Autobusų mergaitė (1/2)

Stoviu supistoj stotelėj ir šalu. Užpiso viskas. Kasdienė rutina, mokslai, klasiokai, tėvai. Karoče viskas. Na, taip jau yra. Kada atvarys autas?

Pagaliau jis atrieda į stotelę ir aš vargais ne galais įlipu. Žmonių, kaip skruzdėlyne. Bet nieko naujo, nes visi po darbų. Pro mane prasibrovė kažkoks senis. Vargais ne galais nuslinkau prie ranktūrio ir pasirėmiau alkūnėmis. Kodėl visi aute, taip garsiai kalba? Aš tiesiogine to žodžio prasme girdžiu, kaip kažkokia moksleivė gale rėkia į telą.

Tai žinai karoče mes su Gintu nuvarėm į klubą vakar.

Klausykit panele jei norite prisėskit, nes aš jau lipu.

Man pasakė kažkokia senutė. Atsirado laisva vietikė. Pagaliau. Atsisėdau ir ant žemės nutrenkiau savo kuprinę ir dėklą su gitara. Išsitraukiu grotuvėlį ir užsileidžiu metaliuko. Štai kas panaikins mano nuovargį ir bėdas, nors trumpam laikui.

Atsidaro durys ir mano žvilgsnį patraukė įlipęs vaikinas. Va čia tai... Jis buvo aukštas, labai aukštas. Ant galvos mačiau turi įspūdingo dydžio skiauterę, išmargintą įvairiom spalvom. Odinė striukė belekiek spygliuota ir kniedyta. Džinsai gerokai suplyšę. Aišku kerziukai. Jis prisėdo šalia manęs. Toliau klausiau savo muzikytės ir stengiausi nekreipti į tą individą dėmesio, bet nesisekė. Manau jūs man pritarsite, jog šiais laikais ne dažnai sutiksi kokį panką ar metalistą? Kartais man atrodo, jog gotai, pankai ir panaši chėbra išnyko dar devynesdešimtaisiais. Žinau, žinau, jog taip tikrai nėra, bet savo aplinkoje esu vienintėlė subkultūrų garbintoja ir roko klausytoja. Dažnai prisisvaigstu, jog sutiksiu kokį nurautą pankrokerį ir bus jėgiškai, bet kaip visada, kur tau. Staiga jis man ant kelių nušveitė savo kuprinę. Tipo palaikyk. Padėjau ją ant žemės. Jis vėl paėmė ir uždėjo ją man ant kelių. Aš vėl ją nustūmiau ant žemės. Jis ištraukė man iš ausies vieną ausinę ir įsikišo sau.

Gera muzika.

Šūdų neklausau.

Oi koks pareiškimas.

Tylėjau ir troškau, kad jis atsiknistų. Norėjau būti viena, kaip iki tol, bet kur tau.

Negali palaikyti mano kuprinės?

Aišku, kad negaliu. Pats pasilaikyk.

Kokia nedraugiška.

Jis nusivaipė. Įdomu, kaip aš jam atrodžiau? Pati turiu šešias tatuiruotes. Dvi ant vienos rankos, dvi ant kitos ir dar dvi ant krūtinės. Dar turiu snakebitus lūpose, po keturis tunelius kiekvienoje ausyje. Jie nedideli. Mano plaukai nudažyti žaliomis ir raudonomis sruogomis. Šiaip natūraliai šviesūs ir labai ilgi ir stori. Kol kas su jais nieko nedariau, bet planuoju. Apranga, mano mylima odinė kožytė su daug spygliukų. Dievinu spyglius. Ant kaklo dar chokeris, kuris jau gana gerokai panešiotas, o ant rankų po dvi kniedytas apyrankes. Vieną pirkau kažkokiuose sendaikčiuose, todėl ji neša cizais. Dažnai prisisvaikstu pati sau, jog ją nešiojo koks nors pankas.

Na, būk gerutė palaikyk mano kuprinytę. Please.

Nichuja. Čia tavo kuprinė. Trenk ją kur nori ir atsipisk nuo manęs.

Ot kokia. Ugningo charakterio. Tavęs, kaip matau nepavaikysi. Karinga. Man jau patinki.

Jis vėl nusivaipė. Jo rankos, kiek mačiau iki striukės buvo ištatuiruotos. Čiūju po rankovėmis dar jų belekiek. Ausyse neblogo dydžio tuneliai. Lūpose irgi turėjo snakebitus.

Oi tik ne šita daina. Man ji kelią depresūchą.

Klausyk, atsipisi gerai? Čia mano grotuvas, mano muzika, tad klausysiu ko noriu.

Tu visada tokia?

Neatsakiau. Ar jis kada nors atsipis nuo manęs?

Ei alio!

Jis pamosavo ranka man priešais nosį. Išsitraukiau ausines.

Ko nori?

Gal nori keksiukų?

Ne.

Ar tikrai?

Tikrai atstok.

Nagi, jie tokie skanūs. Su šokolado gabaliukais.

Nu, gerai.

Pagalvojau, jog dar nežinia kada lipsiu. Be to valgiau tik ryte.

Palauk. Pažiūrėkim ar dar aš juos turiu.

Ot, pirma siūlo, o paskui. Palauk, nežinau ar jų turiu.

Jis atsegė savo kuprinę ir ėmė joje raustis.

Čia nėra. Gal šitoj kišenėj. Palaikyk šituos?

Jis įbruko man į rankas krūvą įvairių daigtų. Gitaros derintuvą, kažkokią knygą, cigarečių pakelį, žiebtuvėlį, kažkokį megstinį, kuris buvo labai pukuotas ir šiltas, teniso raketę.

Įsivaizduoji dar į šitą kuprinę sugebėjau sukišti savo riedlentę.

Geras.

O va radau.

Jis ištraukė pakelį. Atidaviau jam jo daigtus. Jis vėl juos susigrūdo.

Prašau.

Padavė man pakelį. Pasiėmiau vieną ir nusilupau. Niam niam. Skanumėlis.

Tai kuo tu vardu piktuole?

Sofija.

Koks senas vardas.

Vardas kaip vardas. Normalus, o pačio koks?

Česteris.

Nu ir vardelis. Sakai, kad mano senoviškas, o pats esi turbūt Česteris vienintėlis Lietuvoje. Bent jau Vilniuje tai tikrai.

Nežinau. Tai kur lipsi?

Nežinau.

Kaip tai nežinai?

Vat taip.

Negali taip būti. Kur nors vis tiek važiuoji.

Pati nežinau kur.

Jis įdėmiai į mane pažvelgė. Dieve tos tamsiai rudos akys atrodo veria kiaurai.

Tikrai nežinai kur trauki?

Ne.

Aš tai lipsiu „Žaliajam tilte“.

Aišku.

 Perjungiau kitą dainą. Užgrojo Linkin park Shadow of the day.

O kokia liūdna daina. Bent jau žodžiai tai tikrai praneša apie depresiją ir liūdesį.

Patylinau grotuvėlį.

Nepatinka, kai komentuoju dainas?

Taip. Klausau kokių noriu, o jei tau nepatinka...

Ša, nuleisk garą. Aš su tavim draugiškai, o tu...

Kokia esu tokia. Savęs nepakeisiu.

Tai su visais naujais pažystamais taip bendrauji?

Maždaug.

Kodėl?

Nes tokia jau esu. Labai atsargiai žiūriu į žmones.

Kuria prasme?

Draugystės, pasitikėjimo.

Tai jei taip kalbi matau, kad santykiuose su draugais ar kitais bendraamžiais esi nusvilusi.

Aha.

Kurį laiką jis tylėjo.

Tai jei taip tikriausiai mažai draugų turi.

Beveik neturiu. Mažai kuo pasitikiu. Tiesą sakant mano draugu beveik neįmanoma tapti.

Jis tylėjo, tik žvelgė į mane susimąstęs. Įdomu ką mano. Tikriausiai, kad esu paprasčiausia depresuojanti eilinė pauglė, kuri viską per daug sureikšmina.

Tai groji gitara?

Taip. Lankau pamokas, o tu kaip supratau iš derintuvo irgi.

Aha. Su pora draugelių įkūrėm ale roko grupę.

O, neblogai.

Ai nemanau, kad mums kas nors išeis.

Autikas sustojo „Žaliajam tilte“.

Na, tai aš jau lėksiu. Iki piktuole Sofija.

Ai tai ir aš varinu.

Ane?

Jis klausiamai į mane pažvelgė.

Aha.

Tu keistuolė.

Žinau.

Mudu išlipome ir ėjome šalia. Ką aš dirbu su savo gyvenimu? Nežinau.

Tai kur gyveni?

Fabuose, o tu?

Koraluose.

Aišku.

Toliau tysėmės gatvėmis tylėdami. Neįsivaizdavau, kodėl išlipau paskui jį. Tiesiog kažkaip. Aš pati nežinojau kur važiuoti ir šiaip... Ai, viskas nerūpėjo.

Tai kur droši?

Nežinau.

Jis nusišypsojo. Dar niekada tiesą sakant nemačiau tokios gražios šypsenos.

Ar šiandien iš viso ką nors žinai?

Nežinau Česteri.

Matosi. Tai jei jau nežinai kur trauki gal varinam į rūsį?

Kur?

Ai čia yra tokia vietelė, kur renkasi tokie kaip mudu.

O, geras.

Tai varom?

Galim man vis tiek.

Nuvarėm į kažkokį pastatėlį. Tiesą sakant jis buvo visai netoli. Tai buvo tikras rusys. Viduje nešė alumi ir cizais. Metalas griaudėjo taip, kad rodos susproks ausų bugneliai. Viduje gryna žmonių tirštynė. Pilna neformalų, gotų, pankų, metalistų ir šiaip žmonių, kurie nėra pilka masė.

Tai čia ir varei?

Aha!

Tai kodėl mane pasikvietei?

Tiesiog šiaip!

Įdomus tu žmogus!

Pati gal tokia!

Nusipirkau vyno ir iš kažko nukniaukiau cizą.

Klausyk Česteri gal gali paskolinti žiebtuvėlį?

Gerai imk!

Prisidegiau ir ėmiau traukti.

O beje kiek tau metų Sofi?

Aštoniolika, o tau?

Devyniolika.

Aišku!

Surukiau vieną cizą, tada antrą, trečią. Galų gale apsinešiau. Žinau rituosi žemyn, bet man nerūpi. Tiesą sakant nerūpi niekam kas su manim vyksta. Išgėriau vieną taurę vyno, tada nusipirkau skardinę sidriuko. Česteris kažkur dingo. Ai kas man. Gal ir gerai, kad jis atsitempė mane čia. Nors prasiblaškysiu. Iškėliau rankas į viršų ir ėmiau linguoti su galvą į muzikos ritmą. Taip dar labiau apsinešiu. Nuo growlo kolonkės net džerškia, bet kam rūpi.

Ei tu čia naujokė?

Mane užkalbina kažkoks metalistas juosmenį siekiančiais plaukais. Jis nešiojo juodas, odines kelnias, striukę, visi pirštai buvo žieduoti, nosyje žiedas, o nuo striukės krašto karojo kažkokia grandinė. Dar su velniai žino kuo apsipaišęs sau veidą.

Aha!

Su kuo čia atvarei?

Su Česteriu!

Oooo, Česteriukas, o aš jo visur ieškojau. Tai kuo tu vardu?

Sofija, o tu?

Aleksas!

Tai iš kur tave Česteris nukniso?

Iš auto!

Ane?

Jo!

Ir kaip tau čia patinka?

Gera vietikė!

Žinau!

Tai kaip čia taip Česteris tave iš auto nukniso?

Ai variau šiaip be tikslo. Jis uškalbino mane aute, tai ir išlipau paskui jį.

Geras. Tu keista.

Dažnas man taip sako.

Imu growlinti Slipknot Disasterpieces. Aleksas kažkur dingsta. Na ir gerai.

 Nežinau kiek laiko praėjo, kol čia esu. Kelis kartus man skambino, bet net nepasižiūrėjau kas!

Sofi atknisk čia!

Užriko Česteris. Keista, bet atpažinau jo balsą.

Nu, ko tu nori?

Susipažink čia mano draugeliai Markas, Benas ir Karolis. O su Aleksu tu jau pažystama.

 Karolis buvo gotas. Vilkėjo tamsiais rūbais, avėjo aukštais kerziukais. Plaukai buvo dažyti juodai, bet iš šaknų matėsi, kad šviesūs. Akys rudos, bet įdėti juodi lešiai. Jas tamsias dar padarė juodas akių pieštukas. Rankos kiek mačiau visos tatuiruotos, o ausyse neblogo dydžio tuneliukai. Benas buvo pankas. Turėjo labai didelę skiauterę iš savo natūros ryškiai raudonų plaukų, o ausyse. Ką? Nustebau, nes mačiau tai pirmą kartą. Ot originalumas. Ausyse styrojo pieštukai. Taip jis nusprendė tunelius pasidaryti su pieštukais. Antakiuose ir lūpose irgi buvo auskarai, odinė, kniedyta koža, plėšyti juodi džinsai ir aišku tatūškės ir kerziukai. Jo didelės žalios akys tiriamai mane nužvelgė. Markas buvo metalistas kaip ir Aleksas. Nešiojo pakankamai nudėvėtas odines kelnias, striukę, irgi turėjo krūvą žiedų, o striukė dar buvo apkarstyta grandinėmis. Rudi plaukai gaubė gana griežtų bruožų veidą, kuriame išsiskyrė linksmos mėlynos akys.

Aha. Sveiki!

Labas Sofi! Česteris mums pasakojo, kaip tu jam atsikirtinėjai aute!

Lindo, tai ir atsikirtinėjau!

Ką? Aš prie tavęs nelindau, tik bandžiau susidraugauti!

Oi, koks gerutis!

Įsižeidžiau!

Jis nutaisė verkiančio vaiko išraišką, bet jam nepavyko, nes lūpos išdavikiškai šypsojosi.

Tai jūs tipo sukūrėt roko grupę?

Nu, kažkas tokio. Parašėm porą dainų, tik dar niekur nepavyko jų prakišt!

Tai gal dar pavyks!

Tikimės! Tai kokioje šūlėje mokaisi?

„Gabijos gimnazijoje“!

O, aukštas lygis!

Jie apie kažką tarpusavyje užsišneka ir aš pasijaučiu nereikalinga ir svetima kokia ištiesų ir buvau. Todėl nuslenku per minę iki durų ir net neatsisveikinusi išeinu. Lauke kvėpuoju šaltu oru. Dar snigti pradėjo. Šaunumėlis. Ir ką aš dirbu?

Kažkaip parsiradau namo. Jau buvo vidurnaktis. Užlipau į butą ir ėmiau rakinti duris. Staiga, viduje išgirdau trenksmą ir šūksnius. Prasideda. Tas pats per tą patį. Kiek gi galima. Vos įžengiau pro duris tėvukas partiesė mane ant grindų.

Na, kur trankeisi?

Atsistojau.

Šiaip po miestą. Man jau aštoniolika ką negaliu?

Ne.

Viršūnė. Tėvai, tu vėl girtas. Kiek gi galima?

Apsižvalgiau po butą. Jis nuostabiai kvepėjo alkoholiu ir cizais. Va iš ko aš tai paveldėjau. Nusišneku žinau. Mama kruvina gulėjo kamputyje ir verkė.

Kiek gi galima kada abu pabaigsit? Mama kada tu imsies ką nors daryti?

Kada tu būsi paklusni ir nustosi trankytis po landynes?

Aš niekur nesitrankiau, jei taip sprendi iš savo pauglystės tėvai, tai labai gaila. Man neregėtai užpisa namuose. Aš jūsų abiejų nekenčiu ir darau viską, kad tik kuo mažiau reikėtų čia būti...

Nespėjau pabaigti, nes tėvas žiebė man per veidą. Iš nosies pliūptelėjo kraujas. Ne pirmas kartas. Prasibroviau pro jį ir nuvariau į savo kambarį. Užsirakinau ir ėmiau stabdyti kraują. Girdėjau, kaip jie eilinį kartą plūstasi.

Neišauklėjai dukters. Per tavo neatsakingumą ji nežinia kokiais keliais gali nueiti.

Pats, kaip elgiesi. Geri per dienų dienas ir dar išsilieji ant manęs. Kas tu per vyras.

Vėl trenksmas.

Užsičiaupk.

Tyla. Susistabdžiau kraują. Tada vėl trenksmas. Taip kartosis, kol ji neteks samonės. Tai jo žaidimas. Visi mato. Kaimynai, seneliai visi. Tik niekas nieko nedaro. Atsitiesiau ant lovos ir įsikišau ausines. Užsileidau sunkujį metalą ir išsitraukiau iš stalčiaus peiliuką. Tada pradėjau vėl. Šito niekas nežino, nes tai mano vienos paslaptis. Dar vienas pjūvis. Dar vienas. Tėvas mane n kartų mušė. Visas mano kūnas po drabužiais nučaižytas diržo. Pilnas mėlynių ir randų. Dar vienas rėžis. Skauda, bet fizinis skausmas atsveria dvasinį ir man lengviau jį pakelti. Dar vienas pjūvis. Randus slepia rankovės ir gerai. Nenoriu, kad kas nors knistų man protą. Išsikraunu. Suimu peiliuką patogiau ir kol kraujas dažo mano drabužius, ko mama ir mokytojai nepastebi verkiu. Noriu, kad viskas pasibaigtu. Bet kada tai bus?

 Užsnūstu ant lovos. Kai pabundu jau tamsa. Nežinau kiek valandų, todėl išjungiu grotuvą ir nusirengiu. Tada susisupu į anklodę lyg į kokoną ir apsikabinu save. Taip jaučiuosi saugiausiai. Užmiegu.

Atsibundu penktą ryto. Vartausi, bet nepavyksta užmigti. Vėl užsileidžiu muzikos. Be roko ir metalo negaliu. Muzika yra tai už ko laikausi.

Pasivarčiusi dar pusvalandį išlipu iš lovos ir klausydamasi muzikos apsirengiu. Aš visada su ausinėmis, kad ir kur būčiau. Mokykloje, mieste, parduotuvėje. Pasikloju lovą ir atsisėdu prie kompo. Face booke nieko naujo. Youtube irgi. Vėl man parašė tas dūchas Dovydas. „Ką tu“? Atrašiau, kad nieko. Čiūju atrašys tik vakare. Štai kokie mano draugai. Ai... Viskas beprasmiška. Šiaip šūlę esu pakeitusi du kartus. Kodėl? Dėl patyčių ir dėl to, kad mane visi kniso. Esu neaukšta, ilgais šviesiais plaukais. Mano veidas vaikystėje buvo nusėtas strazdanų. Net dabar turiu jų, o mano veidą dar gražina spuogų iš pauglystės randai, nes juos spausdavausi pati. Akys neišraiškingos didelės, kaip lėkštės, žydros. Dar be to mano išvaizdos nei kiek nepataiso akiniai, kurie mano akis dar labiau didina. Su jais atrodau kaip močiutė arba pelėda. Mano tėvukas gėrė visą gyvenimą, o iš vaikystės tik prisimenu nuolatinius kraustymusius iš vienos landynės į kitą. Buvome gal trims mėnesiams apsistoję pas mano mamos mamą, bet po pusmečio ji mirė. Tėvukas vis atsiprašinėdavo ir žadėdavo aukso kalnus, kad tik mano mama sugrįžtu pas jį. Ji kvailė grįždavo. Taip vėl ir vėl. Nauji pažadai, po kiek laiko nauji smūgiai. Išeinu su mama nežinia kur. Tėvukas mus suranda. Vėl atsiprašinėjimai. Mama vis atleisdavo vėl ir vėl. Buvau maža, tad nesigilindavau į tai. Tiesiog pasakoju ką atsimenu. Porą kartų mama buvo susiradusi naują vyrą, tai gyvendavome pas jį, bet tėvukas keliais šliaužiodavo ir mama savo meilužį palikdavo ir sugrįždavo pas jį. Gal būtu buvę geriau jei mama būtu likusi su vienu iš tų dviejų vyrų. Gal tada mano gyvenimas būtu visiškai kitoks. Išgėręs tėvas visad išsiliedavo ant mamos. Tai nesibaigė, bet mama nebesikraustydavo. Aš nežinau kodėl. Dabar gyvename tokiam košmare jau ketverius metus. Mama į miestą išeina ušsitepusi gerą sluoksnį pudros, kad paslėptu mėlynęs. Iš tėvo tėvų niekada nesulaukiau meilės kaip iš senelių. Jie vis priekaištaudavo mano mamai, kad dėl jos kažkokių klaidų tėvas toks. Jie visada užstodavo jį. Dėl visų šių nesąmonių jausdavausi labai vieniša, lyg būčiau kažkas nereikalingo. Lyg užmirštas, numestas dulkantis daigtas. Vis norėdavau pabėgti iš namų. Namų? Na, ši vieta man jau seniai nėra namai tik gyvenamoji vieta, bet ne namai jei suprantate ką turiu omenyje. Tėvas niekada nesidomėdavo manimi kaip dukra. Nesidomėjo mano pažymiais, laimėjimais, ar turiu draugų mokykloje, kaip man sekasi. Niekada. Mama irgi. Taip ji rūpindavosi manimi, bet tiek metų smurto pavertė ją lėle. Ji viską darydavo kaip mechaninis žaislas. Ji nėra blogas žmogus, tik iškankintas ir silpnas. Kai buvau maža ji rūpindavosi manimi. Sekdavo pasakas, dainuodavo lopšines prieš miegą, kartu žaizdavo, paklausdavo manęs, kaip man sekėsi mokykloje, domėdavosi mano pažymiais, klausdavo kaip sutariu su klasiokais, bet bėgant metams mes labai atitolome. Dabar ir ji manęs nepažysta. Žodžiu, gyvenu su tėvais lyg su svetimais. Ką jiems jaučiu? Mamai gailestį. O kur meilė? Nežinau, jos nėra. Tėvui? Tėvo nekenčiu. Nors ne. Per žiaurus žodis. Aš tiesiog jiems abiems esu abejinga. Manau, kad jie man irgi. Dar prieš tris mėnesius mirė ir mano tėvo mama. Nuostabumėlis. Nesakau, kad smurtas namuose būdavo kiekvieną dieną. Ne, būdavo į mėnesį po du kartus. Kiekvieną mėnesį. Kalbėdavau mamai, kad tėvas nepasikeis, kad kraustitumės iš čia kuo toliau. Bet mama dirbo tik tai valytoja kažkokioje firmoje, tad jos atlyginimo vos užtekdavo mums pragyventi. Tėvas dėl girtuokliavimo šešis kartus lėkė iš darbo. Mama vis sakydavo, kad ji daro kažką neteisingai, jog tėvas myli ją, jog jei ji pasidarytu nors kiek kitokia. Kokios jam reikia viskas pasikeistų. Pliurpalai. Aš jau seniai tai supratau. Mama ne. Ir ji nenori nieko keisti. Tėvas įtūžį liedavo ne tik ant mamos, bet ir ant manęs. Ypač jei ji būdavo darbe, o aš namuose. Daužydavo mane šiaip sau, nes jam reikėdavo išsilieti. Nesvarbu ant ko. Žiauriausias kartas buvo, kai jis mano galvą tėškė į spintelę. Tas smūgis iš dalies pakeitė mano gyvenimą. Pradžioje maniau, kad nieko tokio. Smegenų sutrenkimas ir panašiai. Na jį irgi turėjau, bet kai pasveikau ėmiau prasčiau matyti. Visad turėdavau gerą regėjimą. Kodėl dabar? Mama nuvedė mane pas gydytoją, o ji pasakė, jog trūko kažkas mano tinklainėje ar kažkur. Nesigilinau. Žinojau tik vieną, kad turėsiu nešioti akinius. Dabar prastokai matau tamsoje. Nekenčiu savęs dėl to. Mokykloje. Pirma klasė praslinko neblogai. Turėjau draugų ir mokykla buvo mano mylimiausia vieta. Tenai galėdavau pabėgti nuo namų nesąmonių. Mokykloje supratau kas yra tikra vaikystė ir draugystė. Labai susibendravau su Kamile. Tiesą sakant jau nuo darželio. Ji nakvodavo pas mane. Užjautė dėl tėvų, kartu žaizdavome kieme iki išnaktų, plepėjom ir šiaip džiaugėmės vaikyste. Troškau, kad ji būtu mano sesuo. Bet trečioje klasėje, kai pasikeitė mano regėjimas prasidėjo... Visi ėmė mane pravardžiuoti žvaire, strazdane, neūžauga ir kitokiais vardais. Kamilė, kurią laikiau savo seserimi susidėjo su mano klasiokais ir visiškai nutraukė bendravimą. Kažkodėl toks jau mano likimas, kad visi mane pastoviai palieka. Gal kažkas negerai su manimi, o ne su tais žmonėmis. Kurį laiką nekreipiau į tai dėmesio. Paskui sužinojau, kad kažkurio klasioko mama dirba toje firmoje, kur valytoja dirba mano mama. Tada patyčios padidėjo. Buvau pravardžiuojama skuduro dukra. Na, jau savo mamos aš skuduru leist vadint tikrai negalėjau, tad eilinį kartą taip iš manęs šaipytis pradėjusiam Kostui atsistojau ir žiebiau iš puodelio, kuriame per dailės pamoką buvo vanduo dažams į smakrą. Jam iš burnos ėmė bėgti kraujas, o mane aišku nuvedė pas direktorę. Ten net neišklausyta buvau apkaltinta ir buvo pranešta mano tėvams. Tą vakarą tėvukas mane gerokai aptalžė, o mama... Ai mamytė... Ji. Mano apgintoji mamytė tą vakarą pirmą kartą grįžo girta. Negalėjau patikėti, jog ir ji klimsta. Tai buvo pirmas kartas iš kokių penkių. Ji prisigerdavo labai retai. Visi mokykloje žinojo, kad mano mama dirba valytoja. Dėl to užjausta ir paguosta tikrai nebuvau. Visi mažiukai badė į mane pirštais, kai eidavau koridoriumi ir žvengė. Kai atėjo laikas eiti į penktą klasę. Mama mane perrašė į „Gabijos gimnaziją“. Ji gavo geresnį darbą. Parduotuvėje. Na irgi ne kažkas palyginti su tuo, kad mano klasiokų tėvai buvo. Na, įvairūs pavaduotojai, viršininkai, o kai kurie net turėdavo savo verslus. Manot patyčios, kai perėjau į kitą mokyklą liovėsi? Klystat. Mane vadino atškarike, keturake, žvairaake ir panašiais vardais. Draugų pradžioje neturėjau nei vieno. Paskui susibendravau su Kotryna. Nors dabar žvelgiant ji buvo išnaudotoja ir intrigantė. Mes buvome tada labai geros draugės. Visko prisigalvodavom, prikrėsdavom. Kartą ji iš didžiausio pašaipūno klasėje Viliaus nukniaukė visą guminukų pakelį. Paskui ant jo sąsiuvinio už tai, kad per pertrauką ant visos mokyklos šaukė, jog aš nevykėlė ir prašė pasisakyti visos klasės ar jo nuomonė teisinga nupaišė šlykštų vyrą su didele barzda, ilgiausiais ūsais ir prašieptais geltonais dantimis ir apačioje užrašė „Čia tu Viliukai“. Paskui mes abi dar ne kartą tiems, kurie lysdavo prie mūsų prikrėsdavom įvairiausių išdaigų. Palikinėdavome fake meilės laiškelius ir daug kitokių nesąmonių. Tai man padėjo. Juokas buvimas kartu su ja. Tai, kad ji buvo šalia man padėjo ištvęrti visas nesąmones namie ir mokykloje. Kai šeštoje klasėje pas mus atėjo trys naujokai. Oskaras, Mantas ir Dominyka: Kotryna pradėjo sekioti paskui juos. Aš buvau numesta kaip nereikalingas žaislas. Vis skambindavau jai kviesdavau kur nors pasibastyti po miestą ar šiaip ką įdomaus nuveikti. Ji vis teisindavosi, jog neturi laiko, jog dabar lėks susitikti su Oskaru ir kitais dviem. Su trijule susipykusi visada atlėkdavo pas mane apkalbinėdavo man juos ir pasakodavo įvairias jų paslaptis. Kai jie susitaikydavo vėl būdavau nereikalinga. Septintoje klasėje jie visi keturi drauge išmovė į kitą mokyklą. Nežinau kodėl. Žinau, kad Kotrynos tėvai persikėlė į kitą rajoną ir tiesiog kita mokykla jai buvo arčiau. Niekada nepamiršiu, kai ji paskutinę dieną mokykloje, kai priėjau atsisveikinti su ja pasakė. „Ai čia tu“. „Iki“. Paklausiau kada susitiksim, o ji drėbė. „Žinai Sofija tu buvai faina pradžioje, bet kai ėmiau bendrauti su kitais supratau, jog tu esi nuobodi. „Atleisk, tiesiog sakau ką manau ir tiesiog tu man nedraugė“. Tada abejojau draugyste žiauriai ilgai. Paskui iš klasės susidraugavau su Elidija. Maniau, kad susidraugavau. Dabar mes iš viso nebendraujam. Prabuvome geriausiomis draugėmis iki aštuntos klasės. Kiek kartų aš buvau pas ją vasaromis. Kiek kartų mes dirbdavom įvairias nesamones. Kartą ji nukniaukė iš savo mamos piniginės dvidešimt eurų ir mes prisipirkome už juos čipsų ir kolos. O kartą visą naktį negrįžome pas ją namo ir jos tėvai dėl to labai mus išplūdo. Kas atsitiko aštuntoje klasėje? Kartą lietuvių kalbos mokytoja mums uždavė perskaityti vieną knygą, kurios nebuvo bibliotekoje, nei internete, todėl ji mums davė savo knygą. Ji buvo tik viena, tad turėjo apkeliauti visus klasiokus. Paskutinės ją perskaityti pasilikome mudvi su Elidija. Kai turėjau gauti tą knygą Elidiją jos man nedavė, o paskui mokytoja mane apkaltino, kad aš ją pradanginau ir turėsiu už ją sumokėti pinigus. Bandžiau sakyti, kad knygą paskutinė turėjo Elidija, o ji prieš visą klasę išvadino mane melage. Paskui po poros dienų bandžiau susitaikyti su ja ir išsiaiškinti kodėl ji taip pasielgė ir ką aš jai blogo padariau. Netyčia eidama koridoriumi išgirdau kaip ji su mūsų klasės gražuolėmis Akvile ir Maryja mane apkalbinėjo. Štai tau ir draugystė. Aš į Elidiją visada žiūrėjau, kaip į seserį. Aš jai išsipasakodavau visas savo baimes ir skausmus. Kaip iš manęs tyčiodavosi praeitoje mokykloje, o ji... Po jos išdavystės manyje kažkas nutrūko. Tiesiog nebegalėdavau pasitikėti žmonėmis. Nebetaip, kaip anksčiau. Klasėje visi mane apkalbinėjo, tampė už plaukų, badė pirštais ir visaip darkėsi kiek lindo. Už tai, kad ale pradanginau knygą tėvukas pradžioje mane aptalžė, kad esu pinigų švaistytoja, kad aš tik sėdžiu jam ant sprando, kad esu nieko verta. Tada jis nusiuntė tuos pinigus mokyklos direktoriui. Tą vakarą, kai tėvo likau išvadinta nieko verta aš pirmą kartą pjausčiausi. Tada pagalvojau kam mama mane iš viso pagimdė jei niekam manęs nereikia. Net gi jai, nes tuo metu, kai tėvukas mane talžė ji prisipylusi į taurę dektinės gėrė sudribusi ant sofos ir nei žodeliu manęs neužstojo. Dar nauja pravardė klasėje Vagilė. Daigtų pradangintoja. O kaip man sekėsi meilės reikalai? Buvau naivi ir labai patikli. Dabar tokia neesu. Dabar iš viso netikiu meile. Vaikinai tik nori iš tavęs tavo kūno. Daugiau nieko. Arba pasišaipyti iš tavęs draugelių šutvėje. Devintoje klasėje Marius ėmė knisti man protą, jog jam patinku. Ilgą laiką negalėjau tuo patikėti. O jei būčiau pasikliovusi savo nuojauta. Taigi, po kiek laiko jis susuko man galvą. Pamaniau, jog pagaliau atsirado žmogus, kuriam nuoširdžiai rūpiu. Pradraugavome tris mėnesius, kol kartą, kai sėdėjome kavinėje jis man pasakė, jog kabino mane norėdamas sukęlti pavydą mano klasiokei Gerdai. Paskui dar buvo toks Darius, kuris buvo vienas iš Mariaus draugelių. Jis dešimtoje klasėje man priskiedė, kaip jam buvo manęs gaila, kai išgirdo, kaip Marius manimi pasinaudojo, koks jis niekšas ir kad aš nuoširdžiai jam rūpiu. Kvailė, kvailė, kvailė. Vėl patikėjau. Ėmėm draugauti, kol vieną dieną Facebooke ant jo sienos pamačiau mūsų nuotrauką, kai mes bučiavomės. Buvau pritrenkta, nes tuo metu šalia nieko nebuvo kas galėjo tai fotografuoti. Vis dėl to buvo. Paaiškėjo, kad tada pasislėpęs mus fotkino Marius, nes Darius jo paprašė. Čia turėjo būti pokštas. Jiems buvo. Paskui tris savaites visi bernai juokėsi iš manęs. Tipo nuotraukoje matyti, jog moku aistringai bučiuotis ar kad apskritai moku. Taigi, meilės nėra draugystės irgi. Apskritai nereikia prisirišti prie jokių žmonių, nes jie anksčiau ar vėliau tave palieka, tai kam vargintis. Pisau ant visko. Mokslai man sekdavosi. Na, vidutiniškai. Šiaip nežinau kur plaukiu gyvenimo upe. Nežinau ką studijuosiu pabaigus mokyklą. Nieko nežinau. Kaip suprantate draugų neturiu. Tik klasiokus. Esu viena ir po pusmečio nuo Elidijos išdavystės apsipratau su tuo. Ėmiau pankuoti ir man tai patinka. Tai mane palaiko. Dabar dar esu pravardžiuojama užsidarėle ir vieniše, bet man nieko. Dėjau. Niekas mokykloje nežino apie mano problemas. O kam galėčiau pasipasakoti. Niekam. Mokytojai tik išaiškina pamokas, patikrina namų darbus, parašo pažymius, o toliau mokslo mes jiems nerūpim. Taigi, mano gyvenimėlis toks. Ne kažką, bet ai...

Pasiražiau ir išjungiau kompą. Pastebėjau, kad taip sustingusi, buku žvilgsniu įsispoksojusi į ekraną galiu išsedėti velniai žino kiek laiko ir pramąstyti apie savo gyvenimėlį. Prisiminiau kas buvo vakar. Vis šis tas naujo mano pilkoje kasdienybėje. Kur po pamokų visuomet, traukiu namo, o namuose patys žinot kas dedasi. Vakar kaip supratote irgi turėjau traukti namo, bet velniop nuvariau paskui Česterį. Gal aš nesveika. Juk ką žinojau kas jis per čiūvas. Juk visiškai jo nepažinojau, o taip... Česteris, bet mes daugiau niekada nepasimatysime. Tai buvo vienas susitikimas, kai žmonės susitinka vieną kartą ir daugiau niekada gyvenime nebepasimato. Taip ir mes. Juk jis šiandien tikriausiai manęs nebeatsimena. Įdomu ar vakar bent pastebėjo, kai aš išėjau? Tikriausiai ne.

Nuėjau į virtuvę ir pasidariau sausų pusryčių su pienu. Išgirdau, kaip mama keliasi. Na, vėl eilinė, nuobodi diena.

Visą dieną nieko neveikiau, tik žiūrėjau filmus. Paskui šiek tiek pagrojau su gitara, nes reikėjo atlikti namų darbus. Tada paruošiau ir šūlios namų darbus, o kas rytoj? Nežinau. Visi mano savaitgaliai labai nykūs. Dažniausiai kur nors išeinu, kad tik nereikėtų būti namuose, nes juose nesijaučiu, kaip namie.

Sekmadienis praslinko labai nuobodžiai. Pirmadienis, pamokos, po jų nieko. Štai, kaip įdomiai aš gyvenu. Parsitysiu namo. Tėvukas vėl auklėja mamą dėl to, kad nebuvo pardei ir namuose nėra ko valgyt. Užpiso. Nuėjau į savo kambarį ir atsidrėbiau ant lovos su ausinėmis. Kaip įdomu ane?

Praslinko nuobodus ir niekuo iš kitų neišsiskiriantis mėnuo. Šeštadienis. Namuose kaip visada nėra ką veikti, tai išdūlinau į pardę ko nusipirkt. Nulėkiau iki „Mandarino“. Prigriebiau energetinio šalto, kaip ledas. Guminukų, broilerių, cigarečių ir čipsų. Susimokėjau už viską ir ėjau prie durų, tik staiga išgirdau.

Ei piktuole, palikai guminukus.

Atsigrežiau. Priešais mane stovėjo išsišiepęs Česteris ir laikė rankoje mano guminukų pakelį.

O, ačiū.

Paėmiau ir ketinau eiti.

Tai kaip sekas?

Ai ne kažką.

Kodėl ne kažką?

Viskas užknisa.

Tai varom?

Kur?

Kur nors manau, jog tau reikia prasiblaškyti mirtinai.

Pajutau, jog jis teisus ir suvokiau, jog nesąmoningai apie jį pagalvodavau karts nuo karto visą tą laiką. Nežinau kodėl.

Tai varom?

Ai pofig gerai.

Ėjome vienas šalia kito. Jis man pasakojo apie save. Sužinojau, jog jiedu su Aleksu gyvena drauge vienam bute, jog Česteris studijuoja dailę, o Aleksas psichologiją. Jog su Marku, Benu ir Karoliu yra pažystami nuo darželio, o dešimtoje klasėje visas penketas nusprendė įkurti roko grupę. Česteriui žiauriai patinka tatų. Ketina išsitatuiruoti visą kūną.

Ir iš kur gausi tam pinigų?

Visas gyvenimas prieš akis užsidirbsiu. Na, o tu jau dvyliktokė kaip suprantu.

Jo.

Tai ką ketini veikti paskui?

Nežinau, bet tikrai neleisiu savo gyvenimo pagal instrukciją, kuri galioja visiems.

Turi omenį, kad iškarto po šūlios nevarysi į univierą?

Aišku, kad ne. Nors tiesą sakant nežinau iš viso kur aš varysiu baigusi šūlę.

Turi dar pusmetuką. Sugalvosi kur.

Gal.

Kurį laiką ėjome tylėdami, o aš mąsčiau kodėl jis mane pasikvietė. Iš viso galėjo atiduoti man tuos guminukus ir viskas, o čia...

Tai kur varom?

Ai pas mus.

Ok.

Na tai papasakok dar ką apie save. Kas tau patinka, kuo domiesi.

Ai esu pilka asmenybė.

Oi nepasakyčiau.

Jis nusijuokė.

Na, labai mėgstu skaityti, dar iškrėsti ką pašėlusio. Mėgstu nuvažiuoti nuo ribų.

Aišku.

Štai ir viskas.

O kokia roko ar metalo grupė tau labiausiai patinka?

„Linkin park“.

Kodėl ji?

Tiesiog patinka Česteris. Žiauriai.

Jo balselis tai kaip angelo. Man tai patinka, kad jis nebaigęs jokios muzikos šūlios taip traukė.

Aha. Ir šiaip paskaičius jo biografiją, tai šiurpas eina.

Jo įsivaizduoji nuo pat septynerių iki trylikos metų būti prievartaujamam. Aš tikriausiai sau galą pasidaryčiau.

Aha, o dar kai neturi palaikymo.

Jo mokykloje patyčios, o namie.

Nesijauti kaip namie. Skaičiau, jog jis pasakojo, jog visada norėdavo pabėgti iš namų ir jautėsi labai vienišas.

Jo, supranti tėvukas kūrėsi kitą šeimą. O mamytės nebuvo.

Aha vaikas nerūpėjo.

Na, žinai, kai pamaitintas, eina į mokyklą, visko turi, tai ir atrodo, kad su vaiku viskas gerai.

Būtent.

Pati susimąsčiau apie savo gyvenimą. Na jis ne iš tolo nepanašus į Česterio. Na, gal kiek, bet ne toks siaubingas.

Man patinka jo dainos ir jis pats iš išvaizdos visai nieko.

Česteris sukykeno.

Nu ką aš tik sakau kaip galvoju.

Gerai gerai aš nieko nesakau.

Tai man patinka jo dainos ir patinka tai, kad jis praėjęs tiek mėšlo sugebėjo atsitiesti, išbristi iš narkotikų ir alkoholizmo liūno. Sugebėjo sukurti šeimą. Ir gavo atpildą už visas kančias. Įsivaizduoji jau nuo vienuolikos žinoti kas yra narkotikai.

Tikrai žiauru. Žinai kaip sakoma nereikia būti teisėju, bet man atrodo, jog jei tėvai jį būtu apsaugoję daug ko nebūtu buvę jo gyvenime. Na, prievartos ir viso kito, depresijos.

Taip Česteri, bet deja buvo taip kaip buvo.

Jo, bet...

Žinau niekas nežino kodėl jis nusprendė užbaigt savo gyvenimą. Bet manau, jog viskas susidėjo į krūvą. Atgijo depresija, o dar gerbėjų priklijuota etiketė „Parsidavėliai“.

Taip, juk muzika jam buvo viskas. Būtu įdomu sužinoti kas buvo paskutinis lašas ir apskritai, kodėl. Man irgi jis labai patiko.

Aha tikrai būtu įdomu.

O kaip tau „Korn“?

Irgi visai nieko. Tas Jonathan Davis ir Česteris būtu buvę geri draugai.

Na, kiek man teko skaityti, tai jie pasibendraudavo per bendrus koncus ir Džonatanas žinojo apie Česterio vaikystę ir pauglystę.

Bet jų tie tarpsniai ko ne identiški. Abu nelabai rūpėjo tėvuliukams, šūliose patyčios, nei vieno draugo ir tvirkinimai.

Aha, bet ta Korn daina „Daddy“ tai griebia už širdies ypač pats galas.

Ten tai pratrūko vargšiuko emocijos. Gi taip verkė.

Aha žiauriai ypač, kai jis šaukė „Fuck you!”

Aha ir jo verksmas tai...

Man kažkodėl norėjosi jį apkabinti.

Aha norisi, kad tiesiog, kad jam taip nebeskaudėtų. Bet žinai prisiminimai.

Jo tokių dalykų neįmanoma pamiršti. Tokios žaizdos lieka visam gyvenimui.

Aha.

Pagaliau atvarėm į Fabus. Česteris gyveno „Fabioniškių gatvėje“. Užsiriogrinom į trečią aukštą. Bute jau grojo metaliukas.

Na, hello my friends!

Užriko Česteris, kai tik įvarėm pro duris.

O, Sofi sveikutė!

Labas Aleksai, o aš galvojau, kad neprisiminsi manęs.

Kur ten tokią pamirši.

Benas sukykeno.

Užsičiaupk mulki.

Užrikau jam.

Neaiškink.

Atrėkė atgal jis ir metė man snikersą.

Kaip sekas?

Ai pilkai, nuobodžiai.

Suprantu. Žinai visas gyvenimas toks, taigi reikia sau pačiam jį pasidaryti įdomesnį.

Aha gal ir tavo tiesa.

Aišku mano.

Taigi, vakarėlis prasidėjo. Užgrojo „Avenget seven follt“, paskui „Silverstein“, „Korn“ „Linkin park“ ir daug kitų grupių.

Ei Sofi, nori išgert?

Paklausė Česteris.

Žinoma!

Jis man padavė stiklinę degtinės sumaišytos su kola. Išgėriau vieną, antrą, trečią ir apsinešiau.

Na, kaip vakarėlis?

Cool Aleksiuk.

Atsidrėbiau ant sofos ir su Marku įsileidau į pokalbį apie „Vėjo vardą“.

Bet ta Dena, tai žiauriai knisa.

Kas dėl jos labiausiai knisa?

Tai, kad jai visi yra šiukšlės.

Na, bet mes nežinome kodėl ji taip su vyrais elgiasi.

Bet vis tiek taip negalima.

Gal.

O dar knisa, kad Kvoutas ją įsikliopino.

O tai kas galėtų būti jos vietoje jei turėtum galimybę pakeisti knygą?

Devi.

Eik tu.

O kas kieta merga ir be to nebjauri.

O tu ką matei?

Eik tu. Bet tas Ambrozas tikrai šūdžius.

Nu jo, o kuris magistras tau labiausiai patinka?

Elodinas, tas tai nesveikas.

Aha, o tu išdrįstum nušokti nuo stogo?

Gal priklauso nuo situacijos. Man tai labiausiai patiko, kai jiedu su Kvoutu visą naktį praleido ant stogo nuogi, lyjant baisiam lietui.

Aha, juk raktas nukrito, bet jo ten tai nesveikizmas. Arba man dar patiko, kai Elodinas padegė magistro Hemės butą.

Taip ir reikėjo tam lopui ir pasikėlelių karaliui.

Jo.

Vakarėlis įsisiūbavo. Atėjo dar žmonių. Beno pana Džesika ir tokie dvyniai Nikas ir Rikas.

O pas jus yra naujokų.

Per muziką užriko Nikas.

Aha, autobusų mergaitė.

Ką blet!

Česteris ėmė žvengti.

Nenusišnekėk Česteri.

Aš nenusišneku tu autobusų mergaitė.

Ir kodėl? Pagrysk prašyčiau.

Todėl, kad susitikom aute, todėl, kad nežinojai pati kur trauki.

Eik tu žinai kur?

Kur?

Paduok man čipsų.

Imk.

Tai autobusų mergyte kaip tau pas mus patinka?

Paklausė kažkuris iš dvinių.

Labai.

Kas labai?

Gera. Nu ką aš žinau esu čia galima sakyt pirmą kartą.

Jis prisėdo šalia.

Kuo tu vardu? Juk ne autobusų mergaitė, nors man patinka šis tavo vardas.

Jis nusišypsojo. Buvo gana aukštas, rudais, banguotais plaukais, kurie dar buvo neklusnūs ir draikėsi į visas puses. Veide kiek jį tą vakarą mačiau niekada nebuvo dingus šypsena, o rudos akys buvo svajokliškos. Jis buvo gotas. Kiek sprendžiau pagal aprangą. Aukštoki kerzai, vien tamsūs rūbai ir juodas akių pieštukas bei juodi lešiai.

Užmušiu Česterį. Vardas.

Tyliai pasakiau.

Ei, Čestertonai girdėjai, kad ji tau grąsina?

Sušuko tas.

Jo, Nikuti puikiausiai.

Sofija.

Aišku.

Įsileidome į kalbą. Sužinojau, jog jis studijuoja fotografiją, bet dirba tatų salone, kad ketina laikytis mociko teises, kad jam patinka bėgioti, jog yra gotas nuo 15 metų, jog nekenčia krepšinio.

Klausyk, Nikuti padarysi man nuolaidėlę, kai ateisiu darytis tatų?

Nežinau Čestertonai gal.

Mes vėl ušsišnekėjom sužinojau, jog ir Nikui patinka „Linkin park“.

O visa grupė?

Juokauji? Česteris ten buvo siela, o visi kiti tik primetinėjo kažką... Čestertonai tau didelė garbė, jog esi pavadintas jo vardu.

Taip mirštu iš laimės ir gerbėjų kruvų, kurie sekioja paskui vien, todėl, jog turiu jo vardą.

Nusijuokė Česteris.

O, geras tau irgi patinka Česteris.

Jo žiauriai, gaila, kad jo nebėra, bet jis niekada neišnyks iš mano širdies.

Iš mano irgi, o turi kokių daigtų su juo?

Aha turiu du paveikslus, kuprinę, telo dėklą ir tris megstinius, o tu?

Turiu kosmetinę, telo dėklą, mažą tašytę, kuprinę, du megstinius, maikutę ir jo paveikslą, kuris yra mano ūgio.

O, turtingai. O kaip tau Mike Shinoda?

Ai jis tik išsipisinėdavo amžiais.

Aha ir trokšdavo būti dėmesio centre. Žvaigždė mat atsirado.

Aha man žiauriai nepatiko, kai Česteris kažką norėjo į kamerą pasakyti, o tas jį pastūmė.

Ai dūchas ir tiek.

Ei, jūs ten nevarykit ant geriausio reperio. Vien, dėl jo man „Linkink park“ patiko, Česteris nieko įpatinga.

Patylėk tu ten Rikai.

Pats užsičiaupk Nikai.

Neaiškink dūche.

Iš kažkur į Niką atskriejo energetinio skardinė.

Gerk šitą ir užsičiaupk pasakiau tau.

Jis nusijuokė ir atidarė skardinę.

Arba man dar patiko, kai Česteris nardė po balionais.

Jo, bet ten ir balionų marios buvo, pati norėčiau ten panardyti.

Aha ir surask tu man tiek laiko ir energijos šitiek pripūsti. Arba dar geras buvo ten, kai jis grojo su dūdele “sugimimo diena“ ir jam niekaip nesigavo.

Aha.

Klausykit, jūs Česteriai gal varom iš čia visi kur pasibastyt?

Paklausė Džesika.

Gerai lekiam. Bet iš viso kas tau tokį vardą davė?

Paklausė Nikas.

Nežinau.

Taigi, visi išbrazdėjome į miestą. Ėjau šalia Česterio. Visi plepėjome apie beleką. Tiesą sakant su jais buvau viską užmiršusi. Man laikas nebeegzistavo.

Kur drožiam?

Paklausė Rikas.

Ai nežinau brol bet kur. Kur akys veda.

Pasakė Aleksas.

Karočia nuvarėm į kažkokią kavinę. Ten pasėdėjome. Gėriau daug vandens ir kolos, nes žiauriai troškino. Paskui šiaip bastėmės po sienąmiestį. Kiek prasiblaiviau. Visi irgi. Man patiko su jais, bet žinojau, jog tai laikina. Juk kas aš jiems? Tik kažinkokia merga. Jie nebendravo tarpusavyje tik sau žinomomis temomis. Bendravo su manimi taip lyg krūvą metų, o ne tik porą valandų būtumėm pažystami. Jaučiausi su jais gerai. Labai gerai.

Klausykit mane žiauriai pisa Arūnas.

Tarė Markas.

O kas dėl jo?

Ai nuolat išsikalinėja. Žinot ką jis padarė tavo mocikui Benai?

Tai ką jis ten pradūrė jo padangas?

Jo įsivaizduoji vakar, kai buvau univiere jis kažkam pasakojo ir žvengė, tai nugirdau.

Pyzda per jį aš tris mėnesius neturėjau savo meilės. Blet reikia jį pamokyti.

O ką padarysim?

Turiu grafičio.

Pasakė Džesika.

Tu, iš kur?

Kartais mėgstu papiešti.

Aha laiptinių sienas.

Nusijuokė Benas.

Ne tavo mados.

Pasakė ji piktai, bet šypsojosi.

Tai grafitis?

Gerai, nes daugiau nieko neturim.

Na, truputuką pavandalizuosim.

Taigi, mes nuvarėm pas Džesiką. Jos butas buvo tikra betvarkė.

Oho pirmą kartą susitinku moterį, kuriai patiktų betvarkė.

Tarė Karolis.

Na, visokių žmonių būna.

Aha.

Jos butas buvo nedidelis vieno kambario. Na, jame ne visai buvo betvarkė. Kaip sakoma „Meniška netvarka“. Jos kambaryje ant lovos mėtėsi begalės daigtų ant stalo irgi ant komodos krūva drabužių. Ant sienų kabojo įvairūs paveikslai.

Čia tu piešei?

Aha.

Gražu.

Ačiū.

Ji susirado grafičio.

Nagi, varom.

Nuvarėm prie to Arūno namų. Benas buvo teisus aišku, kad už mocą reikia atkepti.

Tai ką paišom?

Paklausė Džesika.

Nežinau gal jo paties mergą.

Arba užrašom, kad jis bastosi su visom univiero mergom?

Na, nežinau.

Po ilgų svarstymų ant Arūno laiptinės sienos atsirado užrašas.

Arūnas Samalauskas sekioja paskui visas universiteto merginas ir labai mėgsta gadinti kitų daigtus. Atsargiai su juo žmogeliukai, kad nerastumėt netyčia sugadintos savo nuosavybės.

O ką teisybė.

Tarė Benas.

Juk jis ir paskui tave sekiojo Džesika. Ir kiek kartų bandė mus išskirti.

Žinai, tai čia nenaujiena, kad jam patinka visos mergos.

Mums gal ne naujiena, bet jo paukštytei tai bus naujiena.

Aha.

Paskui visi nusigrūdom į rūsį.

Nagi, pašėlkim. Sofi, gal pašokam?

Paklausė Česteris.

Gerai!

Visi trypėm, šėlom ir klykavom dainų žodžius kartu su grupe, kuri čia grojo.

Dievinu šitą skylę!

Užklykė Karolis.

Ei Benai debile tu. Ką dirbi?

Suspigo Džesika.

Dūchas tu. Dabar nuo manęs trenks, kaip nuo gero chroniaus.

Ką tu jai padarei?

Paklausė kažkuris iš dvinių. Aš sumautai dar jų neatskiriu, o ko norėt pirmą vakarą.

Bandžiau atsidaryti alaus skardinę, bet matyt, kažkas ją suplakė, tai...

Joooo, tikrai ne kas.

Debilmenas.

Sorry.

Aš nutariau, jog prisigersiu iki žemės graibymo. Reikia tiesiog užsimiršt. Todėl gėriau vieną dektinės stiklinę po kitos. Po penkių man visai prastai pasidarė.

Čeeesterrriiii Mmmiiirrrššštuuuuuu.

Matosi.

Maan blooogga.

Žinau.

Jis dar nebuvo taip pripisęs. Tiesą sakant jam iki manęs buvo tolokai. Kažkas nuveda mane prie sofos. Ji labai patogi.

Atsargiai nesusitrenk galvos.

Ahhhhha.

Pradedu žvengti, kaip beprotė.

Žžžiinot jūūs nuostabūs žmmooonnėės.

Ačiū. Palauk, gal ne čia. Klausyk einam.

Kažkas mane pakelia, viskas sukasi aplinkui. Manau, jog tai Česteris. Blet, nesitikėjau, kad man bus šitaip. Bet ko norėt, kai alkoholiko dukra.

Gggeras vakkkkarėlis.

Taip, bet jis pasibaigė.

Kooodėėl? Aš nooriu ddar.

Tau jau užtenka.

Ką? Viiissai neea. Aš tiiikkk.

Aha matau, kaip tu tik.

Klauuusyyk Česssterrii? Ar čia tu?

Taip aš.

Mudu kažkur einam.

Atsargiai laiptai. Palenk galvą.

Klausyk aš nooorrrriuuu.

Tau jau gana.

Beet aš visai neggiirrrrttta.

Aha.

Iš jo balso sprendžiu, jog netiki. Kažkas dar prie mūsų prieina ir paima mane už kitos rankos.

Gal padėti? Ji visai nusitašė.

Žinau Nikai.

Oooo Nikuti koks tu Ggerruttis.

Tu irgi.

Man visai prastai. Vėjas kiek padeda, bet aš vis tiek pasilenkiu ir...

Oi ne prašau...

Vėlu Česteri.

Vėl žvengiu.

Klausyk gal jau pyzdinam.

Sako Česteris.

Gerai, nes jai tai tikrai jau laikas.

Laiiiikkkas? Kuuurr?

Jie vėl paima mane už parankių ir mes nueiname.

Kaiiip viiiskkkas gražiai sukkkasi.

Neprisimenu, kaip parsitrenkėm į Česterio ir Alekso apartamentus. Iš viso nieko neprisimenu. Tai bent pripisau. Šakės.

Atsibudau. Galvą skelia, lyg ją būtu spaudę tona akmens plokščių. Žiauriai šalta, kaip per kokį ledynmetį. Galvoje visiška sumaištis. Pala, kur aš? Prisimenu, kaip Česteris mane vedė iš rūsio, o kas paskui? Be šansų. Blemba, kaip kieta. Apsičiupinėjau aplinkui. Kas čia pučia blet. Pažvelgiau aukštyn. Nuostabumėlis miegu prie pat durų į laiptinę. Štai iš kur ta oro srovelė. Blet. Pasimuiščiau, o visai gera vietikė, nors nieko panašaus. Guliu ant grindų, o virš manęs pakabos ant kurių pilna striukių. Dar kažkieno kerziukai pašonėje. Blet ir nusmigt taip. Įdomu kada aš nulūžau. O kur aš iš viso? Ai gi pas Česterį, o kur kiti? Ot šūdas. Tikiuosi... Įdomu ko vakar pripliurpiau... Kažkas šlapia. Apsičiupinėjau. Blet drabužiai šlapi kaip neišgręžti skudurai. Pyzokas. Kas buvo vakar? Niekada negersiu. Niekada. Žiauriai gert norisi. Kažkaip atsistojau, nors kojytės pasiutusiai tam priešinosi. Kur virtuvė? Blemba. Grabinėdama paliai sienas nuvariau kažkur. Oi blet. Staiga, paslydau ant kažkokios balos ir ant kažko užvirtau. Pyzda. Kažkas prasibudino.

O, vakarėlių asė prabudo.

Česteri, sorry.

Nieko kas nutiko?

Žiauriai gert noriu.

Ai, o tai kas?

Kvailai nusijuokiau.

Nežinau kur virtuvė.

Nu tave ir paveikė alkoholis.

Žinau.

Jis išsiropštė regis iš lovos kiek mačiau. Ko gera dar švito, nes kaip jau žinote aš labai prastai matau tamsoje.

Einam.

Numėklinom į virtuvę ir aš ėmiau gerti. Išgėriau gal septynis puodelius vandens.

Nepadeda.

O ko tu tikėjaisi?

Staiga, mane vėl supykino. Šakės kaip bloga. Daugiau niekada negersiu. Nuvariau į tūliką vos spėjau. Nekenčiu vemti. Kol vėmiau Česteris išsivalė dantis.

Šakės kaip bloga.

Jis nusijuokė.

Ko žvengi? Matau tu vakar beveik negėrei.

Gėriau, bet žinai alkoholis manęs kažkaip per daug neveikia.

Aišku. Klausyk, kas buvo vakar?

Nieko įpatinga.

Kaip nieko įpatinga? Nu, kas buvo?

Nieko, pradžioje tu prisišniojai. Paskui paprašei Beno, kad ir tave apipiltų alumi kaip Džesiką.

Ką blet?

Taip, sakei, kad tau labai karšta. Siūlėm tau išgerti ko nors šalto, bet tu nesutikai. Paskui kažkodėl įkandai man į ranką, kai vedžiau tave prie sofos. Tada tave žiauriai supykino ir tu apvėmei mano batus ir kelnes.

Oi sorry.

Nieko išsiskalbsiu viskas bus gerai.

Kas dar?

Tada mes parsitrenkėm ir visi dar tūsavojomės, o tu sėdėjai ant žemės prie durų. Bandžiau tave nuvesti prie sofos, bet tu atsisakei. Pasakei, kad tau ir ten labai patogu. Tada aš prisėdau šalia tavęs, o tu pasidėjai galvą man ant peties ir velniai žino kodėl apsižliumbei ir žliumbei už visą gyvenimą. Šakės nežinojau kaip tave nuraminti. Visi bandė. Benas atnešė tau vandens, o Talinda servetėlių. Visi klausinėjom kas tau nutiko, o tu tik kartojai: „Supistas gyvenimas, jis vis amžiais supisa mane. Kodėl visi mane pastoviai palieka.“

Ot šūūūdas. Įdomu ko dar prišnekėjau. Blet, tik ne tai. Man pastoviai taip.

Kas buvo toliau?

Aš klausiau kas tave paliko ir sakiau, jog gyvenime būna ir gražių dalykų, o tu vis varei savo. Tada dar pasakei „Kodėl visi šiame gyvenime nori išeiti“? Aš paklausiau ką turi omenyje, o tu atsakei, kad Čester Bennington.

O dar ką dėl to sakiau?

Nieko. Tik vis kartojai kaip tau jo gaila, kaip jis kentėjo.

Fųųųų. Ačiū dievui nepasakiau apie save.

O kas buvo toliau?

Tu apsiraminai vargais ne galais. Tada pagriebei stiklinę su vandeniu, kurią tau Benas buvo atnešęs ir liejai ant savęs.

Kam aš taip padariau?

Iš kur man žinot. Tada tu atsigulei su visais rūbais ant žemės aš tave užklojau adijalu, o tada tu pareiškei, jog tau labai šalta. Kas buvo suprantama. Tada įsitaisiai kamputį prie durų ir nulūžai.

Bet tavo labai gera atmintis.

Na, tokia jau yra.

Nusiprausiau veidą.

Klausyk, gal turit kokį feną ar ką panašaus, kad galėčiau savo drabužius kiek prasidžiovinti?

Tai pasikabink megstinį ant radiatoriaus.

Ai, tiksliai.

Nusivilkau megstinį ir pasikabinau. Tada abu su Česteriu nudrožėm į virtuvę.

Gal nori ko valgyt?

Nichuja.

Suprantu, o gerti?

Žiauriai.

Jis padavė man butelį mineralinio vandens.

Jis jau išsigazavęs?

Ne.

Išgėriau pusę tada daviau jam. Po pusvalandžio visi susikėlė, o mes su Česteriu visą tą laiką šiaip pliurpėm.

Tai gal aš jau šiaušiu namo.

Tikrai?

Jo. Jau man laikas. Ačiū už nuostabų laiką praleistą su jumis.

Nėra už ką.

Aš tave palydėsiu.

Gerai Česteri.

Iki Sofija.

Viso Benai.

Iki.

Byje Nikai, Rikai, Džesika, Aleksai, Kamile Markai, Karoli.

 Pasiėmiau nuo stalo savo pirkinius, kuriuos vakar nusipirkau. Mudu su Česteriu išdrožėm. Aišku dar turėjau penkis tūkstančius valandų laukti, kol jis susivarstys savo kerzus.

Na, pyzdinam.

Ok.

Drožėm sau ir pliurpėm įvairias nesąmones.

Bet kodėl tu tada išdrožei iš auto paskui mane?

Ai šiaip.

Tai tikrai nežinojai kur trauki?

Nu jo. Pastaruoju metu nieko nebežinau.

Jis ilgai ir rimtai į mane žvelgė tada pasakė.

Pastebėjau.

Ką?

Kad tu kitokia.

Kaip suprast kitokia?

Nemoku paaiškinti, tiesiog.

Įdomiai.

Priėjome prie mano laiptinės.

Tai ką, iki.

Viso ir gal duosi savo numerį?

O kam tau?

Kad žinočiau kaip kitą kart tave surast.

Kam aš tau būsiu reikalinga. Pagalvojau, bet padiktavau jam savo numerį.

Ačiukas. Ikiukas.

Iki sėkmytės.

Ir tau.

Jis nubėgo, o aš dar ilgai žvelgiau į tą vietą kur jis pranyko man iš akių. Nei velnio tu man nepaskambinsi. Pagalvojau. Taip, su jais tikrai buvo gera. Aš tiesiogine to žodžio prasme atitrūkau nuo pasaulio. Su jais užmiršau viską. Alkoholiką tėvą ir palaužtą motiną, patyčias mokykloje. Visas savo bėdas. Jie mane veikė kaip vaistai, bet žinojau, jog mes nebepasimatysim, nes tiesiog. Kam aš jiems. Jie visi tarpusavyje jau nežinia kiek metų, o aš... Aš esu kažkas. Net pati nežinau kas aš ir kam apskritai čia esu. Iš viso nereikia su jais bendrauti. Nenoriu. Išnirau iš susimąstymo ir atsidariau laiptinės duris. Tada užlipau laiptais ir atsirakinau butą. Tėvas išvirtęs gulėjo per vidurį koridoriaus. Mamos nebuvo. Šalia sudaužytas televizorius, keli dektinės buteliai ir betvarkė. Kaip visada. Įdomu kaip sudužo telikas. Nuėjau į kambarį ir užsileidau muzikos. Tada ėmiau skaityti knygą „Širdies formos dėžutė“. Paskui ėmiau kirsti savo broilerius. Galvojau, jog Česteris man nepaskambins, numerį paėmė šiaip sau, jog suteiktų vilties kvailai mergšei, bet klydau. Jis paskambino dar tą patį vakarą.

Alio?

Na, kaip tu?

Ai pilkai.

Aš irgi.

Kodėl taip?

Nieko, ryt į darbą kaip nenoriu.

O kuo tu dirbi?

Ai vienoje firmelėje plakatus reklamoms paišau.

Aišku. Man ryt į šūlę irgi nenoriu.

Tai šūlioje ne kas?

Jo.

Pažystamas jausmas.

Tikrai?

Jo. Žinau kaip jautiesi, kai neturi draugų, o ale draugai tave labai greit išduoda.

Jo.

Ir gerai pasitūsinom vakar.

Aha, bet aš niekaip nesuprantu, kodėl aš tau įkandau.

Aš irgi. Žinok skaudėjo.

Sorry, o kaip tavo kelnės ir batukai?

Ai, su jais viskas tvarkoj. Jau švarūs.

Aišku.

 Bet aš nesitikėjau, jog tu taip prisišniosi, o tave alkoholis visada taip veikia?

Maždaug, dažniausiai man reikia labai mažai išgerti, jog praskysčiau ir su manim imtų dėtis nesąmonės. Užtenka poros stiklinių.

Na, tikrai matėsi.

Jis nusijuokė. Jo juokas buvo skambus, nuoširdus ir švelnus. Toks juokas, kuris trokšta sklisti per pasaulį.

Tai ką dabar veiksi?

Ai turėsiu ruošti namų darbus.

Bjaurastis aš tai šūlioje nuo dešimtos klasės beveik jų nedarydavau.

O ką tau mokytojai dėl to?

Aišku piso protą, bet žinai dėdavau ir viskas.

Tai kaip kitiems sekasi?

Ai Benas su Džesika išmovė namo. Benukas dar turi ruoštis paskutiniam sesijos egzaminui. Aleksas tvarko butą, o aš nieko neveikiu.

O Karolis ir Markas?

Jiedu irgi išsitrenkė namučio.

Staiga, telefone išgirdau.

Ei, Česteri baik sukti kažką su Sofi ir ateik padėt plaut man grindų.

Užtilk Aleksai. Nenorėsiu neateisiu. Pats tvarkykis.

Tai Aleksiukas pluša, o tu tinginiauji?

Taip išeina.

Nu vat kaip negerai.

Nenumirs jei truputį užsiims savo mėgstamiausia veikla.

Tai Aleksas labai tvarkingas?

Žiauriai po tūsų tik jis visada tvarko butą, na dar kartais mergos jam padeda jei nebūna žiauriai po pritvojimo.

Aišku.

Reikėtų kada nuvaryt į kokį koncą. Baisiai nyku pastaraisiais mėnesiais į rūsį juk kasdien nevarysi. Reikia įvairovės.

Tai galim gal ką įdomaus paplanuot.

Random?

Nu.

Reikėtų kada vėl susitikt ir su visais tai aptart.

Aha.

Nusižiovavau.

Kažkas miegučio nori?

Ne.

Taip taip.

Iš tiesų jaučiausi pavargusi, bet su Česteriu prapliurpėm iki antros valandos nakties.

Iki Sofija.

Viso Česteri.

Vos padėjau telą ant staliuko smigau.

Praėjo savaitė nuo tada, kai mačiausi su Česteriu. Mano gyvenimėlio fronte nieko naujo. Galvojau, jog niekad nebesusitiksim. Jis nuo to vakaro daugiau man nebeskambino. Matyt, nusprendė, jog aš nieko gera, kaip mano visi. Bet vieną dieną išėjusi iš mokyklos spėkit ką aptikau sėdintį ant laiptų ir valgantį bulvytes... O gi Česterį.

Aloha Sofi.

Sveikutis, tai užsiimi stolkinimu?

Na, kaip čia pasakius. Gal.

Kaip sužinojai, kurioje mokykloje mokausi?

Šita yra arčiausiai tavo namų, tai ir padariau išvadą, kad turėjai sukišti savo dienas čia.

Na, padarei teisingas išvadas kaip matai.

Nori bulvyčių?

Jo, esu žiauriai išalkusi.

Tai pyzdinam iš čia.

Žinoma.

Mudu nuvarėm iki kebabinės ir prigriebėm kebabų bei dar bulvyčių. Tada nuvarėm į kažkokį miškelį. Susėdom ant žolės ir ėmėm valgyti.

Pasidomėjau artimiausiais roko koncais.

Nu ir kaip?

Kitą mėnesiuką į Lietuvą atvaro „ three days grace“.

Oooo, jėgelė.

Jo, tik nekažką, nes vienas bilietukas žinai kiek kainuoja?

Žinau, žinau gi čia aukštas lygis.

Na, bet kaip nors sukrapštysim.

Būtent.

Ai dar prisiminiau, jog turiu bilietus į „Linkin park“ koncą.

O kada jie atvaro?

Po trijų mėnesių. Tai kadangi tai mėgstamiausia tavo grupė gal norėtum?

Ne, be Česterio man ta grupė visiškas niekas. Man ji buvo mėgstamiausia tik dėl jo, o dabar kai jo nebėra, tai man vienodai ką jie daro ir kur koncina.

Aišku, tai turbūt atiduosiu juos Rikui, nes jam gi patinka, tas... Nu, kaip tas.

Mike Shinoda.

Ai nu tas.

Jo, gerai atiduok jam.

Paėmiau dar bulvyčių.

Blet, skanios pyzdukės.

Aha žiauriai. Tai gal vakare susitinkam visko paplanuot?

Ok.

Vakare nuvariau pas juos. Visi jau buvo susirinkę. Karolis derino gitarą.

Sveika, Sofija.

Labas Markai.

Prisėdau ant sofos. Netrukus atvarė Benas su Džesika ir Nikas su Riku.

O, Sofi labas.

 Sveikas Rikai.

Tai ko čia visi susirinkom?

Paklausė Benas.

Ai mudu su Sofija pagalvojom, jog būtų neblogai ko pasiplanuoti. Nu, ką norėtumėm nuveikti.

O, neblogai. Tai planuojam?

Aha.

Visi susėdom ir ėmėm rašyt planų sarašiuką. Aišku pirmoje vietoje buvo nuvaryt į „Three days grace“ koncertą.

O po kiek pasiūlymų kiekvienas gali duot?

Ai po tiek kiek galva išneša.

Aišku Čestertonai. Žinai labai nebloga mintis planelis.

Aha, tikiuosi iki vasaros pusę jo įvykdisim.

Planavimas užtruko valandą, bet pagaliau išėjo toks nuostabus sarašiukas.

Nuvaryt į „Three days grace“ koncertą.

Vieną kartą visiems šokti parašiutu.

Tranzu nuvaryt į Švediją.

Tiems, kurie dar niekada nėra važiavę pasivažinėt, nors po kartelį motociklu.

Išsitrenkt iškylai velniai žino kur.

Visą naktį prasitrankyti nepažystamam mieste.

Visiems pasidaryti vienodas tatuiruotes.

Iki pykinimo prisivalgyti nesveiko maisto.

Visiems drauge pažeisti kokią taisyklę. Pavyzdžiui viešajam parke išsimaudyti fontane arba pabandyti be bilietų prasmukti į kokį brangų koncą.

Nuvaryt į mano šimtądienį ir paversti antrą dalį grynu pankų vakarėliu.

Šis punktas man buvo netikėtas, bet labai patiko ir paskutinis.

Atšvesti plano užbaigimą ir jį pratęsti.

Visai neblogas planiokšnis.

Aha.

Paskui visi išsitrenkėm šiaip po miestą pasibastyti, nes visus ėmė knisti sėdėjimas ir nieko neveikimas. Taigi, mes nuvarėm iki kavinės, bet greit iš jos išėjom, nes ten viskas buvo per brangu. Tada Karolis mus nusivedė į kažkokią gatvę. Ten stovėjo apgriuvęs dvylikaaukštis, kuriame niekas negyveno. Pro išdauštus langus švilpavo vėjas, kažkas buvo primėtęs į namą nudrengtų čiužinių, butelių ir panašaus šlamšto.

Gal čia gyvena benamiai?

Paklausė Česteris.

Gal ką aš žinau. Kartais mėkstu čia ateiti.

Kodėl?

Pamatysit, kai užlipsim į paskutinį aukštą.

Creapy.

Žinau.

Mes užsikabarojom į dvyliktą aukštą. Karolis atidarė vieno buto duris ir mes sugužėjome į vidų. Jis buvo netvarkingas, šaltas ir tuščias. Nuėjome į balkoną. Jame nebuvo langų, tik palangė. Karolis perkėlė kojas per palangę ir atsisėdo. Mes visi irgi padarėme taip pat. Buvo kiek baisoka, bet taip pat ir nuostabu, nes iš čia galėjai matyti visą miestą.

Vau.

Žinau čia gražu. Ir šiaip gali pasijusti, toks nepažeidžiamas, bent jau aš taip jausdavausi pauglystėje, kai iš manęs tyčiodavosi mokykloje ir norėdavau nuo to pabėgti. Iš čia žmonės atrodo tokie mažyčiai, o tu gali jaustis toks galingas, nepasiekiamas niekam kas nori tave sužeisti.

Jo, bet žinai jeigu netyčia nusidrėbtum iš čia iš tavęs teliktų košė.

Jo žinau.

Mes visi sėdėjom ir mataravom kojomis bei plepėjom apie kažką.

Norėčiau pabendrauti su dvasiomis.

Staiga pasakiau. Velnias. Vos prasižiojau pasigailėjau.

 O apie ką su jomis kalbėtumeis?

Apie tai kokia gyvenimo prasmė.

Gyvent.

Tarė Džesika.

Gyvenimo prasmę reikia pačiam turėt. Jos nėra. Tą prasmę pats turi susikurti.

Žinau Rikai.

O kodėl tada žmonės žudosi? Jie ką nebetenka gyvenimo prasmės?

Čia labai plati tema.

Jo tikrai plati. Aš galėčiau sakyti, jog dauguma žudosi dėl to, kad jie nebegali pakęlti savo gyvenimo naštos, skausmo, kurį teko ištvęrti, vienatvės, jausmo, jog tavęs niekam nereikia ir gal jiems per sunku būti patiems su savimi. Juos taip kankina prisiminimai apie praeitį, nesuvokimas kam jie ir kodėl čia apskritai egzistuoja, kad jiems net bloga nuo tokios savijautos. Taip žmonės ir netenka gyvenimo prasmės, nes jei turi prasmę. Manau, kad jei turi prasmę nenori žudytis.

Jo, gyvenimas yra sunkus dalykas. Kartais galvoji, kodėl tu tai patyrei, nors nieko nepadarei. Pavyzdžiui kodėl tave daužo tėvas, nors tu jo vaikas.

Jo pasaulį daug neteisybės. Bet ar tu smerki savižudžius Česteri?

Ne. Aš manau, jog aišku, savižudybė tikrai nėra geras dalykas. Tikrai nereikia išeiti, kad ir kaip kentėtum, bet manau, jog jei taip įvyko nesmerkim, o pasistenkim suprasti kodėl žmogus taip pasielgė.

Pritariu tau, bet vistiek būna gaila jei žmogus išeina.

Aišku gaila, bet pasistenkim suprasti kodėl jis taip pasielgė, o nekaltinkim jo. Nevadinkim bepročiu su atsisukusiais varštais, kad jis buvo savanaudis jei taip pasielgė, jog jis nepabėgo nuo savo problemų, o pridarė jų kitiems išeidamas. Taip labai žiauru, jog tas žmogus paliko tuos, kuriems jo reikėjo, bet pažvelkim į viską to žmogaus akimis. Gal jis save laikė problema kitiems. Gal jis manė, jog jo gyvenimas bevertis. Gal jam buvo persunku tvęrti depresiją, gal šalia jo nebuvo žmogaus, kuris jį nuo to sulaikytų, gal jis save laikė ne tik problema kitiems, bet ir pačiam sau.

Kas čia mums pasidarė. Kodėl būtent šiandien apie tai kalbame.

Nežinau. Sofija užvedė šią kalbą.

Kodėl tave tai domina Sofi?

Nieko Česteri, tiesiog svarsčiau.

Rimtai kas man darosi. Kodėl užvedžiau tokią temą? Paskui mes tiesiog plepėjom apie įvairius dalykus. Kūrėm pasaką po žodį. Ėmė temti.

Gal jau dingstam iš čia?

Gerai užkniso čia tupėt.

Mes visi išbrazdėjom iš buto. Ėjom, plepėjom. Man kažkodėl susišvietė, jog matau šviesoforą, todėl žengiau per gatvę. Išgirdau, jog atvažiuoja mašina ir kažkas staigiai mane patraukė.

Atsargiai.

Ačiū Karoli.

Nėra už ką. Tu prastai matai?

Prastokai.

Ai, todėl nešioji akinius.

Susigaudė Česteris.

O ką tu manei, jog nešioju juos dėl grožio?

Nusišypsojau.

O ką galiu žinoti. Gal tau patinka.

Ne.

Prie Džesikos namo atsisveikinome su ja. Buvo jau po dvyliktos. Paskui atssveikinau su Benu, Karoliu ir Marku. Tada su Aleksu. Česteris vėl palydėjo mane namo.

Galiu juk ir pati pareiti.

Ai man bus ramiau. Juk ką tik vos mašinai po ratais nepalindai.

Ėjome tylėdami. Aš galvojau kada susitiksim ir kiek dar laiko jiems būsiu reikalinga. Kažkokia dalelytė manyje sakė, jog tai neužtruks labai ilgai, jog greit jiems nusibosiu.

Kodėl galvoji apie pokalbius su dvasiomis?

Nieko šiaip domina.

Jis ilgai ir tiriamai į mane žvelgė. Jo žalios akys rodos vėrė mane kiaurai ir matė tolimiausius mano minčių ir sielos uškaborius. Kartais man atrodo, jog jis skaito mano mintis, kai taip žiūri.

Klausyk, apsiramink gerai? Nieko gi aš sau nepasidarysiu. Man viskas gerai.

Tikrai?

Sustojau ant šaligatvio ir atsigrežiau į jį.

Kas tau pasidarė?

Nieko, o kas?

Kodėl staiga susirūpinai manimi?

Nes... Nes manau, jog mudu esame draugai.

Tylėjau.

Tu nelaikai manęs, Beno, Karolio, Marko ir kitų savo draugais?

Nežinau.

Tyliai atsakiau, nes tai buvo tiesa.

Prisimeni Sofi, kai susipažinome tu man sakei, jog labai atsargiai žiūri į žmones pasitikėjimo klausimu.

Taip ir ką?

Neesame labai ilgai pažystami ir neketinu lysti ne į savo reikalus, tik noriu pasakyti, jog gali manimi pasitikėti. Aš tavęs neįskaudinsiu. Nei aš nei kiti iš mūsų šutvės.

Nežinau kiek laiko žvelgėme vienas kitam į akis.

Pasitikėk Sofija.

Negaliu.

Kodėl?

Tiesiog negaliu.

Pasistenk.

Negaliu.

Jis atsiduso.

Tu džiaugiesi gyvenimu?

Kodėl klausi?

Nes atrodo, kad ne.

Nieko neatsakiau, todėl vėl ėjome tylėdami. Tyla buvo gyli ir gūdi.

Iki Sofija.

Viso Česteri.

Užlipau ir atsirakinau buto duris. Tėvas vėl miegojo girtas. Mama buvo susisukusi ant sofos. Pastebėjau jos paakį mėlynę. Šviežutėlė. Na, ką nieko naujo. Stovėjau ir kurį laiką žvelgiau į savo mamą. Ji atrodė tokia mažutė ir menka. Man net širdį suspaudė, kad ir kaip būtų, nors mes atitolome, nors ji pusės apie mane nežino kokia aš ir ką man tenka patirti mokykloje ir šiaip, kad pastaruoju metu nebematau gyvenimo prasmės, bet ji mano mama. Pasiknisusi drabužių ir kažkokių paklodžių krūvoje radau adijalą ir užmečiau ant jos. Tada nuėjau į balkoną ir surūkiau dvi cigaretes, bet šį kartą nenusiraminau. Išsitraukiau trečią. Po velnių kodėl tas Česteris priskreto. Dabar sekios tikriausiai ir kabinėsis prie mano liūdnos nuotaikos. Blet, ne jo reikalas ką aš patyriau. Ko jam aš rūpiu. Rūpintusi savo reikalais iš viso, kodėl tada pradėjau šnekėti su juo aute? Kodėl išlipau paskui. Velnias, kodėl užvečiau temą apie dvasias ir savižudžius. Blet. Prisiminiau kokios buvo susirūpinusios jo akys, kai jis prašė pasitikėjimo. Jis niekada manęs neįskaudintų. Svaik nesvaigusi Sofija. To niekada nebus. Aš niekada negalėsiu normaliai pasitikėti žmonėmis. Draugystė. Paistalai. Numečiau nuorūką į peleninę ir uždariau langą. Tada pasirėmiau alkūnėmis ant palangės.

O dieve.

Sušnabždėjau. Bet aš noriu, kad jie būtų mano draugais. Česteris sakė, jog galiu juo pasitikėti. Gal suteikti draugystei paskutinį šansą? Gal dar kartą patikėt, jog ji egzistuoja.

Greit prašvilpė mėnesiukas ir mes visi nuvarėm į „Three days grace“ koncertą. Plėšėm su grupe iki užkimimo ir strakaliojom kaip nesveiki su pilnais, vienkartiniais puodeliais sidro. Tada visi susikabinę sukomės ratu ir išsidirbinėjom. Prisibrovėme iki pat scenos. Žmonių buvo sausakimša. Linksėjome galvomis pagal muziką. Žodžiu, išsitaškėme kaip reikiant. Paskui visi tiesiog drožėm miesto gatvėmis ir pliurpėm. Jau buvo pavasaris, bet pagal orelį nepasakytum. Sniego nebuvo, bet kartais gerokai pašaldavo. Šiandien irgi nebuvo atogražos. Gaila blemba reikėjo man pasiimti pūkinę savo striukę. Tai ne išėjau visai be striukės ir kur mano galva buvo. Česteris nusiėmė savo kožą ir užmetė ant manęs.

Tu labai mielas.

Net pati nesusigaudžiau, kai tai pasakiau. Jis man nusišypsojo. Šypsena pasiekė jo akis ir man jos dar geresnės pasirodė. Atrodo, jog toks žmogus niekada nieko nenuskriaustu. Prasibastėm valandą po miestą. Tiesiog šiaip. Paskui grįžome pas Česterį ir Aleksą. Per tiek laiko jau spėjau suprasti, jog visi dažniausiai ten renkasi. Įsijungėm filmą „ Susigražintoji“.

Na ir kaip visiems?

Paklausė Karolis.

Ai man patiko, bet pasirodė per liūdnas.

Aha kiek depresovinis kažkoks.

Pritarė man Džesika.

Žinoma, gražus ir visą kitą, bet...

Nu, jo toks geras, bet tuo pačiu norėtusi ir ko lengvesnio, o čia toks labiau susimąstymui skirtas filmas.

Aha.

Paskui visi sugalvojome pažaisti gaudynių po visą laiptinę ir jų butą. Vienas turėjo užsirišti akis ir gaudyti mus aišku mes nebėgiodavom greitai, nes patys žinot. Pradžioje gaudė Džesika. Tas, kurį pagaudavo turėdavo padaryt penkesdešimt pritupimų. Man akių nieks nerišo, nes ir taip su akiniais tamsoje vos mačiau kur jie yra. Porą kartų susitrenkiau į sieną, o vieną kartą vos nenusiverčiau nuo ištrupėjusių senųjų laiptų, nes jų laiptinėje buvo du praėjimai į namą, bet vienas naujutėlis ir naudojamas, o kitas užmūritas. Taigi aš vos žavingai nuo jų nenusiknisau, bet Česteris mane pagriebė už džemperio kapišono.

Gal tu geriau taip greit nelakstyk.

Ai velnias netrauks.

Jaučiausi keistai, lyg jam ištiesų rūpėčiau. Bet gal taip ir yra Sofija, nepagalvojai? Paklausė manęs kažkokia mažulytė mano dalis. Po Džesikos gaudė Karolis, po jo Markas. Karolis privertė mane daryti tuos pem pritupimų.

Jei nedarysi nebus sąžininga.

O man nerūpi.

Davai darai tik, nes atsinešiu ledinio vandens kibirą ir... Tu geriau nenorėk to.

Gerai tik prašau visų, kai kitą kartą mane gaudysit negriebkit už kapišono, nes ir mane užsmaugsit ir nutrauksit mano mielojo „Linkin park“ džemperio kapišoną.

Tai čia nieko naują prisisiūsi.

 Ėmiau daryt tuos suknistus pritupimus. Po Marko gaudė Česteris. Geriau nebūčiau prašiusi negriebti manęs už kapišono, nes mano džemperio rankovės gana trumpos. Įlėkiau į butą vos gaudydama kvapą ir nešiausi į svetainę, bet Česteris sugriebė mane už riešo. Sustingau. Jis irgi. Tada nusirišo raištį nuo akių ir tebelaikydamas mano ranką pažvelgė į mane. Nusukau akis.

Sofija?

Ką?

Jis sekundę tylėjo tada paklausė.

Ką tu planuoji?

Pabandžiau ištraukti ranką. Tuo metu visi vėl susirinko į butą. Turbūt žaidimas jau baigtas. Išgirdau kaip kažkas uždarė duris. Visi sužiuro į mane ir Česterį. Žavumėlis tuoj prasidės. Blemba.

Aš? Aš ką planuoju? Daug ką. Turiu daug įvairiausių planų.

Sofija.

Jo kiek griežtokas tonas privertė mane pakelti galvą nuo savo kerziukų į kuriuos žiūrėjau ir pažvelgti į jį.

Nu ką Sofija? Ne tavo reikalas ką aš darau su savo gyvenimu.

Užrikau. Net pati nesitikėjau, jog taip sureaguosiu, bet man pačei tai buvo skaudu, todėl apsisukau ir žaibo greitumu nėriau iš buto. Tada pyliau durimis ir skridau nuo laiptų. Išbėgusi į lauką kvėpavau šaltu oru, kol kiek apsiraminau. Širdis nustojo daužytis, kaip paukštis narvelyje. Prisėdau ant kažkokio aplūžusio suolo. Išsitraukiau savo grotuvėlį ir ant viso garso užsileidau „ Suicide silence „. Išsitraukiau ir cyzus ir ėmiau traukti. Blet, kodėl viskas taip supista? Dabar jie tikriausiai smerkia mane. Ai ne jų pysalas ką aš darau. Blet iš viso ko tada išlipau paskui Česterį iš auto, ko tada nuėjau su juo iš pardės, ko iš viso leidžiu laiką su jais. Aš juk jiems net nedraugė. Ir kodėl tos rankovės... Ai blet viskas supista. Dabar jie nebenorės su manimi bendrauti, kaip ir aš. Eina viskas nachui. Man pochui tegul galvoja apie mane ką tik nori. Surukiau vieną cizą ir numetusi kerzu užgesinau. Blet, netyčia pasiėmiau Česterio striukę. Tik man galėjo taip išeiti juk visai neprisiminiau, jog neturiu striukės. Dar reikės grįžti ir ją atiduoti. Ai pochui paliksiu čia. Pats pasiims. Viskas bendravimas baigtas. Staiga, pajutau, kaip kažkas prisėdo šalia, bet nepakėliau galvos nuo sulenktos rankos. Kažkas ištraukė man vieną ausinę iš ausies.

Sofija...

Tai buvo Karolis. Atpažinau iš balso, bet neatsigrežiau į jį tik toliau pučiau dūmus į naktį.

Sofija gal pasikalbam?

O kam?

Reikia.

Išjungiau muziką ir įsikišau grotuvėlį atgal į kišenę.

Ko nori? Jau baigėt tenai mane apkalbinėt ir spėliot kodėl aš taip elgiuosi. Aišku pagal jus esu nenormali, kvailė, depresuojanti pauglė, kuri per daug viską sureikšmina?

Kodėl tu taip galvoji?

Nes visi taip galvoja.

Iš kur tu žinai, kad visi taip galvoja?

Tylėjau.

Sofija nežinau ką esi patyrusi, bet nesmerkiu tavęs už tai ką darai. Mes nei vienas nesmerkiame.

Aha.

Netiki? Žinau, kad netiki. Tai nėra gerai, kad save žaloji. Bėdos nuo to nedings.

Gera tau kalbėt.

Negera, žinau, jog gyvenimas yra mėšlo krūva. Dažniausiai.

Pažvelgiau į jį. Karolio akys žvelgė į mane rimtai. Susirūpinusios, ryžtingos ir rimtos. Kaip brolis į jauniasnę seserį.

Paklausyk Sofija, gal tu neturi draugų, gal tavo tėvai alkoholikai, gal neturi mamos, gal tave gniuždo kitos problemos, bet žalojimasis neišeitis.

O kas tada išeitis?

Bet kas tik ne tai.

Nusijuokiau.

Prašau, tik nepradėk man dabar paistyti, jog randai išliks visą gyvenimą ir lelele. Pati viską žinojau prieš užsiimdama tuo. Tu, negali manęs suprasti. Nei vienas jūsų negalit. Darau tai nes tai man padeda išsikrauti, padeda išlieti savo pyktį ir skausmą.

Suprantu ir nors tu sakai, kad nei vienas negalim tavęs suprasti, bet beveik visi galim.

Tylėjau, tik nustebusi žvelgiau į jį.

Česteris yra iš vaikų namų. Jo tėvas mirė, kai jis buvo labai mažas. Motina sukūrė kitą šeimą ir Česteris tapo nebereikalingas. Džesikos tėvai nėra jos tikrieji tėvai. Ją jos tikroji motina paliko gyvybės langelyje. Iš Beno nuo pat pirmos klasės tyčiojosi, nes jo mama dirbo valytoja, Markas savo tėvams niekada nerūpėjo, o aš... Ai su manim buvo visko. Motina nusigėrė ir mirė ligoninėje. Su tėvu ačiū dievui po šiai dienai nuostabiai sutariam, mokykloje irgi nepyragai buvo. Tad, sakau visi čia gali tave suprasti. Tik Nikas ir Rikas nepatyrė viso to mėšlo, bet dėl to jie tikrai nėra kažkuom blogi. Juk nebūtinai turi gyvenime eiti per šūdą, kad suprastum ir užjaustum kitus.

Tylėjau, tik galvojau apie viską.

Česteris man sakė, jog tu sunkiai pasitiki žmonėmis, jog tavo draugu beveik neįmanoma tapti.

Draugų nėra. Tavo bendraamžiai arba kiek vyresni už tave, tik apsimeta tavo draugais, kad vėliau galėtų išmesti kaip šiukšlę.

O jei taip nėra kas tada?

Tada nežinau. Tada aš klystu.

Karolis tylėjo.

Gal jau grįžtam?

Atsistojau, jis irgi pakilo ir mudu grįžome į butą. Džesika priėjo ir apkabino mane.

Sveika atvykusi į šūdo krūvą išgyvenusių, bet vis dar čia besilaikančių kompaniją.

Tyliai pasakė ji man. Mudvi susėdome ant sofos ir ėmėme kalbėtis. Ji man papasakojo, kaip iki penkerių gyveno vaikų namuose, kaip ją ten pravardžiavo storelūpe ragana, nes ji tikrai turėjo putles lūpas.

 Tampydavo už plaukų, atiminėdavo mano geresnius daigtus, kuriuos gaudavau iš visokių lapdarinių ir panašiai.

Tai nekažką.

Taip, tik man pasisekė, nes mane įsivaikino. Jei ne mano dabartiniai tėvai, nors juos ir vadinu tėvais, nes jie mano tėvai jei tu ką čia supratai.

Nusišypsojau.

Supratau.

Džesika buvo pankė. Gana aukšta, išsiskutusi vieną galvos pusę, o savo ilgus medaus spalvos plaukus visuomet, nešiodavo palaidus. Turėjo tris tatuiruotes ant rankų kiek mačiau. Nežinojau ar daugiau turi. Ant dešinės rankos buvo užrašas. „Man nerūpi ką apie mane galvoja ar kalba žmonės aš žinau kas aš“. Blyškiai mėlynos akys buvo draugiškos ir nuoširdžios.

Taigi, jei ne mano tėvai aš būčiau ko gera nusibaigusi tuose vaikų namuose. Ten vaikai būdavo ypač žiaurūs. Du septyniolikamečiai apsinarkašinę sudaužė vieną trijų metų berniuką iki samonės netekimo.

Šakės, o auklėtojai ką?

Džesika karčiai nusijuokė.

Ką tie auklėtojai. Jie, tik dėl atlyginimo būdavo su mumis. Mes jiems nei kiek nerūpėjome. Esi iš vaikų namų nerūpi niekam, nors žiūrint į kokį vaiknamį pakliūsi.

Man patiko Džesika. Nuo pat pradžių, kai ją pamačiau. Buvo drąsi ir jei ko norėdavo tą ir padarydavo, nors tai būdavo beprotiškiausias dalykas. Jos galva visada būdavo prikimšta idėjų ką galėtumėm gero nuveikti. Šiaip buvo linksma, nuoširdi ir atvira.

Tikrai nekažką.

Na, o kokios problemos tave slegia? Suprantu, kad mes neilgai pažystamos, bet noriu pasakyt, jog manimi tikrai Gali pasitikėt. Žinau ką reiškia išdavystė, todėl niekada tavęs neišduosiu.

Papasakojau jai apie tėvus, apie tai kaip tris kartus nusivyliau draugyste.

Jie nebuvo tikri draugai, tik tikri priskretėliai.

Dabar tai suprantu.

Česteris ir visi kiti bernai šnekėjosi apie savo roko grupytę. Visai buvau pamiršusi, jog jie tokią įkūrė. Apsiraminau. Kažkodėl su jais jaučiausi taip, lyg ne mano tėvai būtų palaužti gyvenimo. Viena sunkaus darbo ir girtaujančio vyro, kitas alkoholio. Lyg ne mane tris kartus būtų išdavę tie, kuriuos laikiau artimiausiais žmonėmis. Su jais jaučiausi taip, lyg būčiau kažkas kitas.

Beje Markai kaip gyvuoja jūsų grupytė?

Ai nichuja nieko gero. Bandom įrašų studijoms prastumti savo tris, varganas dainas, bet visiems kažkas neįtinka. Be to neturim dar albumo sulipdę, tai ko norėt. Iš viso mes niekas.

Nenusimink viskas bus gerai. Jums pasiseks pamatysi.

Ai nežinau nieko čia nebus. Klausyk Nikuti paduok man energetinio.

Nikas padavė Markui energetninio skardinę.

Tai Karoli kaip prasideda ta mūsų ketvirta daina?

O, jūs jau ir ketvirtą parašėt?

Ai Džesika čia nieko.

Ir tu man nesakei?

Ji priekaištingai pažvelgė į Beną.

Nu, nepyk.

Aš nepykstu, bet jūs slapukaujat. Juk ir mudvi su Sofi turim teisę už jus pasidžiaugti.

Dar per anksti. Vat, kai kokia įrašų studija sutiks su mumis dirbti, o be to čia labai platus užmojis. Prieš tai dar turime savo albumą sulipdyti ir tada nešti studijai. Vat, kai gausim palaiminimą iš studijos tada ir galėsit džiūgaut.

O, tai dabar negalim?

Paklausiau.

Tiesiog nėra dėl ko.

Pasakė Česteris.

Vat yra.

Tai kaip Karoli prasideda pirmas posmas?

Palauk, tuoj. Čia kažkur tele turėjau žodžius užsirašęs. Palauk, va.

O, paskaityk.

Ne, ten briedas. Be to dar reikia rimą padėlioti. Žodžius pakeisti.

Pochui rimas. Prašau.

Na, gerai Sofija, bet tik dėl tavęs.

Kodėl, tik dėl Sofijos aš irgi noriu.

Gerai ir dėl tavęs.

Nusišypsojo Benas Džesikai.

 Kai gyvenimas žudo,

 kai nematau šviesos,

 kai norisi išeit.

 Aš prisimenu, jog turiu juos.

 Žmones, kurie yra mano dalis, kuriems aš rūpiu,

 kurie visada palaikys, kad ir kaip man sunku.

 Kurie nepaliks, neišduos.

 Kurie kartu su manim kovos.

 Prieš liūdesį ir nusivylimą.

 Prieš skausmą, pyktį ir tylą.

Todėl neišeisiu,

Nepaliksiu jų.

Nes žinau, jog ne tik man, bet ir jiems bus skaudu.

Kad išeinu ir palieku juos.

Kad nebesišypsau jiems visados.

Ir todėl aš liksiu.

Pasistengsiu likt, neišnyksiu.

Nes noriu gyvent šalia jų.

Nes turiu dar tiek planų.

Pašėlt, padainuot, paklykaut.

Ir surast šioj bedugnėj savo gyvenimo džiaugsmą.

Nors nematau prasmės per žudantį skausmą.

Per apmaudą, liūdesį ir išdavystę

Turiu prisimint, jog esu daug kam reikalinga.

 Todėl neišeisiu, nepaliksiu jų,

Nes žinau, jog ne tik man, bet ir jiems bus skaudu.

Kad išeinu ir palieku juos.

Kad nebesišypsau jiems visados.

Tad, kad ir kaip norėtusi užbaigt savo kelią.

Prisimink ir tu, jog nuėjai, tik dalelę.

Jog nežinai, kas laukia po metų.

Jog be tavęs kitiems gyvenimas apkarstų.

Jog esi daug kam brangus.

Jog be tavęs daug ko nebus.

Svajonių, kelionių šėlionių.

Jog dar turi daug ką nuveikt.

Tiesiog negali išeit.

Todėl ir tu neišeik, nepalik jų

Ir žinok, jog ne tik tau, bet ir jiems bus skaudu.

Jog išeini ir palieki juos.

Jog nebesišypsosi daugiau niekados.

Klasiška daina.

Pasakiau.

Ai briedova kažkokia.

Prasminga.

Ir kuo gi Džesika, kad nereikia žudytis?

Taip.

Manau, jog visiems jei kas kada nors jos klausysis ji bus tik briedalynė. Paskutinis mėšlas.

Ne, ji parodys jiems, jog jie turi kažką dėl ko turi pasilikt.

O jei jie to neturi.

Pasistengs surasti.

Gal ir tu teisi Sofija.

Beja, Benai kuom tu groji?

Gitara, Markas bosine gitara, o Karolis būgnais, o Česteris vokalas.

Oooooooooo, tai gal būsi kaip Čester Bennington?

Nei velnio. Man lieka apie tai, tik svajoti.

Nusišypsojau.

Svajonės pildosi. O kaip jūsų grupė vadinasi?

Labai šūdinai.

Kodėl Markai. Nu, kaip?

„ Pankrokeriai“.

Nu...

Jo žinau, nieko nesakyk.

Visai toks neblogas. Atitinkantis jus, o ką jūs grojat?

Ai kažkas tarp pank roko, alternatyvaus roko ir metalo.

Aiškutis.

Mes dar apie kažką pliurpėm, paskui visi nuvarė miegot, tik aš pasakiau, jog dar noriu pasėdėti. Todėl sėdėjau viena ir galvojau apie šios grupės dainą. Kažkodėl man atrodė, jog daina apie merginą, kuri nori nusižudyt, bet kodėl man taip atrodo? Ir ne tik atrodo, žodžiai kalba apie merginą, bet juk ir vaikinai, vyrai žudosi. Kodėl būtent jie pasirinko dainuot apie merginą? Ir kieno inecetyva buvo pasirinkt merginą ir kodėl? Taip, galvojau, kol pajutau, jog kažkas ant manęs užmetė adijalą. Pakėliau galvą nuo pagalvėlės į kurią buvau atsirėmus. Šalia prisėdo Česteris.

Nemiegi?

Ai ne, galvoju.

Apie ką?

Apie jūsų dainą.

Ir?

Kodėl pasirinkot merginą?

Iš ko sprendi, jog daina apie merginą?

Nes žodžiai parodo. Tokie kaip „Reikalinga“.

Jis tylėjo.

Kodėl Česteri?

Kodėl klausi Sofi?

Aš pirma paklausiau klausimo.

Jis tylėjo, tik žvelgė į mane. Mačiau, jog nelabai nori sakyt.

Kodėl Česteri? Kieno idėja buvo dainuot apie merginą?

Mano.

Kodėl?

Dėl tavęs.

Likau pritrenkta.

Prie ko čia aš ir savižud...

Tik nereikia Sofija. Žalojiesi ir...

Kas ir?

Jau nuo pat pradžių man atrodė, jog tu... Jog tau kyla tokių minčių.

Gal jis tikrai moka skaityt mintis: pagalvojau.

Iš kur taip gerai moki pamatyt ženklus?

Nes pats tą praėjau.

Mudu žvelgėme vienas į kitą. Jo tamsiai rudos akys žvelgė į mane švelniai. Laukiau, kol jis prabils apie save.

Gyvenau vaikų namuose. Mano tėvas mirė, kai buvau dar kūdikis. Visai jo neatsimenu. Mane rado lopšelyje kaimynė. Mano tėvas gulėjo negyvas lovoje. Tiesiog taip. Miegojo ir mirė. Aš nežinau kodėl. Kaimynė girdėdama mano verksmą visą dieną nusprendė pasidomėti kur mano tėvas ir nejaugi paliko mane vieną. Tada viską ji sutvarkė. Mano tėvo laidotuvėmis rūpinosi kažkas. Kaimynė man atrodo viską sutvarkė. Ji mane ir atvežė į vaikų namus. Paskui motina mane pasiėmė. Kelis metus gyvenome gražiai ir ramiai. Galvojau, jog viskas bus gerai, bet mama susirado kitą vyrą, o jis turėjo dar du vaikus. Man buvo penkeri, kai...

Man pasirodė, jog jo akyse sublizgo ašaros.

Kai mano mama pasakė, jog visi važiuojam vasarai į sodybą pailsėti, nes tipo mano patėvis išnomavo. Ji sakė, jog mane myli, jog ir aš jai esu toks pats svarbus, jog ji neskirsto vaikų į savus ir svetimus. Taigi visi draugiškai ir šeimyniškai sėdome į mašiną. Ilgokai važiavome ir aš užmigau, o atsibudau... Atsibudau vaikų namuose...

Skaityti toliau: Autobusų mergaitė (2/2)