelėjo ant anklodės.

Lėja?

Labas.

Balsas buvo kimus ir lyg negyvas.

Tu... Tu pabudai!

Taip. O... O kas atsitiko?

Tu ligoninėj.

Bet, kaip aš čia patekau?

Nežinau. Na, tu... Tu man skambinai ir sakei, kad jau grįžti iš Kamilės. Buvo tamsi naktis ir staiga... Rišys nutrūko. Kai atvažiavau... Tu gulėjai ant žemės ir... Na, tavyje beveik nebuvo likę kraujo. O aplinkui nebuvo nieko.

Aš, nieko neprisimenu.

Nesijaudink. Tu pasveiksi ir gal tuomet atmintis sugrįž.

O dabar miegok. Tau reikia ilsėtis. Aš pakviesiu gydytoją.

Sesuo išėjo, o Lėja paniro į besapnį miegą.

Po savaitės.

Kada aš iš čia išeisiu?

Pabūsi čia dar kelias dienas.

Bet aš gerai jaučiuosi.

Gydytojai rekomenduoja dar pasilikti ir atgauti jėgas, gerai?

Gerai gerai.

Kodėl taip skubi grįžti namo? Juk žinai, tėvai...

Žinau sesut. Tėvams nei motais ar aš esu ar ne. Jiems tik rūpi ar ušteks pinigų dar vienam buteliui dektinės.

Justė liūdnai palingavo galva. Jų tėvai buvo Alkoholikai. Kai ji augo jie žinoma rūpindavosi ja ir panašiai, bet ir šiaip buvo mėgėjai pakilnoti taurelę, bet jiems dar pavykdavo kovoti su tuo, bet, kai gimė Lėja, viskas pasikeitė. Jų mama neteko darbo, nes bankrutavo parduotuvė, kurioje ji dirbo, todėl ji ėmė gerti. Jai kompaniją žinoma palaikydavo tėvukas. Netrukus dėl to jis irgi neteko darbo. Tuomet abu apsikabinę butelius lindėdavo svetainėje. Gal jums kyla klausimas iš kur jie gaudavo pinigų svaigalams? Paskolindavo geri draugeliai, kuriems jie priskiesdavo, kad niekaip nepavyksta susirasti darbo, nors nei vienas to darbo nesiieškojo. Lėja rūpindavosi jos vyresnioji sesuo. Dabar ji studijavo MRU, o Lėja buvo vienoliktokė. Abi visuomet sutardavo kuo puikiausiai ir Justė Lėjai buvo veikiau mama, nei vyresnė sesuo.

Ar jie bent jau žino, kad aš čia?

Taip.

Justė blankiai šyptelėjo.

Žinai. Jie pasakė. Pasakyk, kad mes ją labai mylim ir perdavė tau tūbelę dantų pastos. Va, nuvešk.

Lėja irgi nusijuokė, tačiau juokas anaip tol nebuvo linksmas. Jai buvo labai skaudu, kad tėvai net nepasivargino, nors vieną dieną neprisigerti ir aplankyti jos. Bet džiaugėsi, kad šalia yra sesuo.

Aš ne dėl tėvų noriu išeiti iš čia, pati žinai, kad nemėgstu ligoninių.

Žinau.

Be to, kuo toliau, tuo labiau artėja kvaili egzai.

Jie tik kitais metais.

Žinau, bet vis vieną nenoriu praleisti pamokų, nes bus sunku ušpildyti spragas.

Juk matematikos egzamino tu nelaikysi.

Žinoma, kad ne. Aš matematikoje, kaip triušis apelsinuose.

Suprantu. Man ji irgi niekada nesisekė. O dėl lietuvių ir viso kito nesijaudink. Pasivysi.

Gal kaip nors. Visas šitas dienas lankytojai keisdavosi kaip durininkai. Ateidavo aplankyti jos geriausios draugės Kamilė ir Agnė, buvo apsilankiusi beveik visa klasė ir dar klasės auklėtoja buvo atėjusi. Visi jai atnešė krūvą atvirukų su linkėjimais greičiau pasveikti, jos mėgstamiausių "Miglė" saldainių, mažą pliušinį meškiuką ir helinį balioną, kuris dabar ramiausiai plūkavo ant palatos lubų. Žinoma visi klausinėjo ir Lėjos ir Justės kas jai atsitiko, bet nieko naudingo. Justė papasakojo visiems tai ką ji žinojo, o Lėja pati nežinojo net ką pasakoti, nes vis dar nič nieko neprisiminė.

 Na, man jau reikia lėkti į paskaitas.

Pasakė Justė, kai seselė išnešė padėklą su indais nuo pusryčių.

Žinoma, lėk. Gi negali su manimi amžinai būti. Dar iš univero išlėksi. Jau ir taip praleidai krūvą paskaitų, kai sėdėjai prie manęs, o aš buvau tarp šio ir kito pasaulio.

Bet vakare vėl sugrįšiu.

Gerai. Sesei išėjus Lėja pasiėmė knygą iš spintelės "bado žaidynės" ir ėmė skaityti. Buvo atėjusi seselė, suleido vaistų ir pasakė, kad daktaras sakė, jog po ryt ją išrašys. Lėjai atsibodo gulėti ligoninėj ir nieko neveikti, bet grįžti į mokyklą irgi nebuvo viliojantis dalykas, bet, na, ką padarysi. Ji susimąstė. Padėjo knygą ir įsipylė vandens iš ąsočio stovinčio ant spintelės. Kas gi nutiko tą vakarą, kai... Kai jai kažkas atsitiko? Taip ji įvardino savo gulėjimo ligoninėje priežastį. Juk nebuvo jokios avarijos, jos niekas nepartrenkė. Ji susikaupė ir mintyse mėgino atkurti to vakaro įvykius. Laiptinėje atsisveikino su Kamile ir išėjusi į gatvę paskambino sesei. Jos tą dien susitarė, kad Lėja nakvos pas ją. Kartais taip būdavo, kai ji negalėdavo pakelti tėvų girtuoklystės. Senai buvo išmokusi pati savim pasirūpinti. Bet buvo ir svajotoja. Kartais, kai tėvai keldavo jau entąjį stiklą dektinės ji tyliai sėdėdavo kambaryje ir svajodavo, kad gyvena su sese jaukiuose namuose. Kur nesimėto tušti buteliai ir nuorukos. Jos sesuo negalėjo jos pasiimti gyventi pas save, nes gyveno per toli nuo Lėjos mokyklos, o jų tėvų namai buvo visai šalia. Kai reikėdavo eiti į tėvų susirinkimus motina pasistengdavo negerti porą savaičių. Jai kartais toks stebuklas pavykdavo. Turint omenį, kad ji gerdavo diena iš dienos. Nesiprausdavo, nesišukuodavo, netvarkydavo namų. Na patys suprantat. Lėja pati mokėjo savim pasirūpinti, aptvarkydavo namus, eidavo į parduotuvę, gamindavosi maistą. Bet buvo labai skaudu, kad tėvai nieko kito nebemato tik butelį priešais save ir taurę. Tuomet apsitvarkydavo, pasidažydavo, apsivilkdavo padoriais drabužiais ir išeidavo, kaip rūpestinga mama. Kai grįždavo pasikviesdavo Lėją ir atskaitydavo ilgiausią moralą apie tai, kad jos pažimiai kuo toliau, tuo labiau blogėja, nors trejetų, ketvertų būdavo vos vienas kitas. Išvadinusi Lėja tingine, nesistengenčia dėl savo ateities ji liepdavo sutvarkyti jai namus, pati išsirenkdavo savo normalius drabužius, nusivalydavo makiažą, apsivilkdavo nudrenktą treningą ir apsikabinusi butelį alaus nulysdavo į svetainę. Tomis akimirkomis Lėja su kartėliu galvojo, kaip aš galiu stengtis dėl savęs, kai jūs nei kiek manęs nepalaikote, nepasidžiaugete su manimi gerais pažymiais ar laimėjimais. Neturiu nieko kam galėčiau papasakoti pakilimus ir nukritimus gyvenime išskyrus seserį ir kambario sienas. Dienoraščio ji nerašė. Tiesiog netikėjo, kad jai parašysi viską kas tave kankina ir graužia sąsiuvinije problemos dings. Gal galėsi užmiršti jas, bet tik trumpam. Mokykloje niekas nežinojo apie jos bėdas su tėvais. Ir ji niekam nepasakojo, nes nenorėjo uškrauti kitam savo rūpesčių. Karčiai nusišypsojusi Lėja vėl grįžo prie nežinomojo įvykio detalių. Ji sakė sesei, kad po dvidešimties minučių bus prie jos namų ir tada. Ant jos kažkas uššoko ar uškrito. Ji prisiminė tik tiek. Taigi, kažkas ant jos uššoko, o tada beprotiškas skausmas, lyg kas būtų smeigęs dviem aštriais peileis jai į kaklą ir tamsa. Daugiau nieko. Kad ir kaip ji kratė savo atmintį visiškai nieko daugiau neprisiminė. Ji atsistojo ir priėjo prie didelio ligoninės veidrodžio kabančio ant spintos durų. Į ją žvelgė susimąsčiusios rudos akys, jos plaukai buvo palaidi, iki juosmens ir jos nekenčiamiausios tamsios spalvos. Ją knisdavo, tai, kad jie žiauriai veldavosi. Vaikystėje, kai reikėdavo sesei šukuoti jos ilgus plaukus, ji net verkdavo, nes šukos išpešdavo kuokštus plaukų. Jokie šampūnai nepakeitė šito, tiesa, nors jos tėvai jos nemušdavo, tačiau skruostą puošė nedidelis jauno mėnulio formos randas, o apatinė lūpa irgi buvo su randu ir šiek tiek kitokė, nei viršutinė. Taip atsitiko tuomet, kai girtas tėvas išpylė pora degtinės butelių ant virtuvės plitelių, ji eidama paslydo ir dėjosi į aštrų spintelės kampą su lūpa, o ant skruosto randas buvo todėl, kad jos tėvas vieną kartą netyčia brūkštelėjo peiliu jai per jį. Šiaip jos tėvas tik vieną kartą ją mušė, bet to ji nei nenorėjo prisiminti. Kartą mokykloje sėdėdama suole per nuobodžią ir nykę matematikos pamoką ji sudarinėjo pirkinių sarašą. Mokytoja priėjo ir paprašė parodyti ką ji taip stropiai ten rašinėja. Lėja neturėjo kur dingti ir parodė. Mokytoja nieko nesakė, tik perskaitė ir pasakė.

Įdomus ušsijėmimas. Gerai, kad per matematikos pamoką tu ušsiimi su matematika susijusiais dalykais.

 Bet paskui Lėja išsikvietė direktorius ir paklausė, kodėl ji taip darė. Ji pasakė, kad šiaip sau. Jai nepatinka matematika, ji jos nesupranta, todėl... Ir ji netyčia leptelėjo, kad geriau sudarys pirkinių sarašą šiandienai, o nespręs nuobodžius ir tragiškus uždavinius. Direktorius paklausė, kodėl Lėja suka galvą dėl pirkinių. Juk čia mamos rūpestis. Ji pasakė, kad jos motina ilgai dirba ir neturi laiko nueiti į parduotuvę, todėl ji retkarčiais ušbėga. Direktorius matyt nepatikėjo jos pasakojama versija ir įdėmiai ją nužvelgė. Tada pastebėjo randą ant lūpos ir padarė išvadą, kad Lėja namuose patiria smurtą, nors ji ir aiškino, kad čia netyčia paslydo, tačiau direktorius nepatikėjo. Jis liepė Lėjai grįžti į pamoką ir nutarė pats užvažiuoti pas ją namo. Jis kartais susibendraudavo su jos motina, net buvo porą kartų atvaževęs pas juos. Taigi direktorius nuvažiavo į Lėjos namus ir pamatė visą gražų vaizdelį. Jis žiauriai nustėro. Pasakė, jog tikisi iš jos tėvų, jog tai bus paskutinis kartas ir kad jai ne tuomet jis kreipsis į vaikų teisęs. Kai Lėja grįžo namo gavo iš tėvuko didelės pylos, kad ji neva išplepėjusi direktoriui apie jų girtuoklevimą. Nors ji tvirtino, kad nei žodžiu nieko jam nesakė, bet tėvas vis vieną nepatikėjo. Tuomet prasidėjo smagiausia dalis. Jis išvadino ja melage norinčia išvengti bausmės ir tada ją sumušė. Ji prisimena, kaip gulėjo ant grindų ir negalėdama patikėti tuo kas vyksta žiūrėjo girtam tėvui į akis. Motina nuvirtusi palei sofą miegojo. Net metalo muzika jos neprižadintų. Pagalvojo ji tuomet. Nors viską skaudėjo, bet ji įstengė atsikelti ir nukėblinti į savo kambarį. Kitą rytą ji prisitepė kalną pudros ir kitokio makiažo ir išėjo į mokyklą. Niekas nesužinojo kas jai atsitiko, o ji nuėjusi pas direktorių pasakė, kad tėvai prisigėrė tik tą vieną kartą. Suprantat kaip būna žmonėms. Pasakė ji. Mama neteko darbo, tėvui irgi problemos todėl abu ir prisigėrė. Direktorius palingavo galvą ir pasakė, kad tikisi, kad daugiau tai nepasikartos, kad ir kaip sunku jiems būtų. Ji grįžo ir atsisėdo ant lovos. Vėl pasiėmė knygą ir ėmė ją tiesiog vartyti. Į palatos duris kažkas pasibeldė.

 Prašom.

 Pasakė ji. Įėjo seselė.

 Pas jus lankytojas.

 Ji nustebo, nes visa klasė jau buvo pas ją, nebent klasės auklėtoja atėjo dar kartą arba agnė su kamile, nes jos sesei paskaitos dar nesibaigė.

Gerai, tegul užeina.

Gerai. Galite užeiti.

Tačiau į palatą įėjo, ne klasės aukletoja, ne Kamilė ir ne Agnė, o Lėjos mažiausiai mėgstamas žmogus klasėje. Jis buvo labai aukštas, kokių metro devynesdešimties, todėl eidamas pro duris turėjo kiek pasilenkti, buvo tvirto sudėjimo, sportiškas, lankė plaukimą, lengvają atletiką, dziudo ir karatė. Ant galvos buvo skiautėrė padaryta iš jo natūralių šviesut šviesutėlių plaukų, nors jis kartą juos dažė, todėl vis dar prasimuša blunkanti žalia spalva, ausyse beabejo tuneliai, maždaug dvidešimties euro centų monetos dydžio, dar turi porą auskarų šian bei ten, ant rankų, nuo riešų iki pečių eina krūva tatūškių, jos matosi pro visokiais ženklais ir jo klausomų grupių logotipais apipaišytus jo marškinius, Aišku nuolat avi kerzais. Kaip ir priklauso tokiems kaip jis. Jis buvo naujokas galima sakyti. Į jų mokyklą atvarė tik šiais metais, bet iš pat pradžių nepatiko Lėjai. Buvo lyg ir pasikėlęs, su visais bendraudavo šaltai, nors ir buvo ramekas, tačiau pasitaikydavo situacijų, kai apsižodžiuodavo su kai kuriais klasiokais ar mokytojais. Jai jam kas nepatikdavo žmoguje tai drėbdavo tiesiai į akis nesvarbu tai mokytojas ar klasiokas. Jai šiaip nenorėdavo ko daryti, tai nedarydavo ir jam būdavo pochui ką kiti pasakys apie jį ar jo elgesį. Buvo pochujistas visais adžvilgiais, bent jau Lėja taip manė. Žodžius valdė, kaip gerą meną. Niekas negalėdavo jo nugesinti, o jai bandydavo, tai likdavo apstumtas ir suvartytas. Nors Lėja šiurpino ir pasibjaurėjimą kėlė toks jo stačiokiškas elgesys, tačiau ją visuomet stebino tai, kad jis kad ir ką ir apie ką kalbėtų visat jo žodžiuose būdavo tiesos, kurios kiti net nepastebėdavo kituose žmonyse. Užknisančiausia ir šlykščiausia Lėjai jo charakteryje ir manierose buvo tai, jog jis rūko. Na, jai žmogus nori trumpintis gyvenimą tegu trumpinasi aš už jį neatsakinga. Galvodavo ji, kai tik per daug pradėdavo mąstyti kaip ją jis užknisa. Jis amžiais klausėsi Lėjos nekenčiamiausios muzikos pasaulyje. Jau turbūt nuraukiate kokios. Žinoma, Metalas, rokas ir kiti šio stiliuko žanrai, sunkusis metalas ir panašiai. Per visus šiuos metus Lėja yra pasakiusi jam vos kelias dešimt žodžių. Tokių nereikšmingų, kaip. Labas, Iki, Kas užduota namų darbams, tai gal pasiskirstom darbus šitam renginiui ir kitokie su mokslais ir bendrais darbais susiją žodžiai. Nei jis, nei ji nerodė didėlės iniciatyvos bendrauti ir nesijautė dėl to blogai. Tuo labiau Lėja, kuriai pankai buvo nemėgstamiausias dalykas gyvenime. Kartais jis kalbėdavo su ja atžariai, tačiau ir ji buvo neblogo charakterio. Šiaip iš charakterio buvo rami, paprasta, nuoširdi ir kartais svajotoja, bet, kai kalba pasisukdavo prie ginčų, ji mokėdavo, taip pakalbėti, kad silpnesni žodžių kovose žmogėnai, kurie bandydavo ją apstumti ar šiaip užgaulioti likdavo ušsičiaupe. Bet tik ne jis. Jis buvo pirmasis žmogus Lėjos gyvenime, kuris žodžiais sugebėdavo varyti lygiomis su ja.

Labas.

Nenoromis tarstelėjo ji.

Sveika Lėja.

 Jis uždarė palatos duris ir nuėjo prie lango. Lėja stebėjosi, jog iš viso jis ją aplankė. Šito ji nesitikėjo. Manė, jog jam bus pochui. Ir kodėl jam turėtų rūpėti? Juk jie tik klasiokai ir viskas. Baigs mokyklą ir Bye. Tačiau jis ją vis dėl to aplankė. Gal jo sunkeme charakteryje kažkas sugedo?

Kaip jautiesi?

Ji vėl nustebo. Koks jam skirtumas?

 Normaliai.

 Kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla. Jis iš kišenės išsitraukė elektronkę ir ušsirūkė.

Čia negalima rukyti.

Man pochui.

To ir buvo galima tikėtis.

Burptelėjo ji.

Jis tylėjo tik traukė toliau.

Ji galvojo sukiodama anklodės kampą.

Po velnių. Ko jis čia atėjo? Parukyti? Na, iš jo visko galima tikėtis. Kad ir tokios nesamonės.

Kada grįši į šūlę?

Greitai.

Kada tas greitai?

O kam tau žinot?

Šiaip, įdomu.

Įdomu.

Taip, žinoma. Juk tu mano klasiokė.

Geras pretekstas.

Tai kada?

Ne tavo reikalas.

Ar tau sunku atsakyti?

Žinoma.

Jis rūkė toliau.

Matyt jam kaip visada viskas pochui. Tai ko jam čia reikia?

Galvojo mergina. Ji pirmą kartą jautėsi išmušta iš vėžių ir nežinojo ką daryti.

Ko tau čia reikia?

Tiesiai paklausė ji.

Nieko šiaip. Atėjau patikrinti kaip laikaisi.

Kaip matai vis dar gyva. Pastoviu ant kojų. Ir tai, kad kitą savaitę grįšiu į mokyklą rodo, kad laikausi neblogai.

Tai visgi grįši kitą savaitę.

Taip, taip na ir kas tau iš to?

Nieko.

Taigi, kad.

Jis rūkė toliau.

Ne per brangu?

Na, pinigų nusipleše.

Ir tai verta?

Nervams nuramint tinka.

Tai esi nervingas?

Ne. Šiaip patinka patraukti.

Vėl tyla.

Kiek kainavo tatų?

Čia kas, apklausa?

Ne, tiesiog domiuosi. Iš kur gavai pinigų? Ar brangiai kainavo.

Kainavo. Parduotas vasaras. Nuo keturiolikos vasaromis dirbu. Pirmają tatūškę pasidariau penkiolikos.

Kuo dirbi?

Ai įvairiai. Daugiausia dirbu su kompais.

Ai, juk tu nusirauki apie programavimą Nemažai.

 Taigi.

O auskarai? Ar jie būtini?

Žinoma.

O tuneliai?

Na, juos labiau turi neformalai, bet su jais, kaip nori. Gali turėti gali ne.

O chokeriai ar jų tikrai reikia vaikinams pankams?

Klausinėji kaip pirmokė. Reikia, nes chokeriai yra neatsiejama pankų sub kultūros dalis.

O metalas?

Žinau, ką tu manai. Metalas tai muzika, kai nori išprotėti.

Juk, jos neįmanoma klausytis, ten tik rėkauja, kaip nesveiki. Net dainos žodžių neįmanoma suprasti.

Labiau pasikapsčius įmanoma.

Siaubas ir kaip įmanoma tas rėgdynes vadinti muzika?

Paprastai.

Žinau, kad skiautėrė yra pankų šukuosena.

 Na, nebūtinai, bet aš ją turiu.

O kam ją dažyti?

Dėl įdomumo.

Nepatinka man tokie kaip tu.

Tai sugebėjau suprasti iš to, kaip į mane žiūri ir kaip apie tokius kaip aš kalbi.

Kam tau toks atžarus stilius?

Na, gal tau atžarus, kitiems ne.

Tokiems kaip tu?

Maždaug. Žinai Lėja vienas dalykas tau turėtų būti visiškai aiškus. Kiekvienas turi savo skonį.

Na, taip, bet jūs šiurpiai ir negražiai atrodote.

Na, ačiū už tai, kad išsakei savo nuomonę, bet šiaip man pochui ką kiti apie mane mano.

Neturėtų taip būti. Visiems rūpi ką apie juos mano kiti.

Tik ne man.

Jis vėl ušsitraukė.

Lėja mąstė, kaip čia išėjo, jog per šią popietę jie pasakė vienas kitam daugiau žodžių nei per beveik visus metus.

Apie ką ušsigalvojai?

Ne tavo reikalas.

Na, kaip nori.

O gal jam pasakyti ką manau? Mąstė mergina. Juk jam vis viena, ką aš galvoju apie mūsų bendravimą.

Žinai, tu gan keistas.

Esi ne pirmas žmogus, kuris taip sako.

Su visais bendrauji atžariai ir šaltai.

O, kaip tu nori, kad aš bendraučiau?

Normaliai, paprastai kaip visi.

 Jai aš dar neturiu tuzinų draugų ir nekabinu panų, tai nereiškia, kad nenormaliai bendrauju.

Bet kodėl tu toks ušsidaręs savyje?

Mėgstu gyventi savo pasaulėlyje ir ne daug ką į jį įsileidžiu.

Kodėl? Kodėl susikuri sieną aplink save?

Nesusikuriu jokios sienos. Man nereikia tipinių draugų ir tai, kad mėgstu sakyti tiesą ir drąsiai reiškiu savo nuomonę apie visus ir bet ką, tai neleidžia manyti, jog esu pasikėlęs, kitus žemesniais už save laikantis, atžarus žmogus.

Ką reiškia man nereikia turėti tipinių draugų?

Kai tave išduos tau artimas draugas tik tuomet suprasi kas tie tipiniai draugai.

Kas nors tave išdavė?

Ne tavo reikalas. Nesileiskime į mano gyvenimą. Nemėgstu apie jį kalbėti su kitais.

Kodėl? Juk reikia pasipasakoti?

 Nenoriu ir man nepatinka. Nekenčiu, kai mokykloje dėl to, kad porą dienų pabūnu be nuotaikos ateina psichologai ir sako. Nagi, einam pasikalbėsim. Papasakosi, palengvės. Jai aš net savo draugams, kurių turiu tik kelis pasakoju ir tai ne viską apie save, tai mano problemos neišnyks jai pasipasakosiu kokiam darbuotojui, kuris negali įlysti į mano kailį ir patikrinti, kaip jaučiuosi, be to šlykščiausia būna tuomet, kai tavo visus sunkumus ir bėdas sužino kiti, nors psichologai teigia, jog viskas liks tik už jų kabinetų durų, o paskui šia tau, kad nori. Žino visa mokykla.

Tau taip buvo atsitikia, kad dabar taip kalbi?

Mano vaikystė nebuvo viena geriausių, bet irgi apie ją nepasakosiu.

Nemėgsti kalbėtis?

Galima ir taip pasakyti. Juo lab apie tai kas susija su manim, nes tai neturėtu rūpėti niekam, tik man. Aš jau kaip nors susitvarkysiu su savo bėdom be suaugusiųjų nesamonių.

Tai, turėjai problemų?

Gal ir taip, o gal ir ne. Tai ne tavo rūpestis. Aš tik dėstau tau ką manau ir kaip aš elgčiausi, jai mane pasikviestu psichologas pokalbiui prie arbatėlės.

Esi sunkaus charakterio.

Vėl esi žmogus, kuris ne pirmas ir ne pirmą kartą man tai sako, bet man nerūpi. Esu toks, koks esu. Ir jai kas nors manyje kam nors nepatinka, tai velniop. Gali tiesiog nebendrauti ir viskas. Viskas paprasta.

Su tavim neįmanoma.

Žinau.

Jis įsidėjo elektronkę į kišenę ir ilgai ir rimtai žiūrėjo į Lėją. Ji irgi žvelgė į jį. Nesuprato, kodėl būtent šiandien jie prakalbo tokiom temom, kuriom ji net nesapnavo, jog galėtu pabendrauti su kokiu panku. O čia šia tau. Ir kodėl būtent šiandien jie pasakė vienas kitam daugiausia žodžių per visą laiką nuo kada yra pažystami. Ji nebežinojo ką jam daugiau pasakyti. Neįsivaizdavo, nes nežinojo, kaip reikia bendrauti su tokiais kaip jis. Ji visuomet galvojo, jog jie visi yra tik pasikėlę pochujistai, kuriems gyvenime niekas nerūpi. Bet dabar. Ji žvelgė į šį vaikiną galvodama, jog visai įdomiai galima pasikalbėti su žmogumi su kuriuo nors esi labai arti, bet kartu ir labai toli.

 Gal pankai visai normalūs žmonės.

Pagalvojo ji.

Gal kai kurių iš jų gyvenime buvo kas nors dėl ko jie yra dėja ant visko.

Tik ji žinojo, jog šis kietakaktis pankiūkštis jai nieko apie save nepasakys. Ne dėl to, jog ji būtų jam visai svetima, bet dėl to, ką jis pats sakė.

 "Nemėgstu kalbėti apie save". Juolab, jai mano net keli draugai nežino apie mane visko, tai kad pasipasakočiau psichologams apie save, niekada".

Kas tau nutiko?

Staiga jos mintis pertraukė jo balsas. Ji nustebusi pakėlė galvą. Nesitikėjo tokio klausimo iš jo. Manė, jog klasiokai jau bus jam papasakoja versiją, kurią šiaip ne taip sulibdė Justė ir ji pati. Jis klausė neatsainiai. Bent jau jai taip atrodė. Klausimas buvo, kaip paprasto klasioko, kuris nori žinoti, kodėl rytoj neateisi į mokyklą.

Nežinau.

Tyliai pasakė ji tiesą.

Kaip tai nežinai?

Paprasčiausiai nežinau.

Taip, juk negali būti.

Pasirodo gali.

Kaip viskas buvo.

Ji papasakojo. Jis kurį laiką tylėjo tik žvelgė į ją. Jo žaliai mėlynos akys buvo kažkokios keistos.

Keista.

Galų gale ištarė.

Pati žinau, kad keista. Kas svarbiausia aš nieko negaliu prisiminti. Lyg viskas būtų išluota.

Nič nieko neprisimeni?

Visiškai nieko. Vieną akimirką kalbu telefonu viskas gerai, o kitą tamsa ir nežinia.

Tikrai keista. Gal tave ušpuolė koks vampyras?

Pašmaikštavo jis.

Tavo juokeliams čia visai ne vieta. Be to tai visiškai nejuokinga, Timai.

Tai buvo pirmas kartas, kai ji pavadino jį vardu. Anksčiau tik įvardžiais į jį kreipdavosi.

Jis švilptelėjo.

Bravo. Net nežinojau, jog žinai mano vardą.

Jis nusiviepė.

Labai juokinga.

Ironiškai pasakė ji.

Nagi, nebūk kaktusas. Aš tiesiog norėjau tave pralinksminti.

Kas čia dabar? Sugedo tavo pankiškas charakteris?

Prie ko čia jis?

Prie to, jog tu niekada ir su niekuo taip nesielgdavai.

Žinai kiekvienas žmogus savo gyvenime bent kartą pasielge taip, kad net jis pats nebūtų susapnavęs, jog kada nors taip pasielgs.

Tu tikrai keistas.

Sakysi tai dar šimtą kartų?

Ne. Manau užteks ir vieno. Be to tu nepakenčiamas.

Jis demonstratyviai atsiduso.

Šitai irgi girdėjau šimtus jai ne tūkstančius kartų.

Klausyk Timuk gal jau eisi? Aš labai noriu miego. Be to greitai ateis seselė duoti man vaistų.

Kodėl negaliu pasilikti? Mes visai įdomiai bendraujam. Žinai negalvojau, jog su pilka mase galima taip įdomiai pabendrauti.

O aš nežinojau, jog su tokiu atžariu, nemalonaus ir sudėtingo charakterio ir atšiauraus stiliaus žmogumi irgi galima visai neblogai pasikalbėti.

Man pochui ką tu galvoji apie mane ar mano charakterį.

Na, va, grįžai.

Tai, kad aš niekur nebuvau išėjęs, todėl neturiu kur grįžti. Visą laiką buvau čia su tavim.

Eik tu žinai kur suknistas panke?

Ne, o kur?

Ji tylėjo.

Nagi, sakyk kur? Antraip aš nežinosiu kur turiu eiti ir neišeisiu.

Eik šikti.

Gerai.

Jis nuėjo prie durų.

Ikiukas. Pilkoji masyte, greičiau sveik. Susimatysim šūlioi.

Dūchas. Dink ir niekada nebegrįžk. Suknistas, lope, idiote panke.

Suriko ji jam pavymui. Jis tik nusijuokė ir uždarė paskui save duris. Lėja nesuprato ko tas žmogėnas pas ją atsivilko, bet... Su juo tikrai galima visai įdomiai pabendrauti. Tai ji pripažino. Bet, ne. Ji tikrai nepalaikys su tuo idiotu draugiškų santykių. Tegul jis net nesvajoja. Pasikėles, erelis, dūchas, lopas, idiotas ir mulkis. Po savaitės Lėja pagaliau grįžo namo. Tėvukus rado išgriuvusius svetainėje ant grindų. Visur buvo pripilstyta alkocholio, primėtita buteliu ir nuorukų. Ji perėjo koridorių ir ušsidarė savo kambaryje. Palindo po dušu, kad nusiplautu ligoninės tvaiką nuo savęs. Pagaliau laisvė. Pagalvojo ji. Daugiau jokių lašalinių, vaistų ir adatų. Ji apsirengė laisvus treningus ir įsispyrusi į basutes nuėjo į virtuvę pasiieškoti ko nors valgomo. Ligoninės maistas buvo bjauriauses pasaulyje. Atidarė šaldytuvą ir pripažino, jog reikės ušsukti į parduotuvę. Lentynoje mėtėsi porą atpjautos sudžiūvusios dešros gabalų, šešios skardinės alaus, grietinės pakelis, kuri visa buvo išbėgusi ant šaldytuvo lentynų ir skleidė nekokį kvapelį, nes buvo kelių savaičių senumo ir surūgusio pieno pakelis.

Na, ką gi. Panašu, jog tėvukams maistas žinoma nereikalingas.

Pagalvojo ji ir apsivilkusi striukę išėjo į parduotuvę. Iki, kaip visada milžiniškos eilės. Ji pralaukė beveik pusvalandį, kol galėjo susimokėti už prekes. Jų buvo gana daug. Galvojate iš kur ji gavo pinigų? Pasiėmė iš tėvų piniginės. Be to jai kartais duodavo sesuo. Išėjus iš parduotuvės pradėjo lyti.

Dar geriau.

Suirzusi pamanė Lėja. Kol pasiekė namus visai peršlapo. Kai sukrovė maistą į šaldytuvą ir persirengė nuėjo ruošti suknistų namų darbų, kurių buvo krūvos. Tėvukai, kaip visada miegojo. Kitą rytą buvo sekmadienis. Lėja atsikėlė vėlai, bet koks skirtumas. Tėvukai jau buvo išsimiegoja.

Kur gi ne. Juk miegat kiauras dienas.

Pamanė mergina pildamasi pieną ant dripsnių.

Llaabbaass.

Vos apversdama liežuvį pasisveikino motina.

Aha.

Taai grįžaaaiii iš ligoonninės?

Kaip matai.

Ar geerrai jauttiessi?

Normaliai.

Taaiii gerrraiiii. Neppyk, kaad neeapplankkėm tavvęs.

Nieko. Aš ir nesitikėjau, kad aplankysit.

Motina nereagavo į Lėjos išsakytą priekaištą tik vargais negalais susirankiojo drabužius išmėtytus po visą butą ir išėjo į parduotuvę.

Tikriausiai dar vieno butelio dektinės.

Pamanė karčiai Lėja. Ji galvojo ką čia veikti. Paruošė likusius namų darbus, kurių vakar nespėjo padaryti. Dar reikėjo privalomosios literatūros paskaityti, kurios ji nekentė, kaip velnias kryžiaus. Kai pagaliau užvertė paskutinį knygos puslapį išgirdo, jog sugrįžusi mama ir tėvukas riejasi. Čia buvo naujiena, nes jie niekada nekaltindavo vienas kito dėl nieko. Bent jau pradžioje, kai abu nebuvo įnikę į alkocholį. Bet dabar visko buvo galima tikėtis. Taigi jie varė vienas ant kito, kol pagaliau Lėja neištvėrė. Prasiveržė visos nuoskaudos, kurias ji slėpė šitiek metų. Todėl ji atsidarė savo kambario duris ir pradėjo pilti tėvukams viską.

Gana! Kiek gi galima? Aš išprotėsiu! Jūs abu vergaujat buteliui, todėl nei vienas neesate nors kiek švaresnis už kitą! Net nepasivarginot manęs aplankyti! Kokie jūs tėvai? Jūs man niekas. Atsibodo!

Baigusi savo litaniją. Ji uždarė duris ir atsitiesė ant lovos. Garbės žodis. Ją jau mirtinai užkniso tėvų girtuoklystė. Anksčiau dar tikėjosi, jog jie susiims, bet su kiekvienais metais ta viltis ją apleisdavo. Gulėdama ant lovos ji girdėjo, kaip tėvukai koneveikia vienas kitą.

Tu girtuoklė!

Ne, tu!

Tu mane į kapus nuvarysi!

O gal tu mane!

Ušsiččiaupk jai nenori vėl gauti!

Aha! Pats patylėk. Tau tik į šonus man duoti terūpi. O kaip Lėja ir Justė?

Kas prakalbo? Rūpestingoji mamelė! Pati jomis nesirūpini.

Tai dėl to, kad tu nuo ryto iki vakaro geri.

Lyg pati kitokia būtum.

Aš tik retkarčiais.

Nejaugi.

Pavargusi nuo namų darbų ir tėvų rietenų Lėja užmigo.

Atėjo suknistas pirmadienis. Ir Lėjai teko trenktis į mokyklą. Vėl mokytojai su savo priekaištais ir reikalavimais, klasiokai bandantys skaldyti nevykusius bairius, o labiausiai Lėja nenorėjo susitikti. Na patys žinote ko. Po pokalbio su juo ligoninėje ji nusprendė iš viso su juo neprasidėti. O dar pirma pamoka. Nuobodi ir klaiki matematika. Ji įėjo į savo klasę ir atsidrėbė į suolą. Visi džiaugsmingai ją pasveikino sugrįžus ir nuskambėjo skambutis. Įėjo mokytoja ir pranešė Lėjai, jog ji turės rašyti du kontrolinius ir uždavė jai papildomai krūvą pratimų. Jai ir toliau taip tai nuotaika dienos pabaigoje bus nekokia. Manė mergina. Tuomet mokytoja kreipėsi į kitus mokinius ir pradėjo aiškinti pamoką. Rašė kažką lentoje, bet Lėjos mintys buvo visai kitur. Ji mąstė, kaip ją visdėlto, nors ji ir stengiasi nekreipti dėmesio užkniso tėvų rietenos, kaip atsibodo mokytojų reikalavimai, nors tik pirma diena grįžus iš ligoninės ir įkiriausia ją kankinanti mintis, kurią ji norėjo kuo greičiau išmesti iš galvos apie jos ir Timo pokalbį.

Ką reiškia tie tipiniai draugai? ar jį kas įskaudino, kad nusprendė pankuoti, o gal šiaip užsinorėjo. Kodėl jis toks ušsidaręs ir svarbiausia. Kodėl jis ją aplankė ligoninėje. Šie klausimai nedavė jai ramybės. Staiga iš jos minčių ją pažadino peštelėjimas už jos ilgų plaukų.

Ei pilkoji masyte.

Ji atsigrežė ir nustebo, nes už jos kur turėjo sėdėti Kamilė, bet jos nebuvo, nes ji sirgo, sėdėjo pankiūkštis Timas.

Iš kur tu čia atsiradai?

Iš pradžių iš namų, paskui koridoriumi, tada pro duris, tuomet man beliko susirasti tavo suolą ir štai aš čia.

Nejuokinga. Juk tu turėtum sėdėti prie lango, kaip visada.

Na, šiandien čia, rytoj kitur.

Ko tu čia atsitrenkiai? Kam tau sėdėti šalia manęs? Juk mes visiškai nebendraujam?

Na, gal pradėsim?

Kas tau dabar?

Nieko. Tiesiog noriu susirasti gerą draugę. Kas negerai?

Juk tu nenori turėti draugų.

Aš to nesakiau. Tik sakiau, jog labai atsargiai žiūriu į žmones pasitikėjimo klausimais.

Kodėl?

Šito tau nereikia žinoti.

Na, vat. Nori susirasti draugę, o pats nieko apie save nesakai. Paslaptingasis.

O kam tau?

Tiesiog noriu žinoti kodėl taip atšiauriai su visais elgiesi.

Nebūk smalsutė, pilkoji masyte.

Usikišk lope, dūchas panke.

Pati pradėjai mane kalbinti.

Ak tai aš pradėjau, o ne tu?

Žinoma.

Viršūnė. Didesnės nesamonės nesu girdėjusi.

Na, dabar išgirdai.

Eik tu...

Kur?

Atsipisk.

O, gerai žiebiai čia.

Moku dar ne taip žodžiais pavaryti.

Nejaugi? O gal padarom žodžiavimosi dvikova?

Gerai, pats prisiprašiai.

Tik kai pralaimėsi neverk pilkoji masyte gerai?

Pažiūrėsim, kuris iš mūsų verks.

Lopas.

Pilkoji masė.

Pasikėlęs erelis.

Niekuo neišsiskirianti iš minios kvaiša merga.

Lūzeris.

Kiek 2 kart 2 nežinanti kaimietė.

Aš jaigu ką gyvenu mieste.

Nesvarbu. Na ką varysi toliau ar pasiduodi?

Nenusileisiu suknistam pankpalaikiui, kad pirmokiškais žodžiais mane apvarytu.

Durna kaušė.

Dūchas.

Girtuoklių dukra.

Lėją net karštis perpylė. Niekas mokykloje išskyrus direktorių nežinojo apie jos bėdas su tėvais, o šis pankpalaikis nežinodamas pataikė tiesiai į dešimtuką. Jeigu jis žinotu, jog tai tiesa... Tuomet jai nebūtų gyvenimo. Įpač jai apie tai sužinotu visa mokykla. Nors tai buvo tiesa ji pasijuto pažeminta ir įskaudinta. Timas žiebė jai tiesiai į skaudžiausią vietą. Už tai Lėja galėjo jam duoti į snukį.

Satanistas.

Dabar truputį stop. Palau, palauk, palauk. Pankai nėra satanistai.

Nejaugi?

Taip. Tai yra didžiausia nesamonė kokią esu girdėjas. Tikriausiai intike prisiskaitei visokio chlamo.

Žinai esi panašus į satanistą.

Ar aš?

Tai ne, aš.

Nesamonė. Idiotizmas. Fucking, kas per...

Staiga jis pradėjo taip juoktis, jog visa klasė nuo lentoje užrašytų uždavinių, kuriuos reikėjo spręsti atsigręžė į juos.

 Timai prašau nusiraminti. Netrugdyk pamokos.

Pasakė griežtai mokytoja ir nusisuko į lentą toliau spręsti uždavinių su mokiniais. Kiti irgi pradėjo dėmesį kreiptį į lentą. Pagaliau Timas vargais ne galais susitvardė.

Tu juokinga žinojai?

Nenervink pankpalaiki.

Nesiusk pilkoji masyte.

Ušsikišk pasikėlelių karaliau.

Neaiškink man vienodybe.

Vienuodybė? Kas per naujadaras?

Tiesiog tu niekuo neišsiskiri iš kitų ir esi tokia kaip visi.

O tu jau labai iskirtinis ane?

Na, nelaikau savęs tokiu, bet tikrai esu kitoniškesnis nei tu.

Oi, oi, oi. Be to visi žmonės yra skirtingi.

Tikrai ne. Aš labiau myliu gyvūnus nei žmones.

Jau tikrai matau, jog praeityje esi patyres kažką labai nieko gero.

Savo išvadas ir nuomonę pasilaikyk sau, gerai? Man ji nerūpi. Pati turėtum žinot.

Suskambo skambutis ir Lėja nenorėdama daugiau nei minutės su juo sėdėti pasigriebusi iš klasės kuprinę ir šiukšlių kibirą, kurias reikėjo išmesti išėjo į lauką. Oras buvo gražus. Čiulbėjo paukščiai, šildė saulė. Greitas ėjimas išblaškė jos niūrias mintis apie pankiūkštį. Idiotas, mulkis, debilas, pyzdukas. Tokiais žodžiais ji varė ant Timo. Bet tuojau ją apniko kitos mintys. Tėvai, kurie vis geria, geria ir tikriausiai nusibaigs ligoninėje. Tėvai, kurie net tuomet, kai ji klajojo tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių nepasivargino jos aplankyti. Tėvai, kuriems dektinės butelis buvo viskas. Kodėl jie taip? Kodėl negali kovoti su nuolatiniu noru išgerti ir pagaliau susitvarkyti savo gyvenimo? Ušsigalvojusi apie viską Lėja nepastebėjo priešais esančių laiptų ir vos nenusivertė nuo jų. Netyčia apvertė kibirą.

Blet, nachui.

Staiga pasigirdo balsas žmogaus su kuriuo ji nenorėjo turėti jokių reikalų.

Ji apsidairė ir šalia laiptų pamatė stovintį pankiūkštį. Jis buvo visas apipiltas saldainių popieriukais, sąsiuvinių skiautelėmis ir visokiu kitokiu šlamštu. Ji nusijuokė, nes šis vaizdas ją labai pralinksmino.

Kvaiša, idiote žiūrėk kur eini.

Aš netyčia ir iš viso taip tau ir reikia.

Jis nusibraukė šiukšles nuo savęs ir surinkęs viską nuo žemės sudėjo atgal į šiukšlių dėžę.

Kodėl man taip reikia? Už ką?

Už tai, kad tu lopas.

Ką aš tau padariau?

Nieko, bet vis vieną tu lopas.

Labai tikslus paaiškinimas.

Suburbėjo jis. Lėja šypsojosi.

Blet, kitą kartą tikrai žiūrėk kur eini pilkoji mase.

Usikišk.

Staiga jo nuotaika pasikeitė. Dingo susierzinimas.

Gal tave palydėti?

Tikrai ne.

Ji pasiėmė kibirą ir net ačiū už surinktas šiukšles nepasakiusi nuėjo gatve iki konteinerių. Nors ji atsisakė panko pagalbos jis vis tiek ėjo šalia.

Nekalbėk su juo. Neatsakyk į užduodamus klausimus. Neprasidėk.

Įtikinėjo save Lėja.

Kas tau yra?

Paklausė jis.

Nieko. Iš kur ištraukei, kad man kažkas negerai?

Velnias gi nereikėjo išsižioti. Kvaiša.

Tiesiog matau, kad tau kažkas ne taip. Esi ušsigalvojusi, net vos nuo laiptų nenusivertei ir dar mane šiukšlėmis apipyliai.

Tu to vertas.

Jis atsiduso.

Nesuprantu, kodėl? Ką aš tau padariau?

Nieko. Tiesiog tu mane nervini.

Ir kuo?

Savo charakteriu.

Mano charakteris yra toks ir aš negaliu jo pakeisti.

Taigi, kad.

Toliau jie ėjo tylėdami. Kai grįžo į klasę jis vėl paklausė.

Na, kas tau negerai?

Nieko, atstok. Ir net jei aš turiu problemų kas tau darbo?

Šiaip. Išsipasakok, gal palengvės.

Pats nenori nieko niekam apie save pasakoti, o dabar prašai manęs pasipasakoti? Čia tau kažkas negerai.

Tiesiog bandau, nors kiek keisti savo charakterį.

Nesamonė.

Ji vėl atsisėdo į suolą. Buvo ilgoji pertrauka ir dar teks laukti dešimt suknistų minučių kol ji atsikratys Timo. Jis atsisėdo ant suolo priešais ją.

Nagi, kas tau yra?

Tau neturėtu tai rūpėti.

Tiesiog tau pačiai palengvėtu jai išsipasakotum.

Tau vis viena pochui.

gal, bet tau juk patinka kam nors išsipasakoti savo išgyvenimus. Visai pilkai masei patinka tokie dalykai.

Tam tikrai pasirinkčiau ne tave.

Kodėl?

Tiesiog tu nervini.

Klausyk, gali nekreipti dėmesio, jog aš tave nervinu ir pasipasakoti?

Ji ilgai tylėjo ir staiga pradėjo pasakoti. Tiesiog jautė, jog jai reikia kam nors išsipasakoti. Daugiau nebegali tylėti. Sesei irgi gali išsipasakoti, bet ji vieną, o Timas, visai kas kita. Timas, ji stengėsi negalvoti, jog jis sėdi šalia ir klausosi jos istorijos. Stengėsi galvoti, jog ji kartojasi tekstą spektakliui ir šalia nieko nėra.

Tiesiog viskas aplinkui ušknisa.

Jis neklausė kodėl ir leido jai ramiai tęsti toliau.

Viskas užkniso. Mokytojai su savo reikalavimais ir amžinais priekaištais, kad to ar to nepadariau, nors tik pirma diena grįžus į mokyklą. Nervina pusė klasiokų, kurie bando skalditi nejuokingus bairius iš tavęs ir jiems atrodo, kad tai cool. O labiausiai uškniso padėtis namuose.

Kas juose negerai?

Mano tėvai. Niekas to nežino. Niekas mokykloje išskyrus direktorių nežino, jog mano tėvai... Bet ir direktorius žino ne viską. Jis žino tik ledo kalno viršūnę. Mano tėvai... Jie... Jie geria. Daug metų ir neatrodo, jog tai liautusi. Man teko išmokti pačei savimi pasirūpinti. Turiu seserį, bet ji negali man padėti. Turi savo gyvenimą, nors ir jai skaudu dėl tėvų.

Ilgai jis tylėjo. Paskui pasakė.

Tau tikrai ne kas, bet pasisteng nekreipti dėmesio.

Manai nebandžiau? Aš jau pavargau vaikščioti su kauke, kad viskas gerai. Nebeturiu jėgų apsimetinėti.

Tai neapsimetinėk, tiesiog reaguok į viską paprasčiau.

Ji tylėjo.

Koks skirtumas? Tau neturėtu tai rūpėti.

Tu teisi, koks skirtumas man tai rūpi ar ne. Svarbiausia, jog išsiliejai ir tau palengvėjo. Nesirūpink ar kam nors rūpi ką tu pasakei, svarbiausia, jog tau pačei pagerėtu.

Ji tylėjo. Jautė, jog jo žodžiuose yra tiesos. Jai tikrai pasidarė žymiai geriau, nors ir išsipasakojo nemėgstamiausiam žmogui.

Gal ir tavo tiesa.

O, pradedi su manim sutikti. Čia kažkas naujo.

Jis pirmą kartą nusišypsojo. Nenusivaipė, kaip visada sarkastiškai, o gražiai ir mielai nusišypsojo.

Pasisteng gyventi savo gyvenimą. Juk už tėvus tu neesi atsakinga.

Ji linktelėjo ir staiga, nei iš šio nei iš to pradėjo žliumbti. Pirma skruostu nuriedėjo viena ašara, paskui kita, trečia, ketvirta ir tai virto į kūkčiojimą. Ji negalėjo patikėti, jog verkia. Šiaip gyvenime labai retai verkdavo, išgyvendavo viską ramiai. Nors gal ramumas buvo tik kaukė. Dabar Lėja suvokė, jog ji pavargo. Pavargo viską laikyti savyje. Ji kalbėdavosi su psichologais, bet ir tai pasakodavo jiems ne viską, nes nenorėjo iškloti visko iki smulkmenų. Papasakodavo tik pagrindus. Draugėms irgi nepasakojo šito, nes tai ne jų bėdos. Tik Timas... Šis pankiūkštis su kuriuo ji norėjo turėti mažiausia reikalų, kuriam net sapne nesapnavo, jog galės viską papasakoti. Prie jo verkti. Ne. Blogiau negali būti. Koks pasižeminimas. Dabar jis tikriausiai laikys ją silpna, trape mergiūkšte. Ašaros kapsėjo ant suolo. Ji šniurkštelėjo nosimi.

Na, neverk. Viskas gi gerai.

Nuo tų jo žodžių ji dar labiau įsižliumbė.

Nekreipk dėmesio. Viskas gi praeis. Tau liko porą metų ir galėsi traukti savais keliais. Suprantu tėvai tau brangūs, nes jie tave pagimdė, bet girtuoklevimas tai jų bėda. Suprask jiems jau pragertos smegenys ir jie neklausys tavęs, kad ir kaip prašytum, nes jų mintis valdo alkocholis.

Ji nieko nesakė tik leido ašaroms tekėti skruostais. Jis padavė jai tuoletinio popieriaus. Lėja nusivalė veidą ir isišnipštė nosį.

Ačiū.

Tiek tepasakė. Daugiau nežinojo ką jam sakyti. Jai buvo gėda taip praskysti, o dar šalia jo. Koks siaubas. Laimei nuskambėjo skambutis ir prasidėjo kita pamoka. Buvo anglų. Lėja įsitraukė į pamoką ir tai padėjo jai nustumti mintis apie žliumbimo sceną ir visą kitą su Timu. Kai baigėsi pamokos ji išėjo namo. Namuose nebuvo nieko naujo, nes tėvukai išsidrėbę kuris ant sofos, kuris ant kilimo miegojo. Ji ramiai paruošė pamokas ir pavalgė. Paskui paskambino sesei.

Labas.

Sveikutė, kaip sekasi?

Ai, neblogai.

Kaip pirmoji diena grįžus?

Pakenčema.

O kaip tau univiere?

Ai neblogai. O tėvukai vis dar taip pat?

Lėja karčiai nusijuokė.

O kada jiems buvo kitaip?

Teisingai niekada. O tu ar prisimeni ką nors iš to vakaro, na kai... Supranti?

Nieko. Tai ką prisimenu tu jau žinai.

Bet labai keistai ir mistiškai tau viskas atsitiko.

Sakai lyg nežinočiau. Jaučiuosi taip lyg man būtų amnezija. Mintys per tą vakarą, kaip išluotos.

Na, gal dar ką nors prisiminsi.

Gal.

Gerai sesut. Laikykis. Aš jau esiu miegoti, nes man rytoj daug paskaitų ir teks anksti keltis.

Aišku, o kada egzaminai?

Kitą savaitę.

Tai labanakt.

Labanakt.

Lėja išjungė telefoną ir irgi nuėjo miegoti. Kita diena buvo įprasta. Pamokos slinko lėtai ir nuobodžiai. Sunkiausiai Lėja ištvėrė Chemiją ir matematiką. Po pamokų susiruošė eiti namo. Eidama per gatvę mąstė, jog šiandien pankiūkštis su ja nebendravo, elgėsi visiškai taip, kaip kitais kartais per visus metus.

Na, matyt grįžo jo senasis ir pankiškasis aš. Taigi, jam nelygis bendrauti su tokiais paprastais žmogeliukais, kaip aš.

Labukas Lėja. Namo trauki?

Blemba tik ne tu.

Suvaitojo ji.

Taip namo traukiu ir ką?

Nieko. Kaip reikalai su tėvais?

O tau ką rūpi?

Gal. Ką gali žinot. Gal aš pasikeičiau.

Ta jau ne.

Kodėl ne?

Turi savo charakterį ir tai nepasikeis.

Na, kas tiesa, tas tiesa.

Ai tėvukai. Nieko naujo. Žinai anksčiau jie tiesiog gerdavo vienas kitą palaikydami, bet dabar...

Kas dabar?

Viskas ėmė blogėti.

Kaip?

Ai...

Na, jai jau pradėjai tai pabaik. Ir tu žinai aš neatsiknisiu nuo tavęs kol tu nieko nepapasakosi.

Ir kam tau žinot, kaip man "nuostabiai sekasi su tėvukais"?

Tiesiog noriu, jog tau palengvėtu. Praeitą kartą, kai išsiverkiai juk palengvėjo.

Ne.

Nejaugi.

Taip palengvėjo.

Tai va. Nagi, pabaik ką pradėjai.

Dabar viskas ėmė blogėti ta linkme, kad jie pradėjo koliotis. Iš pradžių maniau, jog koliojasi tik žodžiais, bet sugrįžusi iš ligoninės sužinojau, jog mano tėvukas nuo žodžių perėjo prie veiksmų.

Tai jis muša tavo mamą?

Taip net...

Na, kas?

Net, tiesa tai buvo tik vieną kartą. Jis buvo sumušes ir mane.

Už ką?

Ai... Ilga istorija, nesvarbu.

Kurį laiką jie ėjo tylėdami, o Lėja mąstė apie tai, kodėl? Kodėl ji vėl pasipasakojo Timui tai, ko niekam nepasakoja išskyrus seserei. Be to, juk žadėjo pati sau, jog daugiau nieko jam nepasakos. Ji net nepastebėjo, kaip jie priėjo jos namus.

Tai ką gi. Iki. Susimatysim rytoj.

Iki Lėja ir...

Jis labai rimtai pažvelgė į ją.

Saugok save.

Tepasakė ir nuėjo gatve. Ji dar ilgai stovėjo žiūrėdama jam pavymui ir mąstė, kodėl jam rūpi? Kodėl jis pradėjo taip nepankiškai elgtis? Bet atsakymų negalėjo sugalvoti. Grįžusi namo išsivirė makaronų su kečiupu ir sušlamštė net nejausdama skonio. Girdėjo, kaip kitam kambaryje tėvai pilstydami vienas kitam į taurę alų ar dektinę juokiasi.

Tai tipo susitaikė. Įdomu ar ilgam.

Pamanė ji ir nuėjo apsitvarkyti savo kambario. Kai pagaliau nusikalusi nuo namų darbų atsigulė ją vėl apniko mintys apie pankiūkštį.

Kodėl jis pasakė "Saugok save"? Kodėl jis norėjo, jog jam pasipasakočiau ir svarbiausia, kodėl aš tai padariau? Juk žadėjau, jog jokios draugystės su juo nebus ir šia tau. Ji prisiminė tą jo tikrą šypseną ir nejučia pagalvojo, jog jai tai patiko. Patiko, jog jis nusišypsojo tikrai, nuoširdžiai, o ne nusivaipė sarkastiškai su ironija, kaip visada tai darydavo. Ji prisiminė, kaip jis į ją pažvelgė šį vakarą.

Gerai, viskas! gana! Kiek gi galima apie jį galvoti? Kodėl aš apie jį galvoju? Juk jis man tik klasiokas. Be to mes dar net nepradėjom normaliai bendrauti, nors... Nors paskutiniai mūsų susitikimai sukasi link to. Galiausiai Lėja užmigo nebaigusi narplioti sudėtingų ir labai neaiškių savo ir timo santykių. Kita diena buvo įprasta ir nuobodi. Lėja jau užkniso ta rutina. Jau seniai. Labai seniai. Reikia naujų vėjų. Tik iš kur jų bus? Kaip juos prisišaukti? Galvojo ji. Vienas dalykas dienoje buvo neįprastas. Paskui Lėja dar ilgai galvojo apie šį vakarą. Po pamokų ją uškalbino pankiūkštis.

Na, kaip tėvukai?

Vakar tipo susitaikė.

Ji segiojosi kuprinę.

Tai sėdėjo ir vėl pylė?

O kada jie nepylė, paskui dar dainavo senas kaimiškas dainas.

Kokias?

Jo lūpose vėl ėmė žaisti ta ironiška šypsenėlė, bet ji buvo kažkuo kitokia.

 Ne man vaidenasi.

Pagalvojo Lėja.

Pavyzdžiui, nebelinksmas mūsų kaimas, pražydo sodai, dar tos... Kaip ji... Vitalijos Katunskytės dainuškas kažkokias.

O tai tu jų neklausai?

Pankiūkšti.

Ka? Tik paklausiau paprasto klausimo. Jūs pilkoji masė, mėgstate visokius estrados dainininkus.

Šiaip dauguma "pilkosios masės", kaip tu mus vadini klausosi popso, o ne kaimiečių.

Na, koks skirtumas?

Didelis. O koks skirtumas tarp roko ir metalo?

Didelis.

Tai va.

Lėja nepastebėjo, jog jiedu jau seniai traukia kartu gatve.

O kaip tavo sesei sekasi?

Ai neblogai. Neseniai rašiau, norėjau susitikti ir kartu praleisti vakarą, bet ji pasakė, jog sėdės ušsivertusi univiero darbais.

Aišku. Tai...

Kas?

Tai gal nori praleisti vakarą pas mane?

Ji net sustojo per vidurį gatvės.

Ką tu pasakei?

Aš paklausiau ar nori praleisti vakarą pas mane ir eik greičiau jai nenori, jog iš tavęs liktų košė.

 Jie vos suspėjo pereiti per gatvę. Ji negalėjo tuo patikėti. Tas pankiūkštis siūlo jai užeiti pas jį? Nuo kada pankas bendrauja su "Pilka mase". Jam kažkas negerai.

Timai, ar tau viskas gerai?

Taip, o kas?

Nepankiškai elgiesi.

Ir kur tu matai tą mano nepankišką elgesį?

Tame ką tu dabar pasakei.

O ką? Esi mano klasiokė.

Ir kas? Tu tokių klasiokių kaip aš turi dar 15. Kodėl būtent šiandien ir būtent mane kvieti pas save?

Gal aš tikrai pasikeičiau?

Nežinau. Tavyje kažkas sugedo.

Nesuprantu kodėl taip sakai?

Todėl, kad tu terši savo panko reputacija.

Jis atsiduso.

Klausyk, pasakysiu kartą ir visiems laikams tą ką jau sakiau. Pankai nėra su niekuo nebendraujantys žmonės. Mes esame tokie patys žmonės, kaip ir tu, kaip bet kuris iš jūsų. Tai, kad mūsų išvaizda kitokia, nei visų aplinkinių ir tai, kad bent jau aš nesieškau miliardo draugų nerodo, jog visi pankai tokie. Čia tiesiog mano charakteris. Aišku?

Aišku.

Ir gerai. Tai eini ar ne?

Ji pagalvojo. Antrą kartą, jog pankai visai normalūs žmonės, nors Timas yra sunkoko charakterio, bet... Šios minties ji vis dar nenorėjo užbaigti. Taip pat nenorėjo grįžti ir būti su tėvukais. Todėl atsakė.

Gerai. Timas gyveno prie iki parduotuvės senam mūriniam name. Jo butas buvo nedidelis, bet tvarkingas.

Jai čia Timas gyventu vienas tikriausiai jis pavirstu betvarke.

Pagalvojo Lėja, kai jiedu įėjo pro duris.

O kur tavo tėvai?

Aš neturiu tėvų.

 Tai kur jie?

 Žuvo avarijoje.

Užjaučiu.

Ačiū. Jau susitaikiau su tuo.

Kada tai nutiko?

Kai man buvo penkiolika.

Aišku.

Jie nuėjo į jo kambarį.

Na, vat ką aš ir galvojau.

Jo kambarys buvo tikra betvarkė. Ant stalo riogsojo knygų krūvos, laidai nuo kompiuterio, stovėjo nebaigtas gerti kavos puodelis, lentynoje belekaip buvo išmėtyti visokie daigtai. Ant lovos ir grindų voliojosi drabužiai ir kiti niekniekiai. Viename kampe prie lango buvo numesta elektrinė gitara.

O, groji?

Ai šiek tiek moku.

Jis nušveitė drabužius nuo lovos ant žemės ir tuomet abu atsisėdo.

Na, ką veikiam?

Nežinau. Tu mane atsivedei. Tu ir siūlik.

Gal nori pažiūrėti kokį filmą?

Gerai.

Jis pasiėmė kompą ir nuėjo į filmai in.

Kokį žiūrim?

Patį pirmą iš naujausiai įkeltų.

Gerai.

"Nerve" "Drąsos žaidimas".

Kas čia per briedas?

Iš kur man žinot. Tai žiūrim?

Taip.

Po maždaug valandos filmas pasibaigė.

Na ir kaip tau?

Paklausė jis Lėjos.

Pasiutimas. Norėčiau pažaisti tokį žaidimuką.

Dėl to, kad ušsikalti pinigėlių?

Ne, ne piniguose esmė.

O kur?

Aš irgi gyvenime norėčiau patirti kažką tokio.

Kad ir rabždintis kopėčiomis tarp dviejų namų su rizika, kad nukrisi ir išsitaškysi?

Kad ir taip.

Aš irgi visai nieko būčiau prieš tokį žaidimuką. Tik nebūčiau už, jai man reikėtu beveik visiškai nuogam išeiti su kažkokia merga iš parduotuvės. Tai jau ne.

Kodėl?

Todėl. Vienas žinoma, bet su merga... Ne.

O aš būčiau visai nieko prieš.

Išeiti su vaikinu į gatvę?

Jo. Būtų beprotiška.

O kaip tau lėkimas mociku šimto kilometrų per valandą greičiu ušsirišus akis?

Jėga.

Tai mes dabar pat ir galime taip padaryti.

Tu ką juokauji Timai?

Aš visiškai rimtai.

Ne.

Taip.

O iš kur tu parausi mociką?

Turiu.

Būtų nesveika.

Tai varom?

Varom.

Jie nuvarė į kiemą ir Lėja šalia namo aikštelėje pamatė stovintį motociklą.

This is insane.

Tai varysi ar ne?

Aišku varysiu pankiūkšti.

Jie ušsilipo ant motociklo ir Timas padavė jai šalmą.

Tvirtai laikykis ir ušsidėk šitą.

Pati žinau.

Jis užvedė motociklą. Pats irgi ušsidėjo šalmą, o ant akių, kad nieko nematytu prisiklijavo lypdukus.

Dabar klausyk Lėja. Kai važiuosime sakyk kokia šviesa dega gerai?

Žinoma.

Na, pasiruošusi?

Taip!

Neklyk pilkoji masyte.

Neaiškink lope.

Jie pradėjo važiuoti. Iš pradžių iš lėto, paskui vis greičiau. Lėjai patiko svaiginančio greičio jausmas. Jie pasiekė dvidešimties kilometrų per valandą greitį. Išvažiavo į gatvę.

Žalia.

Jie pralėkė per gatvę žaibiškai ir įsuko į kitą žymiai judresnę. Dabar važiavo trisdešimt penkių kilometrų per valandą greičiu. Lėja pajuto kylant adrenaliną.

Žalia.

Nors tai buvo raudona, bet ji pasakė žalia, nes nenorėjo, jog jie sustotu. Norėjo, jog viskas būtų kaip filme. Žmonės spoksojo į juos. Bet jiems tai buvo nei motais. Kai kas šūktelėjo.

Narkomanai važinėja. Ir kur jų tėvai? Nesveiki. Tokiems tik į psichetrinę važiuoti. Norit ušsimušti?

Žalia.

Netrukus jie įvažiavo į autostradą. Jau buvo pasiekę septynesdešimties kilometrų per valandą greitį. Lėja ėmė trupučiuką jaudintis kas bus jai Timas nespės sustoti ar pasukti į šalį. Bet nusispjovė į tai. Mašinų buvo sausakimša. Kilo spūstis.

Apsinarkašine paugliai. Jiems galvoi visi varšteliai tvirtai laikosi?

 Pasakė kažkoks senas diedulė iš seno fordo.

Žalia.

Stooooop idioooooootaiiii!

Jie lėkė toliau. Jau pasiekė aštuonesdešimt penkių kilometrų per valandą greitį.

Žalia.

Vėjas plaikstė Lėjos plaukus. Jie lėkė per bet kurią spalvą, o ji vis sakė žalia.

Žalia.

Devynesdešimt kilometrų per valandą.

Žalia.

Ušsimušit beprooooočiaiiiiiiii!

Žalia.

Devynesdešimt penki kilometrai per valandą.

Žalia.

Iškvieskit kas nors policiją. Kokių narkotikų jie prisivartojo?

Žalia.

Šimtas kilometrų per valandą. Jie žaibiškai pralėkė autostradą ir staiga... Motociklas pasviro į kairę ir ėmė čiuošti.

Ot velnias...

Stoooooop! Stop!

Ėmė klykti Lėja. Jai jau nejuokais pasidarė baisu. Priešais juos buvo kažkoks palaikis mūrinis baras. Iš jo sklido rusiška muzika ir girtų vyrų juokas ir dainos. Jie lėkė tiesiai į sieną.

Stop, Timai. Ušsimušim!

Motociklas sustojo per penkis centimetrus nuo sienos. Timas nusiėmė šalmą.

O, mes taip toli atskridom?

Taigi, kad.

Na, kaip patiko?

Jėga.

Staiga juodu išgirdo artėjančios policijos mašinos sirenas. Kažkas pasakė.

Tie narkomanai turėtu būti netoliese. Nebent ušsimušė.

Nešam iš čia muilus.

Pasakė Timas ir su motociklu nuburzgė tolyn.

Velniškai jėga.

Pasakė Lėja, kai jiedu vėl sėdėjo jo kambaryje.

O tau kaip?

Žinai labai keista važiuoti ir nežinoti kur važiuoji.

Bet tau patiko?

Tai aišku dar klausi?

Čia geriausias įvykis per mano visus septyniolika metų.

Ane?

Žinoma. Visada svajojau patirti kažką panašaus. Tik... Tik, neturėjau nieko kas norėtu kartu su manim tai patirti.

Kurį laiką jiedu tylėjo.

Mat kaip.

Galų gale ištarė Timas.

Kodėl įsivyravo toks steriotipas, jog pankai satanistai?

Ką aš žinau?

Kokios grupės tau patinka?

Kas čia dabar?

O kas?

Tau ką įdomu?

Gal.

Perversmas.

Tai pasakysi?

Gerai, pradėkime. Korn, Slipknot, Suicide silence, Three days grace, Bullet for mi valentine, Stone sour, joji, nors čia šiaip galima sakyti vos ne relaksinė muzika.

O tu tokios klausaisi?

Kartais, kai noriu pachillinti.

Kas čia dar... My chemical romance, Green day, Silverstein ir daugiau. Man atrodo viskas. Na dar iš tokių yra Marlyn Manson ir kartais pasiklausau tokios vienos dainos, kuri mane uškabino, tai Marshmello alone. Ir viskas.

Na, gal reikės pasiklausyti.

Tu ką rimtai?

Taip.

Na, dabar galiu pasakyti, jog tau kažkas negerai.

Gal aš irgi keičiuosi. Nemanai?

Nežinau. Visko gali būti.

Abu nusijuokė. Lėja jau nebesijautė taip, lyg norėtų lėkti nuo jo kuo toliau. Jis jos jau taip baisiai nebenervino. Galima sakyti jai net gi patiko šitaip ramiai sėdėti ir kalbėtis. Ir kiek daug vis dėl to gali pakeisti vienas vakaras ir porą nereikšmingų pokalbių.

Kaip sutarei su tėvais?

Ai, normaliai.

Kaip jie reagavo, kai pradėjai pankuoti?

Jie labai ir nesiardė dėl to.

Tai gerai.

Aha.

Kiek valandų?

Jau dvylikta nakties.

Jau? Taip greitai?

Taip.

Tai gal aš jau lėksiu namo?

Gerai. Palydėt tave?

Gerai.

Jiedu išėjo. Pakeliui daug kalbėjosi apie visokes nesamones ir šiaip apie viską. Kai priėjo tamsų daugebutį Lėja atsisveikino.

Na, iki. Susimatysim rytoj.

Iki Lėja. Labanakt.

Ir tau.

Lėja užlipo į savo butą. Tėvai knarkė ant grindų apsikabinę. Šalia jų buvo numesti degtinės buteliai.

Na, tai susitaikėt kabutėse.

Ironiškai pamanė ji ir nuėjo ruošti namų darbų. Velnias per tą pankiūkšti visiškai viską pamiršo. Bet kaip tai galėjo būti, jog jai nesveikai patiko leisti su juo laiką? Į šį klausimą ji nerado atsakymo. Kai nusikalusi nuo užduočių atsigulė į lovą dar kartą mintyse peržiūrėjo prisiminimus apie susitikimą su juo. Ta jo neironiška, o nuoširdi šypsena. Tas visai kitoks elgesys nei visuomet. Tas lėkimas motociklu. Visą tai buvo pasakiškai gera prisiminti.

Aš ir pankas bendraujam? Kaip tai atsitiko? Iki ko tai nusives? Tik ne iki meilės. Tikrai jau niekada.

Taip svarstydama ji nepajuto, kaip užmigo. Kitą rytą atsikėlusi jautėsi, kaip sudaužyta, bet kai prisiminė, kas buvo praeitą vakarą tai greitai tapo nebesvarbu. Ji nieko nevalgė tik išgėrė arbatos, susirinko į kuprinę išmėtytas knygas ir ušsivilkusi striukę išėjo. Jos tėvai vis dar miegojo. Tikriausiai iki pietų miegos. Išėjusi iš namo ji buvo pritrenkta, nes jos laukė Timas.

Labutis. Kaip miegojai?

Ką tu čia veiki?

Laukiu tavęs. Pamaniau, jog gal kartu šiaušim į mokyklą.

Na... Bet tai visiškai nepanašu į tave.

Visi keičiasi. Tu man irgi nebeprimeni tikrosios savęs.

Ir kokia ta jau tikroji aš?

Pilka masė.

Oi, baik.

Ką?

Aš turiu vardą. Lėja. Lėėėja. Įsidemėk.

Žinoma tu turi vardą, bet aš apie tai, jog tu staiga susidomėjai kokių grupių aš klausausi. O tai visiškai nepanašu į tave. Anksčiau ir su tokiais kaip aš nebendraudavai, o dabar...

Na, kodėl su tavim bendrauju aš ir pati nesuprantu.

Na, pasaulis keistas. Žinai kodėl aš pats pradėjau su tavim bendrauti šito aš pats nesuprantu.

Aš tuo labiau.

Abu vėl nusijuokė.

Kodėl tu rūkai? Juk tai nesveika.

Oi, nepradėk sveikuole.

Aš nesu sveikuolė. Tikrai ne, bet rūkimas...

O kas, vis tiek greit mirsi. Tai koks skirtumas kaip?

Didelis. Nerukydamas ilgiau gyvensi, o be to nervus nuraminti yra ir kitokių būdų.

Ir kokių?

Pavyzdžiui gali, na net nežinau. Gali ušsiimti tuo kas tau padeda nusiraminti.

Tai aš ir ušsiimu.

Ji atsiduso.

Su tavim neįmanoma, žinojai?

Taip. Puikiausiai.

 Pagaliau jie priėjo mokyklą.

Nekenčiu matematikos.

O aš galvojau, jog tau ji patinka.

Eik tu. Čia yra mano kryžius.

O dar sakei, jog aš 2 +2 nežinanti kaimietė.

Na, aš tik šiaip sau.

Ak tai šiaip sau.

Aha. Būtent. Klausyk Lėja, gal nori šiandien į kiną nueiti?

Ką?

Tiesiog norėjau nueiti į filmą "Suicide room" ir neturiu su kuo. Gal tu norėtum?

Čia kas pasymatimas?

Tikrai ne. Nueisim kaip draugai.

Na, gerai. Vis tiek ką aš veiksiu namuose.

Būtent pilkoji masyte.

Baigi.

Tai jau ne.

Po pamokų jiedu susitiko prie išėjimo.

Tai varom?

Aha.

Filmas buvo geras, bet žiaurus.

Pasakė Lėja jiems išeinant iš Akropolio.

Tai jau tikrai, nors ir depresuočiau, bet nei už ką nesijungčiau prie to savižudžių kambario.

Aš irgi nei už ką, bet ir tėvuliukai pas tą Dominyką. Sūnus bando žudytis, o jie gydytojo klausia kada jis galės grįžti į normalų gyvenimą, nes matote jam reikia laikyti egzaminus, lyg jie gyvenime svarbiausi.

Ir tai tu sakai pilkoji masyte?

Timai ušsikišk gal gerai?

Ne, kalbėsiu ką norėsiu ir man Pochui! Žinokit tai visi!

Apsiramink šiek tiek.

Nenoriu.

Jis vėl kaip ir praeitą kartą palydėjo ją namo.

Gero vakaro.

Ir tau.

Paskambink.

Aha, gerai.

Grįžusi namo ji išsikepė vištienos ir pasidarė mišrainės. Tėvukai vėl riejosi. Ji stengėsi nekreipti į tai dėmesio ir narpliojimas jos ir Timo draugystės jai padėjo.

Kas čia darosi? Porą susitikimų ir mes vos ne geriausi draugai? Meilės tarp mūsų niekada nebus. Garbės žodis. Neįsimylėsiu panko. Niekada. O kad jis mane įsimylės... Tai grečiau ateis pasaulio pabaiga. Bet kodėl... Ji vėl prisiminė visas smages akimirkas, kaip jiedu lėkė motociklu, kaip ji kalbėjosi su juo apie visokius niekniekius. Jis moka skaldyti tokius bairius, nuo kurių tikrai ima nuoširdus juokas, o ne tokius kaip jos klasiokų kur nežinodavai čia juoktis ar verkti. Ir jis taip gražiai juokiasi. Ir jis visai paprastas ir įdomus žmogus. Mėgstantis visokius nutrūdgalviškus nuotikius, skaityti visokias knygas, ir žiūrėti veiksmo ir siaubo filmus. Amžinai turi krūvas kvailiausių idėjų ir visuomet įgivendina tai ko siekia. Ji prisiminė, kaip apipylė jį šiukšlėmis. Jis labai rimtai ir nesiuto ant jos.

Gerai stapdom arklius. Gana svaikti!

Ji padarė namų darbus, kurie jau lindo jai per gerklę. Greičiau baigtusi tie kvaili mokslo metai. Paskui nusprendė pažiūrėti Timo klausomas grupes. Green day ir Three days grace jai visai patiko, bet tos Korn, Slipknot ir Bullet for mi valentine. Tikrai ne. Paskui ji paskambino jam.

Hello.

Labukas, kaip sekasi?

Neblogai. Pagaliau padariau namų darbus. O tu kaip?

Aš irgi. Žinai laukiu nesulaukiu mokslo metų pabaigos.

Aš irgi.

Pasiklausiau tavo mėgstamų grupių.

Ir kaip?

Visai patiko Green day ir Three days grace.

Aišku. O kaip kitos?

Joji dar visai patiko.

O kas nepatiko?

Korn, Slipknot ir Bullet for my valentine.

Na, jos tokios vienos iš stipresnių.

Tai tikrai.

Kaip tėvukai?

Ai, jie vėl riejasi.

Ne kas.

Išmokau nekreipti dėmesio.

Labai gerai. Pažanga.

Už tai turiu būti dėkinga tau.

Kodėl?

Nes tu man patarei nekreipti dėmesio. Reaguoti į viską papraščiau. Aš taip darau ir man pavyksta.

Džiaugiuosi dėl tavęs.

Jis nusižiovavo.

Na ką Lėja. Labanakt.

Labanakt Timai.

Bye pilkoji masyte.

Ji padėjo ragelį ir nusprendė paskambinti sesei.

Labutis, kaip tu?

Ai ušsivertusi visokiais darbais ir projektais, o tau kaip sekasi?

Visai neblogai.

Tikrai?

Jo.

Tai labai gerai.

Stengiuosi nekreipti dėmesio į tėvų elgiasį.

Ir kas tau patarė taip daryti?

Timas.

Kas tas Timas?

Ai, klasiokas.

Ir kaip tu su juo sutari?

Ai, mūsų santykiai gan keisti.

Kodėl?

Lėja viską papasakojo Justei.

Vau, čia tai nustebinai. Tu bendrauji su panku? Niekada nepatikėčiau.

Na, taip. Aš ir pati jau savęs nesuprantu. Anksčiau galvojau, jog pankai yra pasikėlę ereliai, kurie save laiko aukštesniais už kitus, o dabar... Jie visiškai normalūs žmonės. Ir Timas tikrai teisus sakydamas, jog visi žmonės stengiasi suvėnodėt.

Na čia tai perversmas. Tu jau sutinki su tuo ką jis pasakė ir jūsų tie susitikimai...

Kas?

Nieko, tiesiog...

Oi, Juste prašau neprisigalvok nesamonių.

Na kas? Juk nesvarbu pankas ar ne pankas, o vis tiek vaikinas, be to priešybės traukia.

Kur tu link suki?

Neklausk lyg nesuprastum.

Ne, Juste. Šito apie ką galvoji tikrai niekada nebus.

Kodėl? Juk pati sakei, jog jis visai paprastas ir normalus žmogus. Be to jau buvote kine ir šiaip patyrėte ekstremalių nuotykių. O be to, kiek žinau niekas mokykloje nežino kas yra mūsų tėvams, o tu tai papasakojai savo klasiokui ir dar pankui. O tai jau daug ką pasako.

Tai nieko nepasako. Visiškai nieko.

Nejaugi?

Taip, o kine mes buvome tik kaip klasiokai.

Lėja, žmonės įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir nors tokių meilių vos viena kita, bet tokių būna. Ir čia tikrai nėra nieko blogo. O pankai visai įdomūs ne tik charakteriu bet ir išvaizda. Nesuprantu kodėl tu tiek laiko buvai prieš juos.

Aš ir pati jau nesuprantu.

Na va matai.

Bet tai nieko nereiškia.

Tikrai?

Taip. Žinai gal aš ir galėčiau jį įsimylėti, bet ne to tikrai nebus, nes aš sau prisiekiau, jog niekada neįsimylėsiu jokio panko. O kad jis mane įsimylės tai čia greičiau ateis pasaulio pabaiga negu taip atsitiks.

Sesute, nesvarbu, kad kuo tu prisiekiai ir kada. Jausmai yra ir žinai kaip sakoma širdžiai neįsakysi. Be to aš matau, jog jis tau ėmė patikti.

Ką?

Taip. Jaučiu kaip tavo balsas pasikeičia vos tik imi apie jį kalbėti.

Nesvaik gerai?

Justė vėl nusijuokė. Jautė, jog tikrai suerzino seserį. Lėja nenorėjo pripažinti, jog galbūt Justės žodžiuose yra tiesos.

Nieko jis nepasikeičia. Klausyk Juste arba tu baigi, arba aš padedu ragelį.

Nei už ką nebaigsiu.

Gerai.

Palauk, Lėja. Patarimas sesut, niekada nebėk nuo meilės.

Eik tu...

Lėja padėjo ragelį. Nei pati nepajuto, jog ją išpylė prakaitas ir visa išraudo.

Kažkokia nesamonė. Ji ir Timas... Nie-ka-da.

 Ėjo laikas. Greitai, kaip vėjas prašvilpė du mėnesiai. Lėja ir Timas vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavo kartu ir taip, kaip nepajunti, kaip baigiasi kažkas linksmo ir nuostabaus, taip greitai ir nepajuntamai gali įsimylėti. Būtent taip atsitiko ir Lėjai, tik ji nei už ką nenorėjo to pripažinti.

Lėja ar judu su Timu tikrai tik bendraklasiai?

Kuo toliau tuo dažniau klausinėdavo jos klasiokės.

Taip, o kas mes galėtumėm dar būti?

Na, mums atrodo.

Jos susižvelgdavo tarpusavyje ir nei iš šio nei iš to imdavo kryzenti.

Kas yra?

Tiesiog... Jūs labai daug laiko praleidžiate kartu.

Mes... Mes kalbamės tik mokyklos reikalais. Ir nereikia čia nieko įsivaizduoti. Pačios žinote, jog aš nemėgstu pankų ir niekada jų nepernešiu.

Na, žmonės keičiasi.

Gal, bet nesvaikit tarp mūsų nieko nėra.

Ir ji nueidavo lydima klasiokių juoko. Jos sesuo irgi nuo jos neatsikabindavo.

Na, kaip gyvena tavo pankas?

Klausdavo ji per kiekvieną pokalbį.

Gerai jis ir iš viso prie ko jis mano?

Tik nesakyk, kad ne.

Kas ne?

Jūs, na pati supranti.

Nesvaik gerai?

Ką nesvaikt, tai akivaizdu. Pati sakei, jog visos klasiokės mano panašiai, kaip ir aš.

Jūs visos klystat.

Lėja, jai vienaip mano vienas žmogus, o kiti sako, jog taip nėra. Tuomet jau galima sakyt, jog tas žmogus klysta, bet kai taip mano keliolika, tuomet tai gryna tiesa.

Nesamonės. Svaikstat visos. Aš niekada nebūsiu su panku. Niekada. O jis su manim. Tuo labiau.

Pati Lėja giliai širdyje suvokė, jog ji tikrai jį myli, bet taip pat žinojo, kad niekada nepasakytu to jam, nes jis... Ji neabejojo, jog jis į ją žvelgia tik kaip į klasiokę. Ji jau buvo Timui viską apie save papasakojusi. Jis pažinojo ją, kaip nulupta ir ji jį pažinojo taip lyg būtų augę kartu nuo darželio. Jiedu dar ne kartą buvo kine ir boulinge, šoko pariušutu nuo šešiolikaaukščio, nepirkę bilietų prasmuko į "Green day" koncertą, nes Timas ten traukė ir žinoma kartu nusitempė ją su savimi ir jai visai patiko, net gi labai. Taip pat juodu patyrė dar ne mažai ekstremalių nuotykių, su motociklu pralėkė du šimtus kilometrų per valandą greičiu, ušsikabinę kopėčias tarp penkeaukščių negyvenamų namų kabarojosi nuo vieno stogo ant kito ir dar jis mokino ją važiuoti motociklu.

Aš nevykėlė.

Pasakė ji, kai motociklas entajį kartą ušgeso.

Tikrai ne.

Nusišypsojo Timas. Ta savo tikra šypsena. Lėja jau buvo pastebėjusi, jog jis taip šypsosi tik prie jos.

Reikia tik pasistengti ir jai labai norėsi išmoksi. Niekas negimė mokėdamas. Aš ir pats uštrukau pusę metų, kol išmokau važiuoti taip kaip dabar sugebu.

Tau pritrūks kantrybės mane mokinti. Žinok esu labai negabi ir ne tik matematikoi.

Tu net nežinai kokius kantrybės kalnus aš turiu. O įpač su tavim.

Ji nusišypsojo.

Pažadi, jog mane išmokinsi ir nepasiūsi velniop? Tikrai?

Žinoma. Tavęs negalėčiau pasiūsti velniop. Niekada.

Staiga, nei vienas nežinojo kas tuomet nutiko, bet abu lyg susitarę apsikabino ir ėmė pašėlusiai bučiuotis. Lėja jautėsi, kaip niekada laiminga. Pagaliau turėjo dėl ko gyventi. Pagaliau. Kai atsitraukė vienas nuo kito abu jautėsi sumišę. Nei vienas nieko nesakė kitam apie tai kas nutiko ir elgėsi lyg nieko nebūtų buvę. Lėja jautėsi, kaip karštu vandeniu perpilta, o Timas lyg būtų gavęs basliu per galvą. Abu nežinojo ką turėtų sakyti ar kaip turėtų elgtis.

Tai gal aš jau eisiu namo.

Po ilgos ir kiek nejaukios tylos pauzės pasakė ji.

Gerai. Palydėt tave?

Ne, ačiū. Gi netoli.

Na, tuomet iki rytojaus.

Iki.

Nors ji to nesitikėjo, bet jis ją apkabino ir dar kartą pabučiavo į lūpas. Lėja nežinojo kodėl taip prailgo kelias iki namų, kojos ir mintys buvo kaip švininės.

Ne. Negali to būti. Jis rytoj to net neprisimins. O gal?

Tokie klausimai kamavo ją iki kol ji nusigavo iki buto. Nutrenkė kuprinę ant lovos ir pati ant jos išsidrėbė, su visa striuke ir batais. Jautėsi kiek pavargusi, bet nežmoniškai laiminga. Staiga ji prisiminė, jog tai ne jos striukė, nes buvo šaltoka, o ji striukę per skubėjimą buvo palikusi namuose, todėl jis davė savo.

Velnias.

Bet nieko rytoj gražins. Ji užmigo net nenusirengusi drabužių. Tuo geriau,rytoj nereikės. Kitą dieną, kai Lėja atėjo į mokyklą pasijautė, lyg kas prieš nosį būtų uštrenkęs duris, kurių neįmanoma atidaryti. Timo nebuvo mokykloje. Iš pradžių ji raminosi, jog jis gal vėluoja, bet praėjus pirmai, antrai ir trečiai pamokai jis nepasirodė. Ji jam skambino tuzinus kartų, bet telefonas buvo išjungtas. Paliko milijonus balso pranešimų, bet nei vienas nebuvo atsakytas.

Gal jam kas negerai su sveikata?

Pagalvojo ji. Kitą dieną jis irgi neatėjo į mokyklą. Vėl neatsiliepė, kai ji jam skambino. Po pamokų, kai ji nuvažiavo pas jį pasiklausti kas negerai, namie nieko nerado. Ji nežinojo ką galvoti. Praėjo dvi savaitės, o jo vis nebuvo. Klasės auklėtoja visiems pranešė, jog Timas jai parašė, jog serga ir jo nebus mokykloje. Lėja dar bandė išklausti ko nors daugiau, bet nieko nepešė. Po dar vienos nesėkmingos dienos jį susitikti Lėja eidama namo apsiverkė. Ėjo gatve, net nelabai žiūrėdama kur eina ir karštos ašaros riedėjo jos skruostais.

Kodėl? Kur jis dingo?

Bet atsakymo į šiuos klausimus nebuvo. Ji nusišluostė ašaras, kad namuose neprikiptų tėvai ir atsirakino butą. Įėjusi nusviedė batus ir kuprinę kur papuolė ir ušsirabždinusi ant lovos apsikabino Timo striukę. Vėl ėmė verkti. Bandė dar kartą jam skambinti, bet išgirdo. "Timo telefonas. Jai norite palikite balso pranešimą".

Šūdas. Mėšlo krūva!

Ji sviedė telefoną į žemę.

Pochui jai suduš.

Jis lyg norėdamas ją dar labiau įsiutinti nesudužo, o nukrito ant kilimo.

Pochui! Viskas pochui! Tegul eina viskas nachui!

Nusiverkusi ir pavargusi nuo dienos ji užmigo. Prabudo tik į vakarą ir išgirdo tėvų barnį. Jie eilinį kartą dėl kažko riejosi. Neturėdama ką veikti ji ėmė klausytis.

Kada mes jai pasakysim?

Negalim sakyti tu išprotėjai?

Ne. Aš pavargau gyventi su tuo melu.

Tai ne melas Jolita. Jos mama atidavė ją Justei. Ji atsisakė jos suprask. Ji nenorėjo jos auginti. Tikriausiai buvo kokia kekšė iš viešnamio, kuriai klientas uštaisė vaiką ir nenorėdama jo auginti atidavė. Be to ji pati Justei pasakė. "Aš nenoriu, jog ji žinotu, jog yra ne jūsų šeimos narė" Noriu, kad ji turėtų pilnavertį gyvenimą. Todėl mes ne tik neturime, bet ir negalime to sakyti Lėjai.

Viliau. Mane apniko visokios mintys. O jai Lėjai bus geriau?

Nuo ko jai bus geriau? Gi nepuls ieškoti savo mamytės. Tai tas pats, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje. Ji mūsų dukra ir taškas.

Bet taip nėra. Kas žino kokie jos biologiniai tėvai.

Kas yra? Bijai, jog ji taps narkomane? Lėjai jau septyniolika ir nūtrutgalviškumo joje nesimato. Rami ir protinga mergina užaugo. Taigi nebijok.

Bet juk jos vardas net ne Lėja.

Jos motina tikriausiai net nebuvo davusi jai vardo. Tat koks skirtumas ji Lėja ar ne.

Bet Viliau...

Nieko nenoriu girdėti Jolita. Mes ją užauginom nuo pirmųjų dienų. Mes ir esame jos tėvai. Koks skirtumas kas ją pagimdė. Viskas, baigiam šitą temą.

Visas pasaulis aplink Lėja staiga sudužo. Kaip? Jos tėvai nėra jos tėvai? O Justė? Justė irgi ne jos sesuo? Arba tėvukams alkoholis jau haliucinacijas prišaukė arba... Justė gali žinoti visą tiesą.

Kitą dieną Lėja turėjo vienintėlį tikslą. Po pamokų nuvažiuoti pas Juste ir rimtai apie viską su ja pasikalbėti. Timo vėl nebuvo. Jai nuėjo per širdį.

Po velnių. Kur tu esi mano pankiūkšti?

Pagalvojo ji. Kai tik pasibaigė pamokos Lėja iš karto nudulkėjo pas seserį. Tikėjosi rasti ją namie. Skambutis čirškė ir čirškė. Pagaliau Justė atidarė duris.

Lėja? Nesitikėjau, kad atvažiuosi. Ar kas nors atsitiko?

Taip, atsitiko. Mums reikia labai rimtai pasikalbėti.

Na, gerai. Užeik.

Lėja įžengė į nedidelį, bet jaukų sesers butą. Abi nuėjo į svetainę ir atsisėdo ant sofos. Justė kiek sutriko, nes Lėja visuomet pranešdavo, kad atvyks. Ir ji atrodė kažkokia keista. Susikaupusi, bet kartu ir pasimetusi. Justei kilo mintis dėl ko ji nori pasikalbėti su ja, bet nuvijo tas mintis į šalį. Tėvai neprasitarė. Jie gi žinojo, kad negalima nieko sakyti jai nenori sugriauti Lėjai gyvenimo.

Gal nori arbatos?

Ne ačiū.

Tai apie ką taip norėjai pasikalbėti?

Lėja giliai įkvėpė. Prieš atvažiuodama čia kelis kartus repetavo pokalbį, sesei norimus užduoti klausimus, bet dabar nežinojo nuo ko pradėti.

Ar... Ar tai tiesa, kad... Mano tėvai ištikrųjų nėra mano tikrieji tėvai?

Pagaliau ištarė ji. Justei širdis ėmė greičiau plakti. Kaip jie galėjo? Juk negalima buvo sakyti. Jos mama nenorėjo, kad Lėja sužinotu. Staiga ji pajuto, jog kambaryje pasidarė labai ankšta, ėmė trūkti oro. Justė nuėjo į virtuvę ir atsinešė stiklinę vandens. Išgėrusi pusę pastatė stiklinę ant stalo. Lėja kantriai laukė, kol sesuo pradės kalbėti. Matė iš jos elgiasio, jog tai apie ką vakar kalbėjosi jos tėvai yra tiesa. Jautė, jog jos visas pasaulis, visas gyvenimas yra sugriauti negrįžtamai.

Iš kur tu sužinojai?

Pagaliau pradėjo pokalbį Justė.

Vakar tėvai susiriejo. Iš jų pokalbio buvo visiškai aišku, jog aš pamestinukė.

Lėja nepajuto, kad kalba su ironija. Jai buvo nepakelemai skaudu, bet nesinorėjo verkti, tik isteriškai kykenti.

Lėja, klausyk, tu... Tu neesi pamestinukė. Esi mano sesuo.

Taip, kur gi ne. Pratylėkime dar septynioliką metų. Gana slapstytis. Kas aš esu. Nagi, klok viską ką žinai.

Justė pajuto, jog Lėja jau viską suprato. Jautė, jog jos gyvenimas nepataisomai sugriuvo ir dėl to yra kalti girtuokliai jų tėvai. Nebebuvo kur trauktis. Teliko pasakyti viską ką žino.

Aš... Aš, nežinau kas tu esi.

Tai, kaip ir kas mane rado?

Tave radau aš. Tiksliau tave man atidavė.

Kas?

Nežinau. Tą dieną ėjau iš mokyklos. Buvau be nuotaikos, nes klasėje vienas berniukas tampė man už plaukų, todėl ėjau atsiskyrusi nuo klasės. Buvau netoli savo namų, kai pamačiau ją. Jauną merginą. Ji buvo.

Justė įtempė atmintį, jog prisimintų, kaip atrodė Lėjos, arba, Majos mama.

Ji buvo ritietiškos išvaizdos. Kaip indė, kinietė ar japonė. Buvo tikrai graži. Kokių dvidešimt dvejų metų. Apsirengusi ilgu žieminiu apsiaustu, o ilgi juodi plaukai buvo paleisti ant pečių. Ji nešė tave.

Lėja nepajuto, kaip ašara nusirito jos skruostu. Nusiraminusi paklausė.

Ir? Kas buvo toliau?

Ji žvalgėsi aplinkui lyg kažko ieškodama. Tada ji pastebėjo mane ir priėjusi padavė man tave. Pasakė, kad paimčiau tave. Aš paklausiau. Kodėl. Ji atsakė, kad tiesiog ji negali tavęs auginti. Aš pasakiau, jog taip nebūna. Visos mamos ne tik gali, bet ir turi auginti savo vaikus. Tada ji labai keistai į mane pažvelgė ir pasakė, jog dėl turėjimo visiškai su manim sutinka, bet pasaulyje yra dalykų, kurių paprasti žmonės nesupranta, juolab vaikai. Tada aš paėmiau tave ir pasakiau, jog užauginsiu ir tu būsi mano jaunesnioji sesutė. Grįžusi namo ilgai ikalbinėjau tėvus. Jie nesutiko ir norėjo tave atiduoti į vaiknamį, bet kai tai išgirdusi verkiau tris dienas sutiko tave pasilikti. Vėliau jie tave labai pamilo ir niekada mūsų neišskyrė.

Lėja nežinojo kada ji pradėjo verkti. Jai buvo gaila savęs. Pirmą kartą gyvenime jai buvo nepaprastai gaila savęs. Kai įstengė kalbėti ji dar paklausė.

Ar ji... Ar toji mergina buvo davusi man vardą? Ar tu žinai? Pasakyk, nes gal tuomet man bus nors šiokia tokia paguoda, nes aš žinosiu, jog tokį vardą man davė mano tikroji mama.

Girdėjau, jog ji tave vadino Maja. Tavo vardas buvo Maja. Ji dar nueidama pasakė tau, jog visada tave mylės, nors ir negali būti su tavim.

Justės balsas irgi drebėjo nuo tramdomo verksmo. Lėja išgirdusi tai vėl apsiverkė. Paskui jiedvi apsikabino ir ėmė abi verkti. Justė dėl to, jog jai pačiai palengvėjo, kad atskleidė paslaptį, o Lėja dėl savo tikrosios mamos. Dėl to, jog neteko jos pažinoti. Nors gal ji net nenorėtų jos pažinoti, bet vis viena buvo skaudu. Ji bent jau iš Justės žinojo, jog jos tikroji mama ją mylėjo. Bet jai mylėjo kodėl atidavė?

Kai ji grįžo namo buvo jau vėlus vakaras. Tėvukai miegojo. Jie nieko kitą ir neveikė per dienų dienas. Galvodama apie visą šią beprotybę, kuri dabar dėjosi jos gyvenime Lėja vos įstengė paruošti namų darbus. Naktį ji negalėjo užmigti. Ją apėmė depresija ir neįmanomas liūdesys. Timas nežinia kur dingo, jos tėvai pasirodo nėra jos tėvai, o sesuo nėra sesuo, tuomet kas ji? Niekas. Taip ji niekas.

 Gal išviso negyventi, kam?

Galvojo ji.

Gal Justei ir bus skaudu, bet juk nelabai ir turėtų, nes aš neesu jos sesuo. O tėvai? Jie į nieką nekreipia dėmesio, todėl ši žinia jų atbukintoms smegenims nebus labai skaudi. Timas... Ji ilgai apie jį galvojo. Prisiminė viską ką jie kartu patyrė.

Velniop. Kas aš jam? Tik klasiokė. O tie bučiniai. Jie juk irgi nieko nereiškia, nes jis paprasčiausiai pasiplovė velniai žino kur po to. Gal net žaidė su manim. Nekenčiu pankų. Ir kaip galėjau tiek laiko bendrauti su vienu iš jų? Nekenčiu. Gyvenimas viena didėlė, didėlė supisto mėšlo krūva. Viskas nieko verta. Geriau nusikarosinti. Gal danguje arba pragare bus geriau? Sprendimas priimtas.

Ji atsikėlė iš lovos, nes vis vieną nesimiegojo. Ilgai vertė kuprinę kol rado tai ko norėjo. Išplėšė lapą iš sąsiuvinio ir suradusi tušinuką ėmė rašyti.

Juste. Atleisk už mano sprendimą. Tikriausiai galvoji, kaip aš galėjau taip pasielgti? Na, tau ačiū dievui pasisėkė turėti tėvus. Gal nėra skirtumo kas mane užaugino tikri ar ne tikri tėvai. Bet skirtumas yra. Bent jau man. Aš nebežinau kas eesu. Ir kad ir kaip kas nors sakytų, kad tu vis tiek turi tėvus, koks skirtumas, jog jie netikri, juk aš tavo sesuo. Viskas bus gerai. Ne. Niekada nebus gerai. Nes aš jaučiuosii lyg klaida. Klaida, kuri neturėjo būti padaryta. Neturiu gyventi, nes nieko neturiu. Atleisk Juste. Tikiuosi nugyvensi gražiai ir laimingai savo kupiną gėrio gyvenimą. Dar kartą atsiprašau. Tai paskutiniai mano žodžiai.

 Lėja.

Sulanksčiusi laišką ji grįžo atgal į lovą ir bandė migdytis, bet nelabai pavyko.

 Ryte sučirškė žadintuvas, primindamas jai, jog ji vis dar gyvena. Ji išjungė jį ir atsikėlusi apsirengė. Tuomet išgėrė puodelį arbatos ir iš vonios kambario vaistinėlės pasiėmė migdomųjų. Įsidėjo juos į kuprinę ir išėjo į mokyklą. Mokykloje viskas buvo kasdieniškai ir nuobodžiai. Dvi nekenčemos matematikos, anglų, rusų, lietuvių, fizika. Lėja planavo tai padaryti po pamokų. Todėl, kai tik sučirškė skambutis pranešdamas, jog galima nešdintis velniop ji taip ir padarė. Nežinojo kur tai geriausia padaryti. Mergaičių tuoletas atrodė labai jau banaliai, bet juk klasėje to nedarysi. Galvodama apie vietų savižudybei pasirinkimus ji išėjo iš mokyklos. Nuėjo įprastu keliu vedančiu namo, bet netyčia nusuko į kitą gatvę.

Nesvarbu kur einu.

Galvojo ji.

Vis vien nesvarbu kur mirti. Gatvėje ar namuose. Vis vieną nieko nebeturiu.

Taip galvodama ji įėjo į vieno daugebučio kiemą ir atsisėdo, kaip kaimo bobutės pliotkininkės ant suolelio.

Taip. Štai, čia tinkama vieta mirti.

Pagalvojo ji. Išsitraukė tabletes.

Na, ką... Sudie Juste, ačiū, kad buvai ir sesuo ir mama, sudie...

Kiek padvejojusi pridūrė.

Sudie Timai. Ačiū, kad leidai tave įsimylėti, kad praleidau su tavimi šaunų laiką kartu. Viskas? Taip viskas. Daugiau nebeturiu kam dėkoti.

Ji įsimetė penkias tabletes į burną ir nurijo. Paskui dar penkias, tuomet pasidėjo kuprinę ant suolelio krašto ir ušsikėlusi kojas susisuko į kamuoliuką.

Lėja! Lėja! Velnias... Prakeikimas... Lėja!

 Ji vargais ne galais įstengė atsimerkti. Galva buvo sunki ir taip norėjosi miego. Bet ji įstengė pakelti galvą nuo sofos. Ji apsidairė. Buvo suverstam kambaryje.

Timai?

Priešais ją stovėjo jos pankiūkštis. Jis buvo labai sunerimęs. Iš akių matėsi didžiulis palengvėjimas.

Kvaiša! Beprote! Durne! Ar tu įsivaizduoji ko vos nepadarei?

Ji susikaupė bandydama prisiminti kas buvo. Bet neįstengė nieko prisiminti išskyrus tai, jog tik suskambėjus skambučiui išėjo iš mokyklos. Kaip atsidūrė prie Timo namų nežinojo. Staiga prisiminė, jog ketino nusižudyti. Bet kodėl? Kodėl ji vis dar gyva? Ar tai Timas ją išgelbėjo? Tikriausiai, nes kitaip ką ji veikia jo bute. Aiškiai prisiminė, jog nusižudyti planavo ant suoliuko.

Bet iš kur tu čia? Kodėl mane išgelbėjai?

Aš čia gyvenu jai dar neprisimeni. O tu pati atėjai, pamačiau tave per langą. Kodėl tave išgelbėjau...

Staiga jis nutilo.

Na, kodėl?

Jis vis tiek tylėjo. Lėja jautė, jog jis vėl ušsisklendė savyje.

Kodėl, Timai.

Nesvarbu.

Dar ir kaip svarbu. Man svarbu.

Nesvarbu. Tai kodėl tave gelbėjau. Kodėl nenorėjau, kad tu mirtum neturi reikšmės.

Neturi reikšmės?

Lėja negalėjo patikėti, jog jis taip sako.

Timai... Po velnių... Kodėl?

Po galais. Klausi lyg būčiau visiškas bejausmis. Lyg man būtų nusispjauti į žmogų, kuris bando žudytis. Kad ir kas tai būtų. Išgelbėjau tave, nes nenorėjau, kad mirtum, tiesiog nenorėjau. Gyvenimas yra vertas gyventi, kad ir koks jis būtų. Viską galima išspręsti arba pasiūsti velniop ir visiškai tavęs nesuprantu kodėl bandei žudytis. Tu debilė, žinojai?

Turėjau tam priežastį.

Ir kokią?

Lėja staiga pasijautė taip, lyg nuo paskutinio susitikimo su Timu būtų prabėgę šimtai metų, o ne trys savaitės.

Mano tėvai ir mano sesuo... Jie pasirodo net nėra mano šeima.

Kaip tai?

Nugirdau vieną vakarą tėvų barnį. Iš to supratau. Pradžioje nepatikėjau, bet paskui pasikalbėjau su Juste ir ji man pasakė, jog tai tiesa.

Tai, tuomet kas tavo tikrieji tėvai?

Nežinau. Mano mama atidavė mane Justei vos gimusią.

Kažkokia nesamonė. Kaip tai gali būti?

Irgi savęs to klausiau, bet atsakymo neradau.

Ir dėl to vertėjo žudytis?

Timai, aš nieko nebeturiu. Tu geriau negu kas kitas supranti ką reiškia nieko neturėti.

Suprantu, bet tu turi daug daugiau negu aš. Turi tėvus nesvarbu, jog jie netikri tavo tėvai, nebiologiniai. Jie tavimi rūpinosi ir visada laikė tave savo dukra. Turi seserį, kuri visuomet tavimi rūpinosi. Ir ji norėjo tave turėti vos tik atsidūrei jos rankose. Net nesuvoki kiek daug turi, nors ir manai, kad nieko neturi.

Staiga Lėja kas būtų šaltu vandeniu apipylęs. Ji atsipeikėjo.

Po velnių. Po galais. Ko aš vos nepadariau. Kokia kvailystė.

Ačiū Timai.

Tepasakė ji, nes nežinojo ką daugiau jam sakyti. Drovėjosi paklausti kas ji jam. Todėl nutarė, kad nereikia, nors jai buvo taip svarbu tai sužinoti.

Gerai, kad per mažai tablečių išgėriai.

Tai nereikės plauti skrandžio?

Ne. Nesijaudink.

Lėja suprato, jog tai ko gero viskas ką jis turi jai pasakyti. Vadinasi... Vadinasi, jog ji jam nieko tokio įpatingo nereiškė. Staiga kambaryje pasidarė labai šalta, nyku ir liūdna. Ji pajuto, jog nori verkti. Labiau negu kada nors gyvenime. Troško dingti iš čia. Kuo toliau nuo jo. Ji atsistojo.

Tai, ką gi. Iki Timai.

Viso Lėja.

Ji linkstančiomis kojomis išėjo iš jo buto ir nusileido laiptais žemyn. Vos tik paskui ją ušsidarė durys ji pravirko. Verkė visą kelią eidama iki namų. Jautė, jog pasaulis aptemo. Nebeteko savo gražumo ir linksmumo. Grįžusi uštrenkė duris, kad net tinko gabalas nuo staktos atskilo. Jai nerūpėjo, jog jos tėvai miegojo. Nerūpėjo niekas. Staiga panoro paskambinti Justei ir išsiverkti. Sumaučiau dar niekada nebuvo. Taip. Sumautas Timas, kuriam ji nieko nereiškė, vis dėl to buvo teisus. Ji turi tėvus ir seserį. Nesvarbu kas ją pagimdė, bet ją užagino jie. Jie ir yra jos šeima.

Labukas sesute. Kaip sekasi?

Linksmas Justės balsas dar labiau nuliūdino Lėją. Ji dar labiau ėmė verkti ir šniurkščioti.

Lėja? Tu verki? Kas nutiko? Ar tai dėl to ką sužinojai? Jai dėl to paklausyk. Mes su tėvais visada būsime tavo šeima. Mes tave mylime ir nesvarbu kas...

Ne dėl to!

Ji ėmė šaukti. Visiškai nesivaldė.

Aš viską žinau! Žinau, kad mane mylit ir llelelelelelelele! Man ne tai dabar svarbiausia!

Tai kas nutiko?

Timui aš nieko nereiškiu! Supranti?

Bet... Nesamonė. Taip negali būti. Kodėl taip nusprendei? Kvailystė, kad tu jam nieko nereiški. Nesamonė.

Samonė. Skaudžiausia ir tikriausė samonė pasaulyje. Per paskutinį mūsų susitikimą, kai jis mokino mane važiuoti motociklu...

Na, kas nutiko?

Mes... Mes... Mes bučevomės.

Ką? O ką aš sakiau. Jūs įsimylėja. Tai akivaizdu. Nustabu Lėja. Bet kodėl tu dėl to verki?

Aš ne dėl to verkiu!

Tai kas nutiko?

Paskui po to įvykio jis tris savaites nesirodė mokykloje. Aš jam skambinau jis nei karto neatsiliepė. Buvau nuvaževusi jo nebuvo namuose. O šiandien... Šiandien mes susitikome netikėtai gatvėje. Aš jo paklausiau kada jis bus mokykloje, o jis atsakė, kad greitai dar neaišku, nes tipo turi kažkokių reikalų. Tada atsisveikino ir viskas! Viskas! Supranti? Jis tik žaidė su manim. Aš jam nieko tokio nereiškiu. O aš... O aš jį myliu. Po velnių! Kodėl? Kodėl taip sunku mylėti?

Na, va Lėja pagaliau prisipažinai, kad jį myli ir nieko blogo pamilti panką. Aš tau sakiau, o tu sakei, kad niekada to nebus ir šia tau. Ir nedaryk savo išvadų. Jam tu tikrai daug reiški. Gi jai tiesiog būtų žaidęs tai nebūtų tai trukę tiek daug laiko. Be to kam jam žaisti su tavim? Kam?

Nežinau! Bet man taip skaudu! Ir jai aš jam ką nors reiškiu, kodėl nebendravo su manim? Kodėl nepasakė kur buvo tiek laiko? Kodėl taip šaltai šiandien bendravo? Kodėl?

Nežinau, bet gal jis turėjo savo problemų. Gal yra sutrikęs dėl savo jausmų. Juk žinai tie pankai. Jie niekada neprisipažins dėl nieko net jai kažką rimtai jaučia.

Jie yra... Jie yra išdavikai ir skaudintojai. Niekšai.

Negalvok taip Lėja. Klausyk, tu dabar nusiramink, išgerk ramunėlių arbatos ir eik ramiai miegoti. O rytoj iš ryto visai kitaip galvosi. Ir tikėk, jog tu timui tikrai labai brangi. Jog jis tave myli. Taip ir bus.

Lėja pamažu apsiramino.

Na, gerai. Tu teisi Juste. Man tik reikia. Man tik reikia kantrybės.

Na, va. Teisingas požiūris. Labanakt sesute. Gerai išsimiegok.

Ir tu. Labanakt.

Išjungusi telefoną ji vargais negalais paruošė sumautus namų darbus. Kraudama į kuprinę vadovėlius pamatė savo atsisveikinimo laišką. Suplėšė jį, tada nuėjo į vonę ir palindo po dušu. Išsiprausė veidą ir išsivalė dantis. Tuomet pasidarė ramunėlių arbatos ir apsivilkusi pižamą įsiropštė į lovą.

Po velnių Timai. Kodėl aš tave taip myliu? Suknistas pankiūkšti? Kodėl? Palik mano mintis ir širdį ramybėje jai manęs nemyli. O jai myli tai pasakyk. Juk tai lengva. Nebūk suknistas pankiūkštis, kuris bijo kalbėti apie savo jausmus. Amen.

Šitaip pasimeldusi ji nepajuto, kaip užmigo.

Po dviejų savaičių

Šios dvi savaitės Lėjos gyvenime slinko įprastai ir nuobodžiai. Vienintėlis ją neraminantis ir dominantis dalykas buvo tas, jog Timas taip ir nesirodė mokykloje. Po pamokų ji susirinko knygas ir sąsiuvinius į kuprinę ir vėl patraukė namo. Eidama pagalvojo kada ji paskutinį kartą normaliai bendravo su Kamile, Agne ar kitais savo draugais. Iš dabar žvelgiant tai atrodo buvo prieš amžinybę. Visą jos gyvenimą dabar ušpildė Timas. Ir ji net nepasigedo savo senųjų draugų. Kaip keista ar ne? Vos per du mėnesius tu gali taip priprasti prie vieno žmogaus, jog tau net gali neprireikti kitų. Bet dabar Timas ir ji... Timas... Po velnių. Kodėl jo elgesys po to vakaro su motociklo pamokomis taip pasikeitė. Staiga suskambo jos telefonas. Ištraukusi iš kuprinės ir pamačiusi ekrane Timo vardą pajautė, jog širdis stipriau pradėjo plakti.

Apsiramink, gerai?

Liepė ji savo širdžiai.

Pristabdyk truputėlį su ritmu, nes dar jis išgirs.

Šitaip pagalvojusi ji atsiliepė.

Labas Timai.

Pasistengė, jog balsas skambėtų įprastai ir ramiai.

Sveika.

Jo balsas buvo kažkoks keistas. Atrodė įsitempęs.

Klausyk Lėja... Ar tu... Ar tu gali dabar ateiti pas mane?

Ji pajautė, jog širdis taip stipriai ėmė plakti, jog rodėsi išoks iš krūtinės.

Dabar? Taip žinoma. Žinoma galiu. O kokiu reikalu?

Tai ne pokalbis telefonu.

Širdis dar labiau pašėlo plakti.

Na, gerai. Taip, gerai. Tai... Tai aš tada ateinu.

Gerai. Iki Lėja.

Iki.

Ji vos neišmetė telefono ant žemės.

Po galais. Tai ne pokalbis telefonu. Matyt jis nori pasikalbėti apie mus. O jai jis...

Ji nepagalvojo ką jis, bet jautėsi sunerimusi ir susinervinusi. Giliai įkvėpė, kad nors kiek apsiramintu ir patraukė tiesiai į timo namus. Prie durų gerokai gaišo. Vis nedrįso paskambinti. Nulipo laiptų aikštelę žemyn, vėl sugrįžo. Galų gale pirštas pats prilipo prie skambučio mygtuko. Timas atidarė greitai. Atrodė taip kaip visada, tik jo žvilgsnis buvo kitoks. Susikaupęs ir rimtas.

Labas, užeik.

Sveikas.

Ji dar labiau jaudindamasi peržengė buto slenkstį. Kilo pavojus, jog iš jaudulio išgrius ant grindų, bet nieko tokio neįvyko. Jie nuėjo į jo kambarį ir susėdo ant lovos. Kaip kitais kartais, kai ji būdavo pas jį. Lėja susikryževo rankas ant krūtinės, kad jos mažiau drebėtu. Nedrįso pati pirma pradėti pokalbio, bet reikėjo, nes kaip kitaip ji sužinos, ko Timas ją čia pasikvietė.

Tai... Tai apie ką norėjai pasikalbėti?

Jis kurį laiką tylėjo. Atrodo praslinko amžinybė, kol ėmė kalbėti.

Tai, sudėtinga Lėja.

Kas?

Na... Sudėtinga padėtis, net nežinau nuo ko pradėti.

Tai pradėk nuo pradžių.

Lengva pasakyti, tik ne taip lengva padaryti. Nežinau, kaip tau viską papasakoti. Tu gali nepatikėti. Manysi, jog apsivartojau žolės ar kokių kitų narkotikų, kad man galvoj negerai.

Na, tai pradėk pasakoti, tada ir pasakysiu ar tau galvoj viskas gerai.

Ji nedrąsiai nusišypsojo ir pasitaisė plaukus.

Taigi... Vis gi, teks pradėti. Aš... Aš... Aš žinau kas tu esi.

Iš pradžių mergina nesuprato kur link jis suka.

Na, aišku, kad žinai. Juk mes bendraujam normaliai apie du mėnesius. Suprantama, jog viską apie mane žinai.

Aš ne apie tai.

O apie ką?

Apie tai kas tu ištiesų esi.

Lėja pajautė kylant karštį ir staiga suvokė apie ką jis kalba.

Ką? Kaip suprasti? Iš kur?

Tai susija su mano praeitimi ir su manimi.

Ką? Nesamonė.

Palauk. Leisk man papasakoti visą savo istoriją. Tu dalį jos žinai, bet tik trupinėlius. Kai baigsiu galėsi spręsti ar nori toliau su manimi bendrauti. Ir Lėja, aš suprasiu jai nekęsi manęs ir nebenorėsi daugiau niekada gyvenime matyti. Aš tikrai tai suprasiu.

Nesuprantu. Kodėl tu taip kalbi, bet gerai.

Ji pasistengė patogiau atsisėsti ir ėmė ramiai klausytis Timo istorijos.

Jam buvo sunku. Labai sunku. Šitiek laiko tylėjo. Bet negalėjo gi visko pasakyti nuo pradžių, nes tuomet jis norėjo jos... Bet jau nesvarbu, ko jis kaškada norėjo. Svarbiausia ko jis nori šiandien. Todėl laikas būti atviram ir pasakyti Lėjai viską ką žino apie ją ir apie save.

Mano tėvai iš tiesų nebuvo jokie prekybininkai, kurie įkūrė savo verslą, bet jis jiems nesisekė. Jie nežuvo automobilio avarijoje. Nesistatė namo ir neteko skolų išmokėti bankui.

Ramiai pradėjo Timas. Jis pradėjo nuo tų detalių, kurias žinojo Lėja.

Iš tiesų jie buvo raganei.

Kas tokie?

Raganei. Ir ne tokie, kurie per televiziją visokiuose magijos šau rodo visokius niekus. Jie buvo tikri raganei. Turėjo realių galių, mokėjo daug įvairios magijos. Daugiausia juodos, bet praktikavo ir baltąją magiją.

Lėja jo nepertraukinėjo, nors viskas ką jis pasakė dabar ir vėliau atrodė gryna nesamonė. Kaip iš pasakos.

Kadangi jie buvo galingi, tai savaime suprantama jie turėjo daugybę priešų. Jie buvo galingiausi raganei Lietuvoje. Apie mūsų Orentų raganių šeimą po visą pasaulį sklandė gandai, įvairios kalbos ir legendos. Mano tėvai įstengė įveikti visus priešus, kuriuos turėjo. Nors apskritai jiems nereikėjo bijoti, slapstytis ir vargintis jų išgalabyti, nes jų priešai apie mūsų mirtį galėjo tik pasvajoti, bet pulti nedrįso. Mano tėvai nebuvo juodosios magijos atstovai, nekankino žmonių, vampyrų ar vilkolakių. Jie stengėsi sutarti su visais ir buvo normalūs paprasti raganiai, bet geriausi jų draugai buvo demonai. Būdavo vos vienas kitas iš demonų, kuris nekentė mūsų šeimos, bet mums tai buvo nei motais. Aš gimiau raganiumi, bet septyniolikos vieno įvykio metu netyčia tapau vampyru. Bet ši istorija ne apie tai, kaip aš tapau vampyru. Jos pagrindas yra mano tėvai, seneliai ir kita likusi šeima. Taigi dabar esu vampyras su raganiaus galiomis. Nors mano šeima, kaip jau sakiau neturėjo labai rimtų priešų, bet kaip sakoma vis dėl to būna kažkas. Tas kažkas buvo tavo motinos Haneivelių klanas iš indijos.

Dabar truputį tave pertrauksiu. Ko tokių?

Haneivelių. Tai buvo raganei, kurie turėjo vampyro visas gales, gydantį kraują, nors jis buvo net geresnis nei vampyrų, nes galėjo gyditi ne tik žaizdas, bet ir ligas. Neapsakomą greitį, ištvermę, stiprybę, turėjo vampyrų medžioklių gebėjimą susekti bet ką ir bet kur, minčių skaitymą, neregėtą klausą ir regėjimą, niekada nesirkdavo, gyvendavo amžinai kaip bet kuris kitas vampyras, vilkolakis ar raganius, net galėjo uškalbėti. Taip pat jiems buvo prieinama visa ir bet kuri raganių magija ir juodųjų ir paprastų. Jie savo gale galėdavo nušluoti miestus nuo žemės paviršiaus. Ne gana to, jie dar galėjo naudotis demonų magija. Prakeikinėti, skaityti slaptas demonų žinių knygas ir keliauti po demonų, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Ir tai nebuvo graži pasaka. Visos antgamtinės butybės jų bijojo, šalinosi ir privengė. Būdavai sveikas dingęs jai ušsitraukdavai, kurio iš Haneivelių pyktį. Net sklido legendos, jog Haneivelei galėdavo numatyti ateitį, bet manau, jog čia tik pagražinimas. Jie šiaip buvo taikūs raganei. Nesiekė visuotinės valdžios. Demonai nevaržomai galėjo tvarkytis savo pasaulyje. Mirusiųjų pasaulis buvo laisvas be jokių valdančiųjų, mirtingųjų taip pat džiaugėsi laisvę. Taigi šioji suknista idilė galėjo tęstis dar tūkstantmečius, bet.. Bet vieną sumautą dieną įvyko tai kas pakeitė mano šeimos ir tavo klano gyvenimus. Visuose trijuose pasauliuose ėmė sklandyti gandai, jog Haneivelei vis dėl to siekia užgrobti visus tris pasaulius ir visus kas nėra iš jų klano, visas kitas antgamtines butybes taip pat ir žmones paversti savo vergais. Tuomet... Oi kas tuomet prasidėjo... Visur kilo siaubinga suirutė. Mano šeima kadangi buvo galingiausi raganei Lietuvoje ušsispyrė pabandyti neleisti to padaryti Haneivelems. Aš, man tuo metu jau buvo šešiolika metų. Stengiausi juos atkalbėti nuo šito. Suvokiau, jog Haneiveliams jie yra tik musė. Demonai bijojo kištis. Tokios galios buvo tavo klanas. Raganiai irgi, vilkolakiai taip pat buvo įsibaiminę, apie vampyrus aš jau nekalbu. Mano šeima turėjo drąsos ir dar kokios. Nors ir visaip stengiausi juos permaldauti, kad nerizikuotu savo gyvybėmis, kas žino gal tai tik sumauti gandai, bet jie manęs neklausė. Tėvas paprasčiausiai pasakė. Timai, nenori nesikišk. Manai, mes nesuprantam, jog galime išnykti? Bet pabandyti sunaikinti Haneivelius verta. Tuomet visi nustos bijoti dėl savo egzistencijos. Demonai, vilkolakei, raganiai, vampyrai. Jie visi bus laisvi nuo baimės, jog gali išnykti nuo žemės paviršiaus. Be to mūsų pareiga pasauliui gelbėti jį. Taigi žūsime ar išliksime nesvarbu. Bet pabandysime. Geriau bandyti negu laukti, kol tie gandai pasitvirtins. Kai jie išvyko į Mumbajų aš liejau ašaras. Mane kniste kniso viskas. Nekenčiau tavo klano. Nekenčiau žinojimo, jog galiu netekti visos savo šeimos. Kaip vėliau žinau iš man pasakotų istorijų ir gandų. Mano šeima ušpuolė Haneivelius nepasirengusius, bet tai vis vieną jiems buvo niekis. Kilo baisus ir kruvinas karas. Mano klanas susirėmė su tavuoju. Nepraėjus nei mėnesiui žuvo pusė mano klano. Tarp jų ir mano mama. Tuomet mano neapykanta Haneiveliams pasidarė tokia stipri, jog atrodė, jog galiu juos sunaikinti, kaip uodus vien su ja. Bet karas vyko toliau. Iš mano klano buvo likusi vos viena šeima. Mano dėdė su teta, trimis sūnumis ir dukra. Tada atsitiko kažkas nepaaiškinamo. Haneiveliai staiga nusilpo. Jie neprarado savo galių, bet kažkodėl negalėjo toliau kovoti. Nebebuvo tokie greiti, negalėjo naudotis visa demonų ir raganių magija tik jos dalimi, bent jau kovos lauke. Tuomet mano artimieji įgavo pranašumą. Jie skerdė Haneivelius kaip išprotėja. Tuomet, kai tai vyko sakiau sau, jog tai dangaus valia, kad Haneiveliai netenka savo galios. Netrukus buvo išžudyti visi Haneiveliai, bet kaip vėliau paaiškėjo ne visi. Išsigelbėjo tavo motina, kuri jau tuo metu laukėsi tavęs. Tavo mama buvo Džocė Haneivel. Ji nubėgo pas savo vieną pažystamą demoną Edvardą Viljamsą penktąjį ir paprašė jo pagalbos, kad jis padėtu jai sunaikinti visą mano dar likusią šeimą. Ir jis jai padėjo. Matyt buvo geras jos draugelis. Jai netiki, jog Džocė buvo tavo mama. Štai įrodymas.

Timas iš spintelės paėmė sektuvą ir padavė Lėjai jaunos merginos nuotrauką. Vos pažvelgus į merginą Lėjai nekilo abejonių, jog tai jos mama. Ji buvo, kaip iš akies traukta Lėja.

Iš pradžių jis davė tavo mamai kažkokio eliksyro, kuris gražino jai ankstesnes jėgas. O tada... Tada ji kaip reikiant pasilinksmino. Iš pradžių ji prakeikė mano artimuosius, kad jie vienu metu jaustų kaip dega liepsnose, kad jų kaulus traiškytu nematoma jėga, kad jų mintis apsėstu jų kada nors nužudyti vampyrai, raganiai, vilkolakei ar demonai ir kad aplinkui juos skraidžiotų sielsiurbei grąsindami atimti jiems sielas. Tuomet, kai jie visą tai jautė ji juos pribaigė sudegindama gyvus. Jie tikriausiai net nesuvokė kas vyksta. Kai tai sužinojau... Neapykanta mane suvalgė. Ji išėdė visus mano jausmus. Tapau abejingas viskam. Nekenčiau visų. Net ir tų, kurie su mano tragedija neturėjo nieko bendra. Ilgą laiką gyvenau atsiskyręs, tobulinau savo kaip raganiaus galias, domėjausi juodają magija, ėmiau pankuoti. Po metų nuo mano tragedijos pabaigos virtau vampyru, o dar po dviejų mane pasiekė gandai, jog Džocė Haneivel pagimdė dukrą. Tada mano galvoje gimė žiaurus planas. Taip, nes tuomet visiškai nieko nejaučiau. Mano visi jausmai buvo atbukę. Jaučiau, kol nepabaigsiu su Haneiveliais, tol negalėsiu iš naujo pradėti gyvenimo. Aš norėjau... Aš norėjau, lėtai ir su pasimėgavimu tave nužudyti. Sulaužyti kiekvieną tavo kaulelį, nulupti tau gyvai odą, iškepti tavo smegenis, sukelti tau haliucinacijas, po truputį deginti tavo kūną. Troškau, kad pajustum viską ką jautė mano artimieji, kai Džocė Haneivel juos prakeikė. Nekenčiau tavęs taip kaip visų Haneivelių. Troškau, kad kentėtum. Įsivaizdavau kaip... Įsivaizdavau kaip tave kankinsiu, o vėliau lėtai pribaigsiu ir tai man suteikė laimės. Visa mano neapykanta nukrypo į tave ir aš pradėjau vygditi savo planą. Buvai svarbiausia dalis mano gyvenime. Aš nenorėjau tavęs ušpulti ir kur nusitempęs pažaisti lėtą, kankinantį ir žiaurų skausmo žaidimą, o pirmiausia įgauti tavo pasitikėjimą, gal net suvilioti tave. Žaisti, o paskui viską sugriauti ir tuomet būtų prasidėjęs visas smagumas. Prieš svarstydamas, kaip tave susekti susitikau Edvardą. Tavo mamos draugelį. Ir jo nekenčiau, bet, tuometu tai neturėjo reikšmės, kad jei ne jis mano artimieji būtų likę gyvi. Kalta laikiau tik tavo mamą. Jis man pasakė, jog tie gandai apie tavo egzistavimą tikri ir kad jis irgi tavęs ieško. Aš paklausiau kam jam tu. Jis pasakė, kad tiesiog esi reikalinga ir viskas. Jam kažko iš tavęs reikėjo. Na, aš nelabai domėjausi ko. Mes sudarėm sandorį. Aš turėjau tave surasti ir pristatyti jam. Jis būtų pasiėmęs iš tavęs tai ko jam reikia ir vėliau aš galėčiau daryti su tavimi ką noriu. Na, sąligos man tiko. Taigi, tas demoniūkštis nebuvo bėda. Taigi, sukūriau kerus su tavo protėvių krauju. Jie turėjo parodyti ar tu egzistuoji. Vos tik atlikau uškeikimą pajaučiau keistą net kiek skaudžią trauką, kuri vedė mane kažkur. Žinojau, jog ji atves mane pas tave, todėl nesipriešinau tam. Nuvažiavau į Vilnių. Tie kerai galėjo nebeveikti tik tuomet, jai aš nebejausčiau tau neapykantos, o jausčiau draugystę ar net pamilčiau tave. Meilės atvėju kerai blokuotu mano, kaip raganiaus galias ir aš negalėčiau nieko pikta tau padaryti. Tai buvo senovės indų raganių magija. Taigi sužinojau, kokioje gatvėje tu gyveni, kas tau patinka ir kokioje mokykloje mokaisi. Teko ir man suvaidinti mokinį ir grįžti į mokyklą. Taigi ušsirašiau į taviškę. Dabar tikriausiai galvoji jai aš norėjau įgauti tavo pasitikėjimą kodėl visiškai su tavimi nebendravau? Atsakymas paprastas, nenorėjau būti įkirus ir iš karto prisvilti. Laukiau tinkamo momento labai išlėto. Kartais mane apnikdavo nekantrumas. Kam čia su tavimi taip ilgai žaisti. Geriau iš karto eiti prie smagiosios dalies. Todėl vieną vakarą aš kerų vedamas nusekiau paskui tave ir tuo metu, kai šalia nebuvo nieko aš... Aš tave ušpuoliau ir ėmiau gerti tavo kraują.

Lėjai iš siaubo net plaukai pasišiaušė.

Tai... Tai... Tai, ten buvai tu?

Pagaliau išspaudė ji.

Taip.

O... O ką būtum pasakęs Edvardui jei mane būtum nužudęs tada?

Na, aš ir nenorėjau tavęs nužudyti. Dar ne. Norėjau tik, kad netektum sąmonės ir tuomet būčiau nugabenęs tave jam, bet... Tuo metu, kai tu gulėjai be sąmonės gatvėja aš... Aš suabejojau. Po velnių. Dar šiek tiek pagyvenk. Vėliau tave pribaigsiu. Per greitai. Negalvok, kad aš ssuskydau. Tuo metu nei velnio. Tiesiog nenorėjau taip greitai tavęs pribaigti. Todėl palikau tave gulėti gatvėje. Sustabdžiau tavo kraują, kad mirtinai nenukraujuotum. Nusprendžiau tęsti savo ilgąjį tavo širdies sudaužimo žaidimą. Taigi po kelių savaičių nuvažiavau į ligoninę tavęs aplankyti.

Lėja jautėsi nei gyva, nei mirusi. Jautė, kaip jos širdis byra į tūkstančius gabalėlių.

Taigi ėmiau su tavim bendrauti. Iš pradžių man tai buvo mano plano dalis, žaidimas. Bet kuo toliau... Kuo toliau, tuo labiau man ėmė patikti su tavim bendrauti. Ir ko aš nedariau. Net bandžiau magija tai sustabdyti, bet nesigavo. Kerai, kurie laikė mane prie tavęs dar nebuvo nustoja veikti ir aš maniau, jog ne viskas prarasta. Bet... Po pusės mėnesio, kai mes jau normaliai bendravom tavo atžvilgiu, na ir manuoju. Taigi, po pusės mėnesio aš nebejaučiau traukos prie tavęs. Tų kerų sukurtos traukos. Jaučiau kitokią žymiai galingesnę trauką. Draugystės, prisirišimo ir... Tuo metu aš to dar nesuvokiau, ne tik kad nesuvokiau, bet bijojau apie tai pagalvoti. Paniškai bijojau pagalvoti apie meilę tau. Tai buvo neįmanoma. Prisiekinėjau sau, jog laikysiuosi nuo tavęs kuo toliau, bet... Kitą dieną vos mums susitikus, vos pamatydavau tave, pamiršdavau sau duotą priesaiką. Taigi viskas tapo nevaldoma. Tik būdamas su tavimi viską pamiršdavau. Savigrauža, kad neįvykdžiau savo šeimai duotos priesaikos sunaikinti likusius Haneivelius kažkur dinkdavo. Ir po to vakaro... Po to vakaro, kaimano jausmai prasiveržė. Aš ušsisklendžiau savyje. Tu negali suprasti kas tuo metu manyje dėjosi. Tai buvo jausmų kova. Daug sunkesnė nei bet kuri kova pasaulyje. Kaltė, savigrauža, kad esu per silpnas padaryti tam ką žadėjau savo šeimos atminimui. Ir meilė... Meilė tau. Aš tave taip mylėjau, kad... Dabar Lėja esi man brangiausias dalykas pasaulyje. Dėl tavęs galėčiau bet ką padaryti. Bet tuo metu aš bandžiau... Bandžiau nugrūsti tą meilę kuo toliau. Kerai jau seniausiai neveikė. Jaučiau, jog niekada negalėčiau tavęs nuskriausti. Aš išsigandau visko. Todėl neėjau į mokyklą. Dar maniau, jog pavyks tą meilę nugalėti, bet jau nieko negalėjau prieš tai padaryti, kad ir kaip norėjau. Kai pamačiau, kaip tu geri migdomuosius aš pasijaučiau taip, lyg dar kartą viską prarasčiau. Lyg iš naujo mirtų visa mano šeima. Visas mano klanas. Kai atsisveikinome po to, kai tave išgelbėjau aš pradėjau nekęsti savęs. Nekenčiau savęs už tai, kad tave myliu, bet tuo pačiu ir nenorėjau būti nuo tavęs toli. Įsivaizdavau, kaip mane smerktu už tą meilę tėvai, seneliai, bet nieko negalėjau sau padaryti. Galop aš... Nusispjoviau į viską ką norėjau padaryti praeityje. Baisėjausi savo sumanymu. Tuo metu niekas nei kerštas, nei Edvardas, kuriam turėjau tave nudanginti nerūpėjo. Tuo metu svarbiausia buvo tai, jog tave myliu ir nebegaliu be tavęs gyventi. Tu juk nekalta dėl to, ką padarė tavo mama. Tavo mama irgi ne kalta. Niekas nekaltas. Kalta tik kvaila tuo metu susiklosčiusi padėtis ir tie suknisti gandai. Jai jų nebūtų buvę viskas būtų gerai. Ir dabar... Dabar Lėja tu žinai, jog tave myliu.

Timas pažvelgė Lėjai tiesiai į akis ir dar kartą pakartojo.

Lėja aš tave myliu. Tikrai ir nuoširdžiai. Suprantu, jog manimi nei kiek netiki, bet taip yra. Aš tave myliu taip, kaip dar neįsivaizdavau galys ką nors pamilti. Ant Edvardo aš dėjau. Man jis visiškai nerūpi. O jai jis tave suras, tai turės pirma mane nužudyti, jai nori kažką iš tavęs gauti. Nesvarbu kas tai būtų. Suprantu, jei daugiau nebenorėsi manęs niekada gyvenime matyti ir prisiminti. Aš tave suprasiu Lėja ir... Ir stengsiuosi susigyventi su tuo, kad ir kaip bus skaudu ir nepakelema.

Stojo tyla. Lėjai reikėjo daug laiko suvirškinti visą dabar išgirstą informaciją. Reikėjo susitaikyti ir priimti tai, kad egzistuoja antgamtinis pasaulis. Reikėjo susitaikyti su tuo, jog Timas. Jos pirmoji Meilė pankiūkštis Timas yra vampyras su raganiaus galiomis. Ir skaudžiausia ir sunkiausia. Reikėjo susitaikyti su tuo, jog jis trokšte troško jos mirties ir kančių. O gal ir dabar trokšta. Lėja jautėsi sudraskyta į tūkstantį gabaliukų tempemų į visas puses. Viena jos širdis dalelė troško tikėti Timo meile, kita rėkte rėkė, nepasitikėti juo ir, kad tai jo spąstai, kad reikia bėgti nuo jo kuo toliau. Kad reikia jo nekęsti. Ji susikaupė ir pasakė Timui, kaip jaučiasi dėl visko. Jai reikėjo laiko. Ne mažai laiko pagalvoti ir priimti viską.

Timai, aš... Aš... Man, sunku. Labai sunku susitaikyti su viskuo ką naujo sužinojau apie save, ir savo šeimą, ir tave. Aš nemoku naudotis savo galiomis net jai jų ir turiu. Nenoriu magijos ir panašių nesamonių. Be to bijau. Bijau Edvardo. Bijau, jog jis per tave suras mane ir tuomet užvirs antgamtinė velneva. Man skaudžiausia susitaikyti su tuo, jog tu manęs nekentei dėl ko aš buvau visai ne kalta. Mano kaltės tavo šeimos tragedijoje buvo nulis, o tu ant manęs sukrovei ją visą. Ir kodėl? Suprantu, jog tuo metu buvai apsėstas pykčio. Suprantu, jog tavo visi jausmai buvo atbukę, bet... Man per ne lyg sunku ir aš iš dalies netikiu tavo meile. Nei kiek. Aš noriu... Noriu tikėti, kad tu tikrai nuoširdžiai mane myli, bet negaliu. Negaliu, nors ir aš tave myliu. Tai ir blogiausia, kad aš tave myliu. Skaudu, jog mūsų draugiškų santykių pradžia buvo iš dalies žaidimas. Tuo metu taip buvo. Aš... Man... Man reikia laiko. Ko gera ne mažai. Ne mažai laiko, kad priimčiau viską kas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Ir... Ir kad galėčiau ramiai apgalvoti viską ir ramiai susitvarkyti savo mintis ir jausmus, aš... Kurį laiką... Norėčiau, kad nesimatytume.

Timas tylėjo. Jis visiškai suprato Lėjos pasirinkimus ir žinojo, kad ir kaip jam bus skaudu paliks Lėja ramiai gyventi savo gyvenimo jai ji priėmusi viską nebenorės jo daugiau niekada gyvenime matyti.

Suprantu Lėja arba Maja. Suprantu tave. Visiškai.

Ji atsistojo. Daugiau nebuvo ko jam sakyti.

Viso Timai.

Jis irgi atsistojo. Tada uždėjo savo ranką jai ant galvos lyg laimindamas ir pasakė.

Jai... Jai daugiau niekada gyvenime nebepasimatysim. Būk laiminga. Nuoširdžiai to trokštu. Kad būtum laiminga, net jai ne su manim. O dėl mokyklos būk rami, nes aš iš jos išėjau. Taip bus geriausia. Daugiau nesikišiu į tavo gyvenimą. Daugiau niekada nebesusitiksime nebent pati norėsi. Dėl ko aš giliai abejoju. Bent jau iš pradžių. Ir nors ir trokštu laimės tau, bet tikiuosi, kad sugebėsi man atleisti. Aš lauksiu to. Sėkmės Lėja.

Tada jis ją paleido ir ji išėjo. Grįžusi namo tėvus rado kaip visada išvirtusius su buteliais rankose. Ji nuėjo į savo kambarį ir atsisėdo ant kėdės prie rašomojo stalo. Ji neverkė. Jautė, jog neturi jėgų. Per daug yra sukrėsta visko. Širdis jautė, jog šiandien ji paskutinį kartą matė Timą Orentą. Savo pankiūkštį. Ir kas buvo skaudžiausia didesnė širdies dalimi jautė, jog niekada negalės atleisti Timui, nors ir labai jį myli. Ji irgi neįsivaizdavo be jo savo gyvenimo. Bent jau prieš tai. Prisiekė sau, jog jai negalės jam atleisti ir nebenorės jo daugiau niekada matyti, pasistenks išplėšti jį sau iš širdies ir toliau gyventi normalų, žmogišką gyvenimą be jokių antgamtinių nesamonių.

Antra dalis

Po trijų mėnesių

Gyvenimas toliau slinko sena, įprasta vaga. Lėja rimtai visa galva pasinėrė į mokslus. Buvo stropi ir pavizdinga mokinė, nuolat dalyvavo mokyklos gyvenime, rengė įvairius renginius. Bet ir nebuvo nuoboda grauženti vadovėlius. Iškylavo su draugais, juokėsi, su draugėmis aptarinėdavo madas ir šiaip kalbėjosi apie šį bei tą. Nevenkdavo bendrauti ir su vaikinais. Net kelis kartus buvo pasimatymuose, bet... Kad ir kaip bandė gyventi toliau, kad ir kaip bandė ušsimiršti. Niekaip negalėjo pamiršti savo pankiūkščio. Įvairiais būdais bandė apie jį negalvoti. Išmesti iš galvos, bet nepavykdavo. Jis vis ateidavo į jos mintis. Įpač vakarais, kai ji atsiguldavo miegoti. Ji pyko ant savęs. Pyko, kad negali jo pamiršti. Vienu metu ir troško jam paskambinti, pasakyti, kad negali daugiau be jo būti, bet ir bijojo, jog jo meilė tik dar vienas žaidimo punktas. Kelis kartus paimdavo telefoną ketindama jam skambinti, bet ir vėl padėdavo. Papasakojo savo seserei apie viską. Ji per daug nenustebo, tik pasakė.

Ne veltui tavo mama sakė, jog pasaulyje yra dalykų, kurių paprasti žmonės neįsivaizduoja. Ji turėjo omenyje antgamtę.

Dėl Timo elgiasio Justė sakė, jog jis tuo metu buvo apsėstas pykčio dėl mirusios šeimos, bet jis tikrai ją nuoširdžiai myli. Tuo ji neabejoja. Bet Lėja tuo abejojo, nors su kiekviena diena tos abejonės silpnėjo. Ji jau negalėjo nustykti mokykloje, nes vis labiau troško lėkti pas jį, bet ramindavo save, kad ne. Nereikia.

Lėja. Aūūūūū. Žemė kviečia Lėją.

 Ji pakėlė galvą lyg išgąsdinta.

Atleisk sese ką sakei?

Justė atsiduso. Matė, jog Lėja pastarosiom dienom vaikšto nosį nukabinusi ir pasimetusi. Jautė, jog tai susija su Timu.

Kas tau yra?

Nieko. Viskas gerai.

Nejaugi?

Taip. Man viskas gerai.

Na, aš taip nemanau.

Justė priėjo prie sesers sėdinčios ant sofos ir vartančios žurnalus ir atsisėdo šalia.

Gal pasakysi kas tave kankina?

Manęs niekas nekankina. Iš kur ištraukei?

Na pastaruoju metu tu pasikeitei. Dingo tavo linksmumas ir nerūpestingumas. Kažkas apsėdo tavo mintis ir neduoda joms ramybės. Man atrodo žinau kas, nors tu karštai tai neigsi, bet... Brangioji Lėja nuo meilės nepabėgsi. Aš manau, jog tave kankina ilgesys. Ar aš teisi?

Lėja atsiduso. Čia ne nuo meilės, o nuo vyresniosios sesers nepabėgsi.

Taip. Po velnių. Mane jis graužte graužia ir nežinau kaip jo atsikratyti.

Tai paskambink jam.

Ką turi omenį?

Dar klausi. Aišku Timą.

Ką? Dėl jo aš nesuku galvos.

Aha. Papasakok savo bobutei, kai iš armijos pareis. Aš juk žinau Lėja. Tu jį vis dar myli. Nors ir bandai su tuo kovot, bet myli. Pasakyk. Na, pasakyk, kaip jautiesi.

Jaučiuosi sutrikusi, įsprausta į kampą, pasimetusi.

Kodėl?

Mane drąsko abejonės, bet jos su kiekviena diena silpsta.

Kokios abejonės?

Abejonės ir baimė, jog Timo meilė taremai jaučema man iš tiesų yra tik dar vienas jo sugalvoto žaidimo punktas. Jog jis mane nugabens Edvardui, o paskui lėtai ir skausmingai pribaigs.

Aš tikiu Timo meile. Ji nuoširdi.

Kodėl tiki? Iš ko sprendi, kad juo galima pasitikėti.

Iš to, kad jis atvirai tau viską išklojo žinodamas, kad nebenorėsi su juo turėti jokių reikalų. Net išklojo savo jausmus. Juk pati sakei, jog jam tai nebūdinga, sakyti ką jaučia. Be to nebūtų tau nieko sakęs jai nemylėtu tavęs. Tiesiog nugabentu tave tam demonui, o paskui darytu su tavim ką norėtu.

Lėja atsiduso. Širdimi sutiko su Juste.

Aš... Aš sutinku su tavimi. Aš jį myliu ir noriu juo tikėti, bet bijau. Labai bijau.

Nebijok. Paskambink jam ir išsakyk, kaip jautiesi. Lėja tokios antros meilės gali ir nebesutikti. Tikėk savo meile. Tegul ji pasako tau ką daryti.

Lėja nebesiklausė proto balso, tik savo širdies. Rankos pačios atsėgė kuprinę ir paėmė telefoną. Justė šypsojosi. Linktelėjo.

Teisingai elgiesi Lėja.

Telefonas, regis pypsėjo be galo, bet pagaliau ji išgirdo jo balsą, kurį girdėjo, regis prieš tūkstančius metų. Vos jį išgirdusi ji nusispjovė į visas baimęs.

Alio?

Labas Timai.

Sveika Lėja.

Ar galime susitikti?

Nustebinai. Galvojau, jog jau apsisprendei, kad nenori manęs matyti.

Tai galime?

Žinoma.

Tu dabar namie?

Taip.

Gerai ateisiu.

Gerai. Bye.

Iki Timai.

Ji uždarė telefoną ir įsidėjo į kuprinę. Tada atsistojo.

Gerai sesut. Važiuoju sudėti taškus ant i.

Gerai. Šaunuolė. Sėkmės.

Lėjai dar niekuomet taip neprailgo kelias iki Timo namų, kaip tą dieną. Pagaliau jo buto durys atsivėrė ir ji vėl išvydo savo panką. Vos tik peržengė buto slenkstį pajuto, jog nori pulti jam į glėbį. Apkabinti, pabučiuoti ir pasakyti, jog velniop praeitį. Svarbiausia, kas yra dabar. Bet nuramino savo jausmus. Kiek vėliau. Ne dabar.

Labas.

Sveika.

Man prireikė daug laiko susitaikyti su viskuo, bet pagaliau... Pagaliau aš... Aš žinau ko noriu.

Ir ko tu nori?

Jo žaliai mėlynos akys pažvelgė į ją. Jų žvilgsniai susitiko.

Noriu... Noriu tavimi tikėti ir tikiu. Pasirenku meilę tau. Aš... Aš neturiu ko tau atleisti, nes myliu tave ir... Ir velniop praeitį. Svarbiausia kas yra dabar. O dabar... Aš tave myliu ir nebegaliu be tavęs gyventi.

Jiedu lyg susitarę apsikabino ir ėmė bučiuotis. Pagaliau Lėja jautėsi rami ir nebebijojo.

Ilgai privertei mane kankintis, bet nusipelniau to.

Nepaistyk nesamonių pankiūkšti.

Nusijuokė ji.

Tai nebeabejoji, kad aš tave myliu?

Aišku ne pankiūkšti. Dar klausi.

Aš šiaip turiu vardą.

Nesvarbu vis vieną amžinai liksi mano pankiūkščiu.

Jis irgi nusijuokė ir ėmė žaisti su jos plaukų sruogomis.

O tu amžinai liksi mano pilkąja masyte.

Ei. Baik.

Niekada nebaiksiu.

Nors ir žinai, kad tave myliu? Net ir dėl to nepabaiksi?

Dėl to tuo labiau.

Po trijų savaičių.

Ne Lėja po galais.

Kodėl ne?

Dėl to, kad man tai nepatinka. Nekenčiu šokių. Šokdamas jaučiuosi kaip paskutinis debilas.

Lėja stengėsi prikalbinti Timą eiti su ja į mokyklos šokius, kurie turėjo vykti po paskutinio skambučio, o jis priešinosi tam visu savo pankišku charakteriu. Po to, kai jiedu susitaikė jis grįžo į mokyklą. Juk reikėjo ją pabaikti.

Nesamonė Timai.

Samonė. Jai nori pasikviesk ką kitą, bet aš eisiu į šokius tik kitame gyvenime.

Ką?

Ką girdėjai.

Viršūnė. Su tavim neįmanoma.

Su tavim irgi. Jai nori, kaip jau sakiau eik su bet kuo.

Tu mano vaikinas ar kas?

Taip Lėja, bet aš nenoriu į tuos kvailus šokius. Susigadinsiu savo pankišką reputaciją.

Ką? Tai tavo pankiška reputacija svarbesnė tau nei aš?

Na, visko gali būti.

Neįtikėtina ir tai tu sakai?

Taip, aš.

This is insane ir ką aš su tavimi veikiau tiek laiko?

Į šį klausimą tik pati gali sau atsakyti.

Lėja įsiuto, juodai.

Mat, kaip?

Šit, kaip.

Blemba neįmanoma.

Ir aš taip sakau.

Jai taip nori suknistas panke tai gerai. Paskui neverk, kad aš tave išdaviau.

Gerai.

Ji pasiėmė kuprinę ir nužingsniavo prie durų.

Iki. Tarp mūsų viskas baigta. Sėkmės gyvenime.

Tau irgi.

Vos išėjusi už durų ji pagalvojo.

Blemba, ką mes čia veikiam? Elgemės, kaip maži vaikai smeledėžėj.

Ji sugrįžo atgal. Nutrenkė kuprinę į tą pačią vietą ant stalo ir prisėdo šalia Timo.

Na, ką veikiam?

Paklausė ji lyg niekur nieko. Lyg ne prieš penkes sekundes jie nebūtų pasiuntę vienas kito velniop.

Nežinau.

Ji troško susitaikyti. Nesuprato ką jie išdirbinėja. Apkabino jį.

Atleisk.

Ne, tai tu man atleisk. Pats nesuprantu ką ir kodėl taip pasakiau.

Aš irgi. Timai, ką mes išdarinėjam?

Nežinau.

Jis nusišypsojo ir pabučevo ją. Pykčio lyg nebūta.

Tai mes vėl kartu?

Taip išeina.

Neįmanoma pankiūkšti.

Žinau.

Einam į šokius.

Ne.

Kodėl?

Nezysk.

Zysiu iki ušknisimo.

Jau ušknisi.

Dėl manęęęęs. Please.

Neeeee.

Taip Timai. Please, please, pleaaaaaseeeeeee.

Aš nenoriu šokti per tas jūsų popso dainas. Nemėgstu tokios muzikos ir apskritai šokių nemėgstu.

O per rokiuką ar metaliuką šoktum?

Žinoma.

Aha, pasikeičia muzika, pasikeičia ir tavo noras šokti.

Aha.

Nagi, pankiūkšti. Einam. Praaaaašaaaaaauuuuuuuu.

Na, po velnių einam jau. Gerai.

Valiiiiiiiiooooooooo!

Bet tik šį kartą. Daugiau niekada.

Gerai, pankiūkšti. Kaip pasakysi.

Ji atsistojo.

Na, ką. Jau eisiu ir taip čia ušsibuvau.

Tėvukai vis dar pila?

Na, keistoka, nes mamytė jau savaitę ne.

Ooooo, tai gal nebegers.

Na, nemanau, bet visko gali būti.

Nepasiduok ir tikėk gyvenimu, o jai vis dėl to gers dėk ant tos situacijos ir viskas.

Tu teisus.

Tai pankų filosofija.

Ką? O tokia būna?

Na, aš tokią sugalvojau.

Nesamonė.

Jie apsikabino ir dar ilgai bučiavosi.

Gerai. Man jau tikrai reikia eiti.

Gerai. Iki pilkoji masyte.

Kada baigsi mane taip vadinti?

Iki mirties niekada.

Tai ir vadink.

Ooooo gavau leidimą. Ačiū.

Nesivaipyk.

Kas, tiesiog dėkoju už suteiktą oficialų leidimą vadinti tave pilkąja masyte.

Patylėk.

Niekada neuštilsiu.

Tai ir gerai.

Tai tu gali apsispręsti ar man tylėti ar kalbėti?

Negaliu, nes jai tu tyli noriu, kad kalbėtum, o kai kalbi noriu, kad tylėtum, bent nors kiek.

Mat, kaip.

Šit, kaip.

Pasisavinai mano žodyno.

Oi oi oi.

Na viso Timuk.

Ikiukas Lėjyte.

Ką? Nesamonė! Skamba, kaip lėlyte.

O, radau dar vieną būdą tave erzinti.

Prisiprašysi pankiūkšti.

Kodėl Lėjyte?

Jis juokėsi.

Patylėk.

Niekada jau sakiau.

Jie dar kartą pasibučiavo ir Lėja išėjo namo. Jautėsi be galo laiminga. Norėjo paskambinti sesei ir paklausti ar galės šiandien nakvoti pas ją. Jau išsitraukė telefoną ir staiga... Ji pajuto siaubingą skausmą. Ją sukaustė siaubas, o paskutinė atėjusi mintis buvo.

Ne, Timai. Nereikia, juk aš tave myliu. Prašau.

---

Skaityti toliau: Dvi pusės (2/3)