Autobusų mergaitė (2/2)

Ilgai tylėjau tai mane pritrenkė.

Vaikų namuose? Kaip?

Beveik nieko nežinau. Atsibudau paprastam, valdiškam kambarį. Auklėtoja pasakė, jog mano motina manęs atsisakė, jog jai per sunku rūpintis keturiais vaikais. Ilgai pykau ant jos, nes supratau, jog ji paprasčiausiai mane išmetė kaip daigtą. Prieš porą metų pasidomėjau ja. Sužinojau, jog ji laimingai gyvena su tuo pačiu vyru ir turi jau šešis vaikus. Man skaudžiausia, jog ji nepasidomėjo kas su manimi nutiko. Niekada nebandė manęs susirasti.

Ilgai tylėjau, nes man buvo šokas. Česteris atsiduso ir tęsė toliau.

Vaikų namuose patyčios. Pati supranti. Džesika teisi, kad auklėtojams į tave nusispjaut. Du kartus lėkiau iš mokyklos, nes dėl patyčių pradėjau prastai mokytis, praradau pasitikėjimą savimi, dėl to, kad man niekas nepadėjo. Porą kartų teko nuo laiptų skrist, viena tokio Pauliaus gauja mane reketavo. Vasaromis pardavinėdavau žemuoges, ir panašiai. Iš manęs atiminėjo pinigus ir sakydavo, kad jai neduosiu pinigų jie suplėšys mano vadovėlius ir visą kitą. Buvau iš vaiknamio ir neturėjau iš kur kitų gauti. Todėl visą savo uždarbį atiduodavau jiems. Karolis ir Markas lankė, tik tą patį darželį , todėl mes daug nebendraudavom. Benas buvo mano klasiokas. Mokykloje buvo toje pačioje grupėje kaip ir aš. Manau jis tau pasakojo, jog jam kliūdavo. Vieną kartą pauliaus gauja jį sudubasino, nes jis iš jų pavogė mano uždirbtus pinigus, kuriuos jiems atidaviau. Jis visada mane užstodavo. Sulaužyta ranka, šonkauliai. Man tai būdavo ne naujiena. Rimtai užeidavo minčių žudytis, bet Karolis, Markas ir Benas būdavo mano atrama. Kai būdavau su jais prisimindavau, jog ir jiems ne pyragai, jog juos visada turėsiu, jog turiu dėl ko pasilikti, bet žalodavau save. Iš pradžių jie to nežinojo. Paskui iškniso man protą, kelis mėnesius nebendravo. Supratau jų pyktį. Mes visada išlikome kartu, todėl sakau tau, jog gali mumis visais pasitikėti.

Dabar žinau.

Pasakiau.

Česteri?

Ką?

Bet ant tavo riešų nėra randų, tad kaip...

Jis pasitraukė marškinių rankoves iki pat pečių, kiek tai buvo įmanoma. Dilbiais kilo didoki randai, lyg kas būtų per odą varinėjas skustuvu.

Tai vat.

Ištarė jis ir užsitraukė rankoves. Kurį laiką tylėjome.

Kiek dažnai?

Iš pradžių nesupratau jo klausimo, tik paskui man daėjo.

Nežinau, bet dažnokai. Priklauso į kokią situaciją patekau ir kaip labai mane viskas užpiso. Na būna į mėnesį, kartais į du, tris mėnesius kelis kartus.

Prieš kiek laiko pradėjai?

Prieš tris metus.

Tai jau nemažai laiko.

Žinau.

Vėl tylėjome. Aš galvojau, jog gal gerai, jog atsiveriu. Niekada ir niekam to nepasakojau. Nebuvo kam.

Ar gali parodyti?

Kam?

Tiesiog...

Ten tik randai...

Bet vis tiek...

Juk jau matei.

Ne visai.

Nesupratau jo noro, bet atsitraukiau rankovę ir ištiesiau dešinę ranką. Jis švelniai ją paėmė. Pirštais perbraukė mano randus. Pasijaučiau keistai, lyg gydytojas apžiūrinėtų žaizdą. Bet kartu jaučiausi gerai. Nemoku to paaiškinti, lyg Česteris būtų užlygines tuos randus, lyg jų jau nebūtų.

Gilūs.

Tepasakė jis.

Žinau.

Vos girdimai ištariau.

Tai išliks visą gyvenimą. Puikiai tai suprantu, bet negaliu...

Nutilau, nes kažkas gniaužė mano gerklę. Pirmą kartą apie tai su kažkuo garsiai kalbėjau. Jaučiausi, lyg būčiau nuoga, nes leidau kažkam naršyti po savo gyvenimą. Kodėl?

Nebegaliu sustoti, man tai...

Lyg narkotikai. Lyg būtiniausias būdas išsikrauti, išlieti savo skausmą, pyktį ant kitų, ant gyvenimo. Tiesiog išsilaisvinti.

Taip.

Vėl tylėjome.

Kada buvo paskutinis kartas?

Prieš tris mėnesius.

Kodėl?

Nes... Nes tai sudėtinga.

Papasakok.

Kurį laiką tylėjau. Galvojau. Žinojau, jog Česteris mane supranta, jog visi supranta iš jų šaikos, nes yra patyrę mėšlo. Jaučiau pagundą, kažkam papasakoti. Gal tada man bus lengviau. Atsirėmiau į pagalvėlę ir pradėjau. Papasakojau viską. Apie tėvą, motiną, jog mūsų rišys nutrūko, jog jie man visiškai svetimi, jog jaučiuosi jiems nereikalinga, nors jie niekada to nesakė. Papasakojau apie išdavystes, patyčias mokykloje, skurdą, gėdingas situacijas su Mariumi ir kitais.

Prašau, nebedaryk to.

Paprašė jis, kai baigiau. Aš tylėjau. Jis vėl paėmė mane už rankos.

Nori tikėk nori ne, bet esi mano ir visų kitų draugė.

Kodėl?

Kas kodėl?

Kodėl esu tavo draugė? Niekada nesupratau, kodėl net ir tie išdavikai su manim draugavo.

Nes esi įdomi, nuoširdi, atvira, linksma. Tiesiog esi tokia kokia esi ir tuom esi nuostabi.

Tylėjau. Niekas man nebuvo to sakęs.

Žinau, jog galvoji, kad tai paistalai, bet aš sakau tai ką galvoju. Nesistengiu tavęs apmulkinti, nes žinau ką tu patiri ir kaip tai užpista.

Tylėjau.

Sofija.

Gerai to nebedarysiu.

Tikrai?

Pažvelgiau jam tiesiai į akis.

Tikrai. Jei turėsiu jus gal sugebėsius u tuom kovoti.

Mes pasistengsime, kad sugebėtum.

Aš tikrai noriu turėti Draugų Česteri. Noriu turėti žmones, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti. Aš pavargau būti apgaudinėjama. Noriu tikėti, kad draugystė egzistuoja.

Ji tikrai egzistuoja.

Pirmą kartą jaučiausi visiškai rami. Kažkas man sakė, jog galiu laisvai jais pasitikėti, jog atsipalaiduočiau. Nusprendžiau paklusti tai savo dalei. Nusprendžiau nebebijoti ir mėgautis gyvenimu, kad ir kaip būtų sunku neišeiti.

Česteri, o kodėl tu niekada man to nepasakojai? Visada atrodei, toks...

Nerūpestingas, besimėgaujantis gyvenimu?

Taip.

Išmokau toks būti. Supratau, jog jei niūrausi, nuo to geriau nebus. Tiesiog gyvenimas yra sunkus daigtas ir turi jį pats pasidaryti įdomų, linksmą ir nuostabų. Tada man irgi buvo labai sunku, bet su laiku pamiršau viską, nors ne visai. Kartais man irgi užeina, bet ne taip stipriai, kaip tai būdavo anksčiau. Tau irgi taip bus.

Noriu miego.

Pasakiau ir patogiau įsitaisiau ant sofos. Česteris užklojo ant manęs dar papildomą anklodę.

Labanakt.

Švelniai pasakė jis.

Ir tau.

Užmigau rami ir ko gera laiminga.

Po savaitės nusibasčiau pas juos, nes neturėjau ką veikti. Duris man atidarė Džesika.

Hello.

Aloha Džesika.

Uždariau duris ir apsidairiau.

O kur bernai?

Ai jie išlėkė pabandyti savo laimės su keturiom dainom į vieną įrašų studiją.

Tikiuosi jiems pavyks.

Aš irgi. Vakar jie net kalbą bandė rašyti.

Ji nusišypsojo.

Kad įtikintų įrašų studiją dirbti su jais?

Nu.

Irgi nusišypsojau.

Kaip tau sekas?

Ai tas pats per tą patį. Užpista rutina.

Man irgi. Dar šiais metais bandžiau stoti į fotografiją, bet nepavyko.

Aišku.

Blet kažko norisi kažką veikt.

Man irgi.

Karočia, nepasakosiu visko, bet netrukus viskas išsirutuliojo taip, jog Džesika iš baro esančio svetainėje ištraukė dektienės ir mudvi susėdome ir ėmėme gerti. Po poros stopkių visai norma apsinešėm, o tada išmėklinom į balkoną parukyt.

Galvojau, jog tu nerūkai.

Ai rūkau elektronkę. Man geriau nei paprastos cizos.

Koks čia skystis?

Ai apelsininis, jau visai į pabaigą eina reiks nusipirkt naujo.

Aišku.

Paskui mes dar apie kažką kalbėjom, tada dar išgėrėm. Mes buvom tikrai neblogai pritvojusios.

Klausyk Sofija, kodėl tu neturi auskarų ausų pagalvėlėse?

Todėl, kad kai man juos pradūrė užpuliavo. Karočia negaliu toj vietoj jų nešioti.

Aišku, bet aš manau, jog dėl tų puliavimų kažkas su salonais negerai, o ne su žmonėmis bent jau su ne visais.

Kodėl taip manai?

Ai, todėl, kad prieš porą metų per aštonioliktą gimtadienį prasivėriau lūpą ir paskui irgi buvo problemų.

Aišku. Šiaip žinai, gal ir tu teisi dėl salonų. Man gaila, jog negaliu nešioti auskarų ten kur noriu.

Tai gal nori, jog tau praverčiau?

Tu ką rimtai?

Jo, juk galima prasidurti ausis namų sąlygomis. Esu kartą vienai klasiokei dūrusi. Galim pabandyt.

Davai varom.

Turiu net kažkur gidomuosius auskarus. Kažkur liko.

O nuo ko?

Kaškada irgi norėjau ausis durtis, bet kažkaip neprireikė.

Aišku.

Tai pabandom?

Ai pizdų varyk.

Ji susirado auskarus, tada juos dezinfekavo. Tada dezinfekavo ir mano ausis.

Blemba reikia tušinuko.

O kam tau tušinukas?

Gi, kad pažymėt kur durt.

Ai, tiksliai gi reikia.

Ji susirado tušinuką, adatą ir ledukų.

Pasiruošusi?

Ne, aš bijau. Nors... Varyk.

Ji pradūrė man vieną ausį. Kas keisčiausia visai neskaudėjo. Aš galvojau, jog rėksiu iš skausmo ne savo balsu.

Na, va, baigta.

Pasakė ji pradūrusi antrą ausį.

O, visai neskaudėjo.

Blemba auskaras nelenda.

Tai ką darysim?

Nežinau. Iš kur man žinot.

Blemba gi adata per maža. Kaip išplėst tą skylę?

Ai gal sugrūst visą auskarą.

Gera mintis.

Nebijai užkrėtimo?

Velnias netrauks.

Gerai. Pasiruošusi?

Jo blet.

Ji paėmė ir sugrūdo man du auskarus. Šiek tiek skaudėjo, bet pochui. Rezultatas buvo nuostabus.

Jeiiiiiiiyyy, Pagaliau turiu.

Džesika nuvedė mane prie veidrodžio, nes norėjo pažiūrėt kaip gavosi.

Blemba, kreivai šiek tiek gavos.

Pochui. Ačiū tau.

Nėra už ką.

Tada mes dar išgėrėme, tada pradėjome kalbėtis apie gyvenimą. Papasakojau ir jai apie savo ale meilės nuotykius.

Nekažką. Dūchai tie bernai.

Jo. Aš visai netikiu meile.

Kaškada aš irgi netikėjau. Galvojau, jog tai yra tik pasaka, jog jokios meilės nėra. Mane dvyliktoj klasėj po vieno vakarėlio du girti bernai bandė... Na... Supranti?

Jo.

Po to vienas mane suviliojo. Pasakė, kaip jam gaila ir kaip jis džiaugiasi, jog... Na, jog tai neivyko. Maniau, jog radau savo žmogų, kuris visada bus su manimi, kuris mane nuoširdžiai myli.

Džesika karčiai nusijuokė.

Vėliau po poros savaičių nuo mūsų draugystės pradžios aptikau jį su savo geriausia drauge.

Siaubas kaip šlykštu.

Taip, o jis pasakė, jog to aš ir nusipelniau, kad mane... Jog aš išprovokavau juos, jog esu kekšė.

Šakės. Palyginus su mano nesekmėm tai buvo siaubas.

Taip, bet ir tau galėjo panašiai baigtis jei nebūtum anksčiau susivokus.

Tikriausiai, o kaip su Benu?

Pabaigusi mokyklą dvejus metus neturėjau vaikino. Man jų nereikėjo ir negalėjau patikėti, jog meilė yra. Benas yra pirmasis mano vaikinas po tų visų nesąmonių. Jis išvaikė mano blogas mintis, kompleksus ir privertė mane pažvelgti į save kitomis akimis. Į save, meilę ir apskritai santikius. Kai susipažinau su juo po kiek laiko jis irgi ėmė sakyt, jog aš jam patinku, jog mane myli, jog esu įpatinga. Aš jam sakiau, jog netikiu juo, jog to negali būti ir panašiai, bet jis ne kartą man įrodė, jog meilė egzistuoja.

Kurį laiką tylėjome. Paskui prakalbome apie tėvus.

Man labai trūksta mamos. Kaškada, kai buvau maža ji žaizdavo su manim. Tada jaučiau, jog jai rūpiu, jog turiu kažką kas visada bus su manimi, bet tai baigėsi.

Užsiverčiau stiklinę dektinės ir ašaros pačios ėmė riedėti iš akių. Ne dėl alkoholio.

Aš ilgą laiką buvau viena, man tai patiko, bet kodėl... Kodėl susipažinau su jumis? Man jūsų suknistai reikia...

Džesika priėjo ir apkabino mane.

Žinau kaip jautiesi, kai tavęs niekam nereikia. Jau sakiau tau. Mums tavęs reikia. Tai nėra silpnybė turėti draugų. Nėra blogai norėti meilės ar rūpėti kažkam. Aš norėčiau pažvelgti savo tikrai motinai į akis. Aš myliu savo dabartinius tėvus, bet...

Ji irgi pradėjo verkti.

Kai buvau maža, vaikų namuose aš tiek galvojau... Tiek galvojau, kodėl ji mane paliko. Kodėl nenorėjo manęs auginti. Ką blogo padariau ir kam gimiau. Ir mokykloje manęs niekam nereikėjo. Su manimi niekas nedraugavo. Irgi turėjau fake draugų. Jei ne mano tėvai sakau tau būčiau... Manęs jau nebūtų. Todėl ir aš labai branginu šią mūsų šutvę, nes tik jie yra mano draugai ir mano dalis. Tik jiems aš rūpiu.

Nejučia ji pakartojo žodžius iš dainos. Džesika pasidėjo savo galvą man ant peties.

Žinau, kaip blogai tu jautiesi, todėl prašau nepalik mūsų. Sofija gal tai skamba banaliai, apgaulingai ar dar kaip, bet tu patinki man. Patikai nuo pat pradžių, kai įžengei į šį butą, kai tave pamačiau. Žinojau, jog tu irgi esi toje pačioje barikadų pusėje. Tu mums visiems reikalinga.

Žinau. Neverk.

Ėmiau glostyti jai plaukus ir pati verkiau. Paskui, kai apsiraminome nusprendėme drožti kažkur.

Apsižliumbėm kaip mažvaikės.

Nieko kartais sveika.

Aha.

Karočia, tai išvarėm velniai žino kur. Tiesiog bastėmės po miestą ir pasakojom viena kitai linksmas istorijas. Žvengėm ir klykavom per visą miestą kaip nesveikos, bet man tai patiko. Jaučiausi gerai. Labai gerai.

Pagrowlinam?

Jeyyyy!

Push your care, push your burdens aside

Erase everything inside and leave just one thing on your mind

You only live once so just go fucking nuts!

Go!

Live life hard

You only get one shot

So shoot!

Paskui imame žvengti per visą gatvę kaip išprotėjusios ar ko apsivartojusios.

Klausyk, toj vietoj kur reikia dainuoti go aš negaliu norma užgrowlint.

Aha aš irgi. Balsas kažko užlūšta.

Nuvarom į panoramą.

Česteris man minėjo, jog groji gitara.

Aha.

Tai lankai pamokas?

Na, tokias kaip čia pavadint. Jo lankau.

Tai kiek mokėt reikia?

Nemažai, bet aš su mokytoja susitariu. Kadangi esu pažangi ir stropiai besimokanti moku tik pusę kainos.

O sorry už tokį klausimą, o iš kur pinigų gauni jei tavo tėvai na...

Ai dirbu vasaromis ar šiaip per kokias atostogas nusitveriu kokio darbelio. Tai mokausi veltui, o kai turiu pinigų atsiskaitom.

Aišku, o kur esi dirbusi?

Ai daugiausia kavinėse ir magdake.

Aišku.

Nuvarom į „newyorkerį“.

Blet, kokios kožos.

Aha. Su šita atrodau kaip motociklistė.

O man žiauriai šita patinka, bet blem pem eurasikų.

Aha. Kainos kandžiojasi.

Jo.

Būtų mano valia aš jas visas pasiimčiau.

Aš irgi visą pardę kožų.

Paskui nusipirkau auskarus. Vienus juodus klipsus ir tokius, kurie atrodė kaip iltys.

O blemba kieti.

Jo.

Džesika nusipirko spigliuotą pakabuką ant kaklo.

Keista anksčiau čia tokių gerų dalykėlių nemačiau niekada.

Aš irgi.

Paskui nuvarom į „Drogą“ ir išmėginam beveik visus kvepalus.

Šitie man neša tuoletu.

Aha žiaurūs. O šitie kokie skanūs. Žinai Džesika jei reikėtų pasirinkti tai imčiau kožų ir kvepalų parduotuvę.

Aš irgi ir dar nepamiršk kerzų arba spigliuotų batų galybės ir įvairių chokerių ir spigliuotų apyrankių.

Aha ir dar juodų lūpdažių.

O beje reikia nusipirkt juodą lūpdažį.

Mes išmėginam daug įvairiausių lūpdažių ir nusiperkam po juodžiausią. Džesika dar paima žalių, violetinių ir mėlynų plaukų dažų. Paskui užvarom į kavinę ir pasiimam kavos ir fry bulvyčių.

Gerai pasitaškėm?

Aišku.

Paskui išvarėm iš „Panoramos“. Tada nei iš šio nei iš to užsukom į vaikų žaidimų aikštelę ir ėmėm dūgt kaip penkiametės. Supomės ant supynių, kuri aukščiau. Tada supomės atsistojusios ir nukabinusios žemyn galvas. Paskui grįžome namo.

Nusidažom plaukus?

Ok jėga.

Ten tai buvo. Žvengėm, paskui visą kriauklę. Ne, kur ten kriauklę. Visą vonę išterliojom tais plaukų dažais. Išsidažė mano „Korn“ megstinis. Paskui Džesika susinervino ir užsipylė sumaišiusi visų trijų spalvų sau ant plaukų.

Nebijai, jog gausis nesąmonė?

Nesąmonė dar geriau.

Aš irgi sumaišiau visas tris spalvas. Paskui Džesika prisiminė, jog kartais čia atvažiuoja Alekso puskė ir ji labai mėgsta dažytis plaukus, bet niekada neišnaudoja visų plaukų dažų.

Tai kažkur turi būt likę šviesių dažų.

Nuėjau paieškoti. Alekso ir Česterio butą sudarė virtuvė, svetainė, svečių kambarys ir Česterio ir Alekso kambariai. Svečių kambaryje nieko nebuvo, tik visokie reikmenys kaip chalatas, dantų pasta, šepetėliai ir panašūs dalykėliai. Alekso kambarys buvo labai tvarkingas. Ant lentynos gražiai sustatyti ir nublizginti varpeliai. Matyt, jis juos koliakcionavo. Lova gražiai paklota. Virš jos lentyna su knygomis, kompaktais ir panašiais dalykais. Ant stalo pieštukinė su parkeriais, pieštukais ir panašiai. Ant sienų porą paveikslų. Vienas buvo „Marilyn Mansono“, o kitas irgi kažkokio rokerio. Česterio kambarys buvo gryna betvarkė. Betvarkių betvarkė. Abejoju ar jis iš viso kada tvarkėsi savo kambarį. Ant grindų nudrengta elektrinė gitara, ant sienų kabo Chester Bennington, Jonathan Davis ir Corey Taylor paveikslai. Ant kedės kalnas drabužių belekaip sumestų. Lentynoje, tik knygos gražiai sudėtos. Ant stalo kompiuteris, įvairūs laidai, ausinių kalnas, kurių lažinuosi pusė neveikia. Ant lovos kažkokie sąsiuviniai, pledas, laidų krūva ir megstinis. Pagaliau radau tuos dažus svečių kambaryje. Taigi, sumaišėm viską ir išsidažėm plaukus. Kai išsiplovėm pasižiūrėjom į veidrodį.

Tikras margumynas.

Aha.

Mudviejų plaukai buvo žiauriai nenusakomos spalvos. Tiesiog negaliu jos apibūdinti, bet man patiko. Pro Džesikos margus atspalvius prasišvietė kelios jos geltonų plaukų sruogos.

Nemokša.

Burbtelėjo ji.

Viskas gerai.

Nemoku dažytis plaukų.

Nieko, juk gali tas sruogas nukirpti.

Ai pasiliksiu. Gaila.

Paskui mes užsišnekėjom apie vaiduoklius, ateities spėjimą ir panašiai. Džesika papasakojo, jog kartą per gimtadienį yra gavusi taro kortas ir dvasių lentą.

Geras.

Aha.

Paskui, kadangi jos namai buvo visai netoli ji nuvarė tų daikčiukų paimti.

Nori išsiburt ateitį?

Aha. Visai norėčiau, o kas tave išmokė?

Ai mano mamai irgi patinka visokie, tokie dalykai.

Aišku.

Ji išmaišė kortas. Aš išsitraukiau.

Taigi, tu esi kūribinga, nors gal pati to nesuvoki, todėl tavęs laukia gera ateitis kažkur meno srityje, tik nežinau kur.

Džesika žiūrėjo į kortas.

Ateitis tau žada daug nenuspėjamumų ir... Na, ir nemažai sunkumų, bet matau, jog tu juos ištvęrsi, bet... Staiga, ji nutilo.

Na, kas nutiko?

Ai nesąmonės. Pati žinai, jog čia nėra visai tikslu ir kartais galima pripaistyti nesąmonių.

Nagi sakyk.

Kortos rodo, jog tu prarasi žmogų, kuris tau yra labai brangus. Nors dabar jis tau tikrai svarbus, bet ne taip, kaip jis bus tada, kai tu... Tu jo neteksi.

Tylėjau ir galvojau ką tai galėtų reikšti. Girdėjosi, tik sieninio laikrodžio tiksėjimas.

Nekreipk dėmesio, juk tai nesąmonės.

Nežinau labai keista.

Juk sakau nesąmonės.

Ko gera ir tu teisi. Čia grynos nesąmonės.

Bet pati pagalvojau, jog ką gali žinoti kas laukia ateityje.

Gal nori išsikviesti dvasią?

Būtų šis tas įdomaus šioje kasdienybėje.

Džesika išskleidė atsineštą dvasių lentą.

Tai ką kviesim?

Česterį.

Ji nusišypsojo.

O ko jo paklaustum?

Kodėl jis nusižudė.

Na, tikrai būtų įdomu sužinoti.

O man dar įdomu kas būtų jei kviestum dvasią su šita lenta turėdamas dar to žmogaus nuotrauką.

Ūūūūū, manau čia būtų tikrai veiksminga ir labai pavojinga. Juk žinai, kad su šiais dalykėliais geriau nežaisti, bet kartais galima.

Aišku žinau.

Tai gerai bandom.

Žodžiu, tipo išsikvietėm Česterio dvasią. Aš jo paklausiau kodėl jis nusižudė. Jis atsakė, kad žemėj užkniso. Paskui paklausiau kodėl pasirinko tokį žiaurų būdą nusižudyt. Jis atsakė, jog virvė simbolizavo visas jo problemas patirtas nuo vaikystės, kurios jį smaugė. Paskui pasakiau, kad man labai gaila jo vaikų. Jis atsakė, jog nebėda dėl jų. Jis ir ten gali juos puikiausiai matyti. Paklausiau apie jo žmoną ar jam nebuvo gaila ją palikti. Jis atsakė, jog labai buvo gaila, bet jis daugiau nebegalėjo tverti tos įsisenėjusios depresijos. Kad irgi ją mato ir žino, jog ji pajėgs užauginti jų vaikus, nors jo ir nebus. Paskui atsisveikinome ir palinkėjome jam ramybės. Jis padėkojo.

Nesąmonė.

Aha grynai.

Netrukus grįžo bernų šaika.

Sveikos merginos.

Pasakė Karolis ir nutrenkė ant sofos savo elektrinę gitarą.

Karočia, įsivaizduokit tik ta studijoškė pasirašė su mumis sutartį.

O, sutiko įrašinėti jūsų dainas?

Įsivaizduok Sofi sutiko.

Jėėėėėėėgaaaaaaaa!

Na, nelabai.

Kas yra? Ko nepatenkintas?

Paklausiau ir apkabinau jį.

Ai, tiesiog mažoką dainų turim.

Nieko kitos savaime susikurs.

Norėčiau turėti tavo optimizmo Džesika.

Tai ką veikėt?

Paklausė Česteris.

Ai daug ką.

Oooooo, kokius margumynus įsitaisėt.

Aha. Šiaip sumąstėm.

Ir dar Sofijai auskarus pradūrei?

Jo Benai.

Matosi, jūs čia laiko veltui neleidot.

Paskui visi išsitrenkėm po miestą pasibastyt.

Karočia tie iš „Mirties manų“ nori mus pareklamuoti.

Pasakė Aleksas. „Mirties manai“ buvo dar viena roko grupė. Jau gerai įsitvirtinusi lietuviškoje scenoje.

Nežinau. Aš tai kažkaip nenoriu priimti jų siūlomos išmaldos.

Oi, Česteri kokie mes išdidūs.

Neišdidūs, tik man tas Edvardas nepatinka.

Kuo?

Viskuo. Atrodo, jog jis pirmiausia mus pareklamuos, o tada paprašys superovai atsidėkoti. Gal pasidalinti pirmo konco ar dar ko nors atligį.

Tai tik tavo spėlionės, man jis atrodo visai nieko.

Tu visuose matai, tik gėrį Karoli.

Ne, bet nu rimtai. Juk mums tai praverstų.

Nu, gal.

Ne gal, o tikrai.

Sugalvojau, šiandien įvygdom du plano punktus.

Kokius?

Iki pykinimo prisivalgom nesveiko maisto ir pavyzdžiui pabėgam iš kavinės.

Tavo galvelė šiandien gerai veikia Karoliuk.

Užsikišk Aleksai.

Visi nuvarėm į čileką ir užsisakėm fry bulvyčių, picų, kolos ir pradėjom. Suvalgiau pusę picos ir išgėriau keturias stiklines kolos. Paskui, kai pardavėja buvo nusisukusi mes greitai išmovėm pro duris.

Aš jau galvojau, kad mus pastebės.

Ne tu viena Sofija. Blem, tai bent adrenalinas.

Aha mažutis nusikaltimas.

Nuvarėm į kebabinę ir nusipirkom kiekvienas po tris kebabus.

Bloooooooogaaaaaaaaa.

Man irgi. Čiūju greit viską išvemsiu.

Nebegaliu. Gal tu nori Džesika pabaigt mano kebab...

Jei dar išgirsiu žodį kebabas susivemsiu.

Daugiau niekada gyvenime nevalgysiu.

Nesvaik, rytoj vėl norėsi.

Aš apie šitas šlikštynes Karoli.

Čia skanumėlis.

Ahhhhhha.

Grįžome namo. Taip dabar vadinu tą vietą. Visi sėdėjome, kas ant grindų, kas ant palangės, o kas ant sofos. Nenorėjome nieko. Aš svajojau, kad tas sunkumas mano skrandyje dingtų. Nereikėjo tiek prisikirst. Dar kažko galvą įsiskaudo.

Ei, Sofi. Ei...

Kažkas purtė mane už peties. Neprisimenu, kaip nulūžau.

Ko?

Kelkis.

Aha.

Atsistojau nuo kilimo kur buvau nulūžusi, bet vos nepargriuvau.

Atsargiai.

Česteris mane sulaikė už rankos.

Kaip viskas sukasi ir kažkaip keista.

Kas tau?

Iš kur man žinot?

Tavo akys blizga.

Nuostabu.

Jis palietė man kaktą.

Dieve, atrodo, jog turi kokius tram aštuonis.

Nuostabumėlis. Man reikia namo.

Aha kur namo. Žinai kiek dabar valandų?

Kiek?

Ketvirta ryto.

Ot šūdas.

Nieko einam.

Jis nuvedė mane kažkur. Buvo žiauriai bloga, viskas sukosi aplinkui, galva buvo lyg iš vatos.

Gulkis. Atsargiau nesusitrenk galvos į spintelę.

Kur tu mane atvedei?

Į svečių kambarį. Taip mes jį vadiname.

Aha žinau.

Tuoj atnešiu termometrą.

Kur visi?

Aleksiukas miega, o Benas su Džesika užmigo svetainėje.

Aišku. O kur Karolis ir Markas?

Namo išsitrenkė.

Aha.

Jis mane apklostė ir atnešė termometrą. Turėjau tram devynis ir tris.

Puikumėlis ir kur aš šitaip.

Nežinau. Išvirsiu tau arbatos.

Dabar?

Jo, o kas?

Nieko.

Jis atnešė man arbatos ir dar kaldrų.

Žiauriai šalta.

Nesistebiu.

Susisupau į apklotus ir vis tiek drebėjau.

Kaip tu čia mane taip pakėlei?

Ai mėklinau į tūliką ir pamačiau, jog tu miegi ant kilimo nulūžus.

Ir kaip aš čia taip?

Nežinau.

Kai atsibudau buvo jau šviesu. Pasižiūrėjau į savo telą, kuris buvo padėtas čia pat ant staliuko. Buvo pusė pirmos.

O, ir išmiegojau tiek.

Svetainėje girdėjosi juokas, brazginamos gitaros garsai.

Blemba Benai, kaip ten priedainis?

Karoli neužknisk. Tu amžinai jį pamiršti.

Dar keli akordai.

Česteri gali užtraukt, tada aš natas prisiminčiau?

Atsikėliau ir nuėjau į svetainę. Galva sukosi kaip po gerų išgertuvių.

O, Sofi. Kaip jautiesi? Česteris mums sakė, kad kažkur zarazą pasigavai.

Aha.

Burptelėjau. Net pati išsigandau savo balso. Lyg būčiau prasigėrusi bomžė ir dar savo balsą pragrowlinusi.

Tau vis dar nekažką. Grįžk į lovytę.

Česteri, mamyte mano darysiu ką norėsiu gerai?

Neatsikalbinėk. Grįžk į lovą. Valgyt nori?

Papurčiau galvą.

Na, kur čia norėsi. Aš tau dar arbatos padarysiu.

Gerai tik prašau nedėk medaus ir citrinos gerai?

Ne. Turi pasveikti.

Bet aš nemėgstu arbatų su medum ir citrina. Nepakenčiu.

Aš irgi daug ko nepakenčiu ypač kai man prieštaraujama.

Oi princesė.

Sumurmėjau.

Aš tik rūpinuosi tavimi jau geriau man padėkotum.

Nu, ačiū ačiū. Šiaip tavęs neprašiau.

Česteris nusišypsojo.

Ei Benai, Karoli ko čia spoksot į mus ir žvengiat ką?

Nieko Česteriuk. Nieko. Tiesiog Benas man pasakojo vieną prikolą.

Nesvaik Karoli čia tu man pasakojai.

Jūs abu gal susitarkit.

Pasakiau.

O kur Aleksas?

Išėjo į savo darbuką.

Aišku.

Česteris palydėjo mane atgal į kambarį.

Kad daugiau man nesikeltum.

Neaiškink.

Jis atnešė arbatos ir dar parecetamolio.

Turėjau trisdešimt devynis ir ketures.

Puikumėlis.

Nu tu ir sugebi.

Ką? Aš negalėjau pasakyti ligai. Hei gal gali palaukti aš noriu dar ramiai pagyventi be tavęs.

Jis nusišypsojo. Gerk šituos.

Tik ne šitą prašau.

Geri tiktais.

Gerai mamyte.

Nusijuokiau ir išgėriau tą šlikštynę.

Vo taip.

Netrukus vėl nulūžau.

Tu gal debilas!

Užrikau ant Niko. Jis juokėsi.

Nori, kad persišaldyčiau mirtinai. Man visiškai nejuokinga.

Gulėjau lovoje visa šlapia nuo galvos iki kojų. Visas čiužinys ir patalynė buvo permirkę. Ir tai tik todėl, kad tas debilmenas Nikas išpylė ant manęs kibirą su lediniu vandeniu.

Nesveikas.

Sorry, aš galvojau, jog šaltas vandenukas padės tau greičiau pasveikti ir numuš temperatūrą. Aš tik gero norėjau, o šita jau rėkia.

Gerai gal ir gero, bet nepagalvojai ką tau Aleksas pasakys. Jis gi čia visą tvarką prižiūri ir tikrai nebus patenkintas, jog jam teks patalynę keisti.

Na, nepakenks.

Nesveikas, o kaip tu paaiškinai kam tau reikalingas tas kibiras su vandeniu?

Noriu tavo kambaryje išplauti grindis.

Nejaugi?

Taip.

Blet, Nikai tu...

Sorry Aleksiuk.

Sorry. Dabar viską pats čia ir sutvarkysi man neįdomu. Ką norėjai, kad ji numirtų.

Tikrai ne.

Beprotis. Štai tau Česteris liepė atnešti vištienos su makaronais.

Nenoriu.

Bet reikia taip greičiau pasveiksi.

Gerai gerai.

Po savaitės pasveikau. Keista nei mama nei tėvas neskambino, nors kas čia keisto. Jie tikriausiai net nepastebėtų jei numirčiau. Iš ligos nors tiek gerai, kad šūlioj nereikėjo būt. Paskutinį vakarą, kai pamatavus temperatūrą paaiškėjo, jog esu sveika. Džesika ir visi kiti suruošė mano pasveikimo progą nedidelį vakarėlį. Aleksas iškepė žiauriai skanų obuolių pyragą ir iškepė vištienos su ananasais.

Nežinojau, jog tu moki gamint valgyt.

Na vat moku. Teko išmokt.

Paskui buvo truputėlis nesąmonių. Na, šiokių tokių nesusipratimų. Mes vėl žaidėm gaudynių po butą ir laiptinę. Vieną kartą užsimiršau, jog apskritai yra laiptai ir nusiverčiau nuo jų, o paskui, kai žaidėme bute, na aš su savo prastu matymu sugebu pridirbt. Įbėgau į Alekso kambarį ir visa jėga dėjausi į lentyną. Dųžtančio stiklo garsas mane apkurtino. Dar nukrito kažkokie daigtai.

O dieve!

Kažkieno rankos mane pakėlė.

Nesusižeidei?

Tai buvo Markas, tik ne iškarto jį atpažinau.

Ne, bet Alekso daigtai...

Nu, jooooooo... Tu tai pridirbai.

Apsidairiau po kambarį. Plieskė šviesa, turbūt, kai Markas atlėkė ją įjungė. Lentyna buvo išsitėškusi ant grindų, gal pusę Alekso rūpestingai kolekcuonuotų iš įvairių šalių varpelių sudužę. Dar sudaužyta kažkokia vaza, o visos gėlės, kurios joje buvo mėtėsi ant grindų. Dar kas be ko buvo pilna žemių, vandens ir panašių dalykų. Nuo lentynos viršaus nuvirto gal dešimt knygų, kurios dabar gulėjo toje vandens baloje ir maudė savo puslapius. Dar gulėjo pabirę pieštukai, tušinukai ir panašūs dalykai.

Aleksas mane nudės.

Pasakiau pati sau.

Kas atsitiko? Išgirdau... Ūlele...

Užtilk Česteri.

Sofi, tau viskas gerai?

Aha.

Dieve, juk galėjai gauti smegenų sutrenkimą.

Pochui, bet Aleksas...

Pochui man ant jo daigtų.

Tuo metu į kambarį įžengė Aleksas. Sustingau.

Blet, kūrva, nachui, pyzda. Nu...

Aš čia viską padariau.

Pasakiau.

Ne, nu blet. Tu bent gali žiūrėt ką dirbi? Ar ne?

Galiu, bet...

Suknisai visus mano daigtus.

Atsiprašau.

Atsiprašau. Žinai kiek laiko kolekcionavau tuos varpelius. Visą kitą dar nieko, bet varpeliai.

Pats kaltas nevietoj tą lentyną pastatei. Tiesiai ant tako.

Užsičiaupk Česteri, blet dabar turėsiu...

Aš tiesiog pasakiau kaip yra. Sofija nekalta juk taip bet kam gali atsitikti, o jei turi dar ką pasakyti dėl jos regėjimo, kad jai iš viso nereikia čia būti tai žinai eik tu kur...

Ramiau, taigi čia ne pasaulio pabaiga.

Aleksiukui pasaulio.

Apsiraminkit abu.

Markai tu pats žinai kiek laiko kolekcionavau tuos varpus.

Žinau, bet Sofija tikrai nekalta.

Aha nekalta. Nereikia jai iš viso žaisti tokių žaidimų. Iš viso ką ji čia apskritai veikia.

Nenorėdama dar daugiau ko pridirbti praėjau pro juos ir nuėjau link durų. Ašaros smaugė gerklę. Žinau, gal turint mano regėjimą reikia būti atsargesniai, bet...

Sofija!

Dar išgirdau kaip Česteris mane pašaukė, bet nekreipiau dėmesio. Ašaros jau ritosi mano skruostais. Kvailos ašaros. Mažvaikė.

Sofi, ei kas tau nutiko?

Praėjau pro Džesiką ir atidariau duris.

Nežinau kiek laiko ėjau. Lauke pūtė atšiaurus vėjas, nors buvo jau pavasaris. Dar lyti pradėjo. Ėjau pati nežinodama kur. Tiesiog klaidžiojau be tikslo, o kvailos ašaros vis nenustojo tekėti. Na ir gerai. Ir nereikia. Daugiau ten negrįšiu. Pavargau. Neseniai juk pasveikau, o jei susigausiu kokį plaučių uždegimą? Ai pochui. Atsisėdau ant žemės, nes kojos neklausė ir apsikabinau kelius. Taip. Aš viena. Kaip visada. Viena, o juk anksčiau man tai patikdavo. Būti vienai, niekieno nekliudomai, bet reikėjo... Atsidusau. Nebūtų dabar taip skaudu jei nebūčiau prie jų prisirišusi. Prisirišti yra kvailystė savęs paties pražudymas. Nesupratau ar vis dar verkiu ar šaltas lietus čaižo man skruostus, bet buvo liūdna. Nyku. Vėl viena, niekam nereikalinga. Kvailas, šaltas vėjas, tarsi šaipėsi iš manęs kaukdamas paausiuose. „Viena tu, nes esi jiems niekas“.

Na, ką tu čia dirbi kvaiša? Vėl nori susirgt? Tu tikrai prašaisi plaučių uždegimo.

Česteris pakėlė mane ant kojų.

Man vienodai.

Dėk ant to dalbajobo Alekso. Dūchas yra.

Nebūtų manęs tarp jūsų viskas būtų...

Apsiramini.

Aš visiems esu tik bėda.

Nenusišnekėk.

Taip yra. Nuo pat mažens. Maniau, kad motinai rūpiu, pasirodo ne. Tėvui aš neegzistuoju. Visi, kuriais pasitikėjau spjovė man į veidą, o aš...

Ššš.

Jis priglaudė mane prie savęs. Man tikrai buvo žiauriai šalta. Ėmė glostyti plaukus, o aš kvaiša visai suskydau. Suvokiau, jog seniai šito neturėjau, jog pasiilgau to labiau už viską, kad kas nors mane apkabintų ir priglaustų prie savęs. Todėl apkabinau jį ir išsižliumbiau iki širdies. Durnė. Česteris leido man išsiverkti.

Grįžtam gerai?

Gerai.

Jis parvedė mane namo. Davė man savo striukę, nors nenorėjau jos priimti.

Sofija atsiprašau. Aš...

Nieko Aleksai viskas gerai.

Kaip viskas gerai? Aš gi tave išplūdau.

Ai nieko.

Labai atsiprašau. Žinai Česteris teisus. Velniop tuos varpus.

Nieko Aleksai.

Česteris vėl man davė didelį puodelį arbatos.

Šįkart ne su citrina.

Juk tu nemėgsti.

Aha žiauriai.

Abu tylėjome. Nežinojau ką turėčiau jam sakyti ir ar apskritai reikia. Paskui vėl nuėjau miegoti, bet prieš užmigdama dar ilgai prisiminiau tą jausmą, kai buvau Česterio glėbyje. Man to reikėjo. Labai reikėjo.

Kaukuolė neblogai atrodys.

Gal skutimosi peiliukas.

Gerai Karoli, Nikai baikit ginčytis greičiau nusprendžiam.

Mes visi buvome „Edi tatoo“ salone ir sprendėm kokios bendros tatuiruotės norėtumėm.

Gal kaukuolė.

Voras.

Ne, voras per daug nuvalkiotas.

Gerai kaukuolė, priimta, o ant kur?

Gal ant riešo.

Gerai.

Pagaliau buvo nusprestą ir visi paeiliui ėjome į kabinetą. Padarė eskizus.

Na, štai. Kaip atrodo?

Man pirmai padarė tatuiruotę.

Man patinka.

Man irgi.

Žavingai atrodo.

Paskui tatuiruotes padarė ir kitiems. Dabar visi ant riešų turėjome kaukuolės pavidalo tatuiruotes.

Jėga, mes komanda!\

Visi vieni kitiems padavėm rankas.

Šaunumėlis. Gal varom vėl į rūsį atšvest?

Ok Benai.

Galiu atsigult ant grindų?

Nesvaik.

Nu, bet man taip blogaaaaa...

Riko balsas skambėjo, lyg per vatą. Viskas pašėlusiai sukosi. Jaučiau, jog dar kiek ir aš dėsiu šliauką nesvarbu kur.

Mirštuuuuuuu...

Palauk, eikš. Česteri?

O, nuostabumėlis. Tu prišniojai daugiausiai. Už mus visus.

Nu ir gerai.

Nieko čia gero.

Nepisk tu man... Mama, pasakyk mano tėvui, kad jis yra dūchas ir, kad aš jo nekenčiu, kad per jį negaliu normaliai matyti.

Ša, viskas gerai.

Aleksai kur mes ein... Oi Česteri kur mes einam?

Namo.

Aš neturiu namų, nes jie sudegė. Nieko neturiu.

Stovėjau prie klozeto ir vėmiau. Nieko neprisiminiau. Galva plyšte plyšo ir atrodė, lyg mano kūną pervažiavo motociklas.

Šakės kaip bloga.

Nereikėjo tiek daug gert vakar ir maišyt.

Matyt tu teisus Benai. O ko vakar pridirbau? Ką šnekėjau? Aš visiškai nieko nepamenu.

Tai, kad aš irgi nelabai pamenu.

Atėjo Džesika.

Labukas Sofija kaip sekasi?

Šūdinai.

Matau. Man irgi ne kažką.

Tuoj, jei reikia palauk. Užleisiu tūliką.

Neskubėk. Galiu kentėti. O jei kas, tai virtuvėje yra kriauklė.

Nu ir gerai atšventėm vakar.

Aha, kada nors tiesiog reikia sau leisti nusigert.

Aha Nikai.

Aš gal jau mėklinu namo.

Gerai.

Iki.

Iki Sofija.

Aš velniškai bijau.

Aš irgi, bet čia ir žavumėlis.

Kur tu matai žavumėlį Rikai? Kad iš lėktuvo lėksi žemyn? O jei parašiutas neišsiskleis?

Viskas bus čiki Nikai.

Gal.

Jei labai bijai, tai nereikėjo sutikt.

Kaip aš nesutiksiu. Gi planą rašėm visi drauge.

Taip, bet jei tikrai žiauriai bijai...

Nieko susitvarkysiu.

Pagaliau mes visi lėktuve.

Įsivaizduokit bairis, šokat su parašiutu ir tol, kol jūs leidžiatės prisivarot į kelnias.

Pasakė Markas.

Nelabai čia bairis, o greičiau gėda.

Galvojau, jog būtent man taip atsitiks, bet nieko viskas praėjo gerai.

Žiauriai nerealus jausmas.

Aha.

Bet labai greitai pasibaigė.

Jo, čia sekundės reikalas.

Visi numėklinom. Buvo jau vakaras.

O, vaikų žaidimų aikštelė. Kaip aš dievinu supynias.

Aš irgi!

Mes su Džesika pasileidom į priekį, bet nuo mūsų nei kiek neatsiliko ir vaikinai.

Nebegausit! Supynių tik dvi.

Kokios jūs negeros.

Benas apsimetė nuskriaustas.

Palauk, greitai užleisime.

Aš supausi atsistojusi. Dangus priartėdavo ir vėl nutoldavo.

Česteri prisimeni? Toks namelis su čiuožykle buvo ir mūsų darželyje. Ir prisimeni, kaip mudu jį netyčia sulaužėm.

Taip ir paskui ant mūsų direktorė labai rėkė.

Aha ir dar pagrasino, kad tavo mama turės mokėti penkis šimtus litų.

Taviškė irgi.

Bet dyrkė tik mus gasdino.

Aha.

Pažaidžiam smėlio karą?

Paklausė Nikas ir griebęs smėlio gniūštę paleido į Marką. Tas neatsiliko. Česteris su Benu išsidirbinėjo ant čiuožyklės.

Čiuožiam atbulai.

Ok, tik gal dar pasiimam smėlio?

O, ką tu su juo veiksi?

Pamatysi!

Sušuko Benas ir ištrynė smėliu Česterio plaukus. Tada nustūmė jį nuo čiuožyklės.

Užsidirbai drauguži.

Ir juodu abu ėmė lakstyti vienas nuo kito.

Koks puikus ratas. Aleksai pasuk.

Nenukrisi Nikai?

Ne.

Nu žiūrėk tu man.

Aleksas ėmė sukti ratą ant kurio stovėjo Nikas laikydamasis už stulpo.

Kaip svaigina, tik kyla pavojus apsivemt.

Žiūrėjau į juos visus ir galvojau, jog jaučiuosi laiminga. Taip tikrai. Jaučiausi laiminga ir kažkam tikrai reikalinga. Nebe vieniša. Staiga Česteris griebė man už kojų ir patraukė nuo supynių. Kita ranka laikė mano galvą, jog nesidėčiau į jas. Vis dar besisupančias. Iš baimės suklykiau kaip pamačiusi demoną.

Tu tikras beprotis!

Jis juokėsi, o man nelabai buvo juokinga, nes vis dar negalėjau atsigauti.

Nuo kada darai tokius triukus?

Nuo šiandien.

Rimtai nesveikas. Juk kol būčiau kybojusi ore supynės būtų galėjusios man dėt į galvą.

Juk taip nebuvo.

Būk gerutis kitą kartą daugiau taip nebedaryk.

Gerai jau gerai.

Paskui atsidūrėm kažkokiam apleistame sandėlyje. Ten mėtėsi kibiras, kažkokios kopėčios, kėdė ir daugybė vaikiškų žaislų.

Kas čia per mėšlas?

Ai, čia mūsų kaimynai laiko savo šmutkes.

Tarė Benas ir atsisėdo ant kibiro.

Tai ką mes čia veiksim?

Nežinau.

Baigėsi tuom, jog mudu su Česteriu pasiėmėm vaikiškus smėlio dėžės žaislus ir išėjome į vaikų žaidimų aikštelę esančią prie jo namų. Ten buvo smėliio dėžė.

Prisimenam vaikystę?

Gerai.

Su Česteriu iš smėlio statėm pilis ir kepėm tortus paskui, kai nusibodo žaist. Viską gražinom atgal į sandėlį. Tada visi grįžom namo ir nuėjome miegot.

Kaip užsidėti šitą?

Paklausiau Beno.

Duokš padėsiu.

Jis uždėjo man šalmą.

Tvirtai laikosi?

Jo.

Prisimink, jog dešinėje yra duslintuvas, todėl pasaugok savo batą, kad neprisviltum.

Ok. Ko dar negalima?

Dar, kai darysiu posūkį į kairę, tai tu nesisteng išsilyginti ir nu, žodžiu truputį pasilenk į tą pusę kur bus posūkis, nes jei tu bandysi atsitiesti, o ne su mocu važiuosi, tai man bus sunkiau jį suvaldyt.

Nu, supratau.

Ir nuleisk šalmo antveidį, kai jau važiuosim.

Kodėl?

Nes jei pro šalį skris kokia musė ji gali labai skaudžiai tau pataikyt į veidą.

Aišku.

Pasirengusi?

Taip!

Benas padėjo man užlipti ant motociklo. Tai buvo nuostabus jausmas. Buvo šiek tiek šalta, bet nekreipiau į tai dėmesio. Vėjas švilpė pro šalį. Skrido pastatai ir mašinos.

Viskas gerai?

Taip!

Benas pravežė mane pro visą Vilnių. Minusas tik toks, jog labai greitai viskas baigėsi.

Ir viskas?

Paklausiau Beno, kai jis sustojo kieme kur laukė visa mūsų šaika.

Jo.

Jam pastačius motociklą aš kartu su juo pasvirau į šoną.

O jis taip ir turi stovėt?

Jo. Net jei važiuočiau tai būtų viskas kiek galiu pasukti į šoną. Tai nesijaudinkit nenukrisit.

Pasakė jis visiems.

Kas kitas nori?

Aš.

Gerai Džese.

Jis ir jai uždėjo šalmą ir padėjo užlipti.

Na kaip?

Paklausė Česteris kai priėjau prie jo.

Nerealus jausmas.

Po Džesikos važiavo Aleksas, po jo Markas, Rikas, Nikas Karolis ir Česteris. Visiems be galo patiko.

Benai aš tau pavydžiu.

Pasakė Nikas.

Tai pats nusipirk mocą drauguži, išsilaikyk teises ir nebus ko pavydėt.

Nusišypsojo Benas ir priėjo prie Džesikos.

Būk gerutė daugiau taip nebedaryk jei kada važiuosim gerai?

O kas nutiko?

Paklausiau.

Ai nieko Benas perdėda.

Perdėdu? Ten buvo posūkis, o tu negana to norėdama geriau apžiūrėti mišką pro kurį važiavom atsistojai, nors taip daryti negalima. O jei būtum išsitėškusi ant posūkio? Kaip man po to gyvent?

Paprastai.

Džesika nusijuokė.

Gerai jau nebūk toks paniuręs. Prižadu daugiau taip nesielgti.

Nusišypsojo ji ir pabučiavo Beną. Jis nusišypsojo.

Gerai gerai.

Ėjo laikas. Gyvenimas slinko įprastai. Mokykla, kurioje vos ištupėdavau. Bet dabar tupėti joje ir pro šalį leisti savo gyvenimą pasidarė lengviau, nes žinojau, jog po pamokų vėl nulėksiu pas savo pankus. Mano klasiokai ir toliau iš manęs tyčiodavosi, bet dabar ir patyčias bei mokytojų priekabes pasidarė tvęrti lengviau. Namuose savo tikruose namuose beveik nebūdavau. Nenorėdavau ten būti. Bernų grupė beveik sulibdė savo albumą ir ruošėsi jį nešti įrašų studijai. Jame buvo dešimt dainų. Mes ir toliau lankydavomės rusyje. Kvailiodavom, dirbdavom įvairias nesąmones ir tiesiog kartu juokdavomės. Bet vieną dieną mano laimei atėjo galas. Įėjau į matematikos kabinetą. Mokytojos dar nebuvo. Pasidėjau kuprinę ant suolo ir išsitraukiau vadovėlius. Tada pastebėjau, jog visi patyliukais žvengia ir rodo pirštais į kažką ko aš nemačiau. Apsidairiau aplinkui, o visi pradėjo dar labiau žvengt. Tada pastebėjau. Ant stalo iš pažiūros nekaltai gulėjo mokinių sąsiuviniai su darbais. Priėjau prie tos krūvos. Pamačiau Akvilės, Dominykos, Mariaus, Arnoldo ir kitų sąsiuvinius. Bet ant viršaus gulėjo ir mano pačios sąsiuvinis. Aš pati nustebau jį pamačiusi, bet staiga prisiminiau, jog vieną dieną skubėdama kuo greičiau nykti iš mokyklos jį palikau ant savo suolo matematikos kabinete, o mokytoja tikriausiai padavė mano klasės vadovei, o ši tiesiog paliko ant mano suolo. Atverčiau sąsiuvinį. Visa klasė jau garsiai žvengė. Vis dar nesupratau kas per chuine buvo. Tada iš sąsiuvinio iškrito pluoštas nuotraukų. Man išdžiūvo burna. Tos nuotraukos aiškiai buvo foto montažas, bet kam tai rūpėjo. Nerūpėjo net man pačei. Nuotraukose buvo pusnuogė mergina su mano veidu, bet tai nebuvau aš. Aišku. Kaip gudru, kai nori gardžiai pasijuokt. Juk mano nuotraukų pilna klasės metraštyje iš įvairių ekskursijų. Taigi mano veidą paimti yra labai lengva. O rasti internete pusnuogių mergų fotografijų lengviau būt negali. Trūksta tik žmogaus, kuris viską sudėtų į vieną ir štai. Visos mokyklos pajuoka.

Kekšė.

Staiga nuskambėjo per klasę. Passitengiau nekreipt dėmesio, nors buvau nei gyva nei mirusi. Surinkau nuotraukas ir susikišau į kuprinę. Klasiokai dar labiau ėmė žvengt.

Užsičiaupkit!

Nebeišlaikiau.

Kas yra nepatinka?

Paklausė Marius. Norėjau jį nudėt, nes supratau, jog tai jis sumontavo nuotraukas. Nieko nebegalėjau pasakyt, nes įėjo mokytoja.

Kas čia vyksta. Ko visi tokie išsiblaškę? Nagi sėskitės visi.

Atsisėdau į suolą ir stengiausi galvoti apie gėdą ir pažeminimą kurį patyriau. Už manęs sėdintys du draugeliai Vilius ir Kostas apie kažką šnibždėjosi ir krizeno. Žinojau, jog apie mane. Jei Marius išplatino šitas nuotraukas mokykloje. Aš...

Sofija...

Mane pašaukė mokytoja. Jos tonas buvo ledinis. Pakėliau galvą. Mokytoja laikė mano sąsiuvinį. Nesupratau kodėl ji kalba taip atžariai. Juk ištraukiau visas nuotraukas. Mokytoja atvertė mano matkės sąsiuvinį ir ėmė skaityt.

Simas iš dvyliktos B. Nuostabus vaikinas. Kai jį pamatau koridoriuje visa nutirpstu iš laimės. Norėčiau, jog jis būtų mano vaikinas. Jis toks karštas atrodo...

Norėjau klykti, jog tai ne aš parašiau. Norėjau mirt. Norėjau išlėkti iš klasės ir iššokti pro langą. Toliau buvo dar blogiau. Svaičiojimai kaip aš kažkokį berną noriu suviliot ir svarstau kokios mergos jam patinka. Kaip šlykštu. Aplinkui visi žvengė kiek lindo. Daužė į suolus ir raičiojosi ant grindų. Kad klasiokai, tai jie, bet mokytoja... Nieko nesakydama atsistojau. Susirinkau knygas ir išėjau iš klasės.

Sofija... Tuoj pat grįžk! Eisi pas direktorių!

Nežinojau ką man daryt. Nesitikėjau, jog klasiokai sugalvos iš manęs taip šlykščiai pasityčiot. Jei kas nors paskleidė šitas fotkes mokykloje... Mano gyvenimas baigtas. O pereiti į kitą mokyklą neturiu galimybės. Jei kas dar sužinos apie mano tėvų problemas...

Grįžusi namo sukarpiau nuotraukas ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Neturėjau net noro eiti pas Česterį ir kitus, todėl susisukau ant lovos ir užsileidau „Linkin park“. Tada išsiverkiau. Chesteris dainavo.

"In The End"

[Chester Bennington:]

It starts with one

[Mike Shinoda:]

One thing I don't know why

It doesn't even matter how hard you try

Keep that in mind, I designed this rhyme

To explain in due time

[Chester Bennington:]

All I know

[Mike Shinoda:]

All I know time is a valuable thing

Watch it fly by as the pendulum swings

Watch it count down to the end of the day

The clock ticks life away

[Chester Bennington:]

It's so unreal

[Mike Shinoda:]

It's so unreal, didn't look out below

Watch the time go right out the window

Trying to hold on, did-didn't even know

I wasted it all just to watch you go

[Chester Bennington:]

Watch you go

[Mike Shinoda:]

I kept everything inside and even though I tried, it all fell apart

What it meant to me will eventually be a memory of a time when I tried so hard

[Chester Bennington:]

I tried so hard

And got so far

But in the end

It doesn't even matter

I had to fall

To lose it all

But in the end

It doesn't even matter

[Mike Shinoda:]

One thing, I don't know why

It doesn't even matter how hard you try

Keep that in mind, I designed this rhyme

To remind myself how I tried so hard

[Chester Bennington:]

I tried so hard

[Mike Shinoda:]

In spite of the way you were mocking me

Acting like I was part of your property

Remembering all the times you fought with me

I'm surprised it got so far

[Chester Bennington:]

Got so far

[Mike Shinoda:]

Things aren't the way they were before

You wouldn't even recognize me anymore

Not that you knew me back then

But it all comes back to me in the end

[Chester Bennington:]

In the end

[Mike Shinoda:]

You kept everything inside and even though I tried, it all fell apart

What it meant to me will eventually be a memory of a time when I tried so hard

[Chester Bennington:]

I tried so hard

And got so far

But in the end

It doesn't even matter

I had to fall

To lose it all

But in the end

It doesn't even matter

I've put my trust in you

Pushed as far as I can go

For all this

There's only one thing you should know

I've put my trust in you

Pushed as far as I can go

For all this

There's only one thing you should know

I tried so hard

And got so far

But in the end

It doesn't even matter

I had to fall

To lose it all

But in the end

It doesn't even matter

Tada užgrojo „Linkin park“ „Heavy“ O aš pasiėmiau peiliuką ir atraitojau megstinio rankovęs, kurios dengė mano rankas iki pat pirštų galiukų. Užteko vos nedidelio pjūvio, bet seni randai atsivėrė ir kraujas plūstelėjo ant megstinio ir lovos anklodės. Labai skaudėjo, bet man buvo gera.

"Heavy"

(feat. Kiiara)

[Chester Bennington:]

I don't like my mind right now

Stacking up problems that are so unnecessary

Wish that I could slow things down

I wanna let go but there's comfort in the panic

And I drive myself crazy

Thinking everything's about me

Yeah I drive myself crazy

'Cause I can't escape the gravity

I'm holding on

Why is everything so heavy?

Holding on

To so much more than I can carry

I keep dragging around what's bringing me down

If I just let go, I'd be set free

Holding on

[Kiiara:]

Why is everything so heavy?

You say that I'm paranoid

But I'm pretty sure the world is out to get me

It's not like I make the choice

To let my mind stay so fucking messy

I know I'm not the center of the universe

But you keep spinning round me just the same

I know I'm not the center of the universe

But you keep spinning round me just the same

I'm holding on

Why is everything so heavy?

Holding on

To so much more than I can carry

I keep dragging around what's bringing me down

If I just let go, I'd be set free

Holding on

Why is everything so heavy?

[Chester Bennington:]

I know I'm not the center of the universe

But you keep spinning round me just the same

[Kiiara:]

I know I'm not the center of the universe

But you keep spinning round me just the same

And I drive myself crazy

Thinking everything's about me

[Chester Bennington:]

I'm holding on

Why is everything so heavy?

Holding on

[Chester Bennington and Kiiara]:

To so much more than I can carry

I keep dragging around what's bringing me down

If I just let go, I'd be set free

Holding on

Why is everything so heavy?

[Chester Bennington:]

Why is everything so heavy?

Dainos ėjo viena po kitos. Po „Heavy“ grojo „Brink me the horizon“ „Can you fell my heart“.

"Can You Feel My Heart"

Can you hear the silence?

Can you see the dark?

Can you fix the broken?

Can you feel... can you feel my heart?

Can you help the hopeless?

Well, I'm begging on my knees,

Can you save my bastard soul?

Will you wait for me?

I'm sorry, brothers

So sorry, lover

Forgive me, father

I love you, mother

Can you hear the silence?

Can you see the dark?

Can you fix the broken?

Can you feel my heart?

I'm scared to get close and I hate being alone.

I long for that feeling to not feel at all.

The higher I get, the lower I'll sink.

I can't drown my demons, they know how to swim.

Can you feel my heart?

Can you hear the silence?

Can you see the dark?

Can you fix the broken?

Can you feel... can you feel my heart?

Pagaliau man užteko ir sulenkiau peiliuką. Vėl jį įgrūdau į stalčių tarp daugybės kitų daigtų. Tada išjungiau muziką. Keista išgirdau, kaip tėvas ir mama ginčyjosi. Tėvas iš kalbos sprendžiant buvo jau pagėręs. Keista, nes jie jau šiaip nesišnekėdavo. Paskutinis kartas, kai tėvas ką nors sakė mamai, tai buvo tuomet, kai grįžau vėlai namo. O šiaip ir mama su manim nesišnekėjo. Nežinau kodėl. Gal jei buvo gėda, jog visiškai manimi nesidomi, todėl, jog nejaustų sąžinės priekaištų stengėsi visai manęs nepastebėti? Bet kodėl tuomet, vaikystėje ji su manim žaizdavo, sekdavo pasakas ir rūpindavosi? Ir kodėl tai pasikeitė. Tėvas niekada manęs nemylėjo ir kiek tik aš jį prisimenu visuomet gerdavo, o mama... Ėmiau klausytis apie ką jie kalbasi.

Tas vakaras su tavim buvo klaida! Apskritai didžiausia mano klaida buvo, kai sutikau tave ir tą vakarą prisigėriau bare. Kvaiša, paskutinė durnė, idiotė!

Tai buvo mamos žodžiai. Ji isteriškai klykė. Iš balso matėsi, jog ir verkė.

Aha tai vadinasi, jog klaida buvo ir Sofija...

Mama tylėjo, tik girdėjau ją šniurkščiojant. Ji labai tyliai prakalbo. Taip, jog vos išgirdau ką sako.

Kai sužinojau. Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Ketinau pasidaryti Abortą.

Mane kas lyg verdančiu vandėniu perpylė. Pasijutau taip, lyg mama būtų pranešusi, jog mano labai artimas draugas mirė, o ji nenori man to sakyti, todėl paslapčia to nusiklausiau. Įsitvėriau durų rankenos.

Bet mano mama mane perkalbinėjo. Sakė, jog galbūt po to aborto niekada nebeturėsiu vaikų, jog vėliau to gailiesiuosi, bet ji klydo. Gailėjausi nuo pat pirmos akimirkos, kai akušėrė man ją padavė, jog gimdžiau. Bet niekada nesigailėjau dėl minties apie abortą. Gailiuosi, tik jog paklausiau mamos.

Viskas aplinkui pašėlo suktis. Mintys klykė. Šito negali būti! Ne tik ne tai! Bet mama negailestingai varė toliau.

Deja niekada jos nemylėjau. Pirmaisiais mėnesiais maniau, jog tai tik pogimdyvinė depresija, jog tas jausmas praeis. Bet ne. Stengiausi ja rūpintis, kaip daro kiekviena mylinti motina, bet laikui bėgant ir tau vis labiau girtuokliaujant supratau, jog Sofija yra kliūtis man susikurti kitą gyvenimą, bet jau buvo vėlu. Aš nebegalėjau pasidaryti aborto. Nekenčiau jos, nes ji buvo tavo vaikas. Tavo tu suknistas girtuokli!

Ji vėl pravirko.

Tai reikėjo palikti ją gyvybės langelyje arba vaikų namuose.

Taip. Geros mintys per vėlai ateina Pauliau. Galvojau, jog viskas susitvarkys, jog sugebėsiu mylėti dukterį. Gimusia iš prievartos!

Dar vienas netikėtumas. Mano tėvas išprievartavo mano mamą?

Taip suprantu buvau girta, bet aš tau dešimt kartų kartojau, jog nenoriu!

Aš tau irgi kartojau, jog nenoriu to vaiko. Ko tu tikėjaisi? Jog jei praneši man, jog tu nėščia aš tave vesiu? jog pamilsiu ir tave ir tą pavainikę? Ko tu tikėjaisi?

Dabar jau nieko! Bet tada mano kvaišos mintys mane įtikino, jog aš pamilsiu ir vaiką ir tu nustosi gerti, jog būsim laimingi, bet kai supratau, jog viltys bergždžios. Pradėjau būti abejinga dukterei ir dabar ji kaip ir tau man niekas. Aš nesugebėjau jos pamilti, o dabar jau vėlu. Jai būtų buvę geriausia be manęs ir be tavęs.

Atrodė, jog mamos ir tėvo pokalbį girdžiu iš tunelio galo, jog aš sapnuoju. Spyriau į stalą, bet tik užsigavau. Tada susmukau ant lovos. Mane pribaigė žinia, jog abiems savo tėvams aš visada buvau niekas ir jog nei vienas manęs niekada nemylėjo. Manęs nei vienam nereikėjo.

Nereikėjo. Ta mintis, tarsi šaipėsi iš manęs. Nereikėjo. Chacha. Tavęs niekam nereikėjo kvailele. Ir dabar nereikia. Ką aš čia veikiu? Dinktelėjo man klausimas. Buvau atbukusi ir lyg daužta porą kartų į sieną. Nereikėjo! Nereikia!

Nesijaudink mama. Tau manęs nereikia? Dar ne per vėlu viską ištaisyti.

Pasakiau pati sau. Nežinau kiek laiko taip sėdėjau ant lovos ir buku žvilgsniu spoksojau į sieną.

Kitą rytą mokykloje buvau badoma pirštais. Už manęs nuolat kažkas krizeno. Kelis kartus buvau išvadinta kekše. Stengiausi nekreipti dėmesio. Vos atsedėjau pamokas. Turėjau planą. Per pertrauką apsidairiau po klasę. Ne, nebus man gaila palikti bent jau šitos šūdalienės.

Kai nuskambėjo skambutis susikišau knygas į kuprinę ir išėjau pro duris.

Ooooo, šita šliundra išeina į medžioklę!

Išgirdau kaip kažkas už manęs sušuko, bet nekreipiau dėmesio. Metas viską užbaigt. Grįžusi namo į šiukšlių dėžę sugrūdau visus vadovėlius ir sąsiuvinius. Būčiau pasidarbavusi su kitais daigtais, bet neturėjau nei laiko, nei noro viską tvarkyt. Kurį laiką žiūrėjau į nuotrauką stovinčią ant staliuko. Joje buvo mano mama. Uždėjusi ranką man ant peties šypsojosi foto aparatui. Aš buvau tik pradėjusi lankyti mokyklą. Pyktis išdegino mano visus jausmus ir aš pagriebusi nuotrauką suplėšiau ją ir įgrūdau į šiukšlių dėžę. Dar išmečiau jos man kada dovanotas knygas ir kitus daigtus. Baigusi išsitraukiau peiliuką. Kurį laiką stovėjau ir paskutinį kartą apžvelgiau kambarį. Na viskas. Žvilgsnis užkliuvo už telefono. Prisiminiau Česterį, Marką, Beną ir kitus. Ką jie galvos? Nieko, juk kas jiems esu? Taigi, kad irgi niekas. Jie labai mažai mane pažysta, kad graužtusi. O gal vertėtų...

Paėmiau telefoną ir automatiškai paspaudžiau ant Česterio numerio. Pasirinkau rašyti žinutę ir kelias minutes žiūrėjau į tuščią ekraną. Nesugalvojau ką rašyti.

Ačiū už viską sudie?

Per daug banalu. O gal tada iš viso nereikia? Parašysiu nors tiek. Suvedžiau tekstą.

Been searching somewhere out there

For what's been missing right here

Išsiunčiau žinutę ir atsiguliau ant savo lovos. Daugiau atsisveikinti neturiu su kuo. Noriu viską užbaigt. Niekam manęs nereikia ir gerai, o pasilikt neturiu dėl ko. Užsileidau „Suicide silence“. Ir vėl atvėriau senus randus. Tik šį kartą. Paskutinį kartą jausiu skausmą. Paskutinį kartą jausiu ir matysiu kaip britvutės ašmenys praskrodžia mano odą. Paskutinį kartą kraujas tekės iš mano venų.

Antra dalis

Šnekėjausi su Benu kai suvibravo mano telefonas. Kai perskaičiau žinutę ne iš karto supratau ką ji turi omenį, o paskui...

Ot šūdas!

Kas yra?

Benai lekiam kuo greičiau.

Kas nutiko?

Paaiškinsiu pakeliui. Greičiau varom!

Motociklas lėkė greitai, bet man atrodė, jog laikas slenka vėžlio greitumu. Nušokau nuo motociklo.

Česteri kas nutiko? Iš ko gavai žinutę!

Paskui Benai.

Nėriau į laiptinę. Velnias nežinau, kuriam bute ji gyvena. Laiptais lipo kažkokia moteriškė. Pribėgau prie jos.

Atsiprašau!

Ji mane nužvelgė.

Kuo galiu padėt?

Kuriame bute gyvena Sofija?

Kokia Sofija?

Staiga susivokiau, jog nežinau jos pavardės. Nei tėvų vardų. Po velnių!

Na, merginos netradicinė išvaizda.

Ai toji pankė?

Jo!

Ai Alinskų dukra. Antrame aukšte. Jos tėvukai tai visai...

Labai jums ačiū.

Nebesiklausiau moteriškės ir nubėgau laiptais aukštyn. Duris kas keisčiausia buvo atrakintos. Įbėgau į butą, kuriam labai reikėjo priežiūros. Jis buvo nelabai didelis. Iš karto pamačiau girtą vyrą, kuris miegojo išvirtęs svetainėje ant grindų. Perbėgau visą butą. Vieno kambario durys buvo uždarytos. Kambarių buvo tik trys. Vienas buvo atviras ir tuščias. Pastūmiau uždarytojo kambario duris.

Sofija!

Žinojau, jog vaizdas nebus iš geriausiųjų, bet vis tiek sustingau. Ji gulėjo lovoje. Ausinukai nukritę nežinia kur. Patalinė kruvina. Kraujo balutė buvo ir ant grindų prie lovos. Ji atrodė mieganti.

Ne!

Pribėgau prie jos ir atsiklaupiau nepaisydamas, jog mano kelnės permirko nuo kraujo.

Ei, sofi! Atsimerk nagi! Ką tu padarei!

Jos žydros akys atsimerkė. Žvilgsnis buvo apsiblausęs.

Padariau tą ką senai reikėjo.

Jos balsas buvo silpnas, lyg bustų iš miego.

Prašau ne!

O kam?

Viskas bus gerai. Viskas susitvarkys.

Ne.

Žinau, jog turi sunkumų, jog tavo tėvas girtuokliauja, jog nežinau dar kas, jog turi problemų kurių niekam nepasakosi, bet tu esi tu. Tu esi nuostabi tokia, kokia esi. Tau tiesiog reikia... Reikia išvykti, pakeisti aplinką. Susitvarkyt gyvenimą. Kada nors tu pamirši ką siaubingo patyrei. Viskas bus gerai.

Žinau, jog kalbėjau nesąmones, bet tuo metu man būtinai reikėjo su ja kalbėti. Kraujas tebevarvėjo jos rankomis.

Niekada nebus. Tu nesupranti.

Gal ir ne, bet yra žmonių, kuriems tavęs reikia, kurie išgyventų jai tau kas atsitiktų. Kurie galbūt irgi mirtų jei tu mirtum. Kuriems tu esi viskas.

Nėra.

Kurį laiką tylėjau, nors supratau, jog laikas yra labai svarbus ir brangus.

Paklausyk Sofija... Aš... Gerai tarkim aš arba kuris nors iš mūsų draugijos taip padarytų. Tu nieko nedarytum?

Ji tylėjo. Vienoje rankoje laikė britvutę. Aš irgi tylėjau. Galvojau ką čia dar pasakyt.

Česteri, tiesiog išeik.

Tu nori, kad aš tave palikčiau?

Tiesiog išeik ir palik mane vieną. Taip aš to noriu.

Niekada!

Česteri, išeik!

Ne!

Kas iš to, kad aš pasiliksiu? Niekada nebus gerai. Man nereikia iliuzijų. Gyvenimas per daug mane skaudino, kad dar likčiau šitoj šūdo krūvoj. Mama pasakė, jog gimdė mane iš reikalo, jog norėjo pasidaryti abortą. Tėvui manęs irgi niekada nereikėjo.

Ji paėmė peiliuką ir ėmė varytis sau kitą ranką.

Sofija atiduok tą daigtą.

Palik mane vieną! Noriu kada nors viską užbaigti.

Aš persilenkiau per ją ir gana lengvai atėmiau britvutę, nors ji ir nenorėjo atiduoti.

Kas tau iš to?

Nieko, tik noriu, kad gyventum.

Dėl ko? Kokia prasmė?

Esi daug kam reikalinga.

Ir kam? Aš jau sakiau, kad...

Bet juk tu nežinai kaip ten bus.

Visur kitur bus geriau nei čia.

Kad tave kur Česteris. Mums! Man ir kitiems tavęs reikia.

Kiek laiko mane pažysti?

Keturis mėnesius.

Nelabai daug. Susitaikysi.

Po galais jei manai, jog lengva susitaikyti, kai tau artimas žmogus nusižudė, tai...

Neįstengiau užbaigti, nes ašaros man užgniaužė gerklę... Kraujo kvapas mane pykino. Kurį laiką tupėjau šalia jos, laikydamas gležną ranką išvagotą randų. Svarsčiau kas būtų jei leisčiau jai užgesti. Tiesiog užmigti... Niekados. Ji pasidarė man per daug brangi. Net jei po šito ji nebenorėtų su manimi ir kitais bendrauti...

Sofija bent pamėgink atsikęlti. Prašau.

Nenoriu ir negaliu. Aš... Noriu miego.

Ne.

Vargais ne galais pakėliau ją ir pasodinau. Jos galva nusviro žemyn. Tada ėmiau ieškoti kokių tvarščių. Vaistinėlėje radau binto. Na gal sueis. Kietai apviniojau jos rankas. Ji visiškai nesipriešino. Buvo per silpna. Tikrai nemažai kraujo prarado. Pasvarščiau ar nereikėtų jos vežti į ligoninę, kad venas susiūtų, bet gal vėliau jei mano pagalba nepadės. Tuoletiniu popieriumi išvaliau kraują. Nekažką, nes reikia stipresnių valymo priemonių, bet daugiau neradau. Nuvilkau jos anklodės užvalkalą. Tada iš jos spintos ištraukiau kitą. Kai viską sutvarkiau atsisėdau ant kilimo priešais ją.

Visai netyčia nugirdau tą pokalbį. Visada maniau, jog...

Ji nutilo. Tada palengva išsipasakojo. Apie tėvą, motina. Apie viską. Draugų išdavystes, patyčias mokykloje. Tėvų abejingumą ir pokalbį, kuris ją pastūmėjo žengti šį žingsnį paskutinį kartą. Apie tai, jog nekenčia savo tėvo, jog dėl jo kaltės jai pablogėjo regėjimas, jog ji manė, kad dar turi motiną, o pasirodo... Neskatinau jos kalbėti, neraginau klausimais. Ir kas toliau? Ir tu? Ir panašiais. Supratau, jog negalima tokio žmogaus skatinti išsikalbėti, jog jam pačiam reikia, kad viskas atsivertų. Išlėto, neskubant. Ji ėmė verkti. Nesistengiau jos raminti. Ašaros apvalo kaip ir kraujavimas. Nežinau iš kur tai žinojau, bet žinojau. Kai ji baigė. Atsisėdau šalia ir stipriai ją apkabinau. Ji prisiglaudė prie manęs ir vėl pravirko. Leidau jai verkti. Glosčiau plaukus, bet nekalbėjau raminamų žodžių. Supratau, jog jai seniai reikėjo meilės, palaikymo. Žmogaus į kurį galėtų atsiremti, kuris išklausytų. Jai reikėjo žinojimo, kad turi šalia žmonių, kuriems ji brangi. Jau seniai reikėjo.

Jau labai seniai aš pagalvodavau, jog suvesti saskaitas su gyvenimu būtų geriausia. Supranti aš pasitikėdavau žmonėmis, atviraudavau, draugaudavau ir panašiai, o paskui... Jie visi parodė, jog aš jiems paprasčiausiai nereikalinga. Pasinaudojo ir numetė kaip šiukšlę. O dar tos nuotraukos mokykloje. Ilgą laiką manyje gyveno dvi atskiros mano pačios dalys. Viena troško gyventi. Kita mirti. Aš pati buvau per vidurį. Kartu norėjau gyventi, bet kartu ir troškau rasti ramybę, jog mano skausmas baigtusi. Troškau užmigti ir nebeatsibusti. Tiesiog nebegirdėti užgaulių balsų. Nebesijausti silpna prieš didžiumą, kuri daužydavo mane kiek nori. Troškau niekam nebesipainioti kelyje jei aš tokia nepageidaujama niekur. Man patikdavo vienatvė iki tol, kol sutikau tave, Beną, Aleksą ir kitus. Tada dar pamačiau, jog pasaulyje yra vieningų ir laimingų žmonių. Bet nesijaučiau jums priklausanti. Galvojau, jog visiems gali būti gerai tik ne man. Tai nereiškia, jog su jumis prastai jausdavausi, bet jausdavau, jog tas gerai yra laikinas, jog nieko jums nereiškiu. Galvodavau, jog sekmė ir gėris gyvenime yra tik kitiems, bet ne man. Tas pokalbis ir pasklidusios sumontuotos nuotraukos mokykloje galutinai mane pribaigė. Noras mirti nugalėjo. Ir būtų nugalėjęs jei ne ta žinutė. Aš tiesiog norėjau atsisveikinti.

Žinojau, jog dauguma savižudžių ištiesų nenori mirti, jog jų savęs žalojimasis ar bandymai žudytis yra tik pagalbos šauksmas. Kai kurie sulaukia pagalbos, o kai kurie ne. Niekada negalima nurašyti artimo žmogaus, draugo ar bet ko kalbų apie savižudybę, bandymų tokiais dalykais juokauti. Tomis kalbomis žmogus praneša apie savo ketinimus ir negalima raminti savęs mintimi, jog tu pažysti tą žmogų, jog jis niekada taip nepasielgtų. Negalima ir sakyti, jog žmogus silpnas jei save žalojasi, nes savižudžiai nėra nei silpni nei stiprūs jie yra išgyvenantys didelę kančią. Apie dalis, kurių viena nori gyventi, o kita mirti taip pat žinojau. Tai vadinama „Tunelio efektu“ Mintis apie savižudybę užvaldo žmogų ir kitiems gali atrodyti, jog jis silpnas ar stiprus, jog taip padarė arba, jog save žalojasi. Jog yra savanaudis, jog jis nesistengė ieškoti kitos išeities, jog nesugebėjo pats savimi pasirūpint. Bėda tokia, jog, kai žmogus galvoja apie savižudybę ta mintis visiškai jį užvaldo ir kad ir ką jam sakytum pavyzdžiui „Pažiūrėk gyvenimas gražus“ arba „Lauke saulė šviečia kaip gražu“. Tam žmogui nepadės. Mitas, jog jei žmogus nusprendė nusižudyt jam jau niekas nepadės klaidinga. Net ir menkiausia pagalba gali padėt žmogui. Tai nereiškia, jog reikia išspręsti visas to žmogaus bėdas, bet net mažiausia pagalba gali padėti žmogui ir nukreipti jį kita linkme ir kitomis mintimis. Savižudis galvoja, jog pasitraukti iš gyvenimo yra vienintėlis sprendimas, o aplinkybės tik paskatina žengti tą žingsnį. Viskas prasideda nuo minčių tokių kaip. Gal man negyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Visiems be manęs bus geriau. Iš manęs jokios naudos. Paskui prasideda veiksmai. Savęs žalojimasis, atsisveikinimas su artimaisiais, draugais. Elgesio pakitimai. Pavyzdžiui jei žmogus būdavo dažniausiai paniuręs ir staiga tapo linksmas. Kai žmogui atrodo, jog nusižudęs viską užbaigs jam gali pagėrėti nuotaika, nes jis lyg rado sprendimą iš situacijos. Prasideda skolų gražinimai, dovanų atidavimai tam iš kurio jas gavai. Laiškai. Keistos frazės tokios kaip „Prižadėk, jog kai manęs neliks rūpinsiesi savimi“? Ir panašios. Tada seka visko užbaigimas. Tai yra savižudybė. Kai žmogus žalojasi arba kalbomis bando atkreipti aplinkinių dėmesį, o neatkreipia tai paskatina jį galvoti, jog jis tikrai niekam nereikalingas. Žmogus susikoncentravęs ties žudymosi planais nebemato kas vyksta aplinkui. Nebepastebi, jog yra ir kitų išeičių, nes jis galvoja kaip jam viską užbaigti. Apsvarsto planą, detales. Jis mano, jog nėra žmonių, kuriems jis reikalingas ir tik tie žmonės gali jam padėti primindami tai. Nebūtina net kalbėtis apie žmogaus ketinimus. Užtenka tik priminti jam, jog turi žmonių, kurie visada bus šalia į kuriuos galės remtis kai bus sunku ir žmogui gali palengvėti. O pasirenkant pokalbį nereikia bijoti to klausimo. „Ar svarstai apie savižudybę“? Reikia leisti savižudžiui išsipasakoti, jo neskubinti, jog kalbėtų greičiau. Nežadėti, jog viskas susitvarkys. Neteisti ir nekaltinti. Dauguma galvoja, jog jei išsipasakos užkraus kitą žmogų savo problemomis ir geriau viską ištverti vienam. Vienas žmogus visko tikrai negali ištvęrti. Vienam laikyti viską savyje gali pasidaryti per sunku. Mintys apie savižudybę atskiria žmogų nuo pasaulio. Jis save įzoliuoja dar labiau, kai mano, jog nėra žmonių, kuriems jis rupėtų ir nėra ženklų, jog būtų kitaip. Tokie žmonės nebemąsto blaiviai. Reikia mums, kurie dar galime išmąstyti gerąja linkme, jog yra ir kitų išeičių ir mes turime savo artimam žmogui padėti jas surasti.

Jei nebūčiau siuntusi tos žinutės...

Ji nutilo.

Būtum viską pabaigusi.

Matyt nugalėjo gyvenimo trokštanti dalis.

Atsistojau ir vėl ją apkabinau.

Mums visiems tavęs reikia. Gal nereikia tavo tėvui, motinai, kitiems, bet reikia man ir mūsų grupelei. Mes visada būsim šalia tavęs.

Ačiū.

Tikrai nėra už ką.

Iš kur pas tave toks supratingumas? Kodėl kaip dauguma nemanai, jog esu silpna, jog taip darau.

Todėl, jog daug domėjausi apie savižudybes, daug skaičiau ir iš... Iš patirties...

Kurį laiką ji tylėjo. Tada paklausė.

Kas nors iš tavo pažystamų ar draugų nusižudė?

Taip. Vienas mano buvęs geriausias draugas. Jį pažinojau dar prieš susipažindamas su Benu. Ilgai bendravom. Palaikėm ryšį, kai baigėm mokyklą, kai mūsų keliai išsiskyrė. Prieš penkis mėnesius sužinojau, jog Evanas nusižudė.

Iš kur sužinojai?

Žmonės matė. Jis buvo ant kažkokio bokšto Anyksčiuose. Nežinau kas ir kaip, bet žinau kaip baigėsi. Paprasčiausiai jis surūkė cigaretę. Numetė ją. Išskėtė rankas į šonus ir... Nenoriu net galvot kas iš jo liko. Jam buvo dvidešimt dveji, kai... jis būdavo labai drąsus. Tau būtų patikęs.

Ji tylėjo, o aš prisiminiau Evaną. Jo aukštą, šviesiaplaukią figūrą. Jo linksmos žalios akys spinduliavo gyvenimo džiaugsmu ir energija.

Jis buvo pankas. Amžinai su savo liežuviu ir poelgiais prisivirdavo košės. Tėvai vos ne kas antrą savaitę eidavo pas direktorių.

Šyptelėjau.

Kaškada jis susprogdino balioną mokykloje, kurio viduje buvo žalias kiaušinis. Visas sienas aptaškė. Jis nebuvo piktybinis. Visad turėdavo beprotiškų sumanymų. Porą kartų nepastebėtas apšvarino parduotuvę. Riedučiais važinėdavo be apsaugų. Miliardus kartų dribo nuo riedlentės, o dviračiu išdarinėdavo įvairiausius triukus. Niekada nepripažino automobilių, todėl nusipirko motociklą, kuriuo važinėdavo be šalmo. Niekad neprarasdavo geros nuotaikos. Kiek jį prisimenu jis mylėjo gyvenimą.

Nutilau.

Užjaučiu.

Ačiū. Iki šiol gaila, kad jis nepaliko bent jau atsisveikinimo laiško. Niekas nežino kaip ir kodėl. Todėl negalėjau leisti ir tau pabaigt su savimi. Prašau dabar rimtai prižadėk, jog niekada taip nedarysi.

Gerai. Dabar rimtai prižadu, jog nebesielgsiu taip.

Gerai ir visada, kad ir kas nutiktų žinok, jog aš su tavim.

Ji nusišypsojo. Pirmą kartą plačia, linksma šypsena.

O kaip dėl tų nuotraukų mokykloje?

Galima pakišti ką nors kitą. Kaip jie su tavim, taip ir tu su jais. Gal ne visai gerai, bet...

Bet kaip aš sumontuosiu nuotraukas?

Aš tau padėsiu.

Ją pagavo įkarštis.

Nors kartą pasielgsiu taip, kaip jie elgėsi su manim visus šešis metus.

Tris valandas prasėdėjom, kol aš sumontavau jos klasiokės nuotrauką. Padariau tą patį. Kažkokios moters nuotrauką priklijavau prie merginos galvos. Tada su spauzdintuvu atspauzdinau.

Prašom.

Labai ačiū.

Nėra už ką. Jie irgi turi paragauti savo vaistų.

Ji šyptelėjo. Aš atsistojau.

Na ką jau keliausiu.

Gerai.

Tau tikrai bus viskas gerai?

Jo nesijaudink.

Tai gerai. Prisimink mes šalia.

Taip taręs išėjau iš jos kambario.

Nu pagaliau. Kur tu tiek laiko buvai?

Visai užmiršau Beną.

Oi, sorry.

Sorry, kas ten nutiko?

Kai grįšim papasakosiu.

Visai pamiršau žiūrėti į laikrodį ir nepastebėjau, jog pas Sofi užtrukau tris valandas. Visi buvo sukrėsti, kai papasakojau.

Jai tikrai nekažką. Man atrodo, jog jei taip man būtų irgi norėčiau mirti.

Pasakė Rikas.

O dar ji iškentėjo tiek metų. Neįsivaizduoju kaip taip įmanoma, kad nei vienam tėvui tavęs nereikia.

Aha ir kai tai išgirsti...

Gerai Česteri, jog suspėjai laiku.

Jei ne ta jos žinutė...

Pasipurčiau.

Nenoriu apie tai galvoti.

Gal tau nereikėjo jos vienos palikt.

Aš irgi taip galvojau, bet ji patikino, jog jai viskas bus gerai, nors... Velnias tikrai reikėjo pasilikt.

Norėčiau ją dabar pamatyt.

Žinau Džesika, bet dabar jai ko gera reikia pabūti su savimi.

Man vis tiek neramu.

Man irgi.

Kitą dieną Sofija atėjo pas mus po pamokų. Tuo metu repetavom.

Nu blemba. Aš vis ne taip groju.

Tai nieko. Galim pradėt iš naujo.

Gerai.

O labas Sofija.

Hello.

Na kaip sekėsi šūlioj?

Nuostabiai.

Ji pradėjo juoktis.

Aš pati žinau negražu, bet...

Na kaip mūsų gudrybė pavyko?

Aha. Dar pasisekė, jog paėmiau Smiltės, kuri labiausiai iš visų mergų iš manęs tyčiodavosi nuotraukas. Nes dabar ir ji mato kaip tai veikia.

Aha ir visi tave užmiršo?

Panašu, jog taip.

Tai gerai.

Ji papasakojo, jog dabar Smiltę persekioja koridoriais. Kai kurie bernai sako, jog ji labai karštai atrodo ir ar ji nenorėtų su kuriuo iš jų draugauti.

Pagaliau turiu ramybę. Nors nelabai gerai jaučiuosi dėl to, jog pakišau kitą žmogų.

O kiek laiko jie taip su tavim galėjo elgtis? šešerius metus. Metas ir jiems atsiimt. Be to tu neturėtum dėl to jaustis blogai, nes juk tai aš pasiūliau tau sumontuoti fotkes.

Bet.

Neimk į galvą.

Gyvenimas vėl susitvarkė. Praėjo du mėnesiukai po to, kai Sofija bandė žudytis. Viskas ir jos mokykloje susitvarkė. Rytoj bus Sofijos šimtadienis ir mes svarstome ką jai padovanoti. Galiausiai sutarėme, jog dovanosime kiekvienas po atskirą dovaną nuo savęs. Mums irgi sekasi gerai. Jau Išleidome albumą ir kitą mėnesį bus mūsų pirmasis koncertas. Prisipažinsiu, jog labai jaudinuosi.

Greičiau pakuojam. Ji greitai bus čia.

Palauk Džesika. Ooooo prisimenu, jog ji kaškada pasakojo, jog jai patinka toks youtuberis „DiscountBully“, kuris jau nebe youtubina. Ir jis buvo iš kito youtuberio pasiskolines tokią kaip frazę papapapapa. Tai kai ji įeis reikės ir mums taip užrėkt kažką.

Nu pavyzdžiui ką?

Tarkim, papapapapa su šimtadieniu!

Ok ir dar laikyk šitą helinį širdelės formos balioną.

O tu?

Nesijaudink Aleksai gi užsakiau pakankamai.

Taigi visi sustojome prie durų aštuntą vakaro, nes tuomet turėjo prasidėti antroji dalis. Sofijos šūlioje jau buvo pirmoji, bet mes tenai nebuvome, nes kiek prisimenu savo tai ji buvo nuobodžiausia pasaulyje. Visi turėjome po paketėlį ir po helinį balioną. Išgirdau kaip ji lipa laiptais. Atsidarė durys. Ji įėjo ir ėmė grabalioti šviesos jungiklio, nes mes specialiai išjungėme šviesą.

Papapapapa su šimtadieniu Sofija!

Ačiū. Ooooo, dėl Jonathan Davis... Iš kur jūs viską gavote?

Ai turėjome santaupų.

Nereikėjo tiek išleisti.

Ai viskas gerai čia nieko.

Na, Sofija esi jau didelė, subrendusi pankė ir mes tikimės, jog dar visą gyvenimą tokia būsi. Jog pasirinksi kokią metalistišką ar pankišką profesiją. Nors nežinau ar tokių yra. Tikėkimės, kad yra. Jog nugyvensi savo gyvenimą nne pagal instrukcijas, jog iškrėsi miliardus pašėlusių dalykų, jog pamilsi kokį netašitą panką su kuriuo turėsit milijoną vaikų, kurie tave nervins, bet nepaisant to, kuriuos tu mylėsi labiau už viską pasaulyje. Na, neskaitant tavo pankiškojo vyrelio.

Sakydamas pankiškojo vyrelio ir milijonus vaikų Benas kažkodėl žiūrėjo į mane. Nežinau prie ko čia aš.

Ir tiesiog sėkmės tau žengiant į gyvenimą.

Valio!!!!!

Visi pradėjome ploti.

Paskui padovanojome jai savo dovanas. Džesika jai padovanojo gitaros derintuvą, Benas nešiojama kolonėlę, Karolis odinę kožą su kaukuole, Aleksas kažkodėl žaislinį motociklą, Markas knygą „Gera mergaitė“, dvyniai knygas „Angelų markizė Anželika“ ir „Angelų markizė Anželika kelias į Versalį“. Paskui visi išsitrenkėm švęsti antrosios dalies. Nusprendėm, jog įvykdisim dar kelis mūsų plano punktus. Nuvarėm į kažkokį parką, kuriame buvo nemažai fontanų ir visi su rūbais į juos sušokome. Jame buvo prižiūrėtojas.

Eiiiii, ką dirbat! Iškviesiu policiją arba jūsų tėvus!

Jam taip rėkaujant mes visi šlapi kaip vyščiukai pabėgome.

Nekenčiu šlapių rūbų.

Aš irgi blemba.

Bet buvo smagu. Nepaisant to, jog aš neturiu kuo persirenkt.

Oi, visai apie tai nepagalvojau, kai siūliau šokti į fontanus.

Nieko Markai. Sueis.

Gi peršalsi.

Česteri, tu vis rūpiniesi mano sveikata.

Žinoma.

Nusišypsojau. Tiesą sakant Sofija... Man jau seniai patinka. Tik dar apie tai su ja nešnekėjau, nes žinau, jog tai bergždžias reikalas. Supratau, jog ji man daugiau nei draugė, kai klupėjau šalia jos kraujo baloje. Tada supratau, jog noriu ją apsaugoti nuo visko, noriu, jog ji džiaugtusi paprastais dalykais, juoktusi ir tiesiog būtų laiminga. Niekam iš draugų apie tai nesakiau, bet matau, jog jie ir taip supranta. Bet žinau, jog nesupranta ji. O gal supranta, tik apsimeta, jog nepastebi. Vis bandau save įtikinti, jog tai ne meilė, jog tiesiog kaip draugas noriu rūpintis ja. Vakarais bandau ją pamiršti, bet vis ji iškyla mano mintyse. Tokia liūdna, tokia įskaudinta, bet tokia... Niekada taip ir nežinojau kokia dar be tų dviejų. Jai tiesiog netinka apibūdinti tie paprasti dalykai, kurie tinka kitiems žmonėms. Tokia... Įpatinga. Dabar man šis žodis atėjo į galvą, kai žvelgiau į ją drebančią nuo šalčio. Permirkusiais drabužiais. Vis bandau užgniaušti jausmus, bet man niekaip nepavyksta. Žinau, jog turėsiu tylomis ją užmiršti, nes ji nebetiki meile. O aš nežinau ar turiu jėgų ją įtikinti. Ir apskritai esu jai tik draugas. Viskas gavosi taip, jog nusitrenkėm velniai žino į kokį mišką. Čia ir turėjome pradėti tikrą pankų vakarėlį. Turėjome su savimi kolonėlių, palapinių, miegmaišių, maisto ir visko ko reikia tokioms iškyloms. Benas, aš ir Aleksas statėme palapines. Markas su dvyniais rinko malkas, o merginos rūpinosi maistu. Paskui kai viskas buvo parenkta užsileidome muzikos.

Trečia dalis

Mano šimtadienio antroji dalis praėjo gana ramiai. Tiesiog taip jau gavosi. Visi plepėjome, dainavome, prisiminėme kitus nuotykius. Nejučia atsitiko taip, jog vėl atsiradau šalia Česterio. Pastebėjau tokį dalyką, jog visad kažkaip susiklosto, jog atsiduriu šalia jo. Samoningai sau neprisipažystu. Žinau, jog tik tai mano svaičiojimai. Visad galvojau, jog meilės nėra, bet pastaruoju metu imu suprasti, jog aš. Myliu Česterį. Taip aš tikrai jį myliu. Po visko kas nutiko žinau, jog jis manęs niekada neįskaudintu. Jis tiek kartų manimi rūpinosi ir nepalikdavo vienos. Nuo tada kai susipažinome. Supratau, jog myliu jį tada, kai surado mane vieną lauke po to, kai išėjau supykdžiusi Aleksą. Gal jūs sakysite, jog tai ne meilė, bet man tai meilė po to, kai tiek kartų buvau apgauta. Po to, kai Česteris mane išgelbėjo kažkas tarp mūsų pasikeitė. Manau, jog po to kažkur giliai širdyse tarp mūsų užsimezgė kažkas. Gal taip visada yra tarp žmonių, kai vienas įtikina kitą nesižudyti. Bet manau ne. Mano širdyje atsirado kažkas ko anksčiau niekada ir su niekuo nebuvo. Po to naktimis jį dažnai sapnuodavau, prisimindavau jo juoką, jo šypseną, jo akis ir jusdavau kažkokį aštrų skausmą širdyje. Pajutau, jog paikai svajoju apie jį, nors tarp mūsų ko gera nieko niekada nebus. Mes nesikalbėjome. Tik žvelgėme vienas į kitą. Paskui jis nusiėmė nuo kaklo vėrinį ir padavė jį man. Tai buvo jo daigtas nuo pat vaikystės. Jis lydėjo jį visur ir visada. Kaškada kai paklausiau iš kur jis jį gavo ir kodėl visuomet jį nešioja. Česteris man pasakė, jog jį nukabino nuo kaklo jo mirusiam tėvui kaimynė ir kai Česteris kiek paaugo jam jį davė vaikų namų auklėtoja ir pasakė, jog tai jo tėčio palikimas jam. Nuo tada jis niekada jo nenusikabino. Tai buvo vėrinys iš karoliukų ant kurių kiekvieno buvo po spyglį. Buvo galima spręsti, jog jo tėvas irgi buvo pankas. Ant to vėrynio buvo ir medalijonas, kuris buvo tuščias.

Tai mano dovana tau.

Šie jo žodžiai mane pritrenkė. Laikiau vėrinį rankose ir nesusigaudžiau ką man daryti. Nesitikėjau šito. Kodėl Česteris dovanoja savo brangiausią daigtą man? Kodėl? Nežinojau kaip elgtis.

Atidaryk.

Atidariau vėrinio medalijoną, nors nesupratau kam, nes žinojau, jog viduje nieko nėra, bet klydau. Viduje buvo laiškas. Jis buvo labai daug kartų perlenktas. Išskleidžiau jį.

Sofija aš nieko nežinau. Gal šis sakinys nuskambėjo kaip bepročio, bet aš neišprotėjau. O gal ir išprotėjau nežinau. Žinau tik porą dalykų. Žinau, jog nieko nežinau, nes šis laiškas pakeis mano gyvenimą. Ilgai kankinausi, bet nusprendžiau jį parašyti, nes daugiau nebegaliu. Nebegaliu tylėti, nors žinau, jog turiu tylėti, nes nieko nebus, nes tai tik paikos mano svajonės. Bet turiu tai pasakyti, kad išsilaisvinčiau. Aš tave myliu Sofija. Myliu tave! Dar nieko nesakyk. Žinau, jog sakysi, jog netiki meile, jog nieko nebus juk tai tik žodžiai, kurie nieko nereiškia, jog aš perdėdu, bet palauk. Pirmiausia viską perskaityk ir paskui galėsi tai pasakyti. Aš tiesiog noriu iškloti kaip jaučiuosi.

Kai sutikau tave autobuse iš karto patraukei mano dėmesį. Norėjau su tavimi susipažinti ir susidraugauti. Gal nebūtume daugiau susitikę, bet likimas nusprendė kitaip. Mes vėl susitikome ir pamačiau kokia tu esi. Norėjau tau padėti kaip draugei, bet po to, kai klupėjau šalia tavęs, tavo kraujo baloje supratau, jog noriu tavimi rūpintis visą gyvenimą. Vėl sakysi, jog perdėdu, bet taip. Noriu rūpintis tavimi visą gyvenimą, noriu apsaugoti tave nuo viso pasaulio, noriu, jog daugiau nebekentėtum. Dieve kaip kvailai ir nemokšiškai viskas skamba, bet aš taip jaučiuosi. Supainiotai ir nežinomai. Dovanoju tau šį vėrinį, jog mano dalis būtų su tavimi. Net jai aš tau tik draugas gerai bent jau žinosiu, jog tu turi dalį manęs. Kol šis vėrinys bus su tavimi, tol aš būsiu šalia. Myliu tave.

Česteris

Kol skaičiau laišką iš mano akių riedėjo ašaros. Niekaip negalėjau nusiraminti.

Taip ir maniau.

Ištarė jis.

Bent jau vėrinį pasilik gerai?

Aš neįstengiau kalbėti. Jaučiausi neapsakomai gerai. Aš norėjau, jog jis žinotų, jog ir aš taip jaučiausi ir jaučiuosi. Jog žinotų, kad noriu turėti dalį jo šalia savęs amžinai, nes jis yra pats geriausias ir brangiausias žmogus mano gyvenime.

Mes ir toliau būsime draugai. Viskas gerai. Aš pasistengsiu su tuo susitaikyti.

Ne.

Ištariau, kai apsiraminau.

Aš... Tiesiog aš... Aš irgi tave myliu Česteri. Supratau, kad myliu, kai suradai mane verkenčia lauke. Taip netikėjau meile, bet dabar tikiu, nes nieko tikresnio pasaulyje nesu jautusi. Aš myliu tave.

Nebereikėjo nieko sakyti. Mes tiesiog apsikabinome, o aš toliau verkiau.

Aš irgi tave myliu.

Žinau.

Aš tikrai tai žinojau. Joks kitas žmogus dėl manęs nebuvo tiek padaręs. Jaučiau, jog dabar tikrai turiu žmogų, kuris niekada nepaliks. Kuris visuomet bus šalia.

Nenorėjau to tau sakyti. Bet nežinau. Kažkaip nugalėjau save ir pasakiau, nes tiesiog nebegalėjau šitaip. Būti lyg niekur nieko šalia tavęs ir elgtis kaip draugas, nes nebebuvai man tik draugė.

Aš irgi taip negalėjau, bet stengiausi save nuraminti, jog tai normalu po to, kad tarp mūsų kažkas pasikeitė. Bet man nepavyko savęs apgauti.

Man irgi.

Tada jis tiesiog mane pabučiavo. Viskas nutolo. Nieko nebeliko tik mudu. Meilė yra pats nuostabiausias jausmas žemėje. Mane privertė į pasaulį sugrįžti mūsų draugų plojimai.

Pagaliau...

Jau galvojau, jog nesulauksime šito.

Tai jūs žinojot?

Esam ne akli Sofija.

Bet aš...

Nereikia apie tai kalbėti ar išraiškingai žvilgčioti. Pastebėjau kaip pasikeiti būdama šalia Česterio.

Taigi taip praėjo mano šimtadieniuko antroji dalis. Ji baigėsi tuom, jog kažkaip su Česteriu atsidūrėme vienoje palapinėje.

Praėjo savaitė. Šūlioje nieko naujo. Vakar buvo „Pank rokerių“ koncertas. Česteris labai jaudinosi, bet įtikinau jį, jog viskas bus gerai. Viskas ir buvo gerai. Mano tėvai ir toliau su manimi nesišneka. Jie nežino, jog žinau kaip atsiradau jų gyvenimuose ir nereikia. Nenoriu jų abiejų daugiau matyti. Jie abu man niekas. Česteris pradėjo laikytis mociko teises. Labai dėl to džiaugiuosi. Po koncerto priėjau prie jų. Žmonių atėjo visai ne mažai. Jie šnekėjosi su kažkokia kita grupe.

Na Česteri Alinauskai ar galima iš jūsų autografą?

Jis nusijuokė ir apkabino mane. Pabučiavau jį.

Be reikalo pergyvenai. Viskas gerai.

Aha ačiū dievui.

Nors turiu šiokių tokių pastebėjimų. Vienoje dainoje buvai pamiršęs žodžius.

Iš kur žinai?

Matėsi brangenybe tu mano.

Jis vėl nusijuokė.

Nes staigiai nutilai ir iš lūpų perskaičiau, jog pasakei Fuck.

Nu jo susinervinau.

Viskas gerai.

Ačiū brangioji.

Pas Aleksą į butą prisigrūdo nemažai žmonių. Jo pusseserė buvo koncerte ir jis jai pasiūlė likti nakvoti, nes seniai matėsi. Paskui atvarė Marko sesė Karolina ir dar dvyniai sugalvojo pasilikti nakvoti. Taigi Česterio ir Alekso bute yra keturi kambariai ir visi šiaip ne taip susitalpino, bet aš įtariu, jog Aleksas speceliai taip patvarkė, jog mudu su Česteriu atsidurtume viename. Paskui vakare jau po visko dar ilgai kalbėjomės su Česteriu. Apie koncertą ir viską bendrai. Po vienos tylos pauzės jis pasakė.

Pasiilgstu mamos.

Apkabinau jį. Mums teko dalintis viena anklode, nes nebeliko.

Kartais svarstau ar ji šiuo metu gailisi, kad mane paliko ir ar apskritai kada nors gailėjosi, bet manau, jog ne.

Žinai kur ji gyvena?

Klaipėdoje.

Gal buvai kada aplankyti ar skambinai?

Taip.

Jis atsiduso.

Skambinau prieš du metus. Kai atsiliepė pasakiau. „Labas mama čia Česteris“. O ji tiesiog padėjo ragelį.

Gal jai tavo skambutis buvo labai netikėtas. Gal ji pasimetė.

Taip aš irgi taip galvojau, bet vis tiek skaudu. Kad ir kaip bandau ją teisinti, bet tas skausmas nepranyksta.

Padėjau galvą jam ant peties.

Žinau. Man irgi skaudu žinoti, jog mano mamai niekada manęs nereikėjo.

Jis apkabino mane. Buvo šaltoka tai Česteris man davė savo džemperį. Jis buvo pukuotas, šiltas ir minkštas ir kvepėjo juo.

Tas mudu ir sieja dar labiau. Tėvų atsižadėjimas.

Taip, bet mes abu žinome, jog turime vienas kitą.

Ir visada turėsime.

Tą vakarą labai greitai užmigau. Buvau nebe viena ir šypsojausi pro miegus. Žinojau, jog dabar esu žiauriai laiminga.

Česteris išsilaikė mociko teises ir nusipirko mocą. Jėga. Vakar mane pavėžino. Jausmas nuostabus. Dėl manęs galėtų nebelikti mašinų. Gatvėmis lėktų vien mocikai. Visą rytą kažko pykino. Tikriausiai nuo vakar suvalgyto jogurto. Į mokyklą neėjau. Šian su Džesika tarėmės eiti šopintis. Jau greitai egzaminai. Kaip nenoriu, bet teks juos laikyti. Su Džesika susitikome prie mano namų.

Kaip sekasi?

Ai...

Tu kažkokia išblyškusi.

Ane?

Jo po akimis ratilai. Ar gerai jautiesi?

Nelabai Visą rytą pravėmiau. Tikriausiai nuo jogurto.

Džesės žvilgsnis paaštrėjo.

Nuo jogurto?

Nu, o kas?

O tas...

Apie ką tu?

Apie tai, jog tu gali būti nėsčia.

Ką?! Nusišneki!

Nepajutau kaip sušukau ant visos gatvės.

Na, juk gali būti taip, jog esi nebe viena.

Nesąmonė!

O jeigu sąmonė. Sakyk judu su Česteriu... Kada nors... Nu, žinai...

Nu... Kaip čia tau pasakyt... Jo...

O tu dieve, o judu ką be? Nu... Gerai... Tokiems dalykams reikia būti pasiruošus. Juk žinai?

Žinau, bet viskas įvyko... Netikėtai ir... Supranti?

Nesuprantu. Tokiems netikėtumams reikia būti pasiruošus visada nesvarbu turi vaikiną ar ne. Tokia jau mūsų moterų dalia. O kaip tavosios dienos?

Nežinau, jos dar toli.

Šiaip patarčiau pasitikrinti. Nueik į vaistinę ir nusipirk testą.

Dabar iš po kojų man slydo žemė. O dieve! Ar gali taip būti? Nuėjome į „Panoramą“ užėjome į „newyourker“, bet nieko nenusipirkau. Droge pasiėmiau violetinį lūpdažį. Džesika pasakojo, jog su Benu ketina išmauti savaitei į ispaniją, o aš buku žvilgsniu spoksojau į savo kavos puodelį.

Eiiii Sofija!

Kas?

Kur tu dingusi?

Ai nieko. Galvoju ir tiek.

Ji įdėmiai į mane pažvelgė.

Kad ir kaip būtų žinok, jog aš tave palaikysiu.

Žinau sesute.

Prie mano namų atsisveikinome.

Stovėjau priešais rezultatus. Nežinojau ar džiaugtis ar verkti. Jėzau man dvylikta klasė. Ji jau labai greitai baigsis. Bet... Dieve kaip pasakyti Česteriui. Kaip jis tai priims. Jis pasakys, kad mudu dar nepasiruoše, o gal... Jai tėvams pasakyčiau jie mane užmuštų. O dieve mano. Pri_si_dirom... Paskambinau Džesikai.

Sofi žiūrėjai į laikrodį. Dabar tik penkios ryto.

Teigiami.

Ji viską iš karto suprato.

O dieve sveikinu, nors su sveikinimais gal reikia palaukti. Ką darysi?

Nežinau.

Tyla.

Bet tu turi su juo pasikalbėti.

Žinau, bet kaip?

Paprastai.

Lengva tau kalbėti.

Tas tiesa.

Nejučia pravirkau.

Dieve ką man daryt?

Tiesiog pasakyk.

Kaip pasakyt? Juk neprieisiu prie Česterio ir nesakysiu. Brangusis žinau, kad mes dar labai jauni, bet aš laukiuosi.

Nu kad ir taip.

Tu juokauji?

Ne, gi normaliai pasakei. Bet kuo greičiau pasikalbėsi tuo bus geriau.

Nežinau kada pasakyt.

Šiandien.

Nežinau.

Taip Sofija šiandien. Viskas bus gerai.

Bet aborto aš nenoriu darytis.

Dieve mano ką tu nusišneki. Gi Česteris tau nesakė, jog esat per jauni ir jis kol kas dar nenori vaikų.

Bet...

Neprisigalvok nesąmonių iš anksto. Viskas bus gerai.

Gal.

Ne gal, o gerai. Šiandien vakare atvarai pas mus ir pasišnekat.

Gerai. Ačiū Džese iki.

Iki sesut.

Visą dieną sėdėjau kaip ant adatų. Kažkaip visada galvoji kaip tai bus, o kai ta akimirka ateina. Aš gal ir esu per jauna, bet. Už dviejų savaičių man devyniolika, bet nenoriu darytis aborto. Nei už ką. Niekada nebūsiu ta motina, kuri gali išmesti savo vaiką kaip šiukšlę į šiukšlių dėžę. Atėjau pas juos. Buvau kaip ne sava.

Labas meile.

Pasisveikino Česteris. Apkabinau jį.

Labas.

Sveika Sofi.

Labas Aleksai.

Kaip sekasi?

Gerai Rikai.

Tau tikrai viskas gerai?

Česteris žvelgė į mane susirūpines. Gal dėl to, jog šaltai pasisveikinau.

Taip. Ne... Česteri galim pasikalbėt?

Taip, žinoma.

Gal einame kur nors?

Gerai.

Mudu išėjome pasivaikščioti, o aš vis galvojau kaip pradėti pokalbį.

Tai apie ką norėjai kalbėtis?

Česteri aš... Mes turime labai rimtai pasikalbėti. Aš...

Kas nutiko?

Aš vėl apsižliumbiau kaip mažvaikė.

Sofija kas tau? Prastokai atrodai.

Linktelėjau. Reikėjo tęsti.

Aš suprantu, jog nelaikas, jog... Viskas labai greitai, bet mes negalime visko kontroliuoti.

Apie ką tu?

Aš norėjau pasakyti, jog... Aš laukiuosi...

Stojo tyla. Kažkur čiulbėjo paukštis. aš nedrįsau pažvelgti į Česterį. Žinojau, jog kalta aš. Man reikėjo anksčiau pagalvoti.

Esi tikra?

Linktelėjau.

Dariausi testą ir...

Jau ruošiausi, jog jis pradės rėkti ant manęs, jog pasakys, kad esu kvaiša, bet to nenutiko. Jis apkabino mane ir pabučiavo į kaktą.

Viskas gerai Sofija. Ša nusiramink.

Viskas blogai. Žinau, kad suknisau viską...

Nenusišnekėk tai nuostabu.

Ką?

Pakėliau galvą. Česteris šypsojosi.

Tai nuostabu Sofija. Žinau, jog nebus lengva, bet viskas bus gerai.

Tikrai?

Žinoma. Bus tikrai sunku, bet mes būsime nuostabūs tėvai.

O aš jau galvojau...

Vėl apsižliumbiau. Man pavažiavo hormonai.

Galvojai, jog esi kalta? Kvailute. Nieko tu nekalta. Viskas čia yra gerai. Yra kaip yra ir tai nuostabu. Žinau, kad mes dar labai jauni, bet nieko.

Myliu tave.

Nusijuokiau pro ašaras.

Aš irgi tave myliu.

Jis nušluostė man ašaras ir apkabino.

Grįžau namo. Jaučiausi nuostabiai. Galėjau pakilti iki pat dangaus iš laimės. Česteris tikrai yra pats nuostabiausias žmogus mano gyvenime. Dėl to, jog turėsime kūdikį jaučiuosi keistai, bet visi jau tai žino. Iš visų sulaukėm didžiausių sveikinimų. Rikas sakė, jog dabar su Niku mus vadins porele su prieaugliu. Išvadinau dėl to jį mulkiu, bet buvau beprotiškai lai. minga. Džesė su Benu jau norėjo svarstyti vardus, kas bus berniukas ar mergaitė. Bepročiai. Mano mieloji šutvė. Aš juos visus labai myliu, bet Česteris yra mano pačios dalis. Mudu neatsiejami. Vakare man paskambino Aleksas.

Aloha Aleksiuk.

Labas Sofija.

Kas čia per gedulo balsas?

Mano pakili nuotaika staiga nuslūgo, nes Aleksas tikrai kalbėjo laidotuvių balsu

Na, Sofija...

Kas yra Aleksai. Pirmą kartą matau, jog pritrūkai žodžių. Kas nutiko? Gal studija, kuri su jumis buvo pasirašiusi kontraktą pasakė, jog nebenori jums padėti?

Jis tylėjo.

Kas yra Aleksai?

Ne su studija viskas gerai.

Tai kas tada nutiko.

Vėl tylu.

Aleksai negąsdink. Man jau neramu. Kas po velnių atsitiko?

Nežinau kaip tau tai pasakyti.

Jo balsas skambėjo kaip per šermenis ar laidotuvių kalbą.

Aleksai!

Sofija aš tikrai nežinau kaip tau tai pasakyti. Tu savaime suprantama nepatikėsi, bet...

Kas nutiko?

Česteris jis...

Kas?

Česteris... Na... Jis užsimušė su motociklu.

Viskas ištirpo. Aplinka pasidarė netikra. Mane užliejo karštis.

Ne.

Sušnabždėjau.

Taip. Deja.

Netikiu Aleksai. Tai pokštas. Prašau pasakyk, jog juokauji.

Kad ir kaip norėčiau Sofi nejuokauju.

Ne tu juokauji. Tai pokštas.

Tai ne pokštas Sofija mums skambino iš ligoninės.

Stovėjau kaip mirusi rankoje laikydama telefoną, o per skruostus ritosi karštos ašaros.

Ne, ne. Prašau...

Žinau, jog tau kiekvienas žodis kaip peilis į širdį, bet turiu viską papasakoti.

Ne, prašau...

Jis važiavo motociklu, o jo nepraleido mašina ir kai jis jau norėjo važiuoti sunkvežimio vairuotojas jo nepastebėjo ir jie susidūrė.

Tu meluoji!

Ne Sofija. Man pačiam skaudu.

Kodėl? Kodėl tas likimas visad su manimi žaidžia? Kodėl jis nenori, kad pagaliau būčiau laiminga?

Išjungiau telefoną ir drebančiomis rankomis susiradau savo odinę striukę. Kol susivarščiau kerzus praėjo amžinybė, o mintyse kartojau sau, jog to negali būti. Neprisimenu kaip nuėjau iki jų namų. Tai buvo pragaro kančia.

Aš noriu jį pamatyti!

Džesika apkabino mane per pečius.

Ša Sofija tau negalima nervintis dabar supranti?

Dėjau!

Nekalbėk taip. Tu gi negali jaudintis dabar ir pergyventi.

Neprašyk manęs šito! Aš noriu jį pamatyti. Prašau.

Buvau silpna, nes skausmas mane gniuždė. O gal ir kūdikis ėmė iš manęs jėgas. Džesika nuvedė mane prie sofos ir apkabinusi pasodino.

Nereikia Sofi.

Iš jos akių irgi riedėjo ašaros.

Nereikia. Jis siaubingai atrodo. Nereikia.

Bet aš... Aš noriu...

Nereikia.

Prisiglaudžiau prie jos ir... Mane pasiglemžė milijono balų skausmas. Galvojau, jog anksčiau man skaudėjo, bet ne. Tai buvo niekis palyginti su šituo skausmu. Lyg kas plėštų tau gyvam širdį iš krūtinės. Norėjau klykti. Norėjau pati mirti. Man jau niekas nerūpėjo. Net tai, jog man liko dalis jo. Nenorėjau nieko. Dar blogiau, jog mane ušplūdo prisiminimai. Mudu su Česteriu vaikų žaidimų aikštelėje išsidirbinėjam. Jis nutraukia mane nuo supynių. Jis veda mane laiptais. Jis pasakoja man apie save. Jo randai. Jis klūpo šalia manęs laikydamas mano perpjautą ranką.

Tu mums reikalinga. Aš tave myliu.

Jo balsas skamba mano galvoje lyg tolimas aidas.

Česteri, Česteri, Česteri...

Tegaliu bepaliovos kartoti.

Viskas. Jo nebėra...

Pasiekia mane tik šie žodžiai.

Nieko neprisimenu. Netrukus atsirandu kažkokiam kambaryje. Nežinau kas su manimi darosi. Labai šalta, visos rankos ir kojos virpa lyg būčiau iš spageti makaronų. Labai pykina. Svaigsta galva. Kažkas užmeta ant manęs anklodę. Nieko nematau, nes nenoriu matyti. Nenoriu nieko.

Ji išsekusi. Atnešiau vandens.

Gerai ir atnešk dar anklodžių. Jėzau jai gi negalima šitaip jaudintis.

Nu, bet blemba juk turėjau jai pasakyti. Kada būtų sužinojusi? Po laidotuvių?

Taip, bet vaikas... Gerai, jog jai liko vaikas.

Taip vaikas, bet bijau, jog jai ji ir toliau šitaip, tai...

Tyla. Aš panyru į tamsą. Sapnuoju jį, o dėl to nei ką negeriau. Atsibundu ir pajuntu kažką šalia savęs, bet nieko nenoriu matyti ir svajoju vėl pasinęrti į miegą. Miegas gerai, nes nejauti realybės.

Na, meile tau visai prastai. Negalvojau, jog taip beprotiškai mane myli.

Galvojau, jog vėl miegu. Pasistengiau atsimerkti. Pamačiau ant sienos kabantį „Green day“ grupės plakatą. Toliau komodą ir žalias kambario užuolaidas.

Ar aš numiriau?

Išgirdau neabejotinai jo juoką.

Na, tu ir duodi. Tai Aleksas tau sakė, jog tipo iškeliavau pas Čester Bennington?

Atsigrežiau. Galvojau, jog man visai susisuko protas, kad pareina haliucinacijos. Ant kėdės šalia lovos sėdėjo jis. Česteris. Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau, bet jis niekur nedingo.

Nagi Sofija čia aš. Įvyko klaida.

Kaip suprasti? Aš...

Jis vėl nusijuokė. Kaip buvo nuostabu vėl girdėti jo juoką. Matyti priešais save jo saulės nuauksintus juodus plaukus ir visada besišypsančias tamsiai rudas akis.

Tiesiog jiems paskambino ir pasakė, jog avarijoje žuvo Česteris. Rišys buvo prastas tai jie neišgirdo pavardės. Jiems pasakė, jog jis atrodo kaip pankas ir visą kitą. Aleksas iš karto paskambino tau ir pasakė, kad aš esu jau RIP. Markas nuvažiavo į ligoninę ir tas pankiokšnis buvo žiauriai panašus į mane tik, kad veidas jo buvo randuotas ir neatpažystamai sumaitotas. Markas apsipažino ir parsivežė jį namo. Nu ką ir jie jau organizuoja gražias laidotuves nepažystamajam tik aš įžengiu pro duris ir jiems visiems sukeliu šoką. Tai Benas dabar vėl nuvežė to vaikino palaikus į ligoninę. Vargšiukas taip baisiai žuvo. tai ne, po mirties dar jį visur tampo.

Galėjau jo klausyt ir klausyt. Taip buvo gera žinoti, jog jis grįžo, jog jis su manimi.

Česteri.

Vėl apsižliumbiau.

Nu ot tau hormonai visai pavažiavę stabiliai.

Jis mane apkabino ir ėmė glostyti plaukus.

Ša nusiramink.

Išgirdau kaip jis juokiasi.

Dieve mano, kas galėjo pagalvoti, jog Sofija, kuri netiki meile taip sureaguos.

Patylėk pankiokšni.

Pabučiavau jį.

Aš tikiu meile, nes tu esi mano meilė.

Jis nusijuokė ir irgi mane pabučiavo.

Daugiau nepalik manęs gerai?

Aš ir nepalikau ir niekada nepaliksiu.

Myliu tave.

Aš tave irgi.

Žinojau, kad baisiai atrodau, veidas išpurtęs nuo ašarų, susivėlę ir prie smilkinių prilipę plaukai, bet man tai nerūpėjo. Ak, kad visuomet taip būtų ir visokiose knygose. Norėčiau, kad Mijai iš „Gera mergaitė“ romano irgi būtų taip buvę, kad Kolinas grįžtu pas ją. Prisiglaudžiau prie Česterio. Galvą padėjau ant peties ir jaučiau, jog jis bus šalia visą gyvenimą, jog kai man bus sunku jis apkabins ir kartu ištvęrsime visus sunkumus ir negandas. Jaučiausi rami. Rami, kupina gyvenimo džiaugsmo ir troškimo. Nebesiblaškanti kaip niekam nereikalingas šapelis gyvenimo audroje. Žinojau, jog esu reikalinga ir mylima.

Po dviejų metų

Gyvenimas nuostabus dalykas. Greitai prašvilpė du meteliai. Mudu su Česteriu nusipirkome butą irgi Fabuose. Visai netoli Aleksiuko buto. Jis dabar vaikšto į pasimatimus su kažkokia Bernadeta. Pasakysiu tik jums , kad jam su merginomis nesiseka. Na, bet jaučiu, jog jis tai žino. Česteris šiais metais baigia dailę. Kitą mėnesį bus Džesikos ir Beno vestuvės. Jie tuoksis netradiciškai. Žinoma susirašys santuokų rūmuose, o paskui mes su Česteriu turėsime būti jų liudininkai, kai jie prisieks meilę vienas kitam kažkokiam metalo konce. Įsivaizduokit vestuvės metaliuko konce. Aš irgi taip norėčiau. Su Česteriu apie vestuves laiks nuo laiko pakalbam, tad jaučiu, jog ir musiškės greitai bus, nes ką čia jau. Ai beje įsivaizduojat kur įstojau? O gi į psichologiją. Aš. Sofija Alinskaitė, toji, kuriai matematika buvo kartuvės. Į psichologiją. Tai mano svajonių darbas ir ką. Aš laimėjau. Mūsų butas man labai patinka, nes nors yra nedidelis, bet pakankamai erdvus. Pro langus labai gražiai šviečia saulė. Ypač rytais. Man patinka anksti ryte atsikelti ir geriant kavą žiūrėti į brėkštantį rytą. Tokia jau pasidariau. Anksčiau nepastebėdavau tokių dalykų, bet anksčiau aš negyvenau, o egzistavau. Dabar tai suprantu. Markas išsitrenkė porai metelių į Italiją. Gaunam iš jo gražių atvirukų. Šiuo metu gyvena Florencijoje. Nikas su Riku išlėkė eksprontu pakeliauti po europą. Tikiuosi jiems gerai sekasi. O mudu su Česteriu esame laimės viršūnėje. Mums gimė nuostabus berniukas. Davėm jam Kolino vardą. Dabar tas angelėlis miega savo lopšelyje. Neseniai jį užmigdžiau, tad pasinaudodama tylos valandėle nusprendžiau jums parašyti. Mano tėvai... Visada buvo opi tema. Jie nesidomi kaip aš gyvenu. Aš tiesą sakant irgi. Česteris kartą buvo susitikęs su savo motina, nes ji pati to norėjo. Sakė, jog labai gailisi savo sprendimo. Na už klaidas reikia mokėti, nes Česteris jai jaučia tik abejingumą. Žinau, jog jam vis dar skaudu. Tikiuosi, jog gal jiedu nors karts nuo karto pasibendraus, nors Česteris jai sakė, kad gyvena gerai ir jam iš jos nieko nereikia, bet žinau jam tebereikia motinos meilės. Taigi, gyvenimas yra nuostabus daigtas. Nors likimas daug mane kankino, bet suteikė ir gyvenimo pilnatvę. Davė tai apie ką niekada nebuvau svajojusi ir daug vertingų gyvenimo pamokų. Taigi būkite ir jūs laimingi ir žinokite, kad po didžiausios audros visuomet nušvinta saulė. Atraskite gyvenime, nors vieną žmogų, kurio galėtumėte laikytis. Tas vienas žmogus atstos jums šimtą tų, kurie gramsdina jus į bedugnę. Atraskite mėgstamą veiklą ir džiaugitės pradžioje mažais dalykais. Nenorėkite visko iš karto. Su jumis buvau aš Sofija. Kaškada vieniša, sugniuždyta mergina, o dabar laimingiausia pasaulyje ir mylinti gyvenimą, nors kaškada norėjau iš jo išeiti. Tikiuosi jums neužknisau su savo depresijomis ir jums buvo įdomu sužinoti mano gyvenimo istoriją. Kol kas pas mus nieko naujo, bet jai bus būtinai parašysiu. Tad sakau jums Orevuar.

Turi klausimų?